Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjus ieškovo M. A. ir atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1308-156/2016 pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centrui, trečiajam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl pažeistų teisių gynimo ir norminio akto pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti jo teisę laisvai ir netrukdomai sportuoti Radviliškio Lietuvos sąjūdžio stadione (toliau – stadione) laisvai ir savarankiškai, neorganizuotai su kitais gyventojais, t. y., pagal principą „pirmas ateina, pirmas naudojasi“, naudotis visais stadione esančiais objektais pagal jų paskirtį, nekliudant stadione vykstantiems renginiams, varžyboms ar treniruotėms; įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centrą netrukdyti ieškovui laisvai ir netrukdomai sportuoti stadione adresu Radvilų g. 8 Radviliškio m. bei atitinkamai pakeisti stadiono naudojimo taisykles.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl ieškovo pažeistų teisių gynimo, galimybės sportuoti konkrečiame stadijone.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas nurodė, kad po teismo sprendimo priėmimo gavo Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir Audito tarnybos 2016-12-01 raštą Nr. S-39-(1.5), kuriame nurodoma, kad atsakovas patikėjimo teise valdomą turtą (Sporto areną ir Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio stadioną) valdo ir naudoja pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Rašte nurodoma, kad Radviliškio rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba išnagrinėjusi 2016-03-30 gautą ieškovo prašymą ir patikrinusi Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto paslaugų centro valdomą patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą (t.y. Sporto areną ir Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio stadioną), nustatė, kad ne visais atvejais minėtas turtas buvo valdomas (t.y. nuomojamas) vadovaujantis teisės aktais. Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto paslaugų centras iš dalies nesivadovavo valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais, numatytais Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje ir kt.

Apeliacinio teismo pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju iš apelianto pateikto rašto turinio matyti, kad minėtas raštas gautas po bylos išnagrinėjimo. Tačiau CPK 253 straipsnyje numatyta, kad draudžiama baigiamosiose kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymai, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje, taip pat CPK 312 straipsnio nuostatos numato draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta atsisakytina priimti, tirti ir vertinti Radviliškio rajono savivaldybės Kontrolės ir Audito tarnybos 2016-12-01 raštą Nr. S-39-(1.5).

Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybę, kėlė klausimą dėl naudojimosi stadionu, 2015-06-18, 2015-07-2, 2015-07-15, 2016-02-11 kreipėsi su prašymu dėl kilusio ginčo taikaus sprendimo. Dėl kilusio ginčo buvo priimtas 2015-10-15 Radviliškio rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimas. Ieškovas 2015-10-30 skundu kreipėsi į Šiaulių administracinį teismą prašydamas panaikinti taisyklių punktus dėl draudimo naudotis stadionu. 2015-11-03 nutartimi Šiaulių apygardos administracinis teismas atsisakė priimti ieškovo skundą, kaip nenagrinėtiną teisme. Ieškovas ieškinį teisme pareiškė 2016-04-22. Ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti jo teisę laisvai ir netrukdomai sportuoti Radviliškio Lietuvos sąjūdžio stadione laisvai ir savarankiškai, neorganizuotai su kitais gyventojais, t. y., pagal principą „pirmas ateina, pirmas naudojasi“, naudotis visais stadione esančiais objektais pagal jų paskirtį, nekliudant stadione vykstantiems renginiams, varžyboms ar treniruotėms; įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centrą netrukdyti ieškovui laisvai ir netrukdomai sportuoti stadione adresu Radvilų g. 8 Radviliškio m. bei atitinkamai pakeisti stadiono naudojimo taisykles. Ieškovas nurodė, kad pateikus ieškinį atsakovas iš dalies pakeitė taisykles, tačiau liko draudimas ieškovui laisvai ir netrukdomai sportuoti pagrindinėje futbolo aikštėje. Todėl iš esmės jo teisės pažeidžiamos dėl draudimo jam naudotis futbolo aikšte. Apeliacino teismo vertinimu apeliantas dalies ieškinio reikalavimų neatsisakė nors iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrindo spręsti, kad ieškovas turi galimybęs naudotis stadione esančiais objektais pagal jų paskirtį, išskyrus futbolo aikšte, nekliudant stadione vykstantiems renginiams, varžyboms ar treniruotėms. Pažymėtina, kad nors ieškovas nurodo, kad yra pažeidžiamos jo ir jo nepilnametės dukros interesai, tačiau ieškinys įstatymo numatyta tvarka nėra reiškiamas nepilnametės, atstovaujamos įstatyminio atstovo interesais, nors ieškovas ir nurodo, kad pažeidžiamos jo teisės, nepilnametės dukros interesai. Taip pat apeliacinio teismo vertinimu nepagrįsti apelianto argumentai, kad pažeidžiamos ir kitų asmenų teisės, nes jei taisyklės būtų pakeistos ir būtų netrukdoma naudotis futbolo aikšte, tai galėtų naudotis ne tik jis bet ir kiti asmenys, nes pažeidžiamos ir jų teisės. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas nėra viešo intereso gynėjas.

