Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-482-544/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arnida“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audito formulė“, ieškinį atsakovui N. K. dėl 99 129,89 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Arnida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo N. K. 99 129,89 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2014-04-25 balansą BUAB „Arnida“ 2014-01-01 turėjo turto už 230 739,40 Eur, kurio vertė viršijo visų įsipareigojimų įmonės kreditoriams sumą 14 047,73 Eur dydžiu. Tačiau 2014-04-25 įmonės turto liko tik už 14 047,73 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams išaugo iki 199 122,16 Eur. Iš įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų matyti, kad bendrovės turtas buvo parduotas nuostolingai, nuostolis nuo prekių pardavimo sudarė 84 659,41 Eur. Be to, prekės už 14 469,48 Eur sumą, skirtos perpardavimui, buvo nurašytos, nors šios prekės buvo negendančios, o nurašymo aktuose nenurodytos šių prekių nurašymo priežastis. Dėl šių priežasčių bendrovei (bendrovės kreditoriams) buvo padaryta 99 129,89 Eur žala. Nuo 2013-05-30 iki BUAB „Arnida“ bankroto bylos iškėlimo dienos įmonės direktoriumi buvo atsakovas N. K., kuris pasirašė balansą. Atsakovas nevykdė CK 2.87 straipnsio 7 dalyje nustytų fiduciarinių pareigų įmonei, todėl yra visos CK 6.245 straipnsio 1 dalyje sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl finansų ir buhalterinės ekspertizės byloje paskyrimo

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo byloje paskirti finansų ir buhalterinę ekspertizes. Nurodo, kad jis nėra buhalteris, jam trūksta specialių žinių, t. y. apeliantas nepajėgia per gana trumpą apeliacinio skundo padavimo terminą apibendrinti ieškovo pateiktų pirminių dokumentų, t. y. visų įmonės išrašytų prekių pardavimo ir įsigijimo PVM sąskaitų faktūrų laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apelianto vertinimu, šioje byloje skiriama ekspertizė nustatytų, ar įmonės sudaryti prekių pardavimo sandoriai nuo 2014-01-01 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo nuostolingi, t. y. ar prekės tiekėjams, kreditoriams parduotos už mažesnę nei buvusi jų įsigijimo kainą. Taip pat būtina nustatyti, ar įmonės pirminiai dokumentai už 2014 metus paneigia preliminarios 2014-04-25 pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis. Toks apelianto prašymas nepagrįstas. Įrodinėjimo procesas, siekiant patikrinti kiekvienos iš šalių įvardijamų faktų bei aplinkybių teisingumą (pagrįstumą), vyksta pirmosios instancijos teisme. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse yra įtvirtinęs ribotos apeliacijos modelį (CPK 320 str.), o ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis ginčo ir tų pačių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir gali būti įgyvendinamas tik esant tam tikroms sąlygoms (CPK 314 str.). Prašymas dėl ekspertizės paskyrimo yra prašymas dėl naujų įrodymų. Tačiau CPK 314 straipsnyje nustatytos tik dvi išimtys, kada apeliacinės instancijos teismas gali į bylą priimti arba leisti šaliai pateikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įskaitant ir ekspertizės aktą: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti (atitinkamai, išreikalauti iš kitų asmenų, paskirti ekspertizę ir t. t.); 2) kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu apeliacinės instancijos teismui siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir paneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, taip yra skatinamas ne tik bylos šalių sąžiningumas, bet ir proceso koncentruotumas, juolab kad kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus į reikalavimus. Taigi, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas (CPK 7 str.) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir rinkdami įrodymus, ir teikdami teismui prašymus, ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Kaip nurodyta jau pirmiau, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ir yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas būtų reiškęs prašymą byloje paskirti finansų ir buhalterinę ekspertizę, nurodęs ekspertų kandidatūras, pateikęs jų sutikimą atlikti tokią ekspertizę, suformulavęs klausimus ekspertams, nurodęs apie savo sutikimą finansuoti ekspertizės kaštus, o tokio prašymo teismas neišsprendė arba jo nepatenkino. Tokio pobūdžio prašymas galėjo ir turėjo būti teikiamas būtent pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantas visos bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, advokato M. T., kuris, viešais prieinamais duomenimis http://www.jurex.lt/apie/marius-tamosiunas/, turi ir specialių žinių – nuo 2011 m. gali teisę verstis bankroto administravimo paslaugų teikimu, o nuo 2014 m. yra įmonių restruktūrizavimo administratorius, todėl galėjo įvertinti byloje esančių duomenų įrodomąją reikšmę ir spręsti dėl jų (ne)pakankamumo. Pažymėtina, kad įrodymai, kurių, apelianto vertinimu, jis negali įvertinti dėl specialių žinių trūkumo, buvo pateikti teismui kartu su ieškovės dubliku dar 2016-08-17. Tokiu atveju teisėjų kolegija prašymo paskirti finansų ir buhalterinę ekspertizę netenkina, nes toks prašymas yra pavėluotas ir galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Jam to nepadarius, nėra ir teisinių prielaidų spręsti dėl apelianto procesinės teisės įrodinėti nepagrįsto suvaržymo pirmosios instancijos teisme ir dėl šios priežasties taikyti vieną iš CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių. Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamai paskirstytų šalims įrodinėjimo pareigų.

