- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-17
- Bylos Nr.
- 2A-11-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-00921-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Galina Blaževič, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- A. K., E. D., S. D., E. S.
- Ieškovas
- Swedbank“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės ,,Swedbank“, akcinės bendrovės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5380-717/2013 pagal ieškovės „Swedbank“, akcinės bendrovės ieškinį atsakovams A. K., E. S., E. D. ir S. D. dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė actio Pauliana ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-09-20 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7KV-4025, kuria atsakovė A. K. perleido nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. S., taikyti restituciją, A. K. gražinant nuosavybės teisę į nurodytąjį butą, ir nukreipti į šį turtą išieškojimą pagal „Swedbank“, AB reikalavimą. Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-09-16 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7KV-3979, kuria atsakovė A. K. perleido nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančius 36 žemės sklypus, kurių unikalūs numeriai yra: Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams E. D. ir S. D., taikyti restituciją, atsakovei A. K. grąžinant nuosavybės teisę į nurodytuosius 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir nukreipti į šį turtą išieškojimą pagal „Swedbank“, AB reikalavimą bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovės A. K. 2007-07-25 buvo sudaryta kredito sutartis dėl 492 354,03 EUR kredito suteikimo. Galutinis kredito grąžinimo terminas numatytas 2010-07-25. Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui ši atsakovė bankui įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė įkeitimo metu buvo apie 2,5 mln. Lt. Sutartu terminu atsakovė A. K. skolos bankui negrąžino, prašė banko atidėti skolos grąžinimą. Bankas paprašė, kad atsakovė įkeistų daugiau turto, t. y. turimus 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė A. K. su žemės sklypų įkeitimu sutiko, tačiau 2010 metų rudenį nutraukė bet kokius kontaktus su banku. Nesulaukęs sutarties įvykdymo ir atsakovės bendradarbiavimo, bankas 2010-12-13 kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo iš A. K. įkeisto turto. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-02-03 nutartimi buvo nuspręsta išieškoti bankui 542 463,47 EUR skolą su delspinigiais, baudomis ir palūkanomis bei įkeistą turtą parduoti iš varžytynių. Ši nutartis įsiteisėjo 2011-04-15. Nutarties vykdymo pradžioje išieškotina skola sudarė jau 568 330,71 EUR arba 1 962 332,28 Lt, o įkeisto turto vertė pagal 2011-09-08 turto rinkos vertės nustatymą sudarė 1 070 000 Lt, todėl įkeisto turto nepakako skolai padengti. Pardavus įkeistą turtą, A. K. neįvykdyti įsipareigojimai sudaro 892 332,28 Lt. Ieškovė nurodė, kad jau 2009 metų pavasarį pradėjo domėtis kitu atsakovei A. K. nuosavybės teise priklausančiu turtu, sužinojo, kad ji turi butą (duomenys neskelbtini) ir 36 žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Pradėjus skolos išieškojimą ir įsitikinus, kad įkeisto turto nepakanka skolos dengimui, bankas pasidomėjo kitu A. K. priklausančiu turtu ir nustatė, kad 2010-09-20 ji pardavė atsakovei E. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei 2010-09-16 pardavė atsakovams D. jai priklausančius 36 žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovė A. K., imdama paskolą banke, be įkeistojo turto turėjo ir laisvo nuo suvaržymų turto bei už gautą paskolą įsigijo 36 žemės sklypus Kauno rajone, vėliau šį turtą perleido kitiems šios bylos atsakovams, o su banku nevisiškai atsiskaitė, skolininkė banką apgavo, siekdama išvengti skolos sugrąžinimo. Ieškovė taip pat nurodė, jog jai yra žinomos aplinkybės, kad atsakovė A. K. 2010-11-30 kreipėsi į Didžiosios Britanijos Jorko grafystės teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad 2011-11-30 atsakovė yra atleista nuo bankroto, tačiau ne nuo skolinių įsipareigojimų. Ieškovės atstovas pripažino, kad bankroto administratorius ragino ieškovę pateikti dokumentus dėl kreditorinių reikalavimų, tačiau bankas į turto administratorių su savo kreditoriniais reikalavimais nesikreipė. Kadangi atsakovė prievolės neįvykdė, ieškovė savo pažeistas teises gynė pareikšdama actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašė panaikinti tarp atsakovų sudarytus turto perleidimo sandorius ir taikyti restituciją – perleistą turtą sugrąžinti atsakovei A. K., kad bankas galėtų nukreipti į jį išieškojimą likusiai neatlygintai skolos daliai. Ieškovė laikė, kad vienerių metų terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti skaičiuotinas nuo 2011-09-08, kuomet įvykužius priverstinį įkeisto turto pardavimą, paaiškėjo, kad įkeisto turto neužtenka skolai grąžinti. Mano, kad E. S. įgydama butą buvo nesąžininga, kadangi buto nuosavybė jai buvo perleista tik formaliai, nes bute liko gyventi su atsakove A. K. susijęs asmuo V. K., o atsakovų D. nesąžiningumas preziumuotinas, kadangi už parduotus 36 žemės sklypus nebuvo gauta rinkos vertę atitinkanti kaina, t. y. egzistavo priešpriešinių reikalavimų disproporcija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2007-07-25 sudarė su atsakove A. K. kredito sutartį Nr. 07-072338-FA ir jai suteikė 492 354,03 EUR kreditą nekilnojamojo turto pirkimui, kurį turėjo grąžinti 2010-07-25. Kredito grąžinimo prievolės užtikrinimui atsakovė įkeitė butą (duomenys neskelbtini). Šalys