- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- 2-1171-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00203-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Seveta“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Seveta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Seveta“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-921-656/2017 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Seveta“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja UAB „Seveta“ prašė panaikinti BUAB „Andova“ 2017 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta iš varžytynių parduoti BUAB „Andova“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).Pareiškėja pateikto skundo reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti BUAB ,,Andova“ bankroto administratorei UAB ,,Admivita“ parduoti BUAB ,,Andova“ nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iki bus nustatytas nekilnojamojo turto (kiti statiniai (inžineriniai) – Kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora, estakada, benzino kolonėlė), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), išsidėstymas (konfigūracija, tiksli vieta), ir iš Nekilnojamojo turto registro bus išregistruoti nekilnojamojo turto objektai: pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir benzino kolonėlė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini).Pareiškėja nurodė, kad būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones suponuoja siekis išvengti naujų teisminių procesų, reikalavimų atlyginti žalą, poreikis užtikrinti bankroto proceso operatyvumą. Ginčijamo kreditorių nutarimo pagrindu realizavus BUAB „Andova“ turtą, nebus galimybės įvykdyti pareiškėjai palankų teismo procesinį sprendimą, kils neigiamos pasekmės. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, įmonės turtas galės būti parduotas su trūkumais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo grindžiamas pozicija, jog pagal ginčijamą kreditorių nutarimą ginčo turtą pardavus iš varžytynių, nebus galimybės pirkėjui perduoti faktiškai neegzistuojančio turto, todėl pirkėjas galės reikalauti nuostolių atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad varžytynių skelbime potencialiems dalyviams viešai atskleista aplinkybė, kad degalinė ir sandėlis faktiškai neegzistuoja, o pirkėjai turi teisę iš anksto apžiūrėti parduodamą turtą ir nustatyti jo faktinę sudėtį bei išsidėstymą teritorijoje. Teismas akcentavo, jog iš varžytynių parduodamas visas pastatų kompleksas, kaip vienas turtinis vienetas, kurį sudaro ir kiti didelės vertės statiniai bei įrenginiai, dėl kurių ginčo nėra. Šias aplinkybes įvertinęs teismas konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kuriomis būtų sustabdytas viso turto pardavimas, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir nebūtų proporcingas siekiamiems tikslams, prieštarautų esminiam kreditorių interesui kuo greičiau maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, net jeigu ir būtų pripažinta teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja UAB „Seveta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei kilnojamąjį turtą BUAB „Andova“ kreditoriai 2017 m. kovo 31 d. susirinkime nutarė parduoti kaip vieną objektą. Tuo atveju, jeigu teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis uždraustų turto, sujungto į vieną objektą, pardavimą, kreditoriai turėtų teisę nuspręsti turtą pardavinėti atskirais nekilnojamojo turto vienetais. Kreditoriams priėmus tokį nutarimą, būtų pagrindas kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tokiu būdu nebūtų pažeista interesų pusiausvyra. Tuo atveju, jeigu ginčo turtas būtų parduotas su trūkumais ir dėl to vyktų teisminiai ginčai, tai kilusios pasekmės akivaizdžiai neatitiktų esminio kreditorių intereso kuo greičiau ir maksimaliai patenkinti finansinius reikalavimus. Teismui patenkinus pareiškėjos skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, ginčo turto pardavimas taptų neteisėtas. Suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pareiškėjos skundas prima facie nepagrįstas, todėl teismas pagrįstai atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėja nenurodo teisinio pagrindo, kuriam esant, ginčijamo nutarimo vykdymas pažeistų potencialių pirkėjų teises. Aplinkybė, jog dalis statinių registre nurodyti kaip nugriauti, nereiškia, kad jų nėra. Neegzistuoja teisinis pagrindas šiuos nekilnojamojo turto objektus išregistruoti. Teismas pagrįstai akcentavo, kad potencialiems pirkėjams viešai atskleista aplinkybė, jog statiniai nugriauti. Be to, pirkėjams suteikta galimybė iš anksto apžiūrėti parduodamą turtą, jo išdėstymą teritorijoje. Nėra pagrįstos ir racionalios priežasties bankrutavusios įmonės lėšomis finansuoti pastatų kadastrinius matavimus, išregistravimą. Pareiškėja nuo pat bankroto proceso pradžios ne kartą balsavo už turto pardavimą bendrame komplekse. Tai reiškia, kad pareiškėja iki šiol nemanė, jog aplinkybė dėl statinių nugriovimo turės įtakos pardavimo teisėtumui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus nustatytas ginčo nekilnojamojo turto išsidėstymas teritorijoje ir iš Nekilnojamojo turto registro bus išregistruoti ginčo objektai uždrausti vykdyti šio įmonės turto pardavimą, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis pareiškėjos UAB „Seveta“ skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo panaikinti BUAB „Andova“ 2017 m. kovo 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta iš varžytynių parduoti BUAB „Andova“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Skundas grindžiamas tuo, jog parduodamas neidentifikuotas (netinkamai identifikuotas) turtas, kuris neatitinka Nekilnojamojo turto registro duomenų, todėl, neatlikus papildomų veiksmų (nepatikslinus parduodamų pastatų konfigūracijos, neišregistravus iš registro nugriautų objektų), toks pardavimas bus neteisėtas, sukels naujus teisminius ginčus. Pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti BUAB ,,Andova“ bankroto administratorei UAB ,,Admivita“ parduoti BUAB ,,Andova“ nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iki kol bus nustatytas ginčo nekilnojamojo turto išsidėstymas ir iš Nekilnojamojo turto registro