Dėl nurašymo aktais nurašytų prekių ir nuostolių ieškovei

Apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja pagrįstai nurašęs natūroje nesančias prekes, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl to bankrutuojančiai ieškovei (jos kreditoriams) buvo padaryta žala. Kadangi įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimai išsamiai analizuojami kasacinio teismo praktikoje, teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgia ir į kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kada vadovui kyla tokia atsakomybė bankrutavusios įmonės kreditoriams, kuriuos ginčuose dėl žalos atlyginimo teismuose atstovauja bankroto administratorius. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 str. 2 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga visose valdymo organų civilinės atsakomybės bylose, tiek kai reikalaujama žalos, padarytos nepasiteisinusiais verslo sprendimais, atlyginimo, tiek pažeidus imperatyvias ir (ar) fiduciarines pareigas. Tačiau priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko valdymo organo narys, gali skirtis jo kaltės forma. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013), didelis atsakovo neatsargumas arba tyčia taip pat turi būti nustatyti sprendžiant dėl vadovo veiksmų teisėtumo taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti tokios rūšies žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.Pagrindinės vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad vadovas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, dokumentų ir informacijos saugojimą ir kt. Be to, vadovo pareigos detalizuojamos Akcinių bendrovių įstatymo normose, pagal kurias bendrovės vadovas privalo rūpintis įmonės finansine atskaitomybe (ABĮ 37 str. 12 d. 2 p.– 4 p.), atsako už informacijos apie įmonę pateikimą įvairiems subjektams (ABĮ 37 str. 12 d. 5 p.–9 p.). Kitas vadovo pareigas gali nustatyti specialieji su įmonių veikla susijusius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, pavyzdžiui, bendrovės vadovas atsako už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 str. 1 d.), bankroto bylos inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 str. 4 d.), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d.) ir pan. Lietuvos įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad bendrovės vadovas atstovauja įmonei ex officio (savo iniciatyva), t. y. be atskiro įgaliojimo, o jo veiksmai laikomi paties juridinio asmens veiksmais, bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius (CK 2.81 str. 1 d., ABĮ 37 str. 10 d.).Kai bendrovė prašo priteisti žalos atlyginimą iš bendrovės vadovo dėl jam patikėtų prekių neišsaugojimo (taikant bendrovės vadovui atsakomybę tiek pagal DK, tiek pagal CK), bendrovei tenka pareiga įrodyti, kad jos vadovui perduotos prekės nebuvo grąžintos bendrovei ir nepateikti jų panaudojimą pagrindžiantys buhalterinės apskaitos dokumentai, o bendrovės vadovui tenka pareiga įrodyti, kad tokios prekės buvo panaudotos bendrovės reikmėms ir žala bendrovei dėl prekių neišsaugojimo nebuvo padaryta. Taigi, apeliantas turėjo įrodyti, kad prekes jis panaudojo pagal paskirtį įmonės veikloje ir pateikti visus leistinus įrodymus, nebūtinai pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Įrodinėdamas, kad kai kurios prekės buvo brokuotos, sugadintos, neišlikusios, apeliantas turėjo pateikti įrodymus, kad buvo pagrindas nurašyti tam tikras prekes, o ne tik šių prekių nurašymo aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).Nagrinėjamos bylos atveju su ieškiniu pateiktų nurašytų medžiagų aktai laikotarpiu nuo 2014-04-16 iki 2014-04-29 patvirtina, kad 14 469,48 Eur vertės prekės, skirtos perpardavimui, buvo nurašytos BUAB „Arnida“ reikmėms arba nenurodant nurašymo priežasčių. Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad įmonėje nurašė prekes ir šių prekių nurašymą įformino nurašymo aktais dėl tos priežasties, kad šių prekių realiai įmonėje jau nebuvo likę (šios prekės buvo išvogtos darbuotojų ar klientų; pasibaigęs šių prekių galiojimo laikas; dalis šių prekių buvo sugadintos). Tačiau jokių objektyvių tokių jo teiginių teisingumą pagrindžiančių įrodymų, t. y. pagrindžiančių apelianto nurodytas faktines aplinkybes apie prekių natūroje nebuvimą arba jų netinkamumą naudoti, į bylą nebuvo pateikta, nors būtent apeliantui teko tokių faktų įrodinėjimo leistinais šioje situacijoje rašytiniais įrodymais pareiga (CPK 12 str., 177 str. 3 d., 178 str.). Be to, pats apeliantas teismo posėdžio metu pripažino, kad prekių sugadinimo ar nebuvimo faktas jokiais kitais dokumentais, išskyrus nurašymo aktus, įmonėje nebuvo įforminamas. Teismo posėdžio metu apeliantas taip pat patvirtino, kad būtent jis įmonėje priėmė sprendimą dėl prekių nurašymo ir nesiėmė jokių kitų priemonių žalai dėl dingusių ar sugadintų prekių įmonei padengti (nereiškė reikalavimų materialiai už žalą atsakingiems asmenims, nesiėmė kitų teisėtų ir reikalingų veiksmų užtikrinant įmonės interesus). Šiuo aspektu pažymėtina dar ir tai, kad vien apelianto nurodytos faktinės aplinkybės, kad dėl prekių gausos įmonėje būtų sudėtinga atlikti inventorizaciją, tiek prekes perėmus iš UAB „Reltus“, tiek šias prekes pardavus, neeliminuoja apelianto atsakomybės dėl tinkamo buhalterinės apskaitos ir materialinių vertybių netvarkymo.Kitokio šios situacijos vertinimo nesuponuoja ir tokie apelianto skundo argumentai, kad nurašymo aktais įmonėje buvo tik įforminami inventorizacijos duomenys. Pagal taisyklių 7 punktą subjektai, išskyrus viešojo sektoriaus subjektus, privalo inventorizuoti visą turtą ir įsipareigojimus ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą pagal ne vėlesnius kaip ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos duomenis, o subjektai, kurių veikla sezoninė, atsargų likučius privalo inventorizuoti tą laikotarpį, kurį atsargų likučių subjektuose yra mažiausiai, bet ne anksčiau kaip ataskaitinių metų birželio 30 dieną. Todėl apelianto pasirinkimas inventorizuoti įmonės prekes kitaip, nei nustatyta norminiuose aktuose, nepatvirtina, kad apeliantas nepadarė žalos bendrovei, tokie jo veiksmai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Šiame kontekste apeliacinio skundo argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 nagrinėtinos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje esančių aplinkybių ir todėl tokia nutartimi nesiremtina, nepagrįsti jau vien tuo aspektu, kad paties apelianto teigimu nagrinėjamu atveju nurašymo aktais įmonėje buvo užfiksuojami inventorizacijos duomenys. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad tokia forma apeliantas atlikti inventorizacijos įmonėje negalėjo. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamų precedentų taikymo nėra aktualūs. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, organizuodamas įmonės darbą, kiek tokiomis sąlygomis buvo būtina. Tokiu atveju egzistuoja ir neteisėti veiksmai, netinkamai organizuojant įmonės veiklą bei apskaitą, nesiimant priemonių išieškoti iš atsakingų asmenų prekių (įmonės turto) praradimo nuostolius, ir didelis apelianto neatsargumas kaip kaltės forma, ir žala (realūs atsiradę nuostoliai) įmonei, kurie priežastiniu ryšiu susiję su apelianto neveikimu. Apeliantas neįrodė, kad dėl prekių trūkumo įmonėje, kurių pagrindu buvo atlikti prekių nurašymai, jis nėra kaltas / atsakingas. Baudos bankroto byloje nepaskyrimas apeliantui už įmonės dokumentų neperdavimą bankroto administratorei, priešingai nei nurodo apeliantas, anaiptol nereiškia, kad jis visus dokumentus yra perdavęs ir jie turėtų būti pas administratorių.

