Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2066-429/2017 pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovei V. A., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, notarei E. J., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl pareigos apmokėti paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodytą sumą ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo, kai toks vekselis ginčijamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas, neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus apie inicijuotą ikiteisminį tyrimą, nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kurioje bus nustatytos šioje civilinėje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės, atsisakė sustabdyti civilinę bylą. Teismas neatsižvelgė į duomenis, jog Kauno apylinkės teisme yra priimtas atsakovės ieškinys, kuriuo reikalauja pripažinti negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento ieškovei išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, nesiaiškino ir netyrė ar pagrįstas ieškovės reikalavimas, ar atsakovei yra prievolė grąžinti ieškovės reikalaujamus 5 000 Eur, tuo pažeisdamas šalių lygiateisiškumo, ekonomiškumo ir teisingumo civilinio proceso principus.

Sprendimo priėmimo dienai, baudžiamąją bylą dėl tariamos atsakovės vagystės nagrinėjantis teismas nebuvo ir kol kas nėra nustatęs ar atsakovė įvykdė vagystę ir kokiai sumai. Todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų ieškovei tariamai pavogtus 5 000 Eur, kadangi toks pagrindas nėra nustatytas, o išduotas vekselis tariamai pavogtiems pinigams, gali būti pripažintas negaliojančiu, pasitvirtinus, kad atsakovė pinigų nepavogė.

Teismas klaidingai konstatavo bylos faktines aplinkybes, lėmusias atsakovės veiksmus. Bauginimo ir grasinimo priemonės prieš atsakovę buvo naudojamos prieš nuvykstant pas notarę. Atsakovė išsigandusi, neturėdama nei laiko, nei galimybių su kuo pasitarti, priverstinai prieš savo valią pasirašė vekselius, kadangi priešingu atveju ieškovė nedelsdama būtų pateikusi pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai. Teismas nevertino atsakovės pateiktų įrodymų apie jos sunkią finansinę padėtį, kuriais atsakovė įrodinėjo, kad ieškovei buvo žinoma, kad atsakovė laiku neįvykdys vekseliais prisiimtų įsipareigojimų, ir, kad ieškovės reikalavimas pasirašyti vekselius 33 000 Eur sumai yra atsakovei per didelė finansinė našta, todėl nesant grasinimų, bauginimų, ekonominio spaudimo, atsakovė niekuomet nebūtų pasirašiusi be pagrindo reikalaujamų pasirašyti vekselių. Teismas nevertino ir nenustatinėjo ar ieškovė apskritai turėjo galimybę disponuoti tokia pinigų suma, Reikalaudama pasirašyti vekselius, atsakovei visiškai nenaudingomis sąlygomis, grasinant paviešinti tariamos vagystės faktą, būdama stipresne šalimi dėl turimų tariamos vagystės fakto įrodymų, ieškovė elgėsi nesąžiningai.

Teismas visiškai nepagrįstai konstatuoja, jog atsakovė pati atvyko pas notarę ir norėjo atlikti notarinius veiksmus. Notarinių veiksmų atlikimas yra ieškovės bauginimo ir grasinimo rezultatas. Atsakovė neturėjo pagrindo reikšti savo abejonių ar diskutuoti su notare dėl naudojamos prievartos jos atžvilgiu, kadangi ieškovė ir jos bendrininkai nuolatos stebėjo atsakovės veiksmus. Notarės kabinete nebuvo diskutuojama apie vekselių pasirašymo pagrindą, todėl notarei aplinkybės susijusios su vekselių pasirašymo pagrindu ir kokioms aplinkybėms esant atsakovė sutiko prisiimti įsipareigojimus 33 000 Eur sumai, nustatant tokius trumpus atsiskaitymo terminus, nėra ir negali būti žinomos.