taip pat pripažino faktą, kad paskolos vertė 2007 metais sudarė apie 1,5 mln. Lt, o įkeisto turto vertė – 2,5 mln. Lt. Sutartyje nustatytu terminu atsakovė A. K. skolos bankui negrąžino, ji prašė banko atidėti arba išdėstyti paskolos grąžinimą ilgesniam laikui, o bankui šio prašymo netenkinus, prašė perimti jos įkeistą turtą. Bankas nė su vienu iš šių pasiūlymų nesutiko, 2010 metų rugpjūčio mėnesį pasiūlė atsakovei įkeisti daugiau turto paskolos įvykdymo užtikrinimui. Atsakovė su banko pasiūlymu įkeisti daugiau turto nesutiko ir turimą neįkeistą turtą – 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) 2010-09-16 už 200 000 Lt pardavė E. D. ir S. D., kurių vardu žemės sklypai įregistruoti nuo 2010-09-24; butą (duomenys neskelbtini) 2010-09-20 pardavė E. S. už 99 000 Lt, kurios vardu butas įregistruotas nuo 2010-09-21. Už šį parduodamą turtą buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais ir vertybiniais popieriais – neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais, pagal kuriuos A. K. buvo skolinga E. S. 95 000 Lt, o E. D. – 200 000 Lt. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2010-12-14 nutartimi buvo areštuotas bankui įkeistas nekilnojamasis turtas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-03 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-04-15, nutarta išieškoti iš A. K. bankui 480 552,02 EUR negrąžintos paskolos, 823,63 EUR nesumokėtų palūkanų, 60 993,44 EUR delspinigių už laiku nesumokėtą paskolą, 94,38 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso 542 463,47 EUR bei 133 Lt žyminio mokesčio, 6 mėn. EURIBOR+2,0 procentų marža sutartinių metinių kintamų palūkanų nuo 2011-01-25 iki 2011-07-25, nustatyta palūkanų norma 3,211 % nuo negrąžintos kredito sumos (480 552,02) bei 5 procentai įstatyminių palūkanų už priteistą sumą (542 463,47 EUR), skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos, t. y. nuo 2011-02-02 iki visiško skolos išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą, priverstinai parduodant iš varžytynių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Įkeistasis turtas 2011-09-08 buvo įvertintas 1 070 000 Lt, parduotas už 836 033 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismas skolininkės A. K. prašymu 2010-11-30 nutartimi (nutartis yra patvirtinta Apostille, t. y. turi oficialaus dokumento statusą) pripažino A. K. bankrutavusia, paskyrė oficialų turto administratorių ir valdytoją. Bankroto administratorius 2010 m. raštu Nr. 536 bankui bei analogišku raštu ieškovei pranešė, kad jam yra pavesta administruoti A. K. priklausantį turtą ir jam yra žinoma, jog bankas yra bankrutuojančio asmens turto, esančio (duomenys neskelbtini) įkaito turėtojas. Bankroto administratorius banką informavo, kad jam priklauso bankrutuojančio asmens turto išpirkimo teisė ir tuo pagrindu prašė banko nurodyti jo teisę visuose su turtu susijusiuose įrašuose arba pridėti šį pranešimą prie nuosavybės teisės aktų ir dokumentų. Administratorius taip pat banko prašė nedelsiant jį informuoti, jei bankui žinoma ar taptų žinoma apie bet kokius sandorius ar bandymus sudaryti sandorius dėl turto. Tačiau ieškovė šių bankroto administratoriaus reikalavimų nesilaikė, ji kreipėsi į teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir pareiškė actio Pauliana ieškinį. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad išieškojimas iš įkeisto turto yra įvykdytas. Teismas nustatė, kad bankroto administratoriaus pranešimu ieškovė buvo informuota apie bankrutuojančio asmens turtą ir įsiskolinimus, 2010 metais ieškovę informavo, kad 2010-11-30 A. K. išduotas bankroto orderis ir prašė bankroto administratoriui pranešti, ar pradėtas bet koks teisminis procesas dėl nuosavybės teisės, informuoti apie bent kokį turimą garantą ir pranešti žinomą informaciją apie bet kokias kitas paskolas su įkeitimu. Administratorius 2011-01-10 raštu pateikė bankui informaciją apie bankroto procedūras, kreditorinio išieškojimo galimybę (tiksliau nebuvimą galimybės išsiieškoti iš rasto turto). Bankas 2011-05-04 raštu pranešė bankroto administratoriui apie tai, kad A. K. yra skolinga 553 645,40 EUR, apie tai, kad jis siūlė skolininkei įkeisti 36 žemės sklypus, tačiau ji to nepadarė, kad vykdo išieškojimą iš įkeisto turto. Rašte bankas patvirtino, kad informacija apie 36 žemės sklypus, kuriuos A. K. 2010 m. rugsėjo 16 d. pardavė, ir apie butą, kurį pardavė 2010 m. rugsėjo 20 d., yra oficiali ir nurodyta LR Nekilnojamojo turto registre. Kadangi šis nekilnojamasis turtas buvo parduotas 2 mėnesiai prieš pradedant bankroto bylą prieš A. K., bankas prašė įvertinti, ar šios aplinkybės atitinka jų įstatymus, reglamentuojančius fizinio asmens bankrotą. Nemokumo tarnyba 2012-03-01 raštu patvirtino, kad A. K. buvo atleista nuo bankroto bylos 2011 m. lapkričio 30 d. pagal 1986 m. Nekilnojamojo akto (pagal pakeitimus) skyrių Nr. 279. Aiškinamajame rašte nurodė, kad kai bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas nuo bankroto, jis yra atleidžiamas nuo jo bankroto skolų ir gali pradėti prekiauti vėl arba būti bendrovės direktoriumi be apribojimų.