Dėl nuostolingo prekių pardavimo kaip žalos

Ieškovė nurodžiusi, kad bendrovės turtas buvo parduotas nuostolingai, o nuostolis nuo prekių pardavimo sudarė 84 659,41 Eur, tokius savo reikalavimus grindė 2014-04-25 preliminaraus balanso duomenimis ir 2014-04-25 preliminaria pelno (nuostolių) ataskaita, kuriuos patvirtino pats apeliantas ir pateikė bankroto administratoriui. Pagal BUAB „Arnida“ 2014-04-25 preliminaraus balanso duomenis nustatyta, kad nuo 2014-01-01 įmonės turto vertė sudarė 230 739,40 Eur, įsipareigojimai kreditoriams sudarė 226 105,48 Eur. Iki 2014-04-25 įmonės turto liko už 14 047,73 Eur, o įsipareigojimų kreditoriams – 119 122,16 Eur. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės 2014-04-25 preliminarus balansas yra išvestinis įmonės dokumentas ir neatspindėjo tikrosios įmonės finansinės būklės.Dėl įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės žalos faktui ir dydžiui nustatyti kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.), tačiau, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir tik iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą bei jos dydį (CPK 185 str.). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą, ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan., todėl šie įrodymai turėtų būti vertinami kitų įrodymų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).Pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Tą lemia rungimosi principas ir jo privalomumas civiliniame procese (CPK 12 str.), reiškiantis, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).Minėta, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Atitinkamai, tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo (bendrovės vadovo) veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, o vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei atsirasti. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą. Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tuomet, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir jos dydį. Kitu atveju laikytina, kad ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, todėl neturi teisės į teisminę gynybą ir ieškinio patenkinimą (CPK 5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė prašė priteisti iš apelianto taip pat ir 84 659,41 Eur žalos atlyginimą, tvirtindama, kad šis pardavė bendrovei priklausančias prekes nuostolingai. Tokią savo poziciją ieškovė grindė iš esmės tik 2014-04-25 preliminariu balansu ir 2014-04-25 preliminaria pelno (nuostolių) ataskaita. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, todėl ir žala bendrovei gali būti padaryta dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo. Tačiau šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Duomenys, esantys 2014-04-25 balanse ir 2014-04-25 preliminarioje pelno (nuostolių) ataskaitoje, yra išvestiniai faktiniai duomenys, patys savaime nepatvirtinantys nei faktinės turto būklės, nei jo egzistavimo natūra, todėl turi būti vertinami ir kitų įrodymų kontekste.Kartu su dubliku ieškovė pateikė BUAB „Arnida“ papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus, gautus iš UAB „Finita“: BUAB „Arnida“ 2012-06-30 balansą; BUAB „Arnida“ pirkimų registrą už 2012 m. kovo mėnesį; BUAB „Arnida“ 2013-12-31 ilgalaikio turto inventorizacijos aprašą; BUAB „Arnida“ 2014 m. prekių pirkimo–pardavimo bei grąžinimo sąskaitas. Nors apeliantas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad pirminiai dokumentai paneigia 2014-04-25 pelno nuostolių ataskaitos duomenis, tačiau, teisėjų kolegijai susipažinus su jų turiniu, neįmanoma įvertinti, ar prekės iš tiesų buvo parduotos nuostolingai (t. y. žemesne kaina, nei buvo įsigytos) ir būtent dėl to ieškovei atsirado žala. Iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kitų pirminių dokumentų taip pat nėra galimybės nustatyti, ar prekės parduotos už žemesnę, nei jų savikaina, kainą. Pats apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad prekės savikaina buvo nustatoma pagal įmonėje veikusios buhalterinės programos „Rivilė“ duomenis, kurios duomenų šiuo metu nėra galimybės patikrinti, kadangi už skolas įmonei buvo atjungta elektra ir buhalterinėje programoje esantys duomenys išsitrynė. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad dar paruošiamųjų dokumentų stadijoje (triplike) apeliantas pagrįstai įvardijo ieškovės pareigą įrodyti faktą, kad prekės buvo parduotos nuostolingai, taip pat pagrįstai įvardijo ir pateiktų pirminių finansinių dokumentų apibendrinimo poreikį, tačiau nepaisant tokių jo atsikirtimų į ieškovės pasirinktą poziciją, ši įrodinėjimo pareigos tinkamai neįgyvendino (CPK 12 str., 178 str.).Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nenurodė nei vieno prekės pardavimo nuostolingai atvejo (fakto), kuris dėl apelianto neteisėtų veiksmų būtų lėmęs žalos atsiradimą. Nuostolingą prekių pardavimą ieškovės atstovas išimtinai siejo tik su sumažėjusiu BUAB „Arnida“ turto kiekiu laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-04-25 ir, atitinkamai, nesumažėjusia tokia pačia suma skola kreditoriams pagal 2014-04-25 balanso ir 2014-04-25 preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis. Tačiau teisėjų kolegija jau pasisakė apie tokių įrodymų nepakankamumą, sprendžiant dėl žalos įmonei padarymo būtent nuostolingu (t. y. mažesniu už savikainą) ir objektyviai nepateisinamu prekių pardavimu (ieškovės pasirinktas faktinis ieškinio reikalavimų pagrindas). Šioje situacijoje aktualu dar ir tai, kad ieškovė pirminius duomenis turėjo (dalį šių duomenų gavo iš apelianto, dalį iš UAB „Finita“), pati juos teikė teismui, todėl turėjo visas galimybes, įrodinėdama ieškinio pagrindą ir dalyką, remtis ir pirminiais, o ne vien išvestiniais įrodymais, esančiais byloje, atlikti atitinkamus prekių judėjimo apibendrinimus, apskaičiavimus ir sulyginimus, prašyti skirti ekonominę ekspertizę ir pan. Ir nors, kaip pagrįstai teigia ieškovė, už buhalterinės apskaitos įmonėje tinkamą organizavimą yra atsakingas būtent įmonės vadovas, tačiau vien PVM sąskaitos faktūros apie įmonės įsigytas prekes iš tiekėjų, nei pagal jų kodus, nei pagal kitus objektyviai patikrinamus duomenis negalint sulyginti kiekvienos prekių pozicijos su parduotomis prekėmis ir pardavimo kainomis, dar nepatvirtina fakto, kad prekes ieškovė, nesant tam jokios objektyvios priežasties, pardavė nuostolingai ir už tai atsakomybė tenka būtent jos vadovui (apeliantui). Ieškovės su dubliku pateiktame 2016-08-14 pardavimo operacijų žurnale (ataskaitos Nr. 2062/ S143), kuriame nurodytos BUAB „Arnida“ pirkimo ir pardavimo operacijos, duomenų apie parduodamų įvairiems subjektams prekių savikainą (jų įsigijimo kainą) taip pat nesama.Kita vertus, apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad prekės įmonėje nebuvo parduotos nuostolingai. Nurodė, kad vieniems klientams prekės parduotos už savikainą, kitiems klientams prekės parduotos nuo prekės savikainos uždirbant nuo 5 iki 10 procentų. Šių apelianto atsikirtimų ieškovė nepaneigė (CPK 12 str.). Taip pat nepaneigė duomenų, nurodytų apelianto triplike ir apeliaciniame skunde nurodytose lentelėse, apie BUAB „Arnida“ sudarytų sandorių (nors ir minimalų) pelningumą, kurie apelianto susisteminti iš ieškovės pateiktų BUAB „Arnida“ pirminių dokumentų. Savo kitokių skaičiavimų, patvirtinančių, kad BUAB „Arnida“ pardavė įmonei priklausančias prekes nuostolingai, ieškovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų BUAB „Arnida“ vadovo civilinei atsakomybei šioje ginčo dalyje taikyti, pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytus įmonės veiklos nuostolius nepagrįstai sutapatindama su nuostolingu, t. y. už žemesnę, nei buvo įsigyta, kainą prekių pardavimu ir 84 659,41 Eur žalos tokiais veiksmais padarymu. Nurodytai sumai, kaip žalos atlyginimui, priteisti iš apelianto duomenų byloje nepakanka. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl BUAB „Arnida“ bankroto bylos iškėlimo vadovaujantis tais pačiais finansiniais dokumentais – 2014-04-25 įmonės balansu, kurio duomenų apeliantas neginčijo, ieškovės įrodinėjimo pareigos, pateikiant šį ieškinį dėl žalos atlyginimo, negali eliminuoti, juolab kad BUAB „Arnida“ bankroto byloje žalos atlyginimo klausimas ir nebuvo sprendžiamas, o šis įrodymas buvo vertinamas kitu, įmonės (ne)mokumo aspektu. Taip pat stokoja pagrįstumo ir tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad apeliantas, būdamas vienu metu tiek BUAB „Arnida“, tiek UAB „Reltus“ direktoriumi, vienu metu siekė sumažinti BUAB „Arnida“ ir UAB „Reltus“ kreditinius reikalavimus, tuo pažeisdamas kitų kreditorių interesus, tik vieno kreditoriaus interesams suteikdamas prioritetą. Pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti, kad