Vekselių išdavimą, pasirašymą ir notarinį patvirtinimą iniciavo ne atsakovė, o ieškovė. Teismas, netinkamai nustatęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, padarė klaidingą išvadą, jog atsakovės iniciatyva ir noru vyko vekselių pasirašymas. Teismas nevertino notarės duotų parodymų, kurie patvirtino, jog ieškovė nustatinėjo vekselių sudarymo ir apmokėjimo terminų sąlygas, jog atsakovė nebuvo pasiruošusi prisiimti įsipareigojimų pagal vekselius, kuriems reikiamas notaro patvirtinimas ir vienašalių sandorių sudarymas vyko ne atsakovės valia. Teismas nevertino ieškovės veiksmų ir inicijuotų procesų, jog dėl ieškovės nesąžiningumo pastaroji įgijo reikalavimo teisę pagal vekselius.

Vekselis buvo išduotas atsakovės piniginei skolai ieškovei padengti (vagystės būdu pasisavintiems pinigams grąžinti). Atsakovė pati patvirtino ieškovei, kad per kelis metus neteisėtai pasisavino didelę pinigų sumą iš ieškovės ir pati geranoriškai sutiko taikiai išspręsti susidariusią situaciją, nieko neverčiama išdavė vekselį, kuris buvo notariškai patvirtintas notarų biure. Pažymi, kad ieškovei pareiškus reikalavimą dėl skolos pagal vekselį priteisimo, ieškovė neprivalo įrodyti pinigų perdavimo atsakovei fakto. Priešingai, atsakovė, siekianti nuginčyti ieškovės reikalavimą, privalo įrodyti savo pareigos atsiskaityti su ieškove nebuvimą. Atsakovė nepateikė teismui pakankamai įrodymų ar argumentų, kurie patvirtintų, jog ji neturi pareigos atsiskaityti su ieškove. Esant galiojančiam, nenuginčytinam, neturinčiam jį pasirašiusio asmens valios trūkumų vekseliui, išliko nepaneigta vekselio davėjo (atsakovės) pareiga sumokėti vekselio gavėjui (ieškovei) jame nurodytą sumą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė 2017 m. kovo 16 d. nutartį, kuria atsakovės prašymą dėl bylos stabdymo atmetė kaip nepagrįstą, nes tuo metu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, o ieškinio dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais priėmimo klausimas nebuvo išspręstas. Atsakovė, teikdama teismui prašymus dėl bylos stabdymo, nė karto nepateikė pagrįstų aplinkybių, jog yra būtina stabdyti bylos nagrinėjimą.

Atsakovė asmeniškai pati, savo noru, be jokios prievartos ir grasinimų pasirašė vekselį notaro biure. Notaro biure atsakovei kelis kartus buvo išaiškinti visi teisiniai padariniai, kurie atsiranda patvirtinus vekselį. Atsakovė notarei aiškiai išreiškė savo valią pasirašyti vekselį. Ieškovė ir atsakovė kartu su notare diskutavo apie pasirašomus vekselius. Ginčijamas vekselis buvo patvirtintas notariškai, vadinasi notarei nekilo jokių abejonių dėl atsakovės valios nebuvimo pasirašyti vekselį ir nebuvo pastebėta, kad atsakovė yra ieškovės verčiama jį pasirašyti. Atsakovė puikiai žinojo kokius sandorius notarė tvirtins ir žinojo, kokias pareigas atlikti įgis pagal Vekselį.

Ieškovė jokio plano melagingai apkaltinti atsakovę vagyste nerengė ir nenaudojo jokių grasinimo veiksmų, kurie neva privertė atsakovę notarų biure pasirašyti vekselį. Nesutinka su atsakovės teiginiais, kad jai buvo grasinama ekonominiais padariniais, tokiais kaip: baudžiamąja atsakomybe, vagystės fakto paviešinimu, kas lemptų reputacijos sumenkinimą ir galimybės susirasti darbą nebuvimą. Būtent šie išvardinti padariniai galėjo atsirasti, jeigu ieškovė nebūtų atsakovei pasiūliusi taikiai susitarti, iškart būtų kvietusi policijos pareigūnus ir būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Šie padariniai galėjo atsirasti tik dėl pačios atsakovės neteisėtų veiksmų. Taigi, atsakovei nebuvo daromas joks ekonominis spaudimas, atsakovė nebuvo gąsdinama ar kitokiais būdais verčiama pasirašyti vekselį.

