Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams;

- pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė 1 metus dirbti valstybės tarnyboje.

Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos (duomenys nekslebtini) policijos komisariato, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. naudai priteista 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš D. S. nukentėjusiojo L. P. naudai priteista 1000 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - policijos pareigūnu, dirbdamas (duomenys nekslebtini) tyrėju, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir fizinis asmuo, o būtent:

2014 m. gegužės 5 d. ryte, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip 12 val., (duomenys nekslebtini) policijos komisariato, esančio adresu: (duomenys nekslebtini), (duomenys nekslebtini) skyriaus kabinete Nr. 306, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį L. P., tai yra grasindamas L. P. iškelti baudžiamąją bylą pagal jo paties tirtą pareiškimą dėl B. N. turto sugadinimo, nurodydamas, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys atliekamo tyrimo metu susitaikymo, uždarys L. P. į „sklepą“, liepė L. P. surašyti skolos lapelį, jame nurodant, kad L. P. iki 2014 m. birželio 5 d. grąžins V. N. 2400 Lt, dėl to L. P. nurodytą skolos lapelį surašė, pasirašė ir perdavė D. S.. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 4 d., skambindamas L. P. ir atvykdamas pas pastarąjį į namus, (duomenys nekslebtini), toliau reikalavo iš L. P. 2400 Lt skolą V. N. naudai, o 2014 m. birželio 19 d. 11.19 val. ties (duomenys nekslebtini) policijos komisariatu, adresu: (duomenys nekslebtini), L. P. atvežus ir jam perdavus 2400 Lt, gavo V. N. naudai reikalaujamą skolą. Tokiais savo tyčiniais neteisėtais veiksmais piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje garantuojamas žmogaus teises, 1997-07-02 Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VII 1-371 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas, 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-I316 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų nuostatas, 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIlI-2048 (redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-06-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 punkto nuostatas, diskreditavo valstybės tarnautojo policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir nukentėjusiajam L. P..

Be to, D. S. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas (duomenys nekslebtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju, tyčia nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą V. N. tikrą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms bei teisėtiems interesams, o būtent:

2014 m. gegužės 5 d. ryte, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip 12 val., (duomenys nekslebtini) policijos komisariato, esančio adresu: Raseinių m. Maironio g. 7, (duomenys nekslebtini) skyriaus kabinete Nr. 306, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį L. P., tai yra grasindamas L. P. iškelti baudžiamąją bylą pagal jo paties tirtą pareiškimą dėl B. N. turto sugadinimo, nurodydamas, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys atliekamo tyrimo metu susitaikymo, uždarys L. P. į „sklepą“, liepė L. P. surašyti skolos lapelį, jame nurodant, kad L. P. iki 2014 m. birželio 5 d. grąžins V. N. 2400 Lt, dėl to L. P. nurodytą skolos lapelį surašė, pasirašė ir perdavė D. S.. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 4 d. skambindamas L. P. ir atvykdamas pas pastarąjį į namus, (duomenys nekslebtini), toliau reikalavo iš L. P. 2400 Lt skolą V. N. naudai, o 2014 m. birželio 19 d. 11.19 val. ties (duomenys nekslebtini) policijos komisariatu, adresu: (duomenys nekslebtini), L. P. atvežus ir jam perdavus 2400 Lt, gavo V. N. naudai reikalaujamą skolą. Taip savo tyčiniais neteisėtais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiojo L. P. asmens teisėms ir teisėtiems interesams.

Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar BK 256 straipsnio 1 ir 2 dalys (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1848 redakcija, skelbtas: Teisės aktų registras, 2015-07-09, Nr. 2015-11213, įsigaliojo 2015- 07-10), kuriose įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą (veikos kvalifikavimą), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoju V. N., siekiant išsiaiškinti aplinkybes pagal pirmosios instancijos teisme pakeistą kaltinimą.

Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso normas, dėl ko buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, o tai, savo ruožtu, sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Teismas nuosprendyje nepasisakė dėl jo gynėjo gynybos argumentų, susijusių su jo atžvilgiu atliktais provokaciniais veiksmais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiuoju pripažintas L. P. tuo metu, kai kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, atlikusius ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, pats buvo pripažintas įtariamuoju dėl B. N. priklausančio namo langų išdaužymo, o taip pat ir dėl V. N. sumušimo, kas leidžia teigti, jog toks kreipimasis buvo jo pasirinkta gynybos pozicija. Ką, be kita ko, patvirtina ir (duomenys nekslebtini) prokuroro E. C. 2014 m. birželio 20 d. nutarimas panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys nekslebtini), taip pat (duomenys nekslebtini) prokuroro L. R. 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimas atleisti L. P. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiaisiais B. N. ir R. N. bei nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys nekslebtini). Be to, apklausiamas liudytoju L. P. dar 2014 m. birželio 16 d., t.y. prieš prokurorui kreipiantis į teismą su prašymu skirti slaptą sekimą (nebuvo kreiptasi dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo) parodė: „aš manau, kad šį skolos susigrąžinimą inicijuoja ne V. N., bet jo buvęs klasės draugas M. Š., kuris šiuo metu dirba (duomenys nekslebtini) policijos komisariate. Kiek žinau, V. N. (duomenys nekslebtini) komisariato pareigūno S. nepažįsta.”.

Nurodo, jog šios kategorijos bylose esminis dalykas yra tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai iki pradėdami ikiteisminį tyrimą turi kokių nors duomenų apie galimo įtariamojo esą daromas nusikalstamas veikas. Tik esant tokių duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, ar gavus pagrįstą asmens pranešimą (skundą) galimas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, ir tik nesant kitų galimybių atskleisti tokias veikas atliekant kitus proceso veiksmus, galimas ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas (nutartis) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 159 straipsnis).

Pagal kaltinimo versiją, kriminalinės žvalgybos veiksmai jo atžvilgiu nebuvo atliekami, nors liudytoju apklaustas (duomenys nekslebtini) skyriaus pareigūnas S. G. nurodė, kad „šioje byloje iš dalies buvo atliekamas kriminalinės žvalgybos veiksmas”. Prokuroras, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas sankcionuoti neviešo pobūdžio veiksmus, neprašė leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, toks leidimas nebuvo gautas. Apeliantas mano, jog BPK 159 straipsnyje numatyto leidimo negavimas yra esminis dalykas, kuris leidžia jam teigti, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta, nes toks veikimas, koks buvo panaudotas prieš jį, yra ne kas kita, kaip provokacija, kadangi jokie tolesni jo tariamai nusikalstami veiksmai, panaudojant ne tik nukentėjusiuoju pripažinto L. P. veikimą, bet netgi teisėsaugos institucijos lėšas, nebūtų buvę padaryti be teisėsaugos pareigūnų įsikišimo. Taigi kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje padarė esminę klaidą, ne tik nesikreipdamas į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu priimti BPK 159 straipsnyje numatytą nutartį leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, bet ir leisdamas (arba netinkamai kontroliuodamas ir tuo neužkirsdamas kelio) ikiteisminio tyrimo pareigūnams panaudoti jiems suteiktas lėšas tokio ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo nesant. Nei L. P. apmokymas ir suteikimas jam vaizdo ir garso įrašymo priemonių, nei suteikimas jam (duomenys nekslebtini) skyriui priklausančių lėšų, nepatenka į slapto sekimo apimtį, kadangi slaptas sekimas, apelianto manymu, yra tik stebėjimas be jokio pašalinio įsikišimo, be jokio privačių asmenų (o jaulab de facto persekiojamų už jų pačių galimai padarytas kitas nusikalstamas veikas) panaudojimo.

Be kita ko, kaltinimas šiuo požiūriu buvo visiškai nenuoseklus, kadangi pagal pradinę kaltinimo versiją L. P. buvo skolingas V. N., kaip asmeniui, kurio naudai jis (apeliantas) veikė, jam buvo inkriminuotas ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Pagal vėlesnę kaltinimo versiją (teisme pateiktą prašymą dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys nekslebtini)), L. P. esą V. N. nebuvo skolingas, kadangi L. P. neva visą skolą buvo atidavęs (dalį pinigais, o dalį užskaitomis už apgadintą automobilį). Pagal pirmąją kaltinimo versiją, kuria ir buvo remiamasi ikiteisminio tyrimo metu, esą, L. P. buvo skolingas V. N., L. P. nukentėjusiuoju buvo pripažintas nepagrįstai. Jeigu jau kaltinimo manymu, nebuvo pagrindo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją ir sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, reiškia, kaltinimas manė, kad bent jau paties L. P. veiksmai buvo visiškai nenusikalstami. Manant, kad paties L. P. veiksmai nėra nusikalstami, nebuvo jokio pagrindo nei pradėti, nei tęsti ikiteisminį tyrimą ir jo (apelianto) atžvilgiu, kadangi nebuvo nusikalstamos veikos požymių. Proceso pradžios neteisėtumas suponuoja ir visą baudžiamojo proceso neteisėtumą.

