Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus,

nuteistajam A. G..

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-11-12 nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-21 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Priteista iš A. G. nukentėjusiajam S. P. 753 eurai (septyni šimtai penkiasdešimt tris eurai) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 15 d., apie 21.45 val., (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytu būdu įsibrovė į nesaugojamoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio S. P. automobilio vidų bei pagrobė svetimą, nukentėjusiajam S. P. priklausantį 753 eurų vertės turtą: 400 eurų vertės automobilį Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su bagažinėje buvusiais daiktais: meškere – 40 eurų vertės, žvejo apranga (kombinezonu ir striuke) – 150 eurų vertės, trimis plastmasiniais žvejybiniais kibirais, bendros – 30 eurų vertės, metaliniu katiliuku žuvims laikyti – 10 eurų vertės, guminiais batais – 15 eurų vertės, žvejybiniu samčiu (graibštu) – 15 eurų vertės, žvejybiniu samčiu (tinkliuku) – 15 eurų vertės, gesintuvu – 8 eurų vertės, automobilio pakelėju – 10 eurų vertės, automobilio atsarginiu ratu – 50 eurų vertės, vaistinėle – 10 eurų vertės.

I

Paskirta bausmė, apelianto manymu, taip pat per griežta. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į bausmės tikslus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad yra dirbantis, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

2.4. Nuteistasis nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria pilnai patenkintas nukentėjusiojo ieškinys. Jo manymu, automobilis buvo nedidelės vertės, nes nukentėjusysis jį buvo atidavęs broliui, todėl priteista suma turėtų būti mažinama.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl pripažintas kaltu nepagrįstai ir prašo išteisinti, o civilinį ieškinį atmesti. Taip pat pateikė alternatyvų prašymą švelninti bausmę ir iš jo priteistą civilinio ieškinio sumą mažinti.

4.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

4.3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai ir, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai A. G. pripažino kaltu.

4.4. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. G. pagrobė automobilį, padarė atlikęs išsamią analizę byloje surinktų įrodymų: paties nuteistojo viso proceso metu duotų parodymų, nukentėjusiojo S. P., liudytojų R. U., A. P., S. G., M. T., S. R. parodymų bei duomenų esančių rašytinėje bylos medžiagoje: įvykio vietos apžiūros protokole, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole, parodymų patikrinimo vietoje protokole, specialisto išvadoje, tarnybiniuose pranešimuose ir kt.

4.5. Nuteistojo A. G. parodymai nebuvo nuoseklūs: pirminės apklausos metu pilnai prisipažino kaltu ir parodė automobilio pagrobimo aplinkybes (2 t., b. l. 4-5), po pranešimo apie įtarimą įteikimo A. G. kaltu nebeprisipažino ir parodymus duoti atsisakė (2 t., b. l. 11), teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat savo kaltę neigė ir pateikė naują įvykio versiją, jog automobilį nusipirko iš pažįstamų iš matymo žmonių, ardymui ir pridavimui į metalo laužą. Prisipažinimą pirmosios apklausos metu nuteistasis motyvavo tyrėjos ir kitų pareigūnų darytu spaudimu apklausos policijos komisariate metu. Tačiau šią nuteistojo versiją teismas motyvuotai atmetė ir vadovavosi jo 2017 m. gruodžio 19 d. duotais parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

4.6. Kaip minėta, pirmosios apklausos metu nuteistasis A. G. kaltu prisipažino ir nurodė, kad 2017 m. gruodžio 15 d., apie 21.30 val. susitiko su draugais R. U. ir M. T.. Draugams pasakė, kad iš pagyvenusio vyriškio už 80 Eur nusipirko pilkos spalvos automobilį Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasiūlė eiti to automobilio apžiūrėti. Automobilis stovėjo stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini). Į aikštelę nuvyko 21.45 val. Minėto automobilio dureles atidarė jis (A. G.). Visi trys įsėdo į automobilį, kalbėjosi, gėrė alų. 2017 m. gruodžio 16 d., apie 00.00 val. R. U. su M. T. išėjo namo, o pats liko automobilyje. Laidais automobilį užvedė ir išvažiavo iš automobilių stovėjimo aikštelės, t. y. tą automobilį pavogė (2 t., b. l. 4-5). Liudytojais apklausti draugai R. U. ir M. T. patvirtino A. G. parodytas aplinkybes, kad jiedu sutiko apžiūrėti A. G. už 80 eurų įsigyto automobilio, kuris stovėjo aikštelėje kitoje (duomenys neskelbtini) mokyklos pusėje. Tai buvo Volkswagen Golf markės automobilis. Durelės prieš įsėdant į automobilį buvo atrakintos. Kai kurių durų rankenėlės buvo nulaužytos. Mašinos viduje mėtėsi meškerės, kiti daiktai. Visiems sėdint ir kalbantis privažiavo policijos pareigūnai, paklausė ar neturi draudžiamų daiktų, užsirašė duomenis ir nuvažiavo. Mašinos nebuvo užvedę ir niekur nevažiavo. Rakteliai nebuvo įkišti į spynelę. A. G. jokių mašinos dokumentų nerodė. Automobilyje pasėdėjo iki kokios pirmos ar antros nakties, paskui jiedu (R. U. ir M. T.) išėjo, o A. G. liko automobilyje.