tam tikri klientai, kuriems BUAB „Arnida“ pardavė prekes, tuo pačiu metu buvo ir BUAB „Arnida“, ir UAB „Reltus“ kreditoriai, todėl teismas šią išvadą padarė remiantis vien prielaidomis. Taip pat teismas neturėjo besąlyginio pagrindo vertinti, kad BUAB „Arnida“ veikė UAB „Reltus“ priklausančiose patalpose. Panevėžio apygardos teismo 2014-05-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-39-212/2017, kuria BUAB „Arnida“ iškelta bankroto byla, buvo konstatuota, kad BUAB „Arnida“ veikla buvo vykdoma adresu Strūnaičio g. 43 a, Švenčionių mieste, o registruotas ieškovės buveinės adresas buvo Taikos pr. 7, Visagine (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.). Byloje esančiuose medžiagų nurašymo aktuose taip pat įvardijamas Švenčionių m. adresas. Kartu su tripliku apeliantas pateikė VĮ Registrų centras išrašą, iš kurio matyti, kad prekybos centras, esantis Strūnaičio g. 43 a, Švenčionių mieste, laikotarpiu nuo 2009-01-16 iki 2014-06-10, t. y. ieškovės veiklos vykdymo laikotarpiu (įmonė veiklą pradėjo vykdyti 2012 m. pradžioje, o Panevėžio apygardos teismo 2014-05-13 nutartimi BUAB „Arnida“ iškelta bankroto byla) priklausė BUAB „MFL“. Apeliantas teismo posėdžio metu taip pat tvirtino, kad BUAB „Arnida“ nuomojo patalpas veiklai vykdyti iš BUAB „MFL“, kuri buvo viena iš BUAB „Arnida“ kreditorių, inicijavusių BUAB „Arnida“ bankroto procedūrą. Konstatavus įrodymų 84 659,41 Eur žalai identifikuoti nepakankamumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeistinas, sumažinant priteistą iš apelianto 99 129,89 Eur žalos atlyginimo sumą iki 14 469,48 Eur (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, iš apelianto pirmosiosn instancijos teismo priteista valstybei 1 612 Eur žyminio mokesčio suma sumažintina iki 326 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p ir 7 d., 96 str. 1 d.).Nors ir ieškovė, ir apeliantas prašė priteisti iš antrosios šalies bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau įrodymų, patvirtinančių tokių bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį, iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nei viena jų nepateikė. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas nekyla (CPK 93 str., 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Panevėžio apygardos teismo 2016-06-07 nutartimi ieškinio reikalavimams užtikrinti teismas areštavo apeliantui N. K. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir / ar turtines teises 99 129,89 Eur ieškinio reikalavimo sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o tokio turto neturint ar turint nepakankamai – ir pinigines lėšas, esančias atsakovo vardu atidarytose atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas kitus asmenis, išskyrus atsakovui mokamas išmokas, kurios kilę iš darbo teisinių santykių, socialinio draudimo išmokas, ligos, nedarbingumo ir kitokias pašalpas, stipendiją, pensiją bei 99 129,89 Eur ieškinio sumos sumokėjimą BUAB „Arnida“ pagal šį ieškinį. Tuo atveju, jeigu būtų areštuotos atsakovui priklausančios piniginės lėšos, teismas pavedė antstoliui nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri būtina būtiniems atsakovo poreikiams patenkinti. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinus priteisiną žalos atlyginimui sumą, atitinkamai keičiasi ir atsakovo atžvilgiu taikomos atsakomybės apimtis, todėl jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas taip pat mažintinas, nustatant, jog atsakovo N. K. bendrai areštuoto turto vertė negali viršyti 14 469,48 Eur sumos (CPK 145 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Arnida“ (juridinio asmens kodas 302723031) 14 469,48 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 14 469,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 326 Eur žyminio mokesčio.

Sumažinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-482-544/2016 ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Arnida“ (juridinio asmens kodas 302723031) naudai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turto bei piniginių lėšų arešto mastą, nustatant, jog atsakovo bendrai areštuoto turto ir / ar piniginių lėšų vertė negali viršyti 14 469,48 Eur sumos. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apie turto arešto panaikinimą pranešti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.