- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2-1462/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Artūras Driukas
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lietuva“
- Kategorijos
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir jam nustatytas trisdešimties dienų nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos terminas sumokėti 11 000 Lt dydžio žyminį mokestį, civilinėje byloje Nr. 2-2311-585/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lietuva“ ieškinį atsakovui S. M. dėl skolos ir nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transmota“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl skolos ir nuostolių priteisimo.
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo ir jam nustatytas trisdešimties dienų nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos terminas sumokėti 11 000 Lt dydžio žyminį mokestį, teisėtumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 276 871,66 EUR skolą, 254 257,58 EUR nuostolius ir 5 procentų procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą grindė lizingo sutartimis tarp ieškovo ir trečiojo asmens BUAB „Transmota“ bei 2009 m. sausio 9 d. laidavimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nebuvo pareiškęs valios sudaryti laidavimo sutartį, ieškovas apgaule išgavo jo parašą ant laidavimo sutarties, pateikdamas laidavimo sutarties projektą tarp šalių pasirašomų lizingo sutarčių dokumentų. Pažymėjo, kad laidavimo sutartį, kaip ir lizingo sutartis, atsakovas pasirašė ne kaip fizinis asmuo, o kaip trečiojo asmens direktorius. Nurodė, jog tai patvirtina trečiojo asmens BUAB „Transmota“ antspaudas ant laidavimo sutarties prie laiduotojo parašo. Pažymėjo, jog sutarties negaliojimą patvirtina ir tai, kad šalys ne tik nesudarė laidavimo sutarties, bet niekada nesitarė dėl laidavimo sutarties sudarymo.
Atsiliepimas
Atsakovas pareiškė priešieškinį, ginčydamas laidavimo sutartį. Nurodė, kad laidavimo sutartis negalioja atsiliepime nurodytais argumentais, nes buvo sudaryta be atsakovo valios dėl ieškovo apgaulės.
Trečiasis asmuo nurodė, kad negali patvirtinti atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių, prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo S. M. 276 871,66 EUR skolą, 254 257,58 EUR dydžio nuostolius, 24 456 Lt bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų palūkanas už priteistą skolos ir nuostolių sumą nuo 2012 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, teismo sprendimą dalyje dėl 276 871,66 EUR skolos ir 254 257,58 EUR nuostolių priteisimo iš atsakovo S. M. ieškovui UAB „Nordea FinanceLithuania“ įpareigojo vykdyti išieškant ieškovo naudai iš atsakovo solidariai su skolininku BUAB „Transmota“, kurio piniginės prievolės ieškovui UAB „Nordea Finance Lithuania“ patvirtintos Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-1593-513/2010, tik šiuo teismo sprendimu priteistų sumų sutampančios apimties ribose, priteisė iš atsakovo 30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Šalies argumentai
Atsakovas S. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą, patenkinti atsakovo priešieškinį, pripažinti 2009 m. sausio 9 d. laidavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, atsakovą iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi išnagrinėjo atsakovo S. M. apeliacinio skundo priėmimo klausimą, netenkino atsakovo prašymo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė trisdešimties dienų terminą nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – sumokėti 11 000 Lt dydžio žyminį mokestį.
Teismas pažymėjo, kad apeliacinis skundas, kuriuo iš atsakovo priteista 531 129 EUR, turi būti apmokėtas kiek didesniu nei 22 000 Lt žyminiu mokesčiu. Nurodė, kad atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, jį apmokėjo tik 200 Lt žyminiu mokesčiu ir pareiškė prašymą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Nurodė, kad atsakovas vadovavo įmonei, kurios vystymui buvo sukurtos didesnės negu 0,5 mln. EUR piniginės prievolės. Pažymėjo, jog atsakovas turi patirtį versle, nuosavybės teisėmis įsigijo namą su žemės sklypu, kito žemės sklypo dalį ir butą Klaipėdos mieste, o tai parodo atsakovo galimybes siekiant turtinės naudos. Nors atsakovas nurodo, kad jo turtas areštuotas, tačiau teismas sprendė, jog pats didelės vertės turto išlaikymo faktas parodo, kad atsakovas turi lėšų didelės apimties ir didelės vertės turtui išlaikyti ir siekia tą daryti ateityje. Pažymėjo, kad faktas, jog atsakovo valdomi nekilnojami daiktai yra areštuoti, o jo nurodomoje banko sąskaitoje konkrečiu metu nėra lėšų, nėra pakankamas įrodymas, kad atsakovui sumokėti didesnę negu 200 Lt žyminio mokesčio sumą yra nepakeliama ir neįvykdoma finansinė našta. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jo turtinė padėtis po ginčijamos laidavimo sutarties pasirašymo pasikeitė taip, kad per tą laiką tapo nebeįmanoma sumokėti beveik 90 kartų mažesnę sumą, negu laidavimo sutartimi prisiimta laidavimo prievolės suma, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė sąlygų, būtinų atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo taikymui, tačiau pripažino, kad žyminiam mokesčiui sumokėti reikalingos sumos surinkimui turi būti nustatytas tam tikras laikas. Teismas sprendė, kad atsakovas vadovavo įmonei, kuri šiuo metu yra bankrutavusi, todėl pakankamas yra 11 000 Lt žyminis mokestis, sudarantis apie pusę mokėtinos už apeliacinį skundą žyminio mokesčio sumos. Nurodė, kad neįvykdžius įpareigojimo teismo nustatytu terminu sumokėti žyminį mokestį, apeliacinis skundas turės būti laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, o apeliacinis procesas nutrauktas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas S. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį ir nustatyti atsakovui S. M. 14 dienų nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos terminą primokėti 300 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Esant palankioms rinkos sąlygoms atsakovas įgijo tam tikrą turtą, tačiau tai nereiškia, jog dėl neigiamų pasikeitimų rinkoje, kurie nuo atsakovo nepriklauso, jis sugebės tą turtą išlaikyti. Atsakovo turimas turtas jau yra areštuotas ir įkeistas hipoteka, siekiant užtikrinti atsakovo kreditorių turtinių reikalavimų įvykdymą. Atsakovo skolų augimo faktas, turto areštas ir įkeitimas hipoteka tik patvirtina, kad realiai atsakovo turtinė padėtis nėra gera ir turimą nekilnojamąjį turtą jis gali greitai prarasti, todėl darytina išvada, kad atsakovas objektyviai neturi galimybių sumokėti teismo nustatytą 11 000 Lt dydžio žyminį mokestį ir toks žyminio mokesčio dydis sutrukdys jam pasinaudoti teise į apeliaciją.
2. Pažymėtina, kad esant tokiems pat duomenims apie atsakovo turtinę padėtį pirmosios instancijos teismas atleido atsakovą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo už priešieškinį, šį priešieškinį priėmė ir išnagrinėjo bylą, nors atsakovas buvo sumokėjęs už priešieškinį 500 Lt. Be to, atsakovas sutinka papildomai sumokėti 300 Lt žyminį mokestį, kad bendras sumokėto žyminio mokesčio dydis už apeliacinį skundą būtų 500 Lt, tačiau objektyviai nėra galimybių sumokėti 11 000 Lt žyminio mokesčio per pirmosios instancijos teismo nustatytą 30 dienų terminą.
3. 2009 m. sausio 9 d. laidavimo sutartis yra niekinė, atsakovo parašas šioje sutartyje atsirado dėl ieškovo apgaulės. Atsakovas įrodinėjo, kad jis gera valia laidavimo sutarties nepasirašė ir neprisiėmė iš šios sutarties kylančių pareigų, ir teismui dar neišsprendus šio ginčo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, aplinkybė dėl laidavimo sutartimi prisiimtų prievolių neturėtų būti naudojama prieš atsakovą, sprendžiant klausimą dėl jo atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantą atsisakyta atleisti nuo žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau šios teisės įgyvendinimas ribojamas tam tikrų sąlygų buvimu, viena kurių yra įstatymo numatyto žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 80 str.1 d.).
Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo institutą (83 str. 1-3 d.). Asmens motyvuotu prašymu, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prie tokio prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys šio prašymo pagrįstumą (CPK 83 str. 3 d.). Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį), sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Teismas taiko atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio, jei nustato, kad esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).
Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažinamas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus. Kartu žyminis mokestis turėtų būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 str. 1 d.). Todėl tuomet, kai asmuo prašo atleisti jį beveik nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštų reikalavimų nagrinėjimą, turi būti vertinami ne tik jo sunkią turtinę padėtį įrodantys dokumentai, bet ir atsižvelgiama į atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo instituto tikslą, į asmens teisinį statusą, jo veiksmus ar neveikimą, į ginamą teisinį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-914/2008; 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1377/2009, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1369/2009).
Tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui svarbu nustatyti, ar į bylą pateikti įrodymai yra pakankami, kad būtų galima spręsti, jog atsakovui pareiga sumokėti CPK nustatyto dydžio žyminį mokestį yra per sunki finansinė našta ir todėl, atsakovo (apelianto) neatleidus nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, būtų paneigta jo teisė į galimai pažeistų teisių gynybą teisme.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliacinis skundas turi būti apmokestintas kiek didesniu nei 22 000 Lt žyminiu mokesčiu, o atsakovas sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio dalį, nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo prašė atleisti, įpareigojo atsakovą sumokėti 11 000 Lt žyminį mokestį. Byloje yra atsakovo pateikti duomenys apie jo finansinę būklę priešieškinio pateikimo metu, t. y. 2012 m. sausio 26 d. pažymos apie atsakovo ir jo sutuoktinės vardu įregistruotas transporto priemones (b. l. 132-133, 2 t.), 2012 m. sausio 26 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai apie atsakovo S. M. nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamuosius daiktus Lietuvos Respublikos teritorijoje (b. l. 134-142, 2 t.), 2012 m. sausio 30 d. pažymos apie atsakovui ir jo sutuoktinei priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį iš UAB „Edarsa“, kurios direktorius yra pats atsakovas S. M.. Apeliantas nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas atleido jį nuo žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad priešieškinio priėmimo klausimas išspręstas bylą nagrinėjančio teisėjo 2012 m. vasario 9 d. rezoliucija, tuo tarpu apie teismo procesinį sprendimą atleisti atsakovą nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neatleido atsakovo nuo žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimo, o be pagrindo neišsprendė žyminio mokesčio primokėjimo klausimo (CPK 86 str. 1 d.). Be to, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priėmęs 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriuo patenkino ieškovo ieškinį bei atmetė priešieškinį, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė valstybei žyminio mokesčio už priešieškinį (CPK 93, 96 str.).
Remiantis atsakovo pateiktais aukščiau nurodytais atsakovo finansinę padėtį iš dalies pagrindžiančiais duomenimis ir neturint informacijos apie jo turimą visą registruotiną (tarp jo ir kilnojamąjį) turtą, gaunamas pajamas iš šio bei kito turto, turimas akcijas ir kitus vertybinius popierius, sąskaitas kredito įstaigose (su istorija), daryti išvadą pagal pateiktus duomenis, kad apelianto turtinė padėtis yra labai sunki ir dėl to reikėtų jį atleisti nuo beveik viso žyminio mokesčio sumokėjimo, nėra pagrindo (CPK 12 str.). Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija laiko, kad apeliantas neįrodė, jog apeliacinio skundo pateikimo momentu jo turtinė padėtis buvo labai sunki ir dėl to sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo atleisti jį nuo beveik viso žyminio mokesčio sumokėjimo.
Sprendžiant dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą, turi būti vertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-388/2008). Šiuo atveju naujų duomenų apie savo turtinę padėtį kartu su prašymu dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovas nepateikė, todėl teismas atsakovo turtinę padėtį vertina pagal byloje esančius 2012 m. sausio mėnesio duomenis. Nors atsakovas nurodo, kad jo turtas areštuotas, tačiau pats didelės vertės turto išlaikymo faktas rodo, kad atsakovas turi lėšų didelės apimties ir didelės vertės turtui išlaikyti. Aplinkybė, kad atsakovo valdomi nekilnojamieji daiktai yra areštuoti, o jo nurodomoje banko sąskaitoje konkrečiu metu nėra lėšų, nėra pakankamas įrodymas, kad atsakovui sumokėti daugiau nei 500 Lt žyminio mokesčio būtų nepakeliama ar neįvykdoma finansinė našta. Sprendžiant dėl atsakovo mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dydžio atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai nesprendžiant atleidimo nuo žyminio mokesčio už priešieškinį klausimo, tačiau priešieškinį priimant ir nagrinėjant, galėjo sudaryti prielaidas atsakovui klaidingai manyti, jog jis buvo atleistas nuo didžiosios žyminio mokesčio dalies už priešieškinį sumokėjimo ir tikėtis, kad jis bus atleistas nuo analogiškos žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes ir tai, jog pagrindinis atsakovo turtas yra areštuotas, tiesioginės iš darbo santykių gaunamos pajamos nėra didelės, Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytas atsakovui mokėtinas žyminis mokestis mažintinas.
Siekiant užtikrinti S. M. teisę į teisminę gynybą ir atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog nustatytinas atsakovo mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dydis yra 5 500 Lt (penki tūkstančiai penki šimtai litų), kuris, viena vertus, neriboja atsakovo teisės į apeliaciją, kita vertus, užtikrina kitų žyminio mokesčio už atliekamus teismo procesinius veiksmus institutu įtvirtintų tikslų įgyvendinimą.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nustatė atsakovui S. M. 11 000 Lt dydžio žyminį mokestį, todėl atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartis pakeičiama sumažinant žyminio mokesčio dydį iki 5 500 Lt ir nustatant naują terminą apeliacinio skundo trūkumo pašalinimui – žyminio mokesčio sumokėjimui. Kadangi S. M. už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 200 Lt žyminio mokesčio (b. l. 228, 2 t.), jo primokėtina žyminio mokesčio dalis – 5 300 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartį pakeisti.
Nustatyti atsakovui S. M. terminą iki 2013 m. sausio 14 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 5 300 Lt žyminio mokesčio dalį.