4.7. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, minėtomis R. U. ir M. T. parodytomis aplinkybėmis nuteistasis neigia savo kaltę, įrodinėdamas, kad automobilį pirko. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į M. T. parodymus teisiamajame posėdyje, iš kurių matyti, kad šis buvo užpykęs ant A. G. už tai, kad pamelavo, jog automobilis pirktas, o ne vogtas. Tvirtino, kad į minėtą automobilį sėdo tik todėl, kad žinojo, jog A. G. tuo metu ieškojo pirkti automobilio iki 200-300 eurų ir patikėjo A. G. žodžiais, jog jis automobilį nusipirko (1 t., b.l. 136-137). Tokia M. T. reakcija į A. G. nusikalstamus veiksmus rodo, kad draugai nebūtų pritarę automobilio vagystei ir tai paaiškina kodėl nuteistasis nesakė jiems tikrąsias automobilio įsigijimo aplinkybes. Taigi šie liudytojai papasakojo įvykio situaciją taip kaip jie ją suprato, tačiau jų parodymai, priešingai nei nurodoma skunde, nepaneigia A. G. kaltės užvaldžius svetimą automobilį.

4.8. Iš nukentėjusiojo S. P. parodymų matyti, kad automobilis buvo patikimas ir iš išvaizdos neatrodė apleistas. Juo važinėdavo į darbą, į žvejybą ir parduoti neketino. Viso proceso metu jis davė nuoseklius parodymus, kad 2017 m. gruodžio 15 d., 15.30 val., grįžęs iš darbo savo mėlynos spalvos 1989 metų gamybos automobilį Volkswagen Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pastatė prie (duomenys neskelbtini) pastato esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Automobilį iš vakaro užrakino rakteliu. Automobilyje nebuvo panelės po vairu ir nesirakindavo bagažinė. Užvesti laidais nereikėdavo – jis užsivesdavo rakteliu. Visi automobilio dokumentai buvo pas jį (nukentėjusįjį). Sekantį rytą 7.30 val. nuėjęs į aikštelę, automobilio nerado, todėl nedelsiant kreipėsi į policiją prašydamas pradėti tyrimą dėl automobilio vagystės. Šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės patvirtintos duomenimis, esančiais parodymų patikrinimo vietoje protokole (1 t., b. l. 60-64). Aplinkybę, kad nukentėjusysis savo automobilio niekam nepardavė ir neketino to daryti, patvirtina tai, jog jis ikiteisminio tyrimo metu jau po įvykdytos vagystės savanoriškai pateikė automobilio Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelį su pulteliu ir minėtos transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 53-54).

4.9. Skunde A. G. nurodė, kad prisipažino ikiteisminio tyrimo metu tik todėl, kad pareigūnai jam darė spaudimą. Tą pačią kaltės pripažinimo priežastį pirminės apklausos metu nuteistasis nurodė ir teismui, todėl teismas, siekdamas patikrinti šių parodymų patikimumą, į teisiamąjį posėdį iškvietė ir apklausė ikiteisminį tyrimą atlikusią pareigūnę S. R., kuri būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teismui papasakojo atliktos apklausos aplinkybes. Ji nurodė, kad pirma apklausa vyko jos (liudytojos) kabinete, kuriame galimai buvo ir kitos kartu sėdinčios tyrėjos. Nebuvo jokio spaudimo, suėmimu negrasino, nes nebuvo tam ir pagrindų. Pirmosios apklausos metu A. G. nurodė, kad kaltę pripažįsta, parodymus davė laisva valia, viską pats smulkiai papasakojo, netgi žadėjo atlyginti žalą, nors niekas jo to neklausė. A. G. nesakė, kad verčiasi senų automobilių prekyba ir nerodė telefone skelbimų. Užrašiusi parodymus, davė A. G. perskaityti. Kai A. G. perskaitė, atspausdino ir kaltinamasis, dar kartą perskaitęs apklausos protokolą, jį pasirašė. 2018 metų kovą paskambino A. G. ir pasakė, kad ikiteisminį tyrimą galima baigti teismo baudžiamuoju įsakymu. A. G. pasakė, kad nori paskaityti bylą, o tada jau nuspręs, ar prisipažins, ar ne. Nustebo, nes A. G. iš pat pradžių visiškai prisipažino ir norėjo atlyginti žalą. A. G. atsakė, kad „aš sugalvojau, kad tą mašiną pirkau“, „duokite man paskaityti bylą ir aš tada pasakysiu ką nusprendžiau“. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais policijos pareigūnės parodymais, nes byloje nėra duomenų, kad pareigūnė gali būti šališka, kaip nors susijusi su kaltinamuoju ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu nuteistasis būtų iš tikrųjų nusipirkęs automobilį iš mažai pažįstamų asmenų, nelogiška būtų pirmosios apklausos metu save apkalbėti, prisipažįstant, kad automobilį pavogė ir žadėti nukentėjusiajam atlyginti žalą. Todėl nuosprendyje pagrįstai remtasi nuteistojo pirminiais parodymais, kuriuos patvirtina ir papildo visi kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai. Tokiam pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistasis nepateikė apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo ir kurios duotų pagrindą suabejoti A. G. kalte. Esant tokioms aplinkybėms nuteistojo prašymas išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir atmesti civilinį ieškinį negali būti tenkinamas.

