Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo O. M. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežčiausios – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo – bausmės pridėta dalis švelnesnės – 30 (trisdešimt) parų arešto bausmės (vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis, 2 dalis)) ir paskirta subendrinta – 9 (devynių) mėnesių 30 (trisdešimt) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir O. M. paskirta 6 (šešių) mėnesių 20 (dvidešimt) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) O. M. pripažintas recidyvistu.

Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2025 m. kovo 6 d.).

Nuosprendžiu taip pat išspręsti daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, civilinių ieškinių bei procesų išlaidų priteisimo klausimai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinta kalta ir nuteista R. M., tačiau ši nuteistoji apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jos apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo O. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas O. M. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrįstai ir objektyviai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. paties nuteistojo O. M. ir nuteistosios R. M. proceso eigoje duotus parodymus, liudytojos S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, UAB „Sportland LT“ pareiškime užfiksuotas aplinkybes, byloje esančius vaizdo įrašus ir padarė išvadą, kad O. M. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra įrodyta. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime negali būti laikomas esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis O. M. neneigia, kad jis pagrobė svetimą turtą, tačiau teigia, kad nevogė kartu su sutuoktine, taigi, ir nepagrobė svetimo 605,00 Eur vertės turto, o jo veiksmai dėl svetimo turto vagystės kvalifikuojami kaip baudžiamasis nusižengimas, nes pagrobto turto vertė neviršytų 500 Eur vertės sumos. Taigi, nuteistojo vertinimu, nepagrįstai nustatyta, kad jis veikė bendrininkų grupe su R. M.. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad byloje įrodyta, jog O. M. veikė kartu su nuteistąja R. M., pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veiksmai, kai asmenys buvo kartu, R. M. grobė marškinėlius, O. M. – marškinėlius, šortus, o vėliau R. M. daiktus perdavė O. M., taigi veikė bendrai, savo veiksmai palengvino tikslo – svetimo turto įgijimo įgyvendinimo procesą, abu tokių veiksmų tikėjosi ir jiems neprieštaravo.

11. Pažymėtina, kad bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022). Kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, įstatymas nenurodo. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir kt.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai (vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas) buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (susitarimas gali būti išankstinis ar kilęs staiga), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-719/2022).

12. Aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog O. M. ir R. M. veikė kartu: suderinę savo veiksmus įėjo į parduotuvę, iš pradžių pasiėmę drabužius atskirai, nuteistajam priėjus prie nuteistosios, ši įdėjo du marškinėlius į jo kuprinę, taigi, pritardami vienas kito veiksmams ir elgdamiesi analogiškai, koordinuotai, pardavėjams išprašius nuteistąją iš parduotuvės, nuteistasis taip pat pasišalino iš parduotuvės, t. y. konkliudentiniais veiksmais išreiškė susitarimą bendrai daryti nusikalstamą veiką ir veikė bendra tiesiogine tyčia. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantas nusikalstamą veiką padarė veikdamas kartu su nuteistąja, t. y. bendrininkaujant. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo O. M. veika nepagrįstai vertinama kaip padarytas nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir šiuo atveju turėtų būti vertinama kaip baudžiamasis nusižengimas pagal pagrobto svetimo mažiau nei 500,00 Eur turto vertę.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio

13. Nuteistasis O. M. apeliaciniu skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo tenkinti šį nuteistojo prašymą. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. M. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei apeliantui už nusikalstamų veikų padarymą paskyrė tinkamai individualizuotą bei savo paskirtį atitinkančią bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

14. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmes – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o BK 178 straipsnio 5 dalies sankcija – viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto bausmes. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas O. M. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes bei su jais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Skirdamas bausmę nuteistajam O. M. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas baigtas tyčinis baudžiamasis nusižengimas ir baigta tyčinė nusikalstama veika nuosavybei iš savanaudiškų paskatų, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jis yra gana jauno darbingo amžiaus, vedęs, Sodra duomenimis, praeityje dirbo, apklausiamas teisme nurodė, kad dirba ir gauna apie 150–200 Eur atlyginimą, praeityje septyniolika kartų trauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat ir už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, teistumas nėra išnykęs, yra dar nepasibaigusių baudžiamųjų procesų, taip pat teistas ir užsienyje, baustas administracine tvarka, daugiausiai už smulkiąsias vagystes, apie paskirtų baudų sumokėjimą informacijos nėra, taip pat priklausomybės ligų centre nesigydė, o duomenų apie psichiatrinį gydymą byloje nėra.

15. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo O. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau pagrįstai nustatė dvi jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu. Byloje nustatyta, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu O. M. buvo teistas septyniolika kartų, daugiausiai už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, kas rodo, jog jis yra linkęs į tokio pobūdžio nusikalstamų veikų darymą, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino nuteistąjį recidyvistu. Motyvuodamas bausmės skyrimą nuteistajam, pirmosios instancijos teismas į be pirmiau paminėtų aplinkybių, atsižvelgė ir į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais O. M. paskirtos bausmės nepasiekė bausmės tikslų ir paskirties, o galimai nusikalstamų veikų vykdymas jam buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu ir sprendė, kad jokios kitos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės yra nepakankamos koreguoti O. M. elgesį teigiama linkme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai dėl pirmiau aptartų aplinkybių gali būti įgyvendinti O. M. paskyrus švelnesnes laisvės atėmimo (arešto) bausmes.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – areštą, nustatydamas maksimalų šios bausmės rūšies dydį, t. y. keturiasdešimt penkias paras, o už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatydamas didesnį nei šios bausmės, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, minimalus dydis, t. y. devynis mėnesius. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir tą aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, ir ši aplinkybė buvo viena iš sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei mažinti jam paskirtą subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam O. M. už atskiras nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšis bei jų dydžius, o bendrindamas paskirtas bausmes tarpusavyje, pagrįstai taikė nuteistajam O. M. bendrinimo būdą (dalinį bausmių sudėjimą). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas, jog dalį trisdešimt parų arešto prideda prie griežtesnės - šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, nors skundžiamu nuosprendžiu paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat apylinkės teismas nesilaikė BK 50 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nurodydamas, jog skiria subendrintą devynių mėnesių trisdešimt dienų bausmę, kas iš esmės atitiktų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad galutinė šešių mėnesių dvidešimt dienų laisvės atėmimo bausmė paskirta teisingai, minėtos rašymo apsirikimo klaidos nuosprendžio esmės nepakeitė, todėl skundžiamas nuosprendis šiuo aspektu nekeistinas.

17. Tuo tarpu pirmiau paminėtos nuteistojo O. M. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, dėl kurio taikymo galimybės pirmosios instancijos teismas nepasisakė, tačiau priėmė pagrįstą sprendimą O. M. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama šioje nutartyje aptartų aplinkybių, sprendžia, kad sprendimas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų O. M. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo.

18. BPK 335 straipsnis nustato, jog vykdomi tik įsiteisėję teismo nuosprendžiai. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas bausmės vykdymo klausimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas nurodydamas, jog O. M. bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, nepagrįstai sprendė apie jos vykdymo pradžią, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina ir skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Skundžiamo nuosprendžio paskelbimo metu O. M. atlikinėjo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi paskirtą 6 mėnesių 25 dienų laisvės atėmimo bausmę, subendrinus Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 16 d. nutartimi jam paskirta subendrinta bausme. Veikas už kurias nuteistas O. M., padarė iki priimant minėtus procesinius sprendimus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, net ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai ar iš dalies atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-585/2010, 2K-133/2012, 2K-519/2013). Paskyrus subendrintą bausmę, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, tais atvejais, kai nuteistasis nuosprendžio paskelbimo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, bausmės pradžia skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio paskelbimo dienos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4-699/2016). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės nebendrino su kitais O. M. atžvilgiu priimtais procesiniais sprendimais skirtomis bausmėmis, todėl nepagrįstai rėmėsi nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ir neteisingai nustatė skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžią. Klausimas dėl bausmių subendrinimo ir jų vykdymo tvarkos sprendžiamas paskutinį nuosprendį priėmusiame teisme, gavus bausmę vykdančios institucijos prašymą (BPK 347, 362 str.). Svarbu pažymėti, kad šį klausimą išsprendus aukštesnės instancijos teisme, nuteistasis prarastų teisę tokį sprendimą skųsti apeliacine tvarka, todėl šia nutartimi jis nesprendžiamas.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išspręsdamas byloje pareikštus civilinius ieškinius, BPK 112-115 straipsnių nuostatų nepažeidė, priteistų civilinių ieškinių dydžius dėl turtinės žalos atlyginimo patvirtina ir bylos duomenys. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo argumentų dėl civiliniams ieškovams priteistų civilinių ieškinių dydžio, todėl, netenkinus nuteistojo O. M. apeliacinio skundo, teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2025 m. gegužės 13 d. pažymą Nr. APD-2025-05696 dėl 212,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Aleksandro Doroševo suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam O. M..

21. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas O. M. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o pats O. M. su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudaręs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo O. M., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendžio paskelbimo dienos (2025 m. kovo 6 d.).

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo O. M. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.