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo išsprendimui taikytinos teisės, nurodė, kad banko kreditoriniai reikalavimai buvo sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę, kadangi kreditas atsakovei suteiktas Lietuvos Respublikoje ir šioje respublikoje skolininkė paskolos įvykdymo užtikrinimui įkeitė asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovei išvykus į Didžiąją Britaniją ir ten iškėlus bankroto bylą, bankroto procedūra buvo vykdoma pagal šios šalies teisę. Ieškovė savo teisę gina, remdamasi nacionaline teise, actio Pauliana ieškiniu. Kadangi ieškovė pagal nacionalinę teisę savalaikiai nepareiškė kreditorinių reikalavimų, teismas laikė, kad ji prarado teisę ginti savo pažeistas teises, reikalaudama panaikinti sandorius, sudarytus tarp jo skolininkės ir trečiųjų asmenų. Teismas nurodė, kad bankroto teisinius santykius ES reglamentuoja 2000-05-29 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 ir yra taikomas tiek juridinių, tiek fizinių asmenų bankrotų atvejais ES priklausančiose šalyse. Pagal reglamentą bylos skirstomos į pagrindines ir šalutines. Reglamento 12 punktas nustato, kad šalutinės bylos gali būti keliamos tik dėl toje valstybėje esančio skolininko turto. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės argumentą, jog Didžiosios Britanijos sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei A. K. nebuvo aprobuotas Lietuvos Respublikoje, kadangi pagal Reglamento 22 punktą teismo sprendimai dėl bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su bankroto bylomis, pripažįstami automatiškai, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo pasekmės turi tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse narėse. Reglamento 23 punkte nustatyta, kad jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms ir vietinėms byloms; lex concursus sąlyga taikytina bankroto bylų procesinėms ir materialinėms pasekmėms. Teismas, remdamasis Reglamento 24, 25 ir 28 punktais sprendė, kad ieškovė savo galimai pažeistas teises gali ginti šalyje narėje, kurioje pradėtos bankroto procedūros. Taip pat nurodė, kad pagal Didžiosios Britanijos fizinių asmenų bankroto nuostatas, fizinį asmenį pripažinus bankrutavusiu, jis atleidžiamas nuo visų buvusių kreditorinių įsipareigojimų. Didžiojoje Britanijoje priimtu sprendimu atsakovė A. K. pripažinta bankrutavusia, šis sprendimas yra teisėtas ir galiojantis, todėl ieškovė negali reikšti kreditorinių reikalavimų atsakovei pagal kredito sutartį, apie kurią informavo bankroto bylą nagrinėjusį teismą ir bankroto administratorių. Teismas nurodė, jog patenkinus actio Pauliana ieškinį ir pritaikius restituciją turtas būtų sugrąžintas ieškovei, tačiau pagal Didžiosios Britanijos fizinių asmenų bankroto principus ieškovė neturėtų teisės iš šio turto gauti savo kreditorinio atlyginimo, t. y. pritaikyta restitucija nesukeltų ieškovei pageidaujamų pasekmių. Teismas sprendė, kad ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas, todėl jį atmetė. Nurodė, jog ieškovės ginčijami tarp atsakovų sudaryti sandoriai buvo atlygintiniai, todėl ieškovė privalėjo įrodyti trečiųjų asmenų nesąžiningumą. Ieškovas trečiųjų asmenų nesąžiningumą motyvavo tuo, kad jie kartu su atsakove A. K. užsiiminėjo nekilnojamojo turto pirkimu ir jo perpardavimu, todėl turėjo žinoti, kad pastaroji yra paėmusi iš banko paskolą, kuriai sugrąžinti nepakanka jos įkeisto turto, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikė objektyvių, nenuginčijamų įrodymų. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad banko duomenys apie kreditorinius reikalavimus nėra vieši, todėl jiems nebuvo galimybės žinoti apie A. K. įsipareigojimus bankui. Be to, ginčijamo turto pirkėjai patys buvo A. K. kreditoriai, ką rodo jų išduoti vekseliai. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad net pačiam bankui nebuvo žinoma, ar įkeisto turto pakaks skolos padengimui, nes įkeisto turto vertė daugiau kaip du kartus viršijo suteiktą kredito sumą, todėl nelaikė, kad atsakovės A. K. elgesys banko atžvilgiu buvo nesąžiningas. Teismas nurodė, kad bankas aplaidžiai gynė savo teises iškėlus A. K. bankroto bylą, jis buvo neapdairus, suteikdamas kreditą labai trumpam laiko tarpui, vilkino skolos išieškojimą, dėl ko gavo žymiai mažesnę sumą. Atsakovų atstovų prašymą taikyti vienerių metų senaties terminą teismas netenkino nurodydamas, kad kol nebuvo parduotas įkeistas turtas, ieškovei nebuvo žinoma, ar jo pakaks skolos padengimui. Tik po varžytynių 2013 m. paaiškėjo, kad įkeisto turto nepakaks skolai padengti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir ištyrė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai jas kvalifikavo, netinkamai taikė CK 1.12 str. CK 6.66 str. ir 6.67 str. nuostatas. Nurodo šiuos skundo argumentus:
Dėl užsienio teisės taikymo
Teismas netyrė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisės aktų, jų turinio, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad fizinio asmens bankroto byla Jungtinėje Karalystėje trunka tik vienerius metus ir jos terminas negali būti pratęstas ir kad atleidimas nuo bankroto bylos reiškia, kad bankrutavęs asmuo atleidžiamas nuo visų įsipareigojimų kreditoriams, įskaitant ir įsipareigojimus kreditoriams, esantiems kitose šalyse bei kreditoriams, nepareiškusiems kreditorinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nurodytas pranešimas, kurio pagrindu buvo padarytos išvados, susijusios su Jungtinės Karalystės teisės turiniu, nėra leistinas įrodymas. Pirmosios instancijos teismui nepavyko nustatyti Jungtinės Karalystės teisės turinio, todėl ginčas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis CK 1.12 straipsnio 3 dalimi, t. y. taikant Lietuvos Respublikos teisę, numatančią, kad tuo atveju, jeigu bankroto proceso metu pritaikius restituciją į bendrą skolininko masę grąžinamas koks nors turtas, jis skiriamas visų skolininko kreditorių reikalavimų tenkinimui bei kad skolininko kreditoriai turi teisę pasinaudoti ir proceso atnaujinimo institutu.