4.10. Negali būti tenkinamas ir kitas skundo prašymas švelninti skirtą bausmę bei mažinti priteisto civilinio ieškinio dydį. Už automobilio pagrobimą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmes: baudą arba areštą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

4.11. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. yra ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, švelnesnėmis bausmėmis jų tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, pasiekti nebuvo, ankstesniu nuosprendžiu teismo išreikšto pasitikėjimo atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. G. taip pat nepateisino. Naują nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai parinko pačią griežčiausią sankcijoje esančią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Siekdamas individualizuoti laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė tiek į nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Veika baigta, tyčinė. A. G. ne kartą teistas (2 t., b. l. 32-84), daug kartų baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 27-31). Šios aplinkybės rodo, kad A. G. jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro ir nors nusikaltimo padarymo metu dirbo, tačiau materialines problemas vis tik yra linkęs spręsti nusikalstamu būdu ir tai rodo didesnį šio asmens pavojingumą bei abejingumą visuomeninio gyvenimo taisyklėms. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinus minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, negali būti laikoma per griežta. Galutinė ir gan griežta 4 (ketverių) metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė gauta subendrinus daliniu sudėjimo būdu šią 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-21 baudžiamuoju įsakymu paskirta 3 (trejų) metų 8 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausme. Bendrindamas bausmes BK 64 straipsnyje numatyta tvarka, teismas įstatymo nepažeidė.

4.12. Nuteistasis nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria pilnai patenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Jo manymu, automobilis buvo nedidelės vertės, nes nukentėjusysis jį buvo atidavęs broliui, todėl priteista suma turėtų būti mažinama.

4.13. Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nurodytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Šiuo atveju įrodyta, kad automobilį ir jame buvusius daiktus pagrobė A. G.. Automobilį nukentėjusysis S. P. įvertino 400 eurų, o jame buvusius daiktus: meškerę – 40 eurų, žvejo aprangą – 150 eurų, tris plastmasinius žvejybinius kibirus - 30 eurų, metalinį katiliuką žuvims laikyti – 10 eurų, guminius batus – 15 eurų, žvejybinį samtį (graibštą) – 15 eurų, žvejybinį samtį – 15 eurų, gesintuvą – 8 eurų, automobilio pakelėją – 10 eurų, automobilio atsarginį ratą – 50 eurų, vaistinėlę – 10 eurų. Viso žalą nukentėjusysis įvertino 753 eurais ir civiliniu ieškiniu prašė teismo priteisti šią sumą iš nuteistojo A. G. (1 t., b. l. 50). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad civiliniame ieškinyje nurodytos automobilio bei kitų daiktų vertės yra protingos ir pagrįstos, civilinį ieškinį tenkino pilnai ir priteisė nukentėjusiajam jo prašomą sumą. Tokiai teismo išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistasis A. G. mano, kad automobilis buvo nedidelės vertės, nes nukentėjusysis S. P. jį atidavė broliui. Iš tikrųjų pagal S. P. parodymus, jis atidavė automobilį brolio sūnaus pažįstamam asmeniui į metalo laužą, tačiau atidavė tik po to, kai jis buvo rastas sudegęs (1 t., b.l. 41-42). Iki pagrobimo, nukentėjusiojo žodžiais tariant, jis buvo važiuojantis, techniškai tvarkingas, jo niekam nei parduoti, nei atiduoti neketino. Todėl, mažinti iš nuteistojo priteistą ieškinio sumą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

4.14. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl A. G. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirtai bausmei ir priteistam civiliniam ieškiniui. Vertinti surinktus įrodymus kitaip ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais kolegija neturi pagrindo.

4.15. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nuteistajam A. G. išlaidų priteisimo iš nuteistojo valstybės naudai (t 2., b.l. 173-174). Tačiau atsižvelgiant į BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą privalomą gynėjo dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei galimybės šiuo atveju nuteistajam spręsti dėl gynėjo pasirinkimo nebuvimo, galiojant draudimui riboti teisę į gynybą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.