Be atsakovės išdėstytų paaiškinimų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad sudarant ginčijamą vekselį ieškovė grasino atsakovei ekonominiais padariniais, elgėsi neteisėtai, kad vekselis sudarytas akivaizdžiai atsakovei nenaudingomis sąlygomis, ar kad, nesant aktyvių ieškovės veiksmų, sandoris nebūtų sudarytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl skolos priteisimo pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu (notarinio registro Nr. EJ-5131, toliau ir – Vekselis) atsakovė įsipareigojo besąlygiškai sumokėti ieškovei 5 000 Eur vekselyje nurodytu terminu – 2016 m. spalio 19 d., ir vekselyje nurodytoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Vekselį atsakovė patvirtino savo parašu. Atsakovė vekselyje įrašytos sumos ieškovei nurodytu terminu nesumokėjo. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei netinkamai siuntė pranešimus dėl vekselio apmokėjimo, todėl nėra galimybės notarui atlikti vykdomąjį įrašą. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus ir nurodė, kad ieškovei pareiškus reikalavimą dėl skolos pagal Vekselį priteisimo, ji nebeprivalo įrodyti pinigų perdavimo atsakovei fakto. Taip pat teismas konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad Vekselį pasirašė dėl ieškovės grasinimų. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydama, kad ieškovė nepagrįstai reikalavo iš atsakovės grąžinti tariamai pavogtus pinigus, kadangi nėra įrodyta, kad tokią pinigų sumą atsakovė yra pavogusi. Tik dėl ieškovės ir jos bendrininkų daromo ekonominio spaudimo, grasinimo atsakovė pasirašė sau nenaudingą Vekselį. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, šalių įrodinėjimo paskirstymo pareigą.

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ), kuriame vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui, arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Paprastasis vekselis reiškia savarankišką ir besąlygišką vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 straipsnio 4 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalis, 77 straipsnio 2 punktas).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė 2016 m. rugsėjo 19 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Kadangi ieškovė praleido ĮPVĮ įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, ji prarado teisę kreiptis ne ginčo tvarka į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet jai išliko teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vekselis, kurio apmokėjimo terminas yra praleistas ir jis nebuvo realizuojamas ĮPVĮ nustatyta tvarka, netenka vekselio teisinės galios, tampa skolos rašteliu (rašytiniu skolos dokumentu) ir kiekvienoje byloje vertinamas kartu su kitais bylos įrodymais. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad neturi pareigos atsiskaityti pagal Vekselį arba Vekselio negaliojimą, o ieškovei pareiškus reikalavimą dėl skolos pagal Vekselį priteisimo, ji neprivalo įrodyti pinigų perdavimo atsakovei fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas, turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

Taigi apeliantė (Vekselio davėja) turi teisę ginčyti pagrindą, iš kurio atsirado prievolė mokėti pagal Vekselį. Tačiau apeliantei teko pareiga įrodyti, kad Vekselio išdavimo pagrindas (vagystės būdu įvykęs pinigų pasisavinimas) iš esmės neegzistuoja. Apeliantė teigia, kad Kauno apylinkės teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-908-725/2017 nėra nustatęs ar atsakovė įvykdė vagystę ir kokiai sumai, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų ieškovei tariamai pavogtus 5 000 Eur.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-908-725/2017 priėmė nuosprendį, kuriuo V. A. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Teismas nuosprendyje laikė esant visiškai įrodyta, kad kaltinamoji V. A., VšĮ „Ekotenisas“ patalpoje iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje buvusios piniginės per keletą kartų (nuo 2013 metų tiksliau nenustatyto laiko iki 2016 m. rugsėjo 19 d.) išėmė pinigus įvairiomis sumomis, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajai L. A. priklausantį, didelės vertės (daugiau nei 250 MGL (kas sudaro 9 415 Eur)) svetimą turtą – viso 33 000 eurų. Nusikaltimas baigtas, nes pagrobtu turtu kaltinamoji disponavo pagal savo valią. Šis nuosprendis šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs. Vis dėlto, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, yra didesnė tikimybė, kad vagystės faktas Vekselio pasirašymo metu egzistavo ir ieškovė turėjo pagrįstą reikalavimą, kad atsakovė grąžintų pavogtus pinigus. Apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal Vekselį.