Dėl atsakovų nesąžiningumo ir netinkamo CK 6.66 straipsnio taikymo
Ieškinys nepagrįstai atmestas motyvuojant tuo, kad nebuvo įrodytas trečiųjų asmenų nesąžiningumas ir kad buvo vilkinamas išieškojimas, dėl ko turtas buvo parduotas pigiau nei būtų buvęs parduotas 2011 m. ar 2012 m. Bute, kuris buvo perleistas atsakovei E. S., liko gyventi su atsakove A. K. susijęs asmuo V. K., todėl nuosavybės teisė į ginčo butą E. S. perleista formaliai ir E. S. pripažintina nesąžininga šio sandorio šalimi. Be to, atsakovė E. S. žinojo apie A. K. neįvykdytus įsipareigojimus ieškovei, nes ji 31 855 Lt pervedė į atsakovės sąskaitą, esančią Swedbank, AB jos skolos dengimui. Tai patvirtina, kad atsakovė E. S. žinojo apie A. K. turimus neįvykdytus įsipareigojimus bankui ir kad buto perleidimas pažeidžia banko teises ir teisėtus interesus. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos atsiskaitymo už butą aplinkybės neatitinka tikrųjų faktinių bylos aplinkybių, nes sutarties 4 punkte nurodytų 99 000 Lt perdavimo niekada nebuvo, o sutarties 7 ir 8 punktuose nurodytos aplinkybės, susijusios su buto atlaisvinimu, taip pat neatitiko tikrovės, kadangi tiek sutarties pasirašymo metu, tiek po jo pasirašymo bute gyveno A. K. uošvis V. K..
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, jog tai, kad vienu sandoriu buvo perleisti 36 savarankiški žemės sklypai, turėjo sukelti atsakovams E. D. ir S. D. papildomą susidomėjimą dėl tokio turto perleidimo motyvų, todėl šie atsakovai privalėjo išsiaiškinti, ar turto savininkė A. K. neturi kreditorių, ar tokiu sandoriu nėra pažeidžiamos kreditorių teisės ir interesai. Kadangi atsakovai, turėdami pakankamą pagrindą numatyti A. K. motyvų nesąžiningumą, neįvykdė pareigos būti aktyviais, todėl pripažintina, kad jie, sudarydami žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai. Apeliantė teigia, kad atsakovai E. D. ir S. D. nepaneigė CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos. Pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą, t. y. egzistuoja priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Atsakovė A. K. 36 žemės sklypus, kurių bendra vertė 957 000 Lt, perleido už 200 000 Lt, kurių atsakovai E. D. ir S. D. A. K. nesumokėjo, nes jų prievolė sumokėti minėtą pinigų sumą neva baigėsi įskaitymu.
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad bankas vilkino skolos išieškojimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis dėl priverstinio A. K. skolos išieškojimo įsiteisėjo tik 2011 m. kovo 3 d., o 2013 m. birželio 3 d. buvo parduotas bankui įkeistas atsakovės butas. Tačiau per tą laikotarpį nekilnojamojo turto rinkoje neįvyko jokių esminių pokyčių, o teismas, konstatuodamas, kad butas 2011 m. ar 2012 m. galėjo būti parduotas brangiau, nei jis realiai buvo parduotas, nenurodė jokių šią išvadą pagrindžiančių argumentų. Ieškovė nurodo, kad turto pardavimo laikas iš esmės neturi jokios reikšmės, kadangi nepriklausomai nuo to, kada jis būtų buvęs parduotas, gautos sumos pradelstiems atsakovės įsipareigojimams bankui nebūtų užtekę padengti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė A. K. prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netyrė Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisės aktų, netinkamai juos taikė ir tuo pažeidė CK 1.12 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad pati ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo, kaip turėtų būti aiškinama užsienio teisė, ir nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Jungtinės Karalystės teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad fizinio asmens bankroto byla Didžiojoje Britanijoje trunka vienerius metus. Iš byloje pateikto iš 2012-03-01 Nemokumo tarnybos rašto, bankroto administratoriaus rašytinių paaiškinimų matyti, kad atsakovės bankroto byla, praėjus metams laiko nuo jos iškėlimo, yra baigta, o atsakovė buvo atleista nuo turimų skolų ir jai buvo suteikta teisė vėl prekiauti arba būti bendrovės direktoriumi be apribojimų, kurie buvo taikomi bankroto byloje. Šį aiškinimą patvirtina ir Jungtinės Karalystė bankroto įstatymas, numatantis bankroto bylos pasekmes, kurio 279 straipsnyje numatyta, kad bankroto byla pasibaigia ir asmuo pripažįstamas bankrutavusiu praėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kai bankroto byla prasidėjo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovės bankroto byloje buvo priimtas teismo sprendimas, nustatantis kitokį nei minėtas vienerių metų terminas, o byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai apie fizinio asmens bankroto pabaigą, rašytinius paaiškinimus yra pateikęs bankroto administratorius. Nurodyto įstatymo 281 straipsnis numato, kad tas, kuris buvo atleistas nuo bankroto bylos yra atleidžiamas nuo visų bankroto metu esančių skolų, t. y. atleidžiamas nuo visų įsipareigojimų kreditoriams. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės bankroto byla yra pagrindinė bankroto byla pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, o šios bylos sprendimas pagal Reglamento 16 straipsnį turi būti automatiškai pripažįstamas kitose valstybėse narėse. Dokumentas apie atsakovės bankrotą yra patvirtintas apostille, todėl turi oficialaus dokumento statusą Lietuvoje ir patvirtina fizinio asmens bankrotą.
