- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-12
- Bylos Nr.
- eA-2822-575/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01737-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- L. A.
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei, „Freshtravel“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti 715,13 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėja nurodė, kad už neįvykusią kelionę draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialas į jos sąskaitą pervedė 37,30 Eur, todėl liko negrąžinta 715,13 Eur suma. Pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas šiuo atveju neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Draudimo sumos, kuria buvo apdrausta BUAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje keliamus reikalavimus. Draudimo sumos nepakako dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma yra nepakankamas ir neatitinka Direktyvos nuostatų. Todėl, priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimų užtikrinimų sumą, Lietuvos valstybė pažeidė minėtos Direktyvos nuostatas. Dėl tokių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėja patyrė nuostolius, nes užuot pagal Direktyvą privalomos kompensuoti visos sumokėtos sumos, jai buvo kompensuota tik 4,96 proc. visos sumokėtos sumos.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Ūkio ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjai patirtos turtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, t. y., kad Lietuvos valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.
5. Ūkio ministerija pabrėžė, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuojamas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 17 d.) nuostatas aiškiai matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjos patirtos žalos.
Atsiliepimas
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nustatė, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Todėl Lietuvos valstybei nagrinėjamu atveju nekyla civilinė atsakomybė atlyginti pareiškėjos patirtą žalą dėl pačios Bendrovės neįvykdytų įsipareigojimų.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 715,13 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. gegužės 24 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
9. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytos 715,13 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
10. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, kuriose teismai priteisė pareiškėjų reikalaujamas žalos atlyginimo sumas iš Lietuvos valstybės už netinkamai perkeltas Direktyvos 7 straipsnio nuostatas į nacionalinę teisę, dėl ko asmenys, patyrę nuostolius už neįvykusią kelionę kelionių organizatoriui tapus nemokiam, negalėjo visų patirtų nuostolių atlyginimo išsireikalauti iš kelionių organizatoriaus.
11. Teismas pažymėjo, kad tai, jog 2014 m. rugpjūčio 21 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002204 (toliau – ir Sutartis) nėra pasirašyta nei vienos iš šioje Sutartyje nurodytų šalių, nereiškia, kad Sutartis tarp pareiškėjos ir BUAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, kadangi rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį nedaro negaliojančia.
12. Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Sutarties kaina buvo sumokėta BUAB „Freshtravel“ naudai, nors pareiškėja į UAB „Cherry Media LT“, o ne BUAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 752,43 Eur (2 598Lt). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Pagal Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 17 d.) Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai. Todėl teismui nekilo abejonių, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 232 pervedė 752,43 Eur (2 598 Lt) sumą į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ naudai už internetinėje svetainėje www.grupinis.lt užsakytą kelionę į Fuerteventūrą.
13. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimo priteisti jos naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas yra nustatytas. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjos naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, teismas pažymėjo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 37,30 Eur dydžio draudimo išmoką, pareiškėjai liko negrąžinta 715,13 Eur suma, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės.
14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. gegužės 24 d., todėl teismas konstatavo, kad nuo šios dienos priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
III.
15. Atsakovo atstovas Ūkio ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Ūkio ministerija apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti;
2. teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų;
3. teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjos naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, byloje pateikta tarp pareiškėjos ir kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ 2014 m. rugpjūčio 21 d. sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002204 nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, jog ši Sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Nors teismas sprendime nurodė, kad UAB „Cherry Media LT“ veikė kaip kelionių agentas, todėl Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimas už kelionę galėjo būti atliekamas ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, tačiau su tokia teismo pozicija negalima sutikti, kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Cherry Media LT“, jog minėta įmonė tarpininkaus ir teiks BUAB „Freshtravel“ komercinio atstovavimo paslaugas sudarant turizmo paslaugų teikimo sutartis. Nepagrįstas ir teismo argumentas, kad sudarytą Sutartį neva patvirtina tai, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas sumokėjo draudimo išmoką pareiškėjai;
4. teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti žalos atlyginimą du kartus, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 752,43 Eur sumai, dėl to, sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgijo teisę iš BUAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal skundžiamą teismo sprendimą, jei šis sprendimas įsiteisės.
Atsiliepimas
17. Pareiškėja atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Pareiškėja pažymi, kad analogiško pobūdžio bylose yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią analogiški kaip ir jos reikalavimai yra vertinami kaip pagrįsti, o atsakovo atstovo Ūkio ministerijos apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad su apeliaciniu skundu sutinka. Pabrėžia, kad visi ginčui reikšmingi argumentai yra išdėstyti Departamento atsiliepime į pareiškėjos skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, padavęs apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
25. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
27. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.
28. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
29. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
30. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.
31. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002204 (I t., b. l. 22–24) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventurą), kadangi pareiškėja bankiniu pavedimu pervedė 2 598 Lt sumą pagal įsigytą kuponą internetinėje svetainėje Grupinis.lt turizmo paslaugai gauti (I t., b. l. 25). Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nors ši suma buvo pervesta ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media“.
32. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.