Vertinat vėlesnę kaltinimo versiją, paties L. P. veiksmai turi galimos nusikalstamos veikos požymių, kadangi tokiu atveju jau pats L. P. daro poveikį ikiteisminio tyrimo pareigūnui (jam) ar netgi jį galimai paperka tuo tikslu, kad ikiteisminis tyrimas jo (L. P.) atžvilgiu vyktų jo norima linkme, ir ši versija juo labiau reikalauja BPK 159 straipsnyje numatyto leidimo.

Šios dvi skirtingos kaltinimo versijos yra tarpusavyje prieštaringos, kadangi reikalauja kitokių nusikalstamos veikos požymių įrodinėjimo. Apeliantas mano, kad jeigu jau L. P. V. N. iš viso nebuvo skolingas, tai visų pirma, reikėjo aiškintis, ar jis (apeliantas) apie tai žinojo (pirmosios instancijos teismo manymu, jis buvo įsitikinęs, kad skola egzistuoja); antra, tokiu atveju atsiranda pagrindas teigti, kad V. N., pasinaudodamas juo (jam nežinant) prievartauja L. P. turtą; trečia, V. N. kaltinimas jokių pretenzijų nereiškia, mano, kad V. N. veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių.

Taigi tokia situacija, kai pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo neįžvelgia akivaizdžių provokacijos požymių ir nuteisia jį skundžiamu nuosprendžiu, prieštarauja tiek nacionalinių teismų, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimuose bylose prieš Lietuvą (Ramanauskas v Lithuania, no. 74420/01, judgment of 5 February 2008 (GC); Malininas v Lithuania, no. 10071/04, judgment of 1 July 2008; Lalas v Lithuania (no. 13109/04, judgment of 1 March 2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų priimtose nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2A-P-1/2011, 2K-262/2012, 2K-530/2012, 2K-192/2013, 2K-434/2013, 2K-549/2013 ir kt., provokavimas daryti nusikalstamą veiką buvo konstatuotas nustačius, kad slapti tyrimo veiksmai buvo atliekami nesant jokios aiškios informacijos apie asmenų, prieš kuriuos tie veiksmai buvo atlikti, ketinimus daryti nusikalstamas veikas arba nustačius, kad atitinkami veiksmai nebūtų buvę padaryti be teisėsaugos pareigūnų įsikišimo. Provokacijos požymius šiuo atveju įrodo (duomenys nekslebtini) skyriui priklausančių lėšų panaudojimas be BPK 159 straipsnyje numatyto leidimo, jo atsisakymas priimti dalį pinigų bei tolesnis aktyvus (duomenys nekslebtini) skyriaus pareigūnų kurstymas per L. P. įduoti jam didesnę pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo šioje dalyje nesirėmė liudytojų G. V., S. G., nukentėjusiuoju pripažinto L. P. parodymais. Taip pat teismas netinkamai vertino ir liudytojų A. L., M. M., R. G., R. K. parodymus. Nesant jokio organo (kolektyvinio ar vienasmenio) sprendimo, negalima kalbėti apie kokį nors lėšų panaudojimo teisėtumą, tačiau svarbiausia yra tai, kad net ir bet koks teisėsaugos institucijos vidinis teisinis reguliavimas, apelianto manymu, negali „apeiti” ar teisiškai įveikti baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, ir toks leidimas, koks jis yra numatytas ir atitinkamos kategorijos bylose būtinas kaip BPK 159 straipsnyje privalomas leidimas, negali būti suteiktas kitokiu būdu.

Konstatuojant provokaciją, ypatingai svarbios yra ir fakto aplinkybės, kad jis atsisakė priimti iš L. P. jo siūlomą dalį pinigų, o (duomenys nekslebtini) skyriaus pareigūnams aktyviai instruktuojant bei kurstant duoti ir likusią pinigų dalį, tolesni jo veiksmai (kurių nebūtų buvę, jei ne aktyvus veikimas, t.y. provokavimas) buvo įvertinti kaip nusikalstami. Toks veikimas yra reikšmingas ne tik atribojant provokaciją nuo realiai padarytos nusikalstamos veikos, o taip pat ir atsisakymo baigti nusikalstamą veiką, kaip baudžiamosios teisės instituto, prasme ir turi būti vertinamas kartu su fakto aplinkybe, kad L. P. iš viso jokių pinigų atsiskaityti su V. N. už tikrą ar tariamą skolą neturėjo, taigi, be (duomenys nekslebtini) skyriaus veikimo jokie jo tolesni veiksmai nebūtų buvę galimi. Šiuo aspektu liudytoju apklaustas šio teisėsaugos institucijos skyriaus viršininkas R. K. klydo ir klaidino pirmosios instancijos teismą, vadindamas tokius veiksmus „taktiniais veiksmai“: „buvo priimtas taktinis sprendimas nesiūlyti visų pinigų, kad labiau išryškėtų ir būtų gauti duomenys. Daugiau į taktinius dalykus nelabai norėčiau gilintis.“ Pirmosios instancijos teismas tokius veiksmus turėjo pripažinti visiškai atitinkančiais intensyvius provokuojančius veiksmus ir konstatuoti, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta. Tai leidžia apeliantui teigti, kad jeigu ne (duomenys nekslebtini) skyriaus lėšų panaudojimas, neturint tam būtino teismo leidimo, jeigu ne vieningas aktyvus, intensyvus ir provokuojantis tolesnis pareigūnų veikimas, siūlant pinigus jam, jokia veika nebūtų buvusi padaryta.

Apeliantas be kita ko nurodo, jog nei kaltinimas, nei teismas nesiaiškino, kiek gi iš tikrųjų L. P. buvo skolingas V. N., kada ir kaip jis tokią skolą buvo atidavęs, kokia dalis liko (jeigu iš viso liko) neatiduota, o svarbiausia, kokiu būdu jis (apeliantas) galėjo žinoti apie tai, kad skola negrąžinta. Šių aplinkybių nustatymas turi esminę reikšmę, jeigu jau L. P. buvo skolingas V. N., tai skola yra tikra, o ne tariama. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė civilinės teisės normoms, pažymėjo „Nagrinėjamos bylos esmę sudaro konfliktas, kilęs tarp nukentėjusiojo L. P. ir liudytojo V. N. dėl skolos grąžinimo, t. y. civilinių teisinių santykių pagrindu.“ Pripažinus šį motyvą tinkamu ir pagrįstu, apelianto manymu, yra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio principą. Klausimą dėl kitų teisinės atsakomybės rūšių bei baudžiamosios atsakomybės atribojimo plačiai aptarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2013.

Juolab, negalima tokia praktika, kada V. N., kaip asmeniui, kurio naudai jis (apeliantas) neva veikė, prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo įstaiga neturi jokių pretenzijų, t. y. nemano, kad V. N. būtų veikęs neteisėtai nei kaip savarankiškas nusikalstamos veikos vykdytojas, nei kaip asmuo, kurstęs ar padėjęs jam padaryti tas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis pripažintas kaltu ir nuteistas.

Savavaldžiavimas, kaip nusikalstama veika, ypač BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta šio nusikaltimo sudėtis su kvalifikuojančiu požymiu, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė (preziumavo) tiesioginę tyčią, taip pat netinkamai nustatinėjo didelę žalą, kaip privalomai nustatinėtiną nusikalstamos veikos požymį. Jo veikimo subjektyviajai pusei aiškintis iš viso nebuvo skirta didelio dėmesio. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimą ir naudojo tokius parodymus ne kitiems bylos duomenims patikrinti ir ne teismo teisinei sąmonei formuoti, o tiesiogiai grindė jais apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau net ir toks rėmimasis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neleido pirmosios instancijos teismui padaryti išvados, kad jo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia. Mano, kad teismas be jokio pagrindo nesiejo faktinių bylos duomenų su jo paties eitomis pareigomis, t.y. su tuo, kad jo užimamos pareigos buvo žemiausios įmanomos pareigos policijos sistemoje, taip pat nevertino to, kad policijos tyrėjo pareigos savaime siejamos su tam tikru procesinės prievartos lygmeniu ir tik tokį lygmenį viršijus, sprendžiama dėl tarnybinės atsakomybės. Tokiu būdu buvo sureikšminti paties nukentėjusiuoju pripažinto asmens L. P. parodymai, nesiejant jų su kitų asmenų parodymais (apklaustų liudytojais (duomenys nekslebtini) skyriaus pareigūnų). Faktas, kad jis ieškojo L. P., ketindamas jį šaukti į apklausą ir tą darė ne vienas, o kartu su kitais policijos pareigūnais, be jokio pagrindo teismo pripažįstamas kaip psichinė prievarta. Ir pats šaukimas telefonu ar ieškojimas L. P. telefonu skambinant kitems asmenims, taip pat negali būti būti pripažintas neteisėtu ar juo labiau psichinės prievartos elementu.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, visiškai be pagrindo preziumuoja didelės žalos požymį, ir jį taiko tiek BK 294 straipsnio 2 daliai pagrįsti, tiek ir BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamajai atsakomybei kilti.