Atsakovė atsikirsdama į apeliantės teiginius dėl atsakovų nesąžiningumo nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą actio Pauliana institutą reglamentuojančiame CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalies sąžiningumas yra preziumuojamas, atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnius. Kadangi, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, įtvirtintų CK 6.67 straipsnio dispozicijoje (nesąžiningumo prezumpcijos), apeliantei tenka pareiga įrodyti sandorių šalių nesąžiningumą, o ne atsakovams paneigti nesąžiningumo prezumpciją. Tačiau apeliantė neįvardina pagrįstų motyvų, kodėl sandorio šalys turėtų būti laikomos nesąžiningomis. Aplinkybė, kad perleidus butą E. S., šiame bute gyveno atsakovės uošvis, negali būti vertinama kaip nesąžiningumo įrodymas. E. S. buvo suinteresuota, kad žiemos sezono metu bute gyventų asmuo, galintis mokėti už komunalinius patarnavimus, o išsikėlimas iš buto per 3 mėn. nuo jo pardavimo yra įprasta praktika. Apeliantė taip pat teigia, kad butą įgijusi E. S. žinojo apie atsakovės skolą bankui, todėl turėjo žinoti, kad turto perleidimas pažeidžia kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. Tačiau perleistas butas nebuvo ribojamas jokių suvaržymų, bankas į jį neturėjo jokių teisių ar pirmenybės prieš kitus kreditorius, todėl atsakovės A. K. ir turtą įgijusios E. S. veiksmai nepažeidė ieškovės interesų ir negali būti vertinami kaip nesąžiningi. Apeliantė teigia, kad buto perleidimo sutarties 4 punkte nurodyta 99 000 Lt suma nebuvo pervesta, tačiau už šį paduodamą turtą buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais ir vertybiniais popieriais – neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais, pagal kuriuos A. K. buvo skolinga E. S. 95 000 Lt. Apeliantė atsakovų E. D. ir S. D. nesąžiningumą grindžia tuo, kad jie įgydami didelės vertės nekilnojamąjį turtą nepasidomėjo, ar šių sklypų pardavimas nepažeidžia kitų A. K. kreditorių teisių ar interesų. Tačiau A. K., perleisdama jai priklausančius sklypus šiems atsakovams, tokiu būdu atsiskaitė su kreditoriumi E. D., kadangi pagal neprotestuotinus paprastuosius vekselius buvo skolinga 200 000 Lt. Be to, atsakovė A. K. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad įkeisto turto nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Atsakovė taip pat laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl ieškovės nerūpestingumo. Ieškovė žinojo apie atsakovės bankroto bylą, buvo teisingai informuota apie bylą, jai buvo suteiktos visos galimybės pareikšti kreditorinį reikalavimą, tačiau šia teise nepasinaudojo, savo teisės užsienio valstybėje tinkamai negynė, todėl elgėsi neprotingai ir neapdairiai, dėl ko turi prisiimti riziką dėl galimybės atgauti visą atsakovei suteiktą paskolą.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai E. D., S. D., E. S. prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundo argumentai dėl užsienio teisės taikymo yra nepagrįsti, kadangi apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino užsienio teisę, nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip užsienio teisė turėjo būti taikoma ir aiškinama. Į bylą patektas Nemokumo tarnybos raštas patvirtina, kad atsakovė A. K. buvo atleista nuo bankroto bylos 2011-11-30, o ieškovė ieškinį pateikė 2012-04-25. Todėl ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami, kadangi prieš bankrutavusį asmenį – atsakovę A. K. šiuo metu negali būti atliekamos jokios individualios išieškojimo procedūros jokioje valstybėje narėje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013 pažymėta, jog iškėlus skolininkui bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Tam, kad užsienio valstybių narių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su juo susijusius padarinius (Reglamento 40 str.). Reglamento 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimus kiekvienoje tiek pagrindinėje, tiek šalutinėje byloje gali pareikšti ne tik patys kreditoriai, bet už juos tai gali padaryti ir likvidatoriai. Tačiau ieškovė, būdama informuota apie atsakovei iškeltą bankroto bylą, galimybe pateikti savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje nepasinaudojo, kreditorinių reikalavimų nereiškė, su bankroto byloje paskirtu bankroto administratoriumi nebendradarbiavo, todėl pasibaigus bankroto procedūrai reiškia, kad ieškovė atsisakė galimybės patenkinti savo reikalavimus bankroto byloje.