Ieškovas nurodė, kad jis ir jo dukra ne kartą 2015 m. buvo išvaryti iš stadiono. Tačiau kai nevyksta varžybos, stadionas neužimtas jis nori žaisti kamuoliu, nori, kad jo niekas neišvarytų. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad Taisyklių punktas dėl derinimo prieš dieną dėl naudojimosi stadione esančiais objektais pažeidžia jo teises. Nemano, kad galėjo derinti žodžiu dėl naudojimosi stadionu, nes visada būtų galima pasakyti, kad nebuvo derinimo ir kita, jis negalėtų įrodyti, kad buvo suderinęs. Mano kad turėtų būti išduodami leidimai dėl naudojimosi. Jei nori ateiti savaitgalį, gali būti nubaustas nes savavališkai naudotis stadionu buvo draudžiama. Kaip minėta po ieškinio padavimo teismui 2016-05-04 įsakymu Nr. V-20 ir 2016-05-16 įsakymu Nr. V-22 iš dalies taistyklės pakeistos.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teisinį reglamentavimą dėl kilusio ginčo, centro vykdomos veiklos, išdėstė esmines nuostatas, todėl nėra tikslinga jų kartoti apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovo pateiktų duomenų, Lietuvos Futbolo federacijos licencijavimo skyriaus 2016-05-24 rašto matyti, kad Radviliškio miesto centrinis stadionas atitinka federacijos I ir II lygoms keliamus reikalavimus, nurodoma, kad stadiono naudojimas turėtų pirmiausiai tenkinti abiejų Radviliškio futbolo komandų reikmes, taip pat organizuotai treniruojamų jaunių futbolo komandų reikmes, o esant papildomos galimybėms ir bendruomenės reikmes. Sutiktina su teismo išvada, kad įstatymo nuostatos kiekvienoje konkrečioje situacijoje leidžia pasirinkti tinkamą teisėtą elgesio variantą, įvertinti savivaldybės, gyventojų galimybes, kompetencijos ribas ir atsižvelgti į realiai susiklosčiusias sąlygas.

Apeliacinio teismo vertinimu teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dabartinė Taisyklių redakcija neprieštarauja minėtoms Kūno kultūros ir sporto įstatymo normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas pagrįstai sutiko su atsakovo argumentais, kad norintiems sportuoti savarankiškai gyventojams sudarytos palankios sąlygos naudotis Stadiono bėgimo takais, tinklinio aikštele, šuoliaduobėmis, ieties metimo, rutulio stūmimo, kūjo ir disko metimo sektoriais, mažąja futbolo aikšte (čiuožykla), krepšinio aikšte, teniso kortais bei kitais inžineriniais statiniais (tam nenaudojant stadiono pagrindinės futbolo aikštės). Todėl nėra būtinybės šiuo metu sportuojantiems savarankiškai gyventojams sudaryti sąlygas naudotis ir pagrindine futbolo aikšte. Ieškovas nurodė, kad jis sportuoja ir kituose stadijonuose, tačiau šis stadijonas yra arčiau jo namų. Teismo išvada, kad ieškovui yra suteikiama galimybė sportuoti pagrįsta. Todėl pritartina pozicijai, kad negalima laikyti, kad ieškovui, kaip miesto gyventojui, nesuteikiamos sąlygos individualiai sportuoti ne tik stadione, išskyrus pagrindinę futbolo aikštę, bet ir kituose miesto stadionuose ar sporto aikštelėse, t. y., tam savivaldybių institucijų numatytose sportavimo vietose.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovo priimtas norminis administracinis aktas – Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro direktoriaus 2014-03-14 įsakymu Nr. V-13 a ( su vėlesniais pakeitimais) patvirtintos stadiono naudojimo taisyklės yra skirtos neapibrėžtam fizinių asmenių ratui ir turi visuotinio privalomumo pobūdį. Taisyklių 2.4 punkte įtvirtinta nuostata, kad pagrindinė futbolo aikštė skirta Švietimo ir sporto paslaugų skyriaus sporto grupių lankytojų treniruotėms ir varžyboms, Radviliškio miesto švietimo įstaigų (neturinčių stadiono) mokinių kūno kultūros pamokoms bei Radviliškio rajonui atstovaujančių sporto klubų komandų treniruotėms bei varžyboms. Esant minėtam reglamentavimui bei ieškovo nurodytoms faktinėms aplinkybėms dėl ieškovo poreikio sportuoti būtent konkrečioje futbolo aikštėje, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turi objektyvią galimybę sportuoti ir kitose vietose, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo teisė sportuoti pažeidžiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant, ar tam tikru teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pirmiausia būtina identifikuoti tam tikrų subjektų (jų grupių) nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą, o tai identifikavus – vertinti, ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra nustatytas pagrįstai (t. y. ar asmenys ar objektai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, pasižymi tokiais teisinės padėties skirtumais, dėl ko toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, ar tokiu skirtingu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų ar jei tai susiję su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais ( 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1544-552/2015).