Faktas, kad jo veiksmai, už kuriuos jis nuteistas, siejami su baudžiamuoju procesu, t.y. su jo neva netinkamais veiksmais, padarytais jam einant policijos tyrėjo pareigas, jam yra palankūs, kadangi, kaip matyti iš paties L. P. parodymų, jis kreipėsi į (duomenys nekslebtini) skyrių patartas teisininko. Tai reiškia, kad L. P. galėjo ginti savo, kaip baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teises, jeigu jos buvo pažeistos baudžiamajame procese, reikšdamas jam nušalinimus, skųsdamas jo procesinius veiksmus (tokius kaip šaukimą telefonu, paiešką gyvenamojoje vietoje ar pan.) subjektams, turintiems kompetenciją nagrinėti tokio pobūdžio procesinius skundus, t.y. prokurorui, kontroliuojančiam ir organizuojančiam ikiteisminį tyrimą. Be to, L. P. galėjo skųsti jo, kaip policijos tyrėjo, veiksmus, jeigu jau jam atrodė, kad jie yra netinkami, jo tiesioginei vadovybei, ko L. P. nedarė. Liudytoju apklaustas (duomenys nekslebtini) skyriaus viršininkas R. K. parodė, kad „Kitiems PK pareigūnams pretenzijų nebuvo, nes pats vykimas pas nukentėjusįjį nėra nusikalstamas. Aš nežinau, ar nukentėjusysis įrodinėjo D. S., kad šis grąžino skolą V. N..“ Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė: „Kaltinamasis D. S., nors ir nebuvo saistomas tiesiogiai civiliniais teisiniais santykiais su nukentėjusiuoju L. P., tačiau veikė savo pažįstamo V. N. interesais, manydamas, kad įgyvendina V. N. realiai priklausančią teisę reikalauti grąžinti skolą, t.y. vykdė nukentėjusiojo L. P. ginčijamą V. N. tikrą teisę, kaip nurodyta kaltinamajame akte, o ne tariamą teisę, kaip nurodyta prokuroro teisiamajame posėdyje pateiktame kaltinime“. Kitoje nuosprendžio dalyje teismas pasisakė: „Kaltinamuoju aktu D. S. kaltinamas tuo, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą V. N. tikrą teisę (atsiimti skolą iš L. P.). Atkreiptinas dėmesys, jog BK 294 straipsnyje numatyta atsakomybė už ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės savavališką vykdymą. Taigi nerealizuota gali būti tik pripažįstama teisė, o ne ginčijama, kaip nurodyta kaltinime ir kaip nustatyta šioje byloje. Todėl iš kaltinimo, suformuluoto kaltinamajame akte, pašalinamas teiginys „bet nerealizuotą““. Tokia motyvacija prieštaringa ir užkertanti kelią efektyviai gintis, kadangi kaltinamasis aktas yra netinkamas. Apelianto manymu, šis argumentas taip pat leidžia teigti apie didelės žalos nebuvimą. Taip pat ir civilinio ieškinio dalies priteisimas (apelianto nuomone, nepagrįstas), ypač vertinant priteisto ieškinio dydį neturtinės žalos dalyje, jokiu būdu nepagrindžia didelė žalos požymio.

Didelės žalos požymio pripažinimas BK 228 straipsnio 1 dalies prasme skundžiamame nuosprendyje taip pat yra nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuri suformuota nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, Nr. 2K-715/2007 bei Nr. 2K-10/2008, Nr. 2K-7-2008, taip pat nutartyje priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2013, konstatuota: „Tokiai teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas, neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis, nepritartina, kad tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012 ir kt.). [...] Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas ne apsiribojant tik atitinkamų valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) pareigų bei teisės aktų, reglamentuojančių jo veiklą, išvardijimu, o nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė.“

L. P. atžvilgiu buvo priimti procesiniai sprendimai, kurių jis taip siekė išvengti (ikiteisminio tyrimo pradėjimas), arba atvirkščiai, kokių jis ir siekė (būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais), taigi, jo (apelianto) vienoks ar kitoks veikimas nepakeitė jo, kaip įtariamojo, teisių ir pareigų baudžiamajame procese. Teismų praktikos požiūriu, jo (apelianto) užimamos pareigos, kaip pačios žemiausios, jokio rezonanso nebuvimas, jo (kaip ir bet kokio policijos tyrėjo) negalėjimas priimti galutinius procesinius sprendimus, kurių siekė (arba siekė išvengti) nukentėjusysis, taip pat reikšmingas teigiant, kad didelės žalos padaryta nebuvo, kas šalina baudžiamąją atsakomybę.

Apeliantas nurodo ir tai, jog kuomet 2016 m. vasario 18 d. prokuroras kreipėsi į teismą su prašymu pakeisti veikos faktines aplinkybes, buvo apsunkinta jo teisė į gynybą. Kaltinimo versija, neva L. P. buvo skolingas V. N., buvo pakeista į versiją - esą L. P. nebuvo skolingas V. N.. Be to, kad toks keitimas reikalauja visiškai kitokių požymių nustatinėjimo, t.y. ar jis (apeliantas) žinojo, ar nežinojo apie tokias aplinkybes, ar skola grąžinta, ar negrąžinta, ar skola tariama, ar tikra, ar ginčijama, jis keičia ir paties L. P. statusą. Jeigu jau pats L. P. V. N. nebuvo skolingas, tokiu atveju jis, perduodamas jam (duomenys nekslebtini) skyriaus išduotas lėšas, jas naudojo siekdamas sau palankios ikiteisminio tyrimo eigos, t.y. paties L. P. veikime yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai, siekiant jam (apeliantui) padaryti poveikį ar jį papirkti, kas neabejotinai reikalavo nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų leidimo. Toks naujų aplinkybių aiškinimasis teisme galėjo būti užpildytas tik iš dalies, pakartotinai apklausiant V. N. (tokį gynybos prašymą pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atmetė), todėl baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu turėjo būti perduota prokurorui (kaip jau minėta, V. N. jokių pretenzijų kaltinančioji pusė nei pradiniu kaltinamuoju aktu, nei keisdama kaltinimą neturėjo).

Išdėtytos aplinkybės taip pat patvirtina, jog jis nežinojo nuo ko gintis, o gynyba nežinojo, nuo ko ginti, nes jis galėjo būti pripažintas kaltu ir remiantis pradinėmis, kaltinamajame akte nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos prasme teisė į gynybą yra pažeidžiama tada, kai gynyba priversta gintis nuo įvairių kaltinimo modifikacijų, kada gynyba galėtų būti kitokia. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad ir pats teismas ex officio dar buvo pranešęs, kad jis gali būti pripažintas kaltu ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kas realiai ir atsitiko. Taigi buvo dar viena kaltinimo modifikacija, kurios nieks nepalaikė.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas, atsisakydamas pakartotinai apklausti V. N. (šis pažeidimas galėtų būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą) bei atsisakydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, padarė esminį pažeidimą.

Apelianto mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai be pagrindo priteisė neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, kuri vėliau įgis regreso teisę priteistą žalą išsiieškoti iš jo.

Teismas neįvertino L. P. parodymų, jog jis nukentėjo ne nuo jo vieno, o neva nuo visų pareigūnų veiksmų. Teismas be jokio pagrindo gynė interesus asmens, kuris savo paties veiksmais nulėmė jo baudžiamąjį persekiojimą, tokia interesų gynyba prieštarauja CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatoms. (duomenys nekslebtini) skyriaus 2015-03-19 rašte Nr. (duomenys nekslebtini) nurodyta, jog (duomenys nekslebtini) prokuroras L. R. 2014-11-06 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys nekslebtini) įtariamojo M. L. ir įtariamojo L. P. atžvilgiu dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį V. N., o 2014-12-11 nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Ši aplinkybė patvirtina, jog ne trumpesniu laikotarpiu kaip iki 2014 m. gruodžio 11 L. P., kaip jis ir pats parodė, patyrė žalos dėl visų pareigūnų veiksmų, nors ir toks jo aiškinimas nesuteikia pagrindo tenkinti civilinį ieškinį. L. P. paaiškinimai apie jo patirtą žalą teisminio proceso metu, ne tik neįtikinami, bet ir negali būti pripažinti pakankamu pagrindu neva patirtai žalai atlyginti. Tokia jo pozicija turėjo būti vertinama lygiagrečiai su jo užimamomis pareigomis (jis yra tolimųjų reisų vairuotojas, kur reikalinga psichologinė pusiausvyra, gera psichinė sveikata).