Šalies argumentai
Ieškovė ginčija atsakovės E. S. nesąžiningumą ir nurodo, jog nuosavybė buvo perleista formaliai, o nesąžiningumą patvirtina faktas, jog perleistame bute gyveno su skolininke susijęs asmuo V. K.. Tačiau pats savininkas sprendžia, kaip valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teisės objektu (CK 4.37 str. 1 d.). Skunde taip pat nurodoma, jog atsakovė E. S. žinojo apie A. K. neįvykdytus įsipareigojimus bankui, nes ji 31 855 Lt pervedė į A. K. sąskaitą jos skolos dengimui, tačiau šie argumentai taip pat neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Banko išraše matyti, jog pinigų mokėjimo paskirtis buvo „sąskaitos papildymas“ ir tai nėra susiję su atsakovės A. K. turimos konkrečios skolos bankui dengimu, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šie pinigai buvo pervedami atsakovės turimų įsipareigojimų vykdymui. Už parduotą butą buvo atsiskaitoma vertybiniais popieriais – neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais ir tokie atsiskaitymai tarp šalių nėra ir nebuvo draudžiami, todėl negali būti traktuojami kaip sandorių šalių nesąžiningumas. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, jog atsakovai ginčo sandorių sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčo sandoriai pažeis atsakovės A. K. kreditoriaus interesus. Pati ieškovė nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovės turimo įkeisto turto nepakaks įsipareigojimų dengimui sužinojo po to, kai antstolio vykdomoje byloje 2011-09-08 buvo nustatyta mažesnė įkeisto turto vertė nei turimi įsipareigojimai bankui. Ginčijami sandoriai sudaryti 2010-09-16 ir 2010-09-20, taigi tuo metu ne tik kad pati ieškovė, bet ir atsakovai negalėjo žinoti, jog įkeisto bankui turto nepakaks atsakovės A. K. turimo kredito grąžinimui ir kad sandorių sudarymu bus pažeisti ieškovės interesai. Atsakovė A. K. turėjo teisę sudaryti ginčo sandorius ir tokiu būdu atsiskaityti su kitais savo kreditoriais, kadangi įstatymas nenumato bendrojo kreditorių lygybės principo, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, o parduotas turtas bankui nebuvo įkeistas. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiomis konkrečiai priemonėmis atsakovai turėjo ir galėjo domėtis dėl A. K. kreditorių ir jų interesų. Atsakovai nesutinka su skundo argumentu, jog žemės sklypai buvo parduoti už neproporcingai mažą kainą. Nurodo, kad ekonominė krizė įtakojo tiek bankui įkeisto buto, tiek ir atsakovės turimų žemės sklypų vertės sumažėjimą. Įkeistas bankui butas, kurio vertė buvo ~ 2,5 mln. Lt, 2013 m. iš varžytinių parduotas už 836 033 Lt, t. y. už 67 % mažesnę kainą, žemės sklypai, kurių vertė vadovaujantis Registrų centro duomenimis buvo 957 000 Lt, buvo parduoti už 200 000 Lt, t. y. už 79 % mažesnę kainą. Todėl žemės sklypų pardavimo kaina buvo protinga ir laikytina, kad priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos šiuo atveju nebuvo. Be to, E. D. buvo prisidėjęs prie nekilnojamojo turto projekto, susijusio su visų 36 žemės sklypų vystymu, todėl turėjo norą pasikeitus ekonominei situacijai šį projektą tęsti, dėl ko įgijo šiuos žemės sklypus.
Atsiliepimas
Atsakovai teigia, kad ieškovė ieškinyje nurodžiusi, kad atsižvelgiant į įkeisto turto vertės sumažėjimą, bankas dar 2010 m. rugsėjį priėmė sprendimą sutikti pakeisti kredito sutarties terminą, jeigu A. K. pateiks papildomas užtikrinimo priemones, t. y. ieškovė jau 2010 m. rugsėjo mėnesį žinojo, kad įkeisto turto nepakaks skolininkės įsipareigojimams įvykdyti. Ieškovė į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi 2010-12-13, ieškinį dėl sandorių ginčijimo pareiškė 2012-04-27, todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog ginčo sandoriais buvo pažeisti ieškovės interesai, taip pat nusprendus, jog esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms būtų pagrindas ieškovės reikalavimus tenkinti CK 6.66 straipsnio pagrindu, atsakovai prašo taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą dėl sandorių ginčijimo ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės (Swedbank, AB) ir atsakovės A. K. 2007-07-25 buvo sudaryta kredito sutartis dėl 492 354,03 EUR kredito suteikimo, kredito grąžinimo terminas numatytas 2010-07-25 (t. 4, b. l. 143–146), tačiau sutartu terminu atsakovė A. K. skolos bankui negrąžino. Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui ši atsakovė bankui buvo įkeitusi jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė įkeitimo metu buvo apie 2,5 mln. Lt, nekilnojamasis turtas buvo parduotas iš varžytinių už 836 033 Lt (t. 4, b. l. 26). Atsakovė A. K. kitą bankui neįkeistą turtą – 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) 2010-09-16 už 200 000 Lt pardavė E. D. ir S. D. (t. 3, b. l. 138–189), o butą (duomenys neskelbtini) 2010-09-20 pardavė E. S. už 99 000 Lt (t. 3, b. l. 131–134). Taip pat byloje buvo nustatyta, kad Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismas skolininkės A. K. prašymu 2010-11-30 nutartimi pripažino A. K. bankrutavusia, paskyrė oficialų turto administratorių ir valdytoją (t. 1, b. l. 107–110, t. 2, b. l. 22–24, 133–134). Ieškovė, būdama informuota apie atsakovės A. K. bankrotą (t. 2, b. l. 152–156), bankroto byloje nepareiškė reikalavimo ir kreipėsi į teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o šioje byloje pareiškė actio Pauliana ieškinį dėl bankui neįkeisto turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Nemokumo tarnyba 2012-03-01 raštu patvirtino, kad A. K. buvo atleista nuo bankroto bylos 2011 m. lapkričio 30 d. pagal 1986 m. Nekilnojamojo akto (pagal pakeitimus) skyrių Nr. 279. Aiškinamajame rašte nurodė, kad kai bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas nuo bankroto, jis yra atleidžiamas nuo jo bankroto skolų ir gali pradėti prekiauti vėl arba būti bendrovės direktoriumi be apribojimų (t. 4, b. l. 93–98). Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, pripažinęs, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės reikšti actio Pauliana ieškinį, ir nenustatęs trečiųjų asmenų (nekilnojamojo turto pirkėjų) nesąžiningumo, šias išvadas apeliaciniu skundu ginčija ieškovė.
