Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje 2-105-340/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Statmina“ ieškinį atsakovei „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiai per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai atmetė draudiko argumentus dėl draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 4.3.4. punkto taikymo ir nepagrįstai vertino, jog iškritusių kritulių kiekis (kurį teismas nustatė 15 mm) nurodo kritinio sniego sluoksnio susiformavimo būdą, bet ne pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Tokiu būdu teismas neteisingai aiškino šalių sudarytą sutartį, pažeidė favor contractus principą, reiškiantį, jog negali būti ignoruojama nė viena sudarytos sutarties sąlyga. Prioritetas turi būti teikiamas kiekvienos sąlygos galiojimui ir vykdymui, apribojant kiek įmanoma galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai sutarties šaliai tai tampa naudinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010). Akivaizdu, kad taisyklių specialiosios dalies 4.3.4. punkto sąlyga (t. y. 20 mm kritulių kiekio sąlyga) nėra alternatyvi ar fakultatyvi arba tokia, kurios būtinumu, siekiant įvykį pripažinti draudžiamuoju, būtų pagrindas abejoti. Būtina dviejų sąlygų (kritulių kiekio ir sniego dangos sluoksnio) visuma. Ginčo sąlyga nėra siurprizinė. Analogiška sąlyga yra taikoma ir kitų draudimo bendrovių turto draudimo taisyklėse. Iškritęs kritulių kiekis tampa ne pagalbine ar papildoma, tačiau vienintelė bei lemiama sąlyga sprendžiant įvykio pripažinimo draudžiamuoju klausimą. Sniego slėgio rizikos apibrėžimas, susiejant jį su kritulių kiekiu, iškritusi per tam tikrą laiką, yra įprasta draudimo sutarčių praktika. Teismo vertinimas, kad taisyklių specialiųjų sąlygų 4.3.4. punktas suteikia draudimo apsaugą, kai per trumpą laiko susiformuoja storas sniego sluoksnis ir padaro žalos, yra visiškai nepagrįstas. Sniego dangos storis bei kritulių kiekis matuojamas skirtingu laiku bei skirtingais būdais. Tai patvirtina hidrometeorologijos tarnybos 2015-02-10 pažyma Nr. (10.8)-B8-330, kurią atsakovas gavo tik po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, todėl ji prijungtina prie bylos medžiagos (CPK 314 str.).