Teismo posėdžio metu nuteistasis D. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo D. S. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, pripažindamas tam tikrus ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis įrodymais, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso normas, dėl ko buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose, o tai, savo ruožtu, sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neturi pagrindo. Bylos medžiaga bei skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas nukentėjusiojo L. P., liudytojų D. G., M. K., M. Š., V. N., G. V., S. G., R. K., A. T., R. P. parodymais, slapto sekimo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo, asmens kratos metu gautais duomenimis, daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, taip pat kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, visi jie buvo išsamiai tiriami ir vertinami, tame tarpe ir paties D. S. parodymų, kurie teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti byloje esantiems įrodymams patikrinti, kontekste.

Byloje nustatyta, jog prieš 7-9 metus liudytojas V. N. nukentėjusiajam L. P. paskolino 2400 litų automobilio pirkimui, dėl skolinamų pinigų jokio rašytinio dokumento nesurašė. Šias aplinkybes apklausiami patvirtino tiek L. P., tiek V. N.. Pinigų paskolinimo faktą taip pat patvirtino ir liudytojais apklausti M. K., M. Š.. Tokiu būdu nustatytos aplinkybės patvirtina, jog tarp V. N. ir L. P. susiklostė paskoliniai civiliniai teisiniai santykiai, L. P. atsirado pareiga sutartu laiku (V. N. teigimu po mėnesio, L. P. – po metų) grąžinti pasiskolintus pinigus, tuo tarpu V. N., L. P. sutartu laiku negrąžinus paskolintų pinigų, įgijo teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti iš L. P. grąžinti paskolintus pinigus. Iš minėtų asmenų parodymų turinio matyti, kad vėliau tarp jų kilo ginčas dėl paskolintų pinigų grąžinimo. Nukentėjusysis L. P. apklausiamas teigė, jog V. N. dalį pinigų grąžino grynaisiais, kitą dalį skolos užskaitė kaip grąžintą, suremontavęs V. N. apdaužytą nukentėjusiojo tėvui priklausantį automobilį, su kuo V. N.,s nors ir nenoriai, sutiko. Tuo tarpu iš liudytoju byloje apklauso V. N. parodymų matyti, jog L. P. negrąžino jam nei dalies paskolintų pinigų, jis neapgadino L. P. tėvui priklausančio automobilio, todėl negalėjo būti užskaityta ir dalis skolos neva suremontavus minėtą automobilį.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai kontatavo, jog byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo teiginius, kad skolą jis grąžino V. N., ir paneigiančių liudytojo V. N. parodymus, kad skola jam negrąžinta. Paties nukentėjusiojo L. P. parodymai šioje dalyje nebuvo visiškai nuoseklūs. Atskirų apklausų metu pastarasis teismui nurodė skirtingas neva V. N. grynaisiais grąžintas pinigų sumas (iš pradžių nurodė, jog grąžino 1600 litų, vėliau jau teigė grynaisiais grąžinęs 1800 litų), be to, jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtino ir nukentėjusiojo teiginių, susijusių su neva likusios dalies skolos užskaitymu, suremontavus V. N. apdaužytą nukentėjusiojo tėvui priklausantį automobilį. Nors liudytojais apklausti A. T., R. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę apie V. N. apgadintą nukentėjusiojo tėvui priklausantį automobilį, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad paminėta transporto priemonė buvo remontuojama, nėra duomenų apie automobilio remonto metu patirtas išlaidas, šių išlaidų atitikimą neva likusiai negrąžintai skolos daliai bei jų užskaitymą kaip V. N. negrąžintos skolos dalį. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes V. N. teisė reikalauti iš L. P. grąžinti paskolintus pinigus yra ne tik tikra, bet ir ginčijama.

Iš liudytojo V. N. parodymų matyti ir tai, jog pastarasis buvo susitikęs su D. S. po to, kai L. P. 2014-05-02 išdaužė jo tėvo B. N. namo langus, prašė D. S., kaip draugo policijos pareigūno, kuris gali daugiau nei civilis asmuo, susigrąžinti iš L. P. skolą, paimti iš jo skolos lapelį. Ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi tyrėja G. V. apklausiama liudytoja teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog paminėti liudytojo V. N. parodymai apklausos protokole buvo užrašyti iš pastarojo žodžių. D. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neneigė, jog V. N. su juo kalbant apie jo tėvo B. N. namo langų išdaužymą, pastarasis sakė jam apie L. P. 2400 litų skolą, kad šis jam jos niekaip negrąžina. Paprašė jo, kad jis paimtų iš L. P. skolos raštelį, kad galėtų kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Jeigu L. P. atiduotų pinigus, gali juos paimti, o po to jam atiduos, kai jis sugrįš iš užsienio. Taigi šios paties D. S. nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jam iš V. N. buvo žinoma, kokią sumą L. P. iš pastrarojo yra pasiskolinęs ir, kad šie pinigai nėra grąžinti, būtent šiai sumai V. N. ir prašė pastarojo iš L. P. paimti skolos raštelį.

Bylos duomenys patvirtina ir tai, jog B. N. pareiškimo dėl jo namo langų 2014-05-02 išdaužymo patikslinimą atliko būtent (duomenys nekslebtini) skyriaus tyrėjas D. S.. Pastarasis 2014-05-05 ryte policijos komisariato patalpose apklausė L. P., B. N.. Liudytojais apklaustiems L. P. ir B. N. apklausų metu patvirtinus, jog L. P. veiksmais padaryta žala yra pilnai atlyginta, jie susitaikė ir pretenzijų B. N. niekam neturi, D. S. tą pačią dieną priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys nekslebtini) (2 t., b.l. 6-15).

Sprendžiant iš nukentėjusiojo L. P. parodymų, būtent 2014-05-05 pastarajam atvykus į policijos komisariatą dėl išdaužytų B. N. langų, jis D. S. ir buvo klausinėjamas apie skolą V. N.. L. P. apklausų metu nuosekliai parodė, jog jam su D. S. likus vieniems kabinete, šis nurodė, jog jeigu jis nepasirašys V. N. skolos raštelio 2400 litų sumai, jam bus iškelta baudžiamoji byla dėl langų išdaužymo, nebus priimtas žalos atlyginimas ir nebus taikomas susitaikymas su B. N., be to, jis bus uždarytas į „sklepą“ - areštinę. Nors D. S. jis sakė, kad nėra skolingas V. N., tačiau šis jo nesiklausė, nurodė, jog jam sakė, kad jis (L. P.) yra skolingas. Kadangi jam nebuvo iš ko rinktis, jis ant D. S. paduoto A4 formato lapo surašė skolos raštelį, nurodydamas, jog skolingas V. N. 2400 litų ir šią skolą grąžins per mėnesį laiko, iki 2014-06-05. Raštelio tekstą jam padiktavo D. S.. Jis D. S. prašė leisti jam skolą grąžinti per ilgesnį laiką, tačiau pastarasis jam neleido, nurodė pinigus sumokėti per mėnesį laiko. Tuo tarpu kai jis sumokės pinigus, D. S. atiduos jam skolos raštelį. Jis suprado, kad bylos dėl B. N. išdaužytų langų neužbaigė ir laukė mėnesio pabaigos. Jis negavo jokio pranešimo, kad ši byla nutraukta, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl langų išdaužymo. Be kita ko, nukentėjusysis apklausiamas parodė ir tai, jog suėjus skolos grąžinimo terminui, D. S. pradėjo jo ieškoti. 2014-06-04 skambino jo motinai D. G., klausinėjo, kur jis yra, koks jo telefono numeris. D. S. buvo atvažiavęs į namus (duomenys nekslebtini), taip pat buvo atvažiavęs ir pas jo draugę į namus, esančius (duomenys nekslebtini), kur jis pastarojo neįsileido. Po to, jis pasitaręs su teisininku, nusprendė kreiptis į (duomenys nekslebtini) tarnybą. Nors apeliantas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu neigė naudojęs prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą, L. P. sutiko, kad V. N. yra skolingas 2400 litų ir skolos raštelį surašė savo valia, tačiau netikėti pirmiau išdėstytais nukentėjusiojo viso proceso metu šioje dalyje duotais nuosekliais parodymais nėra pagrindo, kadangi juos netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Apie tai, kad buvo grasinama ir L. P. parašė skolos raštelį, apklausiama patvirtino nukentėjusiojo draugė M. K.. Pastaroji parodė, jog 2014-05-05 jos draugas L. P. buvo nuvykęs į policijos komisariatą. Išėjęs iš komisariato ir paskambinęs, jis jai pasakė, jog atlygino B. N. padarytą žalą už langų išdaužymą, pastarasis atsiėmė pareiškimą, tačiau D. S. privertė jį parašyti V. N. skolos raštelį, kitaip jam būtų iškelta baudžiamoji byla už B. N. langų išdaužymą. Sprendžiant iš liudytojos parodymų, L. P. skolą pagal skolos raštelį turėjo sumokėti per mėnesį laiko. M. K. patvirtino ir tai, jog pasibaigus skolos grąžinimo terminui D. S. kelis kartus buvo atvažiavęs į jų namus, taip pat jis buvo atsvažiavęs ir į namus (duomenys nekslebtini). Liudytoja D. G. patvirtino, jog 2014 m. pavasarį, tikslaus laiko neprisimena, jai skambino S. prisistatęs vyriškis ir prašė jos sūnaus L. P. telefono numerio. Sūnui leidus, ji davė S. jo telefono numerį. Vėliau ji sužinojo iš M. K., kad sūnus buvo priverstas pasirašyti skolos raštelį.