Be to, apeliantė teigia, kad Vekselis buvo pasirašytas dėl neteisėto ieškovės elgesio atsakovės atžvilgiu, t. y. dėl ieškovės grasinimų, bauginimo ir ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnis). Tačiau apeliantė nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Kasacinio teismo išaiškinta tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl grasinimo, turi būti nustatyta, kad 1) ieškovui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos turi pateikti sandorį ginčijantis ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė V. A. 2016 m. rugsėjo 22 d. pareiškimu kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl ieškovės L. A. ir jos sūnaus E. I. padarytos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-aje skyriaus 2016 m. spalio 6 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi negauta duomenų, jog V. A. atžvilgiu būtų buvusi padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių, numatytų BK 181 straipsnio 3 dalyje. Šį nutarimą apeliantė skundė, tačiau jį išnagrinėjusi prokurorė 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu pareiškėjos skundą atmetė. Apeliantė prokurorės 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimą skundė Kauno apylinkės teismui, kuris 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi jos skundą atmetė. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi taip pat atmetė apeliantės V. A. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties ir šią nutartį paliko nepakeistą. Teismai padarė išvadą, jog duomenų, patvirtinančių, kad Vekselius, kuriais V. A. įsipareigojo L. A. grąžinti 33 000 Eur, V. A. pasirašė ne laisva valia, o prievarta, nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad ketinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo asmeniui dėl jo neteisėtų veiksmų įvertinimo negali būti pripažįstamas psichologiniu spaudimu ar grasinimu, nes toks kreipimasis bet kokiu atveju yra teisėta priemonė, kuria siekiama išsiaiškinti, ar atsakovė savo veiksmais nepadarė ieškovei turtinės žalos. Taip pat pažymėtina, kad trečiasis asmuo notarė E. J. 2017 m. gegužės 22 d. posėdyje taip pat nurodė, jog nekilo abejonių, kad atsakovė nesupranta ką daro ar būtų išgąsdinta, jokių abejonių iš atsakovės dėl Vekselių pasirašymo nebuvo. Atsakovės valia buvo išreikšta aiškiai, suprantamai ir be dvejonių. Priešingai nei teigia atsakovė, notarė savo parodymuose nenurodė, kas nustatinėjo vekselių sudarymo ir apmokėjimo terminų sąlygas, o tik nurodė, kad jos kabinete vyko diskusija dėl Vekselių sudarymo (2017 m. gegužės 22 d. teismo posėdžio garso įrašo 15:31-26:26 min.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovė neįrodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. ieškovei išduotas Vekselis buvo pasirašytas grasinimų, bauginimo ar ekonominio spaudimo įtakoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vekselį apeliantė pasirašė laisva valia, nieko neverčiama, siekdama taikiai susitarti su ieškove ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl ginčijamas Vekselis negali būti suprantamas kaip sudarytas esant apeliantės valios trūkumams. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Vekselis yra galiojantis, nenuginčytas ir neturintis jį pasirašiusio asmens valios trūkumų, darytina išvada, jog neišnyko apeliantės pareiga sumokėti ieškovei Vekselyje nurodytą sumą.