Teismas, priešingai nei nurodo atsakovė, siurpriziniais pripažino ne sutarties punktus, o atsakovės atstovo argumentus. Nei 2013-05-14 rašte Nr. TD0399545, nei 2013-06-14 rašte Nr. TD 0422315, nei atsiliepime į ieškinį atsakovė nesirėmė ir neįrodinėjo, jog įvykis yra laikomas nedraudžiamuoju pagal taisyklių 4.3.4. punktą. Bylos nagrinėjimo metu draudikė negalėjo remtis kitais argumentais, nei yra nurodyti 2013-05-14 rašte, tai imperatyviai įtvirtina Draudimo įstatymo 96 straipsnio 8 dalis. Atsakovės pateikiamas ginčo punkto aiškinimas yra subjektyvus. 2013-04-10 tarnybos pažyma Nr. (5.58.10) B-8-600, patvirtina, kad laikotarpyje nuo 2013-02-18 iki 2013-02-19 vidutinis sniego dangos storis pakito 50 mm (buvo 16 cm, o pakilo iki 21 cm). Vadinasi, yra tenkinama bet kuri taisyklių specialiųjų sąlygų 4.3.4. sąlyga, kada įvykis laikytinas draudžiamuoju - sniego dangos sluoksnis buvo didesnis nei 20 cm, o pokytis per parą buvo 50 mm. Pati atsakovė, savo srities profesionalė, nuo taisyklių patvirtinimo dienos (2012-01-03) iki minėtos pažymos gavimo (2015-02-10) nežinojo, kokiais įrodymais remiantis vertinamas taisyklių specialiųjų sąlygų 4.3.4. punktas, kaip apskaičiuojamas sniego kritulių kiekis. Ieškovė, priešingai nei sprendė teismas, su taisyklių nuostatomis nebuvo supažindinta. Tačiau bet kuriuo atveju taisyklių standartinių sąlygų 4.3.4. punktas yra nevienareikšmiškas ir dviprasmiškas. Todėl aiškintinas prisijungimo būdų draudimo sutartį sudariusios šalies (t. y. ieškovės) naudai. Atstovės ekspertas, 2013-02-26 apžiūrėdamas įvykio vietą, nesiaiškino, koks yra sniego dangos įvykio vietoje storis. Taigi atsakovė nesiėmė jokių veiksmų, kurie patvirtintų jos siekį objektyviai ištirti įvykio aplinkybes.Aplinkybė, jog ir kitos draudimo bendrovės ginčo sąlygą naudotų savo draudimo taisyklėse, taip pat negalėtų pagrįsti šių sąlygų aiškinimo, nes būtent atsakovei tenka įrodinėjimo našta įrodyti, kad taisyklių nuostatos, reglamentuojančios kada įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, o kada - draudžiamuoju, buvo tinkamai išaiškintos ieškovei ir kad šios sąlygos yra nedviprasmiškos. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Ieškovė siekė apdrausti savo turtą nuo gamtinių jėgų keliamų rizikų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovės turtas buvo sugadintas dėl gamtinių jėgų, o būtent didelio sniego slėgio, susidariusio dėl per trumpą laiko tarpą gausaus snigimo. Todėl atsisakymas mokėti draudimo išmoką dėl tos priežasties, kad gamtinės jėgos, atsakovo teigimu, nebuvo tokios, kokių reikėtų atsakovui, paneigia draudimo sutarties esmę.Atsakovo pateikta 2015-02-10 pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, kaip patvirtina jos turinys, buvo parengta į 2015-01-30 atsakovės raštą Nr. TD 09360399. Remiantis CPK 314 straipsnio 1 dalimi, šis įrodymas neprijungtinas, nes teismas neatsisakė jo priimti, priešingai, pati atsakovė jo neteikė pirmosios instancijos teisme. Nusprendus prijungti atsakovės teikiamus papildomus įrodymus, prijungtinas ir ieškovės 2013-02-22 ir 2013-02-28 spaudos pranešimai, patvirtinantys, kad ginčo laikotarpiu Lietuvoje buvo išskirtinės gamtos sąlygos, stipriai pustė ir buvo daugiausiai sniego.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustačius, pasisakytina tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Kaip matyti, šis draudimas nėra absoliutus, naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau. Aiškindamas CPK 314 straipsnio normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad taip yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su apeliaciniu skundu bylos svarstymui pateikė ir naują įrodymą – 2015-02-10 pažymą apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (10.8)-B8-330 (t. 1, b. l. 200). Motyvuodama tuo, kad ši pažyma buvo jos buvo gauta tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taigi jos pateikimo poreikis iškilo vėliau, taip pat aplinkybe, jog pirmosios instancijos teisme apeliantei nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus įrodymus, prašo CPK 314 straipsnyje reglamentuojama tvarka šį naują dokumentą (pažymą) priimti. Ieškovė, prieštaraudama naujų įrodymų priėmimui, teigia, jog apeliantės teikiamas įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas jau pirmosios instancijos teisme, nes tokiu įrodymu apeliantė disponavo dar iki teismo sprendimo priėmimo, kitu atveju prašo prijungti ir jos teikiamus naujus duomenis – leidinio Šiaulių kraštas bei internetinio portalo www.delfi.lt straipsnių išrašus (t. 2, b. l. 11-14).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantės teikiamais įrodymais, neturi pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, kad apeliantės prašoma priimti pažyma yra išduota dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo (2015-03-03). Kaip matyti, ši pažyma hidrometeorologijos tarnybos buvo parengta dar 2015-02-10, atsakant į 2015-01-30 apeliantės paklausimą (t. 1, b. l. 200). Nustatyta ir tai, kad dalis iš hidrometeorologijos tarnybos gautų pažymų, taip pat parengtų 2015-02-02 atsakant į apeliantės 2015-01-30 paklausimą, nagrinėjamoje byloje jau buvo pateiktos ir teismo priimtos prie bylos medžiagos (t. 1, b. l. 156-157, 159-164). Pirmiau minėta, kad apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Įstatymų leidėjas nustatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priimą tik nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės teikiamos pažymos sudarymo laiką ir kitas aplinkybes, pripažįsta, jog ji neabejotinai galėjo būti pateikta ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kartu su kitomis tos pačios datos pažymomis, o apeliantės skunde įvardijamos nesavalaikį įrodymų pateikimą pagrindžiančios priežastys (pažyma gauta po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme; teismas nesudarė galimybės teikti naujus įrodymus) prieštarauja teisėjų kolegijos nustatytoms aplinkybės, todėl delsimo laiku teikti įrodymus nepateisina. Tokiu atveju tiek apeliantės, tiek ieškovės pateikti duomenys prie bylos medžiagos neprijungiami (CPK 314 str.).