Teismas padarė išvadas, kad esant dabartinei Stadiono infrastrukūrai ir atsakovo teikiamų paslaugų bendruomenei rūšims, teikti papildomą paslaugą - žaisti ar sportuoti gyventojams ant vejos pagrindinėje futbolo aikštėje nėra būtinumo. Teismas atsižvelgė į užimtumo grafiką dėl mokinių sportavimo, nurodytas faktines aplinkybes dėl vykstančių treniruočių įvairių varžybų, renginių, į tai, kad stadionas rekonstruotas 2009-2012 m. ir rekonstrukcijos paskirtis orientuotis į modernią sporto infrastruktūrą ir tarptautinio lygmens sportinę veiklą. Byloje pateikti duomenys dėl stadiono užimtumo, dėl planuojamų, vykstančių renginių, patirtų išlaidų stadiono priežiūrai, duomenis apie vykdomą stadiono priežiūrą ir kita. Apeliacinio teismo verinimu ieškovas nors ir ginčiaja atsakovo argumentus, tačiau jokių įrodymų paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis nepateikė ir nurodytų argumentų nepaneigė. Iš esmės ieškovas neįrodė reikalavimo pagrįstumo, neįrodė, kad jis turi neabejotiną teisę sprtuoti būtent stadiono futbolo aikštėje, ir kad teismas turi pagrindo įpareigoti atsakovą jam netrukdyti sportuoti būtent toje aikštėje ( CPK 178 straipsnis). Priešingai sutiktina, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas įrodė, jog žaidimo ant stadiono futbolo aikštės vejos reguliavimas nagrinėjamu atveju yra objektyviai pagrįstas, susijęs su sportinės veiklos organizavimo galimybėmis ir ypatumais. Pažymėtina, kad teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamų Taisyklių 2.1 punkte ir 2.4 punkte įtvirtintą reguliavimą nepagrįstu ir neteisėtu, nes toks reglamentavimas neprieštarauja įstatymų normoms, atsakovo steigimo dokumentams ir protingumo bei sąžiningumo principams. Pažymėtina, kad ieškovas pareiškė labai abstrakčius reikalavimus, t.y. nors ir išdėstė argumentus tiek ieškinyje tiek teismo posėdžiuose, tačiau konkrečių reikalavimų yra pagrindo vertinti, nesuformulavo. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovo reikalavimas įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centrą netrukdyti ieškovui laisvai ir netrukdomai sportuoti stadione adresu Radvilų g. 8 Radviliškio m. bei atitinkamai pakeisti stadiono naudojimo taisykles nėra konkretus. T.y. ieškovas nesukonkretino reikalavimų kokie Taisyklių punktai naikintini ar keistini kaip nepagrįsti, kaip jis prašo juos konkrečiai keisti ir kita.

Apeliantas nurodė, kad jis turi teisę kreiptis į teismą ir ginti pažeistas savo teises. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų. Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės atsisakymą ir kt. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui ( CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas ( CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo.

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Ir kaip jau minėta neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka ( CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą ( CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.