Pagal nukentėjusiojo L. P. pareiškimą 2014-06-16 pradėjus ikiteisminį tyrimą, siekiant patikrinti nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, (duomenys nekslebtini) prokuroras su 2014-06-17 prašymu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją leisti nuo 2014-06-18 iki 2014-08-18 klausytis D. S., L. P. elektroninių ryšių tinklais perduodamų telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, taip pat paskirti tuo pačiu laikotarpiu D. S. slaptą sekimą, jo metu darant vaizdo ar garso įrašą arba filmuojant. Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-18 nutartimis nuo 2014-06-18 iki 2014-08-18 buvo leista klausytis D. S., L. P. telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, daryti įrašus, kitaip gautą informaciją fiksuoti ir kaupti, paskirtas D. S. slaptas sekimas, sekimo metu leidžiant daryti vaizdo ar garso įrašus bei filmuoti (1 t., b.l. 16-17; 19; 24; 26). 2014-09-05 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, jog atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę užfiksuotas tyrimui reikšmingas 2014 m. birželio 19 d. pokalbis (nuo 11:00:15 iki 11:01:55 val.) tarp D. S. (tel. Nr. (duomenys nekslebtini)) ir nukentėjusiojo L. P. (tel. Nr. (duomenys nekslebtini)), kurio metu D. S. teiraujasi L. P. „Nu tai kaip vyre reikalai?“, į ką L. P. atsako „Nu tai taigi sakiau, kad nesurinksiu per tokį trumpą laiką tiek pinigų.“ Pokalbio metu L. P. pasiūlius D. S. paduoti puse skolos sumos, likusią skolos dalį atiduoti grįžus iš užsienio, pastarasis jam nurodo „Bet tai supranti, tai ne žaidimas y, aš tau bylą galiu iškelti.“ Toliau pokalbio metu L. P. nurodžius, kad jis buvo išvykęs į Norvegiją, D. S. priekaištauja, kad jis nemeluotų, nurodo, kad nukentėjusiojo ieškojo, kad šis buvo pas draugę žaliam name. D. S. pokalbio metu L. P. pasiūlo susitikti mieste ir pasikalbėti akis į akį. L. P. nurodžius, kad jis yra mieste, susitaria, kad šis atvažiuos prie policijos į aikštelę, kur D. S. išeis į lauką pasikalbėti (1 t., b.l. 32-33). Sprendžiant iš byloje esančio 2014-06-19 pakvitavimo, įvykio dieną (duomenys nekslebtini) skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. G. iš sąmatos Nr. (duomenys nekslebtini) L. P. išdavė 2400 litų (20, 100 ir 200 litų nominalo banknotais) bei vaizdo ir garso fiksavimo priemones (1 t., b.l. 103–108). Tuo tarpu 2014-06-19 atlikto slapto sekimo metu užfiksuota, jog 11.07 val. D. S. prie (duomenys nekslebtini) komisariato, esančio (duomenys nekslebtini), susitiko su L. P., atvažiavusiu automobiliu „Audi“, v/n (duomenys neskelbtini) 11.10 val. D. S. užėjo į (duomenys nekslebtini) PK. 11.17 val. D. S. išėjo iš komisariato pastato, rankoje turėjo popieriaus lapą, 11.19 val. vėl susitiko su L. P., atvažiavusiu automobiliu „Audi“, v/n (duomenys neskelbtini) D. S. popieriaus lapą perdavė L. P. ir šis 11.23 val. išvažiavo su automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. S. ties (duomenys nekslebtini) sulaikytas policijos pareigūnų (1 t., b.l. 20). Iš slapto sekimo metu užfiksuotų garso įrašų matyti, jog D. S. susitikimo metu L. P. vėl teiraujasi, ar šis surado pinigus, nurodo, kad gali jam iškelti bylą, priekaištauja, kad per visą šį laikotarpį jo negalėjo surasti. L. P. nurodžius, kad turi puse sumos, D. S. nurodo, kad šis likusius gali iš ko nors pasiskolinti, nes tai nėra didelė pinigų suma. L. P. nurodžius, kad važiuoja iki motinos pasiimti dar pinigų, o D. S. turi jam atnešti raštelį, pastarieji išsiskiria. Po kurio laiko vėl susitinka, D. S. pasiteiravus, ar tai visi pinigai, L. P. patvirtina, jog visi (1 t., b.l. 114-115). Byloje esantys įrodymai patvirtina ir tai, jog D. S. buvo laikinai sulaikytas iš karto po susitikimo su L. P. (2 t., b.l. 36-37). Pastarojo asmens kratos metu be kita ko buvo rasti ir paimti L. P. judviejų susitikimo metu jam perduoti pinigai – 2400 litų (1 t., b.l. 59-66; 67-87, 103-108). Nukentėjusysis L. P. 2014-06-19 pareigūnams taip pat pateikė D. S. susitikimo metu jam grąžintą skolos lapelį (1 t., b.l. 109), iš kurio matyti, jog L. P. A4 formato lape ranka surašė skolos lapelį apie tai, jog V. N. yra skolingas 2400 litų, kuriuos pasižada atiduoti per kuo trumpesnį laiką, nes dabar neturi pajamų, pinigus pasižada grąžinti iki 2014-06-05, kurį patvirtino savo parašu (1 t., b.l. 112).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog D. S., būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys nekslebtini) tyrėju, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, atliekant B. N. pareiškimo dėl jo namo langų 2014-05-02 išdaužymo patikslinimą (namo langus išdaužė L. P.), panaudodamas prieš L. P. psichinę prievartą, tyčia nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė L. P. ginčijamą V. N. tikrą teisę atgauti 2400 litų skolą.

Pažymėtina, kad būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis – didelės žalos kilimas. Nustatydamas šį atsakomybei pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kilti būtiną požymį, apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad D. S., siekdamas savavališkai atgauti V. N. naudai skolą, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, prieš nukentėjusįjį panaudojo psichinę prievartą. D. S. darytas psichinis spaudimas L. P., kad šis pasirašytų skolos raštelį, grasinant uždaryti į areštinę, iškelti baudžiamąją bylą dėl B. N. turto sugadinimo, teigiant, kad nepriims žalos atlyginimo, neleis susitaikyti, patvirtina, jog buvo sukurta bauginanti situacija, dėl kurios nukentėjusysis prarado saugumo jausmą, atsirado nežinomybės jausmas dėl savo ateities. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Tai, kad nuteistojo grasinimai gali būti realiai įvykdyti, nukentėjusiajam neabejotinai leido spręsti pastarojo užimamos pareigos - (duomenys nekslebtini) skyriaus tyrėjas, bei tai, kad būtent D. S. atliko B. N. turto sugadinimo aplinkybių tyrimą, nukentėjusiajam nebuvo žinoma apie D. S. dar 2014-05-05 priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal B. N. pareiškimą dėl jo namo langų išdaužymo. Nukentėjusiajam apelianto neteisėtais veiksmais sukelta bejėgiškumo būsena, įtampa, kurį laiką užsitęsęs psichologinis diskomfortas, be kita ko, neabejotinai turėjo įtakos ir L. P. sveikatos būklei. Tai, kad aptariamų įvykių metu pablogėjo nukentėjusiojo sveikatos būklė, patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir liudytojos M. K. parodymai. Pastaroji patvirtino, jog aptariamų įvykių metu L. P. nuotaika buvo pakitusi, jis buvo sunerimęs, be to, kreipėsi į gydytojus dėl širdies veiklos sutrikimų, jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, išrašyti vaistai. Liudytoja D. G. apklausiama taip pat nurodė, jog jai iš M. K. buvo žinoma, kad dėl susiklosčiusių įvykių jos sūnui buvo pablogėjusi sveikata, jis buvo nervingas, įsitempęs. Tai, kad D. S. neteisėti veiksmai įtakojo nukentėjusiojo L. P. savijautą, patvirtino ir byloje liudytojais apklausti S. G., R. K.. Iš minėtų pareigūnų parodymų matyti, jog L. P., kreipdamasis į imuniteto tarnybą dėl apelianto prieš jį atliekamų veiksmų, buvo išsigandęs, bijojo policijos pareigūnų susidorojimo su juo. Nukentėjusiojo bejėgiškumo būseną, išgąstį atspindėjo ne tik jo žodžiai, bet ir jo fizinė būsena. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nustatytais neteisėtais apelianto veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo L. P. teisėms ir teisėtiems interesams, šią savo išvadą pagrindė išsamia byloje esančių įrodymų analize. Tuo tarpu didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti, bei atriboja nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių taikymo.

Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, o taip pat aplinkybė, jog D. S. L. P. nepranešė apie tai, jog dėl B. N. langų išdaužymo dar 2014-05-05 pats priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, vis gasdino dėl to iškelti jam baudžiamąją bylą, neabejotinai patvirtina ir tai, jog atlikdamas nustatytus neteisėtus veiksmus nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, kaip pareigūnas suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos L. P. teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išdėstytų aplinkybių kontekste daro išvadą, jog D. S. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apelianto veiksmuose nustatyti visi aptariamos nusikalstamos veikos požymiai būtini baudžiamajai atsakomybei kilti.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu bei nuteistas ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dažniausiai patvirtina aplinkybės, kad toks asmuo veikdamas (arba neveikdamas) atitinkamu būdu pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2013).

Pažymėtina tai, jog D. S. aukščiau aptartus BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančius veiksmus atliko, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas (duomenys nekslebtini) tyrėju, kas leidžia teigti, kad apeliantas tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje garantuojamas žmogaus teises, veikos padarymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VII 1-371 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatas, numatančias, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: 1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; 2) teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; 3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-I316 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų nuostatas, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba; Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIlI-2048 (redakcija, galiojusi iki 2016-01-01) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, jo policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-06-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 punkto nuostatas, policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orubą bei pagrindines teises ir laisves; diskreditavo valstybės tarnautojo policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus.

Apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos pasekmės – didelės žalos padarymas valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui – yra būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymis. Pagal teismų praktiką ši didelė žala gali būti ne tik turtinio, bet ir neturtinio pobūdžio. Atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje D. S. savo neteisėtais veiksmais padarė didelės neturtinės žalos valstybei ir nukentėjusiajam L. P.. BK 228 straipsnio atveju neturtinio pobūdžio žala teismų praktikoje paprastai pripažįstama didele, jeigu ji padaroma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimu, darbo sutrikdymu, piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Šis požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-335/2013, 2K-232/2012, 2K-529/2008). Nagrinėjamu atveju tarnybine padėtimi piktnaudžiavo valstybės tarnautojas – (duomenys nekslebtini) tyrėjas, t.y. asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. Nuteistasis D. S., būdamas valstybės tarnautojas ir piktnaudžiaudamas tarnyba, savo veiksmais pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, diskreditavo valstybės tarnautojo - policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, tai yra, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, padarė didelę neturtinę žalą valstybei bei nukentėjusiajam L. P.. Apeliantas, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, panaudodamas prieš L. P. psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę atgauti skolą, veikė priešingai valstybės institucijos, kuriai jis atstovavo, tikslams. Be to, nuteistasis sudarė įspūdį, kad teisėsaugos institucijoje, kuri turi gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orubą bei pagrindines teises ir laisves, žmogaus teisės gali būti pažeidžiamos ir be pagrindo suvaržomos, o pagal nagrinėjamus pareiškėjų pareiškimus procesinio sprendimo dėl tolimesnės proceso eigos priėmimas priklauso ne nuo situacijos faktinių aplinkybių, o nuo pareigūno, priimančio procesinį sprendimą, „geros valios“. Tokiais veiksmais apeliantas sumenkino policijos autoritetą, diskreditavo policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad jau vien tai, kad valstybės tarnyba yra skirta tarnauti žmonėms, todėl bet koks valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar savo įgaliojimų viršijimas, pasireiškiantis nepagrįstu žmogaus teisių ar laisvių suvaržymu ar kitokiais padariniais – yra didelė žala ne tik tam asmeniui, bet ir valstybės tarnybos autoritetui, tuo pačiu ir pačios valstybės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2005). Paminėtų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog nuteistojo D. S. neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei ir nukentėjusiajam L. P. (apie L. P. padarytą neturtinę žalą pasisakyta aptariant BK 294 straipsnio 2 dalies sudėtį). Pirmosios instancijos teismo išvados nustatant didelės žalos požymį yra motyvuotos ir pagrįstos.

Paga formuojamą teismų praktiką, kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, pagrįstai atsižvelgė ne tik į jo paties poziciją dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet taip pat ir į byloje nustatytus veikos objektyviuosius požymius, ko pasėkoje padarė faktinėms bylos aplinkybėms atitinkančią išvadą, jog veika buvo padaryta D. S. veikiant tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismui, kad apeliantas, būdamas teisėsaugos institucijos valstybės tarnautojas, pats pagal užimamas pareigas privalantis ginti žmogaus teises ir laisves, puikiai suvokė, jog savo neteisėtais veiksmais (panaudodamas prieš L. P. psichinę prievartą, grasinant pastarajam iškelti baudžiamąją bylą (pradėti ikiteisminį tyrimą) dėl B. N. turto sugadinimo, teigiant, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys susitaikymo instituto, uždarys į areštinę, liepdamas L. P. surašyti skolos raštelį, nurodant konkretų skolos grąžinimo terminą, skambindamas nukentėjusiajam ir vykdamas į pastarojo namus, reikalaujant skolos V. N. grąžinimo), veikia priešingai valstybės institucijos, kuriai jis atstovavo, tikslams, pažeidžia L. P. teises ir teisėtus interesus, diskredituoja policijos pareigūno vardą, iškraipo policijos funkcijas ir veiklos principus ir savo tokiais veiksmais padarė didelę žalą ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, ir norėjo taip veikti.

Tokiu būdu, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, jog apeliantas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu bei nuteistas ir dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija, atmeta kaip nepagrįstus ir apelianto skundo argumentus, susijusius su prieš jį neva atliktais nukentėjusiojo ir pareigūnų provokaciniais veiksmais.

Apeliantas teigia, jog jis buvo išprovokuotas padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Prieš jį neva atliktus provokacinius veiksmus, apelianto įsitikinimu, patvirtina tai, jog nukentėjusiuoju pripažintas L. P. tuo metu, kai kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, atlikusius ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, pats buvo pripažintas įtariamuoju dėl B. N. priklausančio namo langų išdaužymo, o taip pat ir dėl V. N. sumušimo, kas leidžia teigti, jog toks kreipimasis buvo jo pasirinkta gynybos pozicija. Be to, jeigu ne (duomenys nekslebtini) skyriaus piniginių lėšų panaudojimas, neturint tam būtino teismo leidimo taikyti BPK 159 straipskyje numatytą procesinę prievartos priemonę, jeigu ne vieningas aktyvus, intensyvus ir provokuojantis tolesnis pareigūnų veikimas, siūlant jam pinigus, jokia veika nebūtų buvusi padaryta.

Bylos duomenys patvirtina, jog L. P. su pareiškimu į teisėsaugos pareigūnus dėl D. S. neteisėtų veiksmų kreipėsi 2014-06-16 (1 t., b.l. 4). Tuo tarpu pats apeliantas, L. P. atlyginus B. N. žalą už sudaužytus langus ir su juo susitaikius, dar 2014-05-05 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys nekslebtini) (2 t., b.l. 8). Paminėtas D. S. 2014-05-05 priimtas nutarimas buvo panaikintas tik (duomenys nekslebtini) prokuroro E. C. 2014-06-20 nutarimu, po ko ir buvo L. P. pareikšti įtarimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (3 t., b.l. 24). Tokiu būdu paminėtos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusiajam kreipiantis dėl D. S. neteisėtų veiksmų į pareigūnus, o taip pat nuteistajam 2014-06-19 paimant iš L. P. nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai atgautą skolą, L. P. nebuvo pripažintas įtariamuoju ir jam nebuvo pagrindo užimti vieną ar kitą gynybinę poziciją.

Pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (BPK 159 straipsnis), tačiau tai nepašalina teismo pareigos patikrinti provokavimo versijos, jei kyla įtarimų, kad teisėsaugos pareigūnai ar pagal jų nurodymus veikiantys asmenys galėjo imituoti nusikalstamą veiką de facto (faktiškai). Baudžiamajame procese provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje provokavimas konstatuojamas tada, kai teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgment of 5 February 2008; Milinienė v. Lithuania, no. 74355/01, judgment of 24 June 2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2K-434/2013). Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog apelianto nusikalstami veiksmai prasidėjo kur kas anksčiau nei nukentėjusysis su 2014-06-16 pareiškimu kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus, byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir sankcionuoti slapti veiksmai (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, slaptas sekimas). Dar iki L. P. kreipimosi į (duomenys nekslebtini) tarnybą, 2014-05-05 D. S., panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį, grasindamas jam iškelti baudžiamąją bylą dėl B. N. turto sugadinimo, teigiant, kad nepriims žalos atlyginimo, neleis susitaikyti, grasindamas jį uždaryti į areštinę, privertė L. P. pasirašyti skolos lapelį, nurodant, kad šis V. N. skolingas 2400 litų ir juo pasižada grąžinti iki 2014-06-05. Šiame kontekste pastebėtina tai, jog nagrinėjamu atveju iki pradedant byloje ikiteisminį tyrimą jokie slapti veiksmai pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą nebuvo atliekami, ką patvirtina ne tik bylos medžiaga, bet ir byloje liudytoju apklausto (duomenys nekslebtini) viršininko R. K. parodymai. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neįžvelgia jokių nuteistojo atžvilgiu atliktų provokacinių veiksmų ir atliekant ikiteisminį tyrimą – klausantis pastarojo telefoninių pokalbių, atliekant jo slaptą sekimą bei nukentėjusiajam perduodant D. S. nesilaikant įstatytų nustatytos tvarkos, savavališkai, panaudojant psichinę prievartą atgautą V. N. skolą. Bylos duomenys patvirtina, jog baigiantis skolos grąžinimo terminui pats nuteistasis aktyviai ieškojo L. P., nukentėjusiojo tėvų teiravosi pastarojo telefono numerio, buvo atvažiavęs į nukentėjusiojo, jo draugės namus (nukentėjusiojo L. P., liudytojų D. G., M. K., o taip pat ir paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai). L. P. 2014-06-19 paskambinus D. S. telefono numeriu (duomenys nekslebtini), iš kurio pastarasis skambino nukentėjusiojo motinai, būtent apeliantas pradėjo pokalbį apie skolos grąžinimą, teiraudamasis nukentėjusiojo „Nu tai kaip vyre reikalai?“, į ką nukentėjusysis atsakė „Nu tai taigi sakiau, kad nesurinksiu per tokį trumpą laiką tiek pinigų“. Nukentėjusiajam pokalbio metu pasiūlius grąžinti dalį skolos, o likusią skolos dalį atiduoti grįžus iš užsienio, į tai D. S. atsakė „Bet tai supranti, tai ne žaidimas y, aš tau bylą galiu iškelt“. Vėliau pokalbio metu ne kas kitas, o būtent D. S. pasiūlė L. P. susitikti policijos komisariato aikštelėje ir akis į akį apie tai pasikalbėti (1 t., b.l. 32-33). Iš slapto sekimo metu užfiksuotų duomenų taip pat matyti, jog susitikimo su L. P. metu nuteistasis priekaištauja nukentėjusiajam, kad šis nuo jo slapstosi, būtent D. S. pradeda pokalbį ir apie skolos grąžinimą „Litų ieškojai?“. L. P. nurodžius, kad turi pusę sumos, D. S. nurodo, kad šis likusius gali iš ko nors pasiskolinti, nes tai nėra didelė pinigų suma. L. P. nurodžius, kad važiuoja iki motinos pasiimti dar pinigų, o D. S. turi jam atnešti raštelį, pastarieji išsiskiria. Po kurio laiko vėl susitinka, D. S. pasiteiravus, ar tai visi pinigai, L. P. patvirtina, jog visi, po ko D. S. grąžina nukentėjusiajam skolos lapelį (1 t., b.l. 20, 114-115). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėtai atliekant paminėtus slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, šių veiksmų atlikime dalyvavę pareigūnai neatliko jokių aktyvių veiksmų, pastarųjų veikimas apsiribojo pasyviu elgesiu. Tokiu būdu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuoti, kad D. S. buvo kurstomas, spaudžiamas ar kitokiu būdu išprovokuotas padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurių prieš tai neketino daryti, be pareigūnų įsikišimo, neva intensyviai siūlant jam pinigus, jokia veika nebūtų buvusi padaryta, nėra jokio pagrindo. Šios išvados nepaneigia ir pareigūnų pasirinkta veiksmų atlikimo taktika D. S. savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos reikalaujamą V. N. skolą perduoti per du kartus. Nuteistojo D. S. laisvė susitikimo su nukentėjusiuoju L. P. metu pasirinkti kitą elgesio variantą nebuvo suvaržyta, jis turėjo visišką elgesio pasirinkimo laisvę. Kita vertus, savo nusikalstamo elgesio, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neatsisakė, nukentėjusiajam pasiūlius atiduoti puse skolos, būtent nuteistasis nurodė, kad L. P. rastų iš ko pasiskolinti likusią skolos dalį, nes tai nėra dideli pinigai, ir atiduotų visą skolą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės sankcionavimo. Pagal BPK 159 straipsnio 1 dalies nuostatas prokuroras su prašymu leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus gali kreiptis pas ikiteisminio tyrimo teisėją tuo atveju, kai iš asmens gauna informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo L. P. ir V. N. dėl pinigų pasiskolinimo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Pasiskolinimo bei paskolinimo fakto neginčijo nei vienas iš paminėtų asmenų. Kita vertus, tarp paminėtų asmenų kilo ginčas dėl paskolintų pinigų grąžinimo – L. P. teigia, jog iš V. N. pasiskolintus 2400 litų grąžino, tuo tarpu V. N. teigimu, paskolinti pinigai nebuvo jam grąžinti. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad L. P. grąžino V. N. pasiskolintus pinigus (paties nukentėjusiojo parodymai dėl skolos grąžinimo nebuvo nuoseklūs, be to, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys). Bylos duomenimis, V. N. kreipėsi į D. S. kaip policijos pareigūną, galintį daugiau nei paprastas pilietis, su prašymu padėti susigrąžinti skolą, kad šis paimtų iš L. P. skolos raštelį, šiam nurodė, jog L. P. iš jo pasiskolino 2400 litų ir niekaip negrąžina. Tuo tarpu D. S., pasinaudodamas susiklosčiusia situacija, jog atlieka pareiškimo dėl L. P. veiksmų, sugadinant B. N. turtą, tyrimą, panaudodamas prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą - grasindamas L. P. iškelti baudžiamąją bylą dėl B. N. turto sugadinimo, nurodydamas, kad nepriims žalos atlyginimo, netaikys atliekamo tyrimo metu susitaikymo, uždarys L. P. į „sklepą“, liepė L. P. surašyti skolos lapelį, jame nurodant, kad L. P. iki 2014 m. birželio 5 d. grąžins V. N. 2400 Lt, ką šis ir padarė bei raštelį perdavė D. S.. Nuteistasis 2014 m. birželio 4 d., skambindamas L. P. ir atvykdamas pas pastarąjį į namus, toliau reikalavo grąžinti V. N. skolą, o 2014 m. birželio 19 d. 11.19 val. ties (duomenys nekslebtini) policijos komisariatu, L. P. atvežus ir jam perdavus 2400 Lt, gavo V. N. naudai reikalaujamą skolą. Paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog D. S. nagrinėjamu atveju L. P. nesiūlė padaryti jokio nusikaltimo, taip pat ir dalyvauti jo padaryme, todėl prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją suteikti L. P. leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo pagrindo, tuo pačiu nebuvo reikalingas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas nusikalstamų veikų tyrimo metu panaudoti pinigines lėšas iš sąmatos Nr. (duomenys nekslebtini) straipsnio „Kitos išlaidos“. Iš byloje esančio (duomenys nekslebtini) skyriaus 2016-02-01 rašto Nr. (duomenys nekslebtini) matyti, jog iš sąmatos Nr. (duomenys nekslebtini) straipsnio yra finansuojama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos padalinių vykdoma kriminalinės žvalgybos bei kita veikla. Lėšų iš sąmatos minėto straipsnio panaudojimas reglamentuojamas Lietuvos policijos generalinio komisaro ir kitų teisėsaugos institucijų vadovų įsakymu patvirtinta instrukcija bei Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintomis taisyklėmis, kurios yra įslaptintos teisės aktų nustatyta tvarka, nes jų turinys sudaro tarnybos paslaptį (4 t., b.l. 65). Šias aplinkybes dar kartą patvirtino teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas (duomenys nekslebtini) skyriaus viršininkas R. K.. Be kita ko, liudytojas nurodė, jog sprendimai dėl piniginių lėšų iš paminėtos sąmatos straipsnio panaudojimo kolegialiai nepriimami, vadovaujantis rašte jo paminėtais teisės aktais, pareigūno yra surašomas tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma kiek ir kokiam veiksmui spiriama piniginių lėšų, taip pat, kaip ir šiuo atveju, asmeniui išduodant pinigines lėšas yra surašomas pakvitavimas. Byloje esantis pareigūno S. G. 2014-06-19 surašytas pakvitavimas patvirtina, jog L. P. be techninių garso ir vaizdo įrašymo priemonių iš sąmatos Nr. (duomenys nekslebtini) straipsnio „Kitos išlaidos“ buvo išduotos nusikalstamai veikai tirti panaudotos piniginės lėšos (1 t., b.l. 103-108), kurios vėliau asmens kratos metu ir buvo rastos pas D. S.. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, jog nagrinėjamu atveju paminėtos piniginės lėšos buvo panaudotos neteisėtai, nėra pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiojo L. P. veiksmų, 2014-06-19 perduodant apeliantui pareigūnų pagal minėtą sąmatos straipsnį išduotas lėšas, teisėtumas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, įvertinus pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, nepatvirtina D. S. atliktų veiksmų teisėtumo, o taip pat nesuteikia pagrindo išvadai, jog ikiteisminio tyrimo pradžia, kaip ir visas baudžiamasis procesas, nagrinėjamu atveju buvo neteisėtas.