Dėl draudimo sutarties sąlygos aiškinimo ir įvykio pripažinimo draudžiamuoju

Byloje nustatyta, kad 2013-02-19 buvo užfiksuotas įvykis, kurio metu dėl gamtinių jėgų poveikio (susikaupusio sniego) buvo sugadintas ieškovės turtas – veršidė, esanti (duomenys neskelbtini) , įgriuvus šio pastato stogui. Ieškovė savo turtą buvo apdraudusi apeliantės draudimo bendrovėje. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo patenkinti ieškovės reikalavimai dėl draudimo išmokos priteisimo, ekspertų išvadose nustatytų bei užfiksuotų faktinių šio įvykio aplinkybių ir / ar žalos dydžio nustatymo nekvestionuoja. Apeliantės skundas iš esmės grindžiamas vienintele aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino 2013-02-11 šalių sudarytos draudimo sutarties sudedamąją dalį – „BTA Insurance Company“ draudimo taisyklių Nr. 004, 4.3.4. punktą, pripažindamas įvykį draudžiamuoju.

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl to, ar draudikui, apdraudusiam ieškovės UAB „Statmina“ turtą Įmonių turto draudimu, kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką dėl šiai bendrovei priklausančiam pastatui padarytos žalos, įlūžus pastato stogui. Kaip matyti iš byloje esančio Įmonių turto draudimo liudijimo / poliso ĮT 021546, ieškovė buvo apsidraudusi nuo ugnies, gamtos jėgų, trečiųjų asmenų tyčinės veikos, stiklo dūžio, transporto priemonės atsitrenkimo, vandens (t. 1, b. l. 12). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Šiuo atveju į bylą yra pateiktos Įmonių turto draudimo taisyklės Nr. 004, kurių 4.3.punkte viena iš gamtinių jėgų yra pripažįstamas ir sniego slėgis. Sniego slėgis – smarkaus snigimo, kai per 24 val. ar trumpesnį laiką iškrenta 20 mm ir daugiau kritulių bei susidaro ne mažiau kaip 20 cm storio sniego dangos sluoksnis ir savo svoriu sulaužo ar apgadina apraustą turtą, išskyrus atvejus, kai sniego masė susikaupė per laikotarpį, kurio metu draudėjas galėjo imtis protingų priemonių sniegui ar jo daliai nuvalyti (4.3.4. punktas).

Draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus reglamentuoja CK ir Draudimo įstatymo normos. Pagal draudimo sutarties sampratą šia sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 str.). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis. Draudimo sutarties šalys įprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.), todėl kilus abejonių dėl sutarties sąlygų jos aiškintinos draudėjo naudai. Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti aiškiai nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, todėl taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Apeliantės teigimu, aiškinant sutartį, būtina vadovautis prioriteto sutarčiai teikimo (fovor contractus) principu ir neignoruoti nei vienos sutarties sąlygos. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad, siekiant tinkamai taikyti draudimo sutarties sąlygas, kyla jų aiškinimo būtinumas. Kita vertus, aiškinant draudimo sutartis, taikomos ir bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Be to, aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė, t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esant draudimo sutarties šalių ginčui dėl atskirų sutarties sąlygų įpareigojamojo pobūdžio buvimo bei nevienodam sutarties sąlygų aiškinimui, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į tikrąją išreikštą šalių valią, joms susitariant dėl visų sutarties sąlygų, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Be kita ko, šios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių nesutarimą dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju pagal minėtą taisyklių 4.3.4. punktą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad aptariamo punkto sąlygos nėra suformuluotos vienareikšmiai ir vienodai suprantamai draudikui bei draudėjui. Teismas pagrįstai aiškino jas kaip suteikiančias draudiminę apsaugą nuo rizikos, kai per trumpą laiką (iki 24 val.) susiformavęs storas (ne mažesnis nei 21 cm) sniego sluoksnis padaro apdraustajam žalos. Tam, kad nustatyti, ar įvykio metu buvusios oro sąlygos atitiko minėtas sniego slėgio sąvokas, į bylą yra pateiktos Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymos, gautos abiejų ginčo šalių (t. 1, b. l. 19, 159-164). Antai 2013-04-10 pažymoje nurodyta, kad vidutinis sniego sluoksnis 2013-02-19 siekė 21 cm (prieš tai – 16 cm), vadinasi, iškrito daugiau nei 20 mm kritulių per parą. 2015-02-02 pažymoje nurodytas iškritusių kritulių kiekis 2013-02-18 – 4,0 mm, 2013-02-19 – 6,3 mm bei sniego dangos storis 2013-02-18 – 16 cm, o 2013-02-19 – 21 cm (t. y. per parą sniego danga padidėjo 4 cm arba 40 mm). Nurodyti duomenys akivaizdžiai paneigia apeliantės poziciją, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju sniego dangos storis per parą nepadidėjo taisyklėse numatytu dydžiu – 20 mm ir daugiau, ir nesusiformavo toks, kad, remiantis draudimo taisyklėmis, apeliantė neturi kompensuoti dėl jo atsiradusios žalos (sniego danga susiformavo ne mažesnė nei 20 cm). Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 20 cm sniego dangos sluoksnio susidarymui ant žemės ir kitų paviršių, jo per parą iškritus 2 cm arba 20 mm, jau prieš tai turėjo būti susiformavęs atitinkamas sniego sluoksnis. Tačiau specialiose draudimo sąlygose tokia situacija neaptariama. Pažymėtina, kad draudimo teisiniuose santykiuose sutarties sąlygos turi būti aiškinamos prisijungusios šalies naudai ir tais atvejais, kai dėl tam tikrų sutarties nuostatų kyla neaiškumų ir / ar prieštaravimų. Taigi, draudimo taisyklės apibrėžus sąlygą, kad draudimo apsauga galioja per 24 val. iškritus ne mažiau 2 cm kritulių ir per šį laikotarpį susidarius ne mažesniam nei 20 cm storio sniego dangos sluoksniui, kuris savo svoriu sulaužo apdraustą turtą, draudimo sutarties sąlygos negali būti aiškinamos neatsižvelgiant į draudėjo lūkesčius.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde keliamas ir draudimo taisyklių 4.3.4. punkto, nepripažinimo siurprizine draudimo sutarties sąlyga klausimas. Pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalį negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Šių nuostatų tikslas – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (CK 6.186 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta siurprizine, turi būti vertinama, ar: 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški; 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015).

Visų pirma būtina pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ginčo sąlygos, įvirtintos draudimo taisyklių 4.3.4. punkte, nepripažino netikėta (siurprizine). Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė tai, kad ieškovės atstovas (įmonės direktorius) buvo tinkamai supažindintas su draudimo taisyklėmis, kadangi savo parašu draudimo polise patvirtino, jog su draudimo liudijime nurodytomis taisyklių sąlygomis buvo supažindintas ir jas suprato. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas savo sprendime eliminavo vieną iš CK 6.186 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų - draudikas (šalis, parengusi standartinę sutarties sąlygą), nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis.

Kaip teisingai pastebėta ir ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas siurpriziniais laikė ne draudimo taisyklių atitinkamus punktus, o apeliantės atsisakymo sumokėti draudimo išmoką priežasčių argumentavimą, pirmiau jos nesumokėjimą siejant su kitomis priežastimis ir apie tai informuojant draudėją, o šiam atsisakymo sumokėti draudimo išmoką pagrindui bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtinus, įvykio pripažinimą draudžiamuoju siekiant nuginčyti jau visai kitu pagrindu - pagal draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 4.3.4. punktą. Toks apeliantės elgesys neatitinka sąžiningo sutarties vykdymo principo (CK 6.200 str.), Draudimo įstatymu įtvirtinto specialaus teisinio reguliavimo, ir net leidžia vertinti, kad ji bet kuriomis priemonėmis siekia išvengti prievolių pagal draudimo sutartį įvykdymo.