Dėl banko reikalavimo teisės ir užsienio teisės taikymo
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė savalaikiai nepareiškė kreditorinių reikalavimų, laikė, kad ji prarado teisę reikalauti panaikinti sandorius, sudarytus tarp skolininkės ir trečiųjų asmenų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, remiantis ES Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000, taikytina valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė, o pagal Didžiosios Britanijos fizinių asmenų bankroto nuostatas asmenį pripažinus bankrutavusiu, jis atleidžiamas nuo visų buvusių kreditorinių reikalavimų, be to, panaikinus ginčijamus sandorius ieškovė neturėtų teisės iš šio turto gauti savo reikalavimo patenkinimą, t. y. pritaikyta restitucija nesukeltų ieškovei jos pageidaujamų pasekmių. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teisės aktų turinio, todėl netinkamai juos aiškino bei taikė ir padarė nepagrįstą išvadą, kad fizinio asmens bankroto byla Jungtinėje Karalystėje trunka tik vienerius metus ir jos terminas negali būti pratęstas ir kad atleidimas nuo bankroto bylos reiškia, kad bankrutavęs asmuo atleidžiamas nuo visų įsipareigojimų kreditoriams. Ieškovė taip pat teigia, kad teismui nepavykus nustatyti tikrojo Jungtinės Karalystės teisės turinio, teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos nacionaline teise (CK 1.12 straipsnio 13 dalis).
Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 23 punkte numatyta, kad „šiame reglamente numatytiems klausimams turėtų būti nustatytos vieningos kolizinės taisyklės savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalines privatinės tarptautinės teisės taisykles. Jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms ir vietinėms byloms; lex concursus sąlygoja bankroto bylų procesines ir materialines pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas“. Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla”, teisė“. 2 dalyje nustatyta, kad „valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą“, konkrečiai nustatant tokio reglamentavimo atvejus, tarp kurių nurodyta bankroto bylų pasekmės esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių (e punktas), bankroto bylų pasekmės individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas (f punktas), reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus bankroto bylą, vertinimą (g punktas), taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą (h punktas), taisykles, reguliuojančias realizuoto turto pajamų paskirstymą, reikalavimų eiliškumą ir teises kreditorių, kuriems po bankroto bylos iškėlimo pavyko pasiekti dalinio jų reikalavimų patenkinimo remiantis daiktine teise arba įskaičius tarpusavio reikalavimus (i punktas), bankroto bylų nutraukimo, ypač pasiekus kompromisinį susitarimą su kreditoriais, sąlygas ir padarinius (j punktas), kreditorių teises po bankroto bylos nutraukimo (k punktas) ir kt. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal Didžiosios Britanijos fizinių asmenų bankroto nuostatas, fizinį asmenį pripažinus bankrutavusiu, jis atleidžiamas nuo visų buvusių kreditorinių įsipareigojimų. Kadangi Didžiosios Britanijos teisės taikymą numato nurodytas Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, todėl teismas ex officio privalo šią teisę taikyti, aiškinti ir nustatyti jos turinį (CK 1.12 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo surinktus duomenis apie ginčo atvejui taikytinos Jungtinės Karalystės teisės turinį, atsižvelgdamas į apeliantės argumentus, sprendė, kad būtina papildomai aiškintis Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Nemokumo akto turinį, todėl kreipėsi į kompetentingas šios šalies institucijas, kad jos pateiktų informaciją apie įstatymo (Nemokumo akto) nuostatas dėl atleidimo nuo bankroto pasekmių fizinio asmens turėtų įsipareigojimų kreditoriams atžvilgiu. Šios nuostatos nagrinėjamu atveju yra svarbios, kadangi tai yra susiję su ieškovės teise reikšti nacionalinėje teisėje kreditoriaus teisių gynimui numatytą actio Pauliana ieškinį, o atsakovė A. K. teigia, kad ją atleidus nuo bankroto buvęs jos kreditorius (šiuo atveju ieškovė) tokios teisės nebeturi.
Iš gauto Jungtinės Karalystės atsakymo (t. 5, b. l. 54–59) matyti, kad pagal bendrą nuostatą, jei tai nėra skolos (įsipareigojimai), apie kuriuos tiesiogiai nurodyta, jog išlieka, atleidimas nuo bankroto atleidžia skolininką nuo atsakomybės už „bankroto skolas“. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad buvo tiesiogiai nurodytas skolos išliekamumas. Gautame Jungtinės Karalystės atsakyme taip pat nurodyta, kad kai kurios bankroto prievolės (skolos) išlieka, t. y. nemokus skolininkas nuo jų vykdymo atleidžiamas ir tokios skolos išvardintos 1986 m. Nemokumo Akto 281 straipsnyje. Tarp šių skolų nurodyta, kad atleidimas nuo bankroto įtakos nedaro ir nemokaus skolininko kreditoriaus, kurio reikalavimo teisė yra užtikrinta, teisei pasinaudoti turimu prievolės įvykdymo užtikrinimu tam, kad būtų gautas prievolės, nuo kurios skolininkas buvo atleistas, įvykdymas (Nemokumo Akto 281 (2) straipsnis). Šios normos turinys gali būti aktualus nagrinėjamu atveju, tačiau ieškovė šiuo atveju realizavo savo teisę patenkinti reikalavimą iš atsakovės A. K. įkeisto turto, todėl atsakovė A. K. nuo šios prievolės bankui įkeisto turto apimtyje nebuvo atleista. Tačiau ieškovė pareikštu ieškiniu siekia nukreipti išieškojimą į kitą atsakovei A. K. priklausiusį turtą, kuris buvo perleistas tretiesiems asmenims dar iki bankroto bylos A. K. iškėlimo. Grąžinus šį turtą atsakovei A. K., jis turėtų būti panaudotas visų jos kreditorių reikalavimų patenkinimui ir tai turėtų būti padaryta bankroto procese, o ieškovė nebuvo ir iki šio momento nėra pareiškusi reikalavimo bankroto procese. Todėl visiškai pagrįsta teismo išvada, kad ieškovės reiškiamas actio Pauliana ieškinys nesukels jai jokių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neturi teisės reikšti nacionalinėje teisėje kreditoriaus teisių gynimui numatytą actio Pauliana ieškinį, kadangi atsakovę A. K. atleidus nuo bankroto buvęs jos kreditorius (šiuo atveju ieškovė) tokios teisės nebeturi (t. y. nebėra jos kreditoriumi), ir kad ieškinio patenkinimas nesukels jam siekiamų pasekmių, laikytina pagrįsta ir neprieštaraujančia ginčo atvejui taikytinos Jungtinės Karalystės Nemokumo Akto nuostatoms. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pati ieškovė, pasirinkdama savo teisių gynimo būdą, nesikreipė į bankroto administratorių ir nepareiškė jam savo reikalavimo, nors apie tokią teisę jai buvo pranešta, ir ji keitėsi tam tikra informacija su administratoriumi.