bus išregistruoti nugriauti (sunaikinti) nekilnojamojo turto objektai.Apeliacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliantė yra pareiškusi reikalavimą panaikinti pirmiau nurodytą kreditorių susirinkimo nutarimą. Tokio reikalavimo patenkinimas apskritai nėra susijęs su vykdytinumu, priėmus teismui tokį sprendimą (nutartį) nutarimai neteks galios teismo sprendimo pagrindu ir šio sprendimo priverstinis vykdymas nebus reikalingas bet kuriuo atveju. Taigi, šiuo aspektu nėra jokio pagrindo manyti, kad sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas. Teismų praktikoje iš esmės laikomasi nuostatos, jog teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Kita vertus, pagal pareiškėjos nurodomus argumentus galima spręsti, jog jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra prevencinis, užkertant kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas), kas tam tikrais atvejais irgi gali būti siejama su sprendimo suinteresuoto asmens atžvilgiu tinkamu įvykdymu ir lemti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktika, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka tik preliminarų ieškinio (pareiškimo, skundo) reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, o ne bylos nagrinėjimą iš esmėsPirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą atmesti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, jog varžytynių skelbime potencialiems varžytynių dalyviams atskleista aplinkybė, kad pareiškėjos nurodyti pastatai sunaikinti (nugriauti), jiems suteikta galimybė susipažinti (betarpiškai įvertinti) su parduodamo turto faktine būkle ir išsidėstymu teritorijoje. Apeliacinis teismas pažymi, jog ši aplinkybė, kurią patvirtina objektyvūs bylos duomenys, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos skundas neturi preliminaraus pagrįstumo savybės. Parduodamo turto trūkumai, kuriuos akcentuoja pareiškėja, viešai identifikuoti, todėl nėra pagrindo prielaidai, jog varžytynių dalyvio, iki varžytynių pradžios išsamiai susipažinusio su nurodytais parduodamų objektų trūkumais ir priėmusio sprendimą tokį turtą įsigyti pagal pasiūlytas sąlygas, teisės (teisėti lūkesčiai) galėtų būti pažeisti. Be to, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo (preliminariai) išvadai, jog išviešinti bankroto procese parduodamo turto trūkumai akivaizdžiai lemia jo pardavimo sandorių neteisėtumą.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog iš varžytynių parduodamas visas pastatų kompleksas, kaip vienas turtinis vienetas, kurį sudaro ir kiti didelės vertės statiniai bei įrenginiai, dėl kurių ginčo nėra, konstatavo, kad taikymas laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų sustabdytas viso turto pardavimas, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir nebūtų proporcingas siekiamiems tikslams, prieštarautų esminiam kreditorių interesui kuo greičiau maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.). Šiuo atveju deklaratyvūs pareiškėjos teiginiai (abstrakčios prielaidos) dėl galimų neigiamų padarinių, kuriuos sąlygotų ginčijamo kreditorių nutarimo vykdymas (galimi ginčai su turto pirkėjais), taip pat nesudaro pagrindo trikdyti bendrovės bankroto proceso. Atsižvelgtina ir į tai, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas viešojo intereso pobūdį turinčioje bankroto byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą suteikė bankrutuojančios bendrovės kreditorių daugumos, o ne pavienių jos kreditorių interesų užtikrinimui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio, pareiškėja turi planų įsigyti ginčo turtą. Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, kaip šiuo atveju – pareiškėjos teisei jai palankiomis (jos nuomone, teisėtomis) sąlygomis dalyvauti ginčo turto varžytynėse ir operatyviam bankroto procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala. Vienas iš bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau vykdyti ir užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2008; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Bankroto procedūros operatyvumo užtikrinimas negali būti priešpastatomas prieš bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, ar atvirkščiai, tačiau šiuo konkrečiu atveju pagal į bylą pateiktus duomenis nėra pagrindo spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti pareiškėjos interesai. Kita vertus, kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, pareiškėja iš esmės neneigia aplinkybės, jog prašomos taikyti priemonės iš esmės riboja bankroto procese pradėtą viso turto realizavimo procesą. Pareiškėja atskirajame skunde pateikia savo subjektyviais samprotavimais paremtus pasiūlymus, esą sudarysiančius galimybę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atnaujinti dalies turto realizavimo procesą. Jos nuomone, kreditorių susirinkimas galėtų priimti nutarimą dėl turto pardavimo atskirais turto vienetais. Apeliacinio teismo vertinimu, tokie siūlymai nepaneigia akivaizdžių kliūčių bankroto procese fakto, pirmiausia dėl to, jog neatitinka kreditorių daugumos valios visą turtą parduoti bendrame komplekse. Kita vertus, akivaizdu, jog papildomi veiksmai (kreditorių susirinkimų organizavimas, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto koregavimas ir kt.), kuriuos reikėtų atlikti siekiant priimti tik pareiškėjai palankius sprendimus, pažeis tiek kreditorių daugumos interesus, tiek bankroto proceso operatyvumo principą ir nebus ekonomiški. Kiti apeliantės argumentai taip pat neturi įtakos nagrinėjamam klausimui dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).2017 m. liepos 5 d. gautas suinteresuoto asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Suinteresuotas asmuo prašo priteisti 239,58 Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu. Suinteresuotas asmuo pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir PVM sąskaitą faktūrą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas). Apeliacinis teismas suinteresuoto asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkina, kadangi nepateikti sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas pagrindžiantys pirminiai dokumentai arba patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.