Remiantis draudžiamojo įvykio metu galiojusiu Draudimo įstatymo 95 straipsniu, teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o šiame įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; draudiko reikalavimu šie asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius, kuriuos jie turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai pateiktini draudikui. Įstatyme reglamentuojama draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti tvarka: draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką; draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį; atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis (Draudimo įstatymo 96 str. 6–8 dalys, gal. akt red. 2013-05-07 iki 2014-01-01).

Byloje yra nustatyta, kad apeliantė atsisakė mokėti draudimo išmoką 2013-05-14 raštu Nr. TD0399545 (t. 1, b. l. 39, 74-76), atsisakymą motyvuodama tuo, kad pareiga atlyginti nuostolius dėl 2013-02-19 įvykio metu apgadinto turto jai nekyla remiantis draudimo taisyklių 6.1.5. punktu (dėl pastato projektavimo, statybos, montavimo klaidų ir broko). Būtent šį, 6.1.5. draudimo taisyklių punktą, kaip vienintelį pagrindą atsisakyti įvykį pripažinti draudžiamuoju ir sumokėti draudimo išmoką, apeliantė nurodė ir atsiliepime į ieškovės ieškinį (t. 1, b. l. 79-82). Versiją dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju pagal draudimo taisyklių 4.3.4. punktą (dėl sniego slėgio sąlygos nebuvimo) kartu su prašymu prijungti duomenis iš hidrometeorologijos tarnybos, apeliantė iškėlė tik 2015-02-04 teismo posėdžio metu (t. 1, b. 156-164, 163-175, teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas, CPK 179 str. 3 d.), t. y. po to, kai byloje buvo atlikta teismo techninė statinio ekspertizė, atsakiusi į klausimą, dėl kokios priežasties sugriuvo apdraustas pastatas – veršidė (t. 1, b. l. 140-141, 148). Kaip jau minėta, Draudimo įstatymas įpareigoja draudiką ištirti įvykio aplinkybes, o draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar, priešingai, atsisakyti ją išmokėti neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu (galiojančios Draudimo įstatymo redakcijos 98 str. 3 d. 1 p.). Todėl draudimo išmokos sumokėjimo ar nesumokėjimo teisėtumui, visų pirma, įtakos turi teisingas įvykio pobūdžio konstatavimas – įsitikinimas, ar įvykis pagal draudimo sąlygas yra draudžiamasis, ar ne. Nagrinėjamu atveju draudikė, siekdama nustatyti, ar įvykis yra draudžiamasis, dėl to kreipėsi į specialistus (t. 1, b. l. 20-38), tačiau bylos nagrinėjimo metu apeliantės ekspertų išvados buvo paneigtos teismo eksperto išvadomis, leidusiomis spręsti, kad apeliantės pradinė išvada dėl įvykio nedraudžiamumo buvo klaidinga (CPK 185 str.). Tokiu atveju konstatuotina, kad pati apeliantė, kaip draudimo srities profesionalė, nuo pat ieškovės kreipimosi dėl draudimo išmokos gavimo (2013-02-19) nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, neparodė pakankamo atidumo bei rūpestingumo tirdama įvykio aplinkybes. Vėlesnis apeliantės pozicijos pasikeitimas, kad įvykis nėra draudžiamuoju jau dėl visai kitų priežasčių, kurios tinkamai ir nebuvo tirtos bei įvardintos draudėjai (ieškovei) atsakyme dėl atsisakymo sumokėti išmoką, nesuponuoja teisėjų kolegijos išvados, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai. Panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą teisinio ar faktinio pagrindo nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantės turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos jai nekompensuotinos (CPK 93 str., 302 str.).

Ieškovė UAB „Statmina“ prašo priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: išrašą iš 2013-05-15 teisinės paslaugų sutarties, 2015-11-06 ir 2015-11-18 PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų ataskaitą, 2015-11-17 vietinio mokėjimo nurodymą (t. 2, b. l. 15-18, 20). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 713,9 Eur), ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintina iš dalies. Iš apeliantės ieškovei priteistina 928 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Statmina“ (juridinio asmens kodas 302542593) iš „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (juridinio asmens kodas 300665654) 928 Eur (devynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.