Dėl bylos sustabdymo ir kitų procesinio pobūdžio klausimų

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti civilinę bylą, kol bus ištirtas vekselių išdavimo pagrindas (jo buvimas arba nebuvimas) ir nenustatyta ar ieškovės reikalavimo teisė yra pagrįsta ir atsakovei yra pareiga įvykdyti prievolę pagal vekselius.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovės prašymas dėl bylos sustabdymo buvo išspręstas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi, kurioje teismas nurodė, kad atsakovė prašė bylą stabdyti dėl to, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tačiau pagal byloje esančius pateiktus įrodymus matyti, jog ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti (KAVPK KPNNTV 2-ojo skyriaus 2016 m. spalio 6 d. nutarimas). Kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovės atstovės teiginius, byloje nėra. Pakartotinis atsakovės prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo taip pat atmestas 2017 m. balandžio 7 d. protokoline nutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui priimant 2017 m. kovo 16 d. nutartį, ikiteisminį tyrimą, dėl kurio buvo prašoma stabdyti bylą, buvo atsisakyta pradėti, o ieškinio dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais priėmimo klausimas nebuvo išspręstas. Vis dėlto, teismui priimant 2017 m. balandžio 7 d. protokolinę nutartį dėl atsisakymo stabdyti civilinę bylą, Kauno apylinkės teisme jau buvo priimtas atsakovės ieškinys dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais (ieškinys priimtas 2017 m. balandžio 4 d. rezoliucija, civilinė byla Nr. e2-12982-285/2017). Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje V. A. prašo pripažinti negaliojančiais 2016 m. rugsėjo 19 d. notaro patvirtintus vekselius, tarp kurių yra ir vekselis, kuriuo ginčo byloje ieškovė L. A. grindžia savo reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas arba turėjo sustabdyti civilinę bylą kol Kauno apylinkės teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e2-12982-285/2017, nes pastarojoje priėmus palankų sprendimą atsakovei, jis turės prejudicinę reikšmę šiai bylai; arba dar logiškiau būtų buvę atskiroje byloje pareikštą ieškinį nagrinėti būtent šioje byloje kaip priešieškinį (jis, beje, buvo patiektas teismui), bet teismas, panaudodamas visiškai nelogiškus motyvus, kaip kad „taupydamas teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų laiką“, 2017 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė jį priimti. Vis tik šie pažeidimai laikytini parodančiais netinkamą teismo proceso organizavimo tvarką, bet nelaikomi tiek esminiais, kad būtų galima panaikinti priimtą sprendimą.

Vis dėl to pažymėtina, kad atsakovė, manydama, jog būtina stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, turėjo teisę prašymą dėl bylos sustabdymo pateikti apeliacinės instancijos teismui, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Kadangi ši byla nėra dispozityvi, apeliacinės instaliacijos teismas savo iniciatyva negali bylos sustabdyti, todėl nagrinėja ją iš esmės.

Tačiau ir nusprendusi bylą išnagrinėti apeliacine tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-12982-285/2017 priėmus atsakovei palankų sprendimą – pripažinus ginčijamą vekselį negaliojančiu ir šiam sprendimui įsiteisėjus atsakovė galėtų kreiptis į teismą dėl nagrinėjamos bylos atnaujinimo. Taigi, iš įstatyminio reglamentavimo matyti, kad atsakovei nėra užkertamas kelias ateityje ginti jos manymu pažeistas teises, ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias vekselių sudarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės turėtų būti priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi ieškovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl jos jai nėra priteisiamos.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apylinkės teismas, siekdamas neriboti ieškovės teisės apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, 2017 m. birželio 29 d. nutartimi ieškovei atidėjo 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo. Įvertinus tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, iš ieškovės valstybei priteistina 41 Eur žyminio mokesčio už išnagrinėtą apeliacinį skundą.

Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 3,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos iš apeliantės valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ir 3,29 Eur (tris eurus 29 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.