Nepagrįsti ir apelianto skundo argumentai, jog apygardos teismas jo kaltę taip pat grindė ir jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Teisiamojo posėdžio protokole bei jo garso įrašuose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog apeliantas nepripažino savo kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir, pasinaudojęs BPK 272 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, atsisakė duoti parodymus, atsakinėti į jam užduodamus klausimus (3 t., b.l. 190, 192; 4 t., b.l. 13, 106). Dėl paminėtų aplinkybių, bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaitė D. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (4 t., b.l. 13). Nors skundžiamame nuosprendyje teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, dalyje išdėstė paminėtus D. S. parodymus, nepateikė nuorodos į BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, kita vertus, iš nuosprendyje pateiktų motyvų matyti, jog D. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo vertinami kaip duomenys, kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Taigi paminėtus pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus šiuo atveju vertinti kaip esminius ir dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Be to, paliekami nenagrinėti apeliacinio skundo argumentai, susijusę su V. N. veiksmų vertinimu baudžiamosios teisės prasme. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apelianto gynėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po to kai valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme ir šis buvo priimtas, pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar BPK 256 straipsnio 1 dalis (2015-06-23 įstatymo Nr. XII-1848 redakcija, įsigaliojusi 2015-07-10), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Analogišką prašymą nuteistasis ir jo gynėjas pateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas bei jo gynėjas tokius savo prašymus siejo su kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymu, neva D. S. nežinojo nuo ko gintis, o gynyba nežinojo, nuo ko ginti, nes apeliantas galėjo būti nuteistas tiek pagal kaltinamajame akte išdėstytas veikų faktines aplinkybes, kas ir įvyko, tiek pagal prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodytas veikų faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė paminėtą D. S. gynėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pagal Konstitucijos 106 straipsnį, 110 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Teise kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl apelianto bei jo gynėjo nurodomos teisės normos atitikties Konstitucijai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, nėra pagrindo. Teismui nekelia abejonių BPK 256 straipsnio 1 dalies (2015-06-23 įstatymo Nr. XII-1848 redakcija, įsigaliojusi 2015-07-10), kurioje įtvirtintas teisinis reguliavimas leidžia nuosprendyje palikti ir kaltinamajame akte nurodytas veikos faktines aplinkybes, atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.).

Pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-102/2014, 2K-42-942/2016) kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Prašymą dėl kaltinime nurodytų veikos faktinų aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo turi teisę pateikti prokuroras, privatus kaltintojas, nukentėjusysis, taip pat tai padaryti gali ir pats teismas savo iniciatyva. Svarbu yra tai, kad teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog D. S. byloje surašytas kaltinamasis aktas buvo įteiktas iki bylos perdavimo Šiaulių apygardos teismui (2 t., b.l. 190). Nors apeliantas teisiamojo posėdžio metu perskaičius kaltinamąjį aktą pareiškė, jog kaltinimas jam nėra visiškai aiškus, nesupranta, kokiu būdu jis padarė nusikalstamas veikas, savo katės nepripažįsta nei dėl vieno kaltinimo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, kuriame išdėstytas analogiškas nusikalstamų veikų aprašymas, jų kvalifikavimas, pastarasis nurodė, jog kuo yra įtariamas suvokia, tačiau kaltės nepripažįsta (2 t., b.l. 55-56; 58-59). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pateikė teismui prašymą pakeisti D. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtinomis, nekeičiant veikų kvalifikavimo (4 t., b.l. 76-77). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog tiek apeliantas, tiek jo gynėjas, tiek kiti proceso dalyviai su pateiktu prašymu dėl kaltinimo pakeitimo susipažino, turėjo laiko pasiruošti gynybai, be to, pirmosios instancijos teismas proceso dalyvius informavo, jog teismas nėra saistomas pateikto naujo kaltinimo, todėl kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu tiek pagal pirminį, tiek pagal pakeistą kaltinimą. Sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokolo, D. S. buvo suteikta ir teisė duoti paaiškinimus dėl naujai pateikto kaltinimo.

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo suvaržytos nuteistojo D. S. teisės į gynybą ir teisingą procesą. Apeliantui buvo žinoma, kuo jis yra kaltinamas, jam buvo pranešta apie pakeisto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, jis gavo prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą nuorašą, turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, turėjo gynėją, dalyvavo teismo procese ir realizavo visas BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savo teises. Pirmosios instancijos teismas BPK 7, 10, 44, 255, 256 straipsnių nuostatų nepažeidė. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad D. S. nusikalstamas veikas padarė iš esmės kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (dalį nurodytų aplinkybių teismas iš kaltinimo pašalino), BPK nuostatų nepažeidė, nes tiek apie vieną, tiek apie kitą kaltinimą D. S. (taip pat ir jo gynėjas) buvo informuotas, turėjo galimybę pasiruošti gynybai nuo abiejų kaltinimų. Apeliantas bei jo gynėjas, kiti proceso dalyviai teismo buvo informuoti ir apie galimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, kvalifikavimą pagal 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai dėl teisės į gynybą suvaržymo, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismo po prašymo pakeisti kaltinimą pateikimo buvo atmestas ir prašymas pakartotinai apklausti liudytoju V. N.. Minėtas asmuo buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir bylą nagrinėjant teisme, tiek apeliantas, tiek jo gynėjas turėjo galimybę šį liudytoją apklausti, beje tai ir padarė, apklausos metu buvo pakankamai išsamiai išsiaiškintos aplinkybės, susijusios su skolos grąžinimo aplinkybėmis, todėl pakartotinai kviesti ir apklausti šį liudytoją, žinant, jog jis dirba užsienyje, nebuvo pagrindo, priešingu atveju būtų tik vilkinamas procesas, kas pažeistų apelianto teisę į greitą procesą, ilgai nelikti nežinomybėje dėl savo ateities.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui už padarytas nusikalstamas veikas bausmes, įvertino visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingas bei nusikalstamų veikų pavojingumui, kaltininko asmenybei adekvačias bausmes. Pagrįstai teismas taikė ir BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėjo D. S. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat, atsižvelgęs į tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos pasinaudojant tarnybine padėtimi, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje minimaliam terminui atėmimą. Taigi keisti šioje dalyje skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti ir nukentėjusiojo L. P. civilinio ieškinio išsprendimo dalyje.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys nagrinėjamoje byloje išspręstas teisingai, nepažeidžiant BPK ir CK normų, nes nustatytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (nustatyta neteisėta veika; padariniai; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių padarinių ir kaltė).

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnyba, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Kadangi nukentėjusysis L. P. neturtinę žalą patyrė dėl valstybės valdžios institucijos pareigūno veiksmų, padaryta žala pagrįstai priteista iš valstybės, kuriai atstovauti paskirtas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011).

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingai nustatytas ir nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog dėl apelianto neteisėtų veiksmų nukentėjusysis L. P. patyrė stresą, įtampą, patekęs į D. S. sukurtą bauginančią situaciją, patyrė bejėgiškumo būseną, prarado saugumo jausmą dėl savo ateities. Bylos duomenys (paties nukentėjusiojo L. P. parodymai, liudytojų M. K., D. G. parodymai) patvirtina ir tai, jog dėl nuteistojo atliktų tyčinių neteisėtų veiksmų, kurie įtakojo ir D. S. 2014-05-05 priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl B. N. turto sugadinimo panaikinimą, ikiteisminio tyrimo L. P. pradėjimą, kuris B. N. ir L. P. susitaikius buvo dar kartą nutrauktas tik 2014-12-11, beje L. P. jau atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, nukentėjusiajam pablogėjo sveikata, jis kreipėsi į gydytojus dėl širdies veiklos sutrikimų. Nustatydamas neturtinės žalos dydį apygardos teismas, pagrįstai įvertino ir tai, kad dėl apelianto nusikalstamo veikimo labai sunkių padarinių L. P. nekilo, atsižvelgė į susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 400 eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai buvo pareikšti tik D. S.. Būtent dėl jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarytos žalos ir buvo byloje pareikštas ir nagrinėjamas civilinis ieškinys. Tokiu būdu, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui šioje byloje spręsti klausimą dėl galimai kitų pareigūnų veiksmais L. P. padarytos žalos nebuvo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.