Teismas vertindamas įrodymus vadovaujasi įrodymų vertinimo taiyklėmis, kurios suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie-turinčius didesnę įrodomąją galią), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka ( CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis, teismo išvadas, daro išvadą, kad apelianto argumentai, kad teismas pažeidė principus ir nuostatas, nurodytas CPK 3 straipsnio 1 dalies 5 straipsnyje, paneigė apelianto teisę kreiptis į teismą ir ginti savo ginčijamą teisę, nepagrįsti. Ieškovui nebuvo atimta galimybė kreiptis į teismą ginti ginti jo manymu pažeistas jo teises. Nėra pagrindo sutikti, kad teismas netinkamai vertino atsakovo 2016-05-04 ir 2016-05-16 įsakymais atliktus stadiono taisyklių pakeitimus, kad netinkami vertino kitus įrodymus netinkamai aiškino bei taikė materialines teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir kita. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad stadiono naudojimo taisykles atsakovas iš dalies pakeitė 2016-05-04 ir 2016-05-16 įsakymais. Teismo vertinimu negalima vienareikšmiškai laikyti, kad atsakovas dalį ieškinio reikalavimų patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nes iš Radviliškio rajono savivaldybės 2016-06-23 Nr. S-1543-(8.26) atsakymo ieškovui į jo pareiškimą matyti, kad Stadiono naudojimo taisyklių 2.1 ir 13 punktai buvo pakeisti atsakovo įsakymais, išnagrinėjus savivaldybėje gautą ieškovo 2016-04-12 pareiškimą. Teismas padarė išvadą, kad Taisyklių pakeitimai buvo padaryti išnagrinėjus ieškovo pareiškimą administravimo procedūrų tvarka (LR Viešo administravimo įstatymo 19-39 str.), o ne atsakovui patenkinus iš dalies ieškinį šią bylą nagrinėjant jau teisme. Apeliacinės instacijos teismas sutinka su šiomis išvadomis, nes kaip minėta ieškovas nebuvo suformualavęs konkrečių ieškinio reikalavimų. Tačiau negalima paneigti, kad minėtų taisyklių pakeitimui įtakos turėjo ir ieškovo kreipimasis tiek į atsakovą, tiek ieškiniu į teismą. Taip pat tikėtina, kad atsakovas pakeisdamas taisyklių punktus iš dalies pritarė ieškovo pozicijai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Šios nuostatos taikytinos ir dėl atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro apeliacinio skundo dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo. Apeliaciniu skundu atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl nepriteistų bylinėjimosi išlaidų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą priteisinat atsakovui visas patirtas išlaidas 1587,60 Eur. Apelianto vertinimu byloje buvo teikiamos kompleksiškos teisinės paslaugos (Rekomendacijų 2.2 punktas), kadangi apelianto advokatui teko susipažinti su civilinės bylos dokumentais, analizuoti apelianto pateiktus dokumentus, ruošti procesinius dokumentus, pasirengti teismo posėdžiams ir atstovauti juose apeliantą. Byloje buvo reikalingos specialios žinios, dėl sprendžiamo klausimo nesuformuota teismų praktika, iš esmės apelianto vertinimu patirtos atstovavimo išlaidos pagrįstos ir teisėtos.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atsižvelgė į tai, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą ( CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad ieškovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, bet ne nuo bylinėjimosi išlaidų patirtų atsakovo, atmetus ieškinį. Teismas, spręsdamas atsakovo atstovavimo išlaidų pagrįstumą ir jų dydį, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, į tai, ar ginčas yra turtinis ar ne, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, kad byloje buvo sprendžiamas vienas nematerialaus pobūdžio reikalavimas dėl norminio akto punkto pakeitimo, kad byla išnagrinėta praktiškai trijuose teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į tai, kad ieškovui buvo teikiama nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, iš atsakovo, kaip juridinio asmens, priteistinų iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino nuo 1887,60 Eur iki 300 Eur.

Iš dalies apeliacinis teismas sutinka, kad apeliantas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, o nuo 2015 m. kovo 20 d. – Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Sutiktina su atsakovu, kad bylinėjimosi išlaidų dydžiai yra padidinti. Apeliantas nurodė, kad ieškovo ieškinio reikavimo pobūdis atsakovui lėmė poreikį naudotis profesionaliomis ir kompleksinėmis teisinėmis paslaugomis. Apeliacinio instancijos teismo vertinimu paties atsakovo pasirinkimas ir teisė kokias išlaidas jis skiria apmokėjimui už atstovavimą, tačiau sprendžiant dėl jų pagrįstumo būtina atsižvelgti ir į rekomendacijojes rekjomenduojamus dydžius, taip pat į konkrečias bylos aplinkybes. Nors apeliantas plačiai pasisako dėl teismo sprendimo nepagrįstumo sumažinat patirtų išlaidų dydį, tačiau iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nėra pagrindo sutikti, kad teismas vadovavosi ne teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintais kriterijaus, o bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymui nereikšmingomis bei diskriminuojančiomis aplinkybėmis. Tai, kad teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, o ieškovui buvo teikiama nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba, galima vertinti, kad šalys yra nelygiavertėje padėtyje, atsakovas yra pagrindo spręsti turėjo galimybę nevaržomai naudotis atstovo advokato paslaugomis, o tai, kad ieškovui suteikta antrinė teisinė pagalba yra pagrindo vertinti parodo sunkesnę materialinę padėtį. Apeliacinio teismo vertinimu dėl ginčo šioje byloje atsakovo išlaidos nepagrįstai didelės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino nuo 1887,60 Eur iki 300 Eur teisėjų kolegijai nesuteikia teisinio pagrindo atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus daryti išvadą dėl teismo sprendimo šioje dalyje neteisėtumo, todėl apelianto apeliacinis skundas atmestinas. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų plačiau nepasisako nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą kaip minėta, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.