Dėl trečiųjų asmenų nesąžiningumo
Nors kolegija sprendžia, jog buvo pagrindas pripažinti, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės pareikšti actio Pauliana ieškinį, tačiau atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo ir dar vienos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos – trečiųjų asmenų nesąžiningumo nebuvimą, o ieškovė su tuo nesutinka, trumpai pasisako ir dėl trečiųjų asmenų nesąžiningumo.
CK 6.66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog byloje nebuvo įrodyta, kad tretieji asmenys sudarydami sandorį turėjo žinoti, kad atsakovė A. K. tuo metu turėjo įsipareigojimų bankui ir kad šių įsipareigojimų vykdymui nepakaks šių prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ir patys tretieji asmenys buvo A. K. kreditoriai pagal išduotus vekselius (t. 2, b. l. 28–35, 135–146), apie kuriuos buvo pranešta administratoriui, todėl patys buvo suinteresuoti savo reikalavimų patenkinimu, o duomenys apie kreditorinius įsiskolinimus nėra vieši. Todėl teismas pagrįstai vertino, kad tretieji asmenys neturėjo galimybės įsitikinti A. K. mokumu ar jos nemokumu ir žinoti apie jos įsipareigojimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad netgi pats bankas, kol nepardavė iš varžytinių įkeisto turto, negalėjo nustatyti, ar įkeisto turto vertės pakaks skolininkės įsipareigojimams įvykdyti. Be to, ir pats bankas teigia, kad tik nuo 2011-09-08, kai turtas vykdomojoje byloje buvo įvertintas 1 070 000 Lt, jam tapo žinoma, kad įkeisto turto vertės nepakaks ir kad būtent nuo šio momento sužinojo apie savo pažeistą teisę, nuo kurio skaičiuotina ieškinio senaties eigą. Tai reiškia, kad tretieji asmenys 2010 m. rugsėjo mėnesį sudarydami ginčo sandorius ir įgydami atsakovės A. K. nekilnojamąjį turtą, negalėjo žinoti apie galimai pažeidžiamas ieškovės teises, nes to nežinojo net pati ieškovė.
Apeliacinio skundo argumentai, kad A. K. ir E. S. sudaryta sutartis dėl buto perleidimo buvo sudaryta tik formaliai, nes jame liko gyventi su atsakove A. K. susijęs asmuo V. K., nepatvirtina E. S. nesąžiningumo. Ginčo sandoriu nuosavybės teisės buvo perleistos E. S., šis sandoris nustatyta tvarka nėra nuginčytas, taip pat nėra nustatyta, kad tai būtų niekinis sandoris, todėl E. S. tapus savininke tik ji turi teisę spręsti, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), t. y. ji gali šią nuosavybę išnuomoti, suteikti panaudai ir pan. Kokiu pagrindu ir kurį laiką perleistame bute gyveno V. K., šioje byloje nebuvo nagrinėjama, todėl šį faktą traktuoti, kaip trečiojo asmens E. S. nesąžiningumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad E. S. yra pervedusi 31 855 Lt į atsakovės sąskaitą būtent atsakovės skolos padengimui, nėra įrodyta, kadangi tokia paskirtis atliekant mokėjimą nebuvo nurodyta, o be to, nesąžiningumą paneigia aplinkybė, kad sandorio sudarymo net pati ieškovė nežinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, ir tai jai paaiškėjo tik vėliau.
Teismo nustatytos aplinkybės dėl sandorius sudariusių trečiųjų asmenų turėjimo žinoti, apie galimą ieškovės teisių pažeidimą taikytinos ir kitų atsakovų E. D. ir S. D. atžvilgiu. Ieškovės nuoroda į šių atsakovų nesąžiningumo prezumpciją dėl ginčijamo sandorio priešpriešinių reikalavimų disproporcijos (Registrų cento duomenimis sklypų vertė 957 000 Lt, o parduota už 200 000 Lt) nurodytų aplinkybių kontekste vertintina, kaip neįrodyta, nes nepateikti įrodymai, kad ginčo sandorių sudarymo metu parduotų sklypų rinkos vertė neatitiko šalių susitarimu nustatytos sandorio kainos ir kad ši vertė buvo akivaizdžiai didesnė, kas leistų konstatuoti įsipareigojimų disproporciją. Vien Registrų centro duomenyse nurodyta tam tikra žemės sklypų vidutinė rinkos vertė šiuo atveju nelaikytina pakankamu įrodymu šalių priešpriešinių reikalavimų disproporcijai pagrįsti, nes tam daro įtaką sandorio metu egzistavusios rinkos sąlygos, be to, kiekvienas konkretus nekilnojamojo turto objektas gali turėti kitokią individualią vertę, o konkretus sandorio kainos neatitikimas rinkos kainai nebuvo įrodytas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir ieškovei įkeistas turtas, kuris buvo įvertintas 2,5 mln. Lt, taip pat buvo parduotas tik už 836 033 Lt. Be to, kaip jau nurodyta, šie atsakovai negalėjo ir neturėjo žinoti, kad sudaromu sandoriu galėtų būti pažeistos ieškovės teisės, nes tai dar nebuvo žinoma ir pačiai ieškovei.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.