- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 2-5380-717/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Valentukevičiūtė
- Ieškovas
- „Swedbank“
- Atsakovas
- A. K., E. S., E. D., S. D.
- Advokatai
- Laura Daumantaitė, Darius Matulevičius, Dalius Baranauskas
ieškovo „Swedbank“, AB atstovui, advokatui Daliui Baranauskui, atstovaujančiam pagal teisinės pagalbos sutartį Nr. 185,
atsakovės A. K. atstovei, advokatei Laurai Daumantaitei, atstovaujančiai pagal atstovavimo sutartį t.3, b.l. 118 bei atsakovų: E. S., E. D. ir S. D. atstovui, advokatui Dariui Matulevičiui, atstovaujančiam pagal atstovavimo sutartis t.1, b.l. 142, 143,
nedalyvaujant atsakovams: A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) E. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ir S. D., a.k. (duomenys neskelbtini),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovams: A. K., E. S., E. D. ir S. D. dėl sandorių nuginčijimo (actio Paulina) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas savo ieškiniu ir jo atstovas teismo posėdyje prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-09-20 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7KV-4025, kuria atsakovė A. K. perleido nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini) atsakovei E. S.; taikyti restituciją A. K. gražinant nuosavybės teisę į nurodytąjį butą, grąžinti turtą ir nukreipti į šį turtą išieškojimą pagal „Swedbank“, AB reikalavimą.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010-09-16 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7KV-3979, kuria atsakovė A. K. perleido nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini)esančius 36 žemės sklypus, kurių unikalūs numeriai yra: (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams E. D. ir S. D.; taikyti restituciją atsakovei A. K. grąžinant nuosavybės teisę į nurodytuosius 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir nukreipti į šį turtą išieškojimą pagal „Swedbank“, AB reikalavimą bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovės A. K. 2007-07-25 buvo sudaryta kredito sutartis dėl 492 354,03 EUR kredito suteikimo. Galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 2010-07-25. Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui ši atsakovė bankui įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kurio vertė įkeitimo metu buvo apie 2,5 mln. litų. Sutartu terminu atsakovė A. K. skolos bankui negrąžino. Ji prašė banko atidėti skolos grąžinimą. Bankas, savo ruožtu, paprašė, kad atsakovė įkeistų daugiau turto, t.y. turimus 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė A. K. su žemės sklypų įkeitimu sutiko, tačiau 2010 metų rudenį nutraukė bent kokius kontaktus su banku. Nesulaukęs sutarties įvykdymo ir atsakovės bendradarbiavimo, 2010-12-13 bankas kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo iš A. K. įkeisto turto. Teismo 2011-02-03 nutartimi buvo nuspręsta išieškoti bankui 542 463,47 EUR skolą su delspinigiais, baudomis ir palūkanomis bei įkeistą turtą parduoti iš varžytynių. Ši nutartis įsiteisėjo 2011-04-15. Nutarties vykdymo pradžioje išieškotina skola sudarė jau 568 330,71 EUR arba 1 962 332,28 Lt, o įkeisto turto vertė pagal 2011-09-08 turto rinkos vertės nustatymą sudarė 1 070 000 Lt. Įkeisto turto nepakako skolos dengimui. Pardavus įkeistą turtą, A. K. neįvykdyti įsipareigojimai sudaro 892 332,28 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Jau 2009 metų pavasarį ieškovas pradėjo domėtis kitu atsakovei A. K. nuosavybės teise priklausančiu turtu, sužinojo, kad ji turi butą (duomenys neskelbtini) ir 36 žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Pradėjus skolos išieškojimą ir įsitikinus, kad įkeisto turto nepakanka skolos dengimui, bankas pasidomėjo kitu A. K. priklausančiu turtu ir nustatė, kad 2010-09-20 ji pardavė atsakovei E. S. butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei 2010-09-16 pardavė atsakovams D. jai priklausančius 36 žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Kadangi tik kreipusis dėl skolos išieškojimo paaiškėjo, kad įkeisto turto neužtenka skolai grąžinti, ieškovas, nepraleisdamas 1 metų ieškinio senaties termino, kreipėsi su actio Paulina ieškiniu į teismą, mano kad vienerių metų termino nepraleido, nes būtinybė ginti pažeistą teisę atsirado nuo to momento, kai sužinojo, jog nepakanka įkeisto turto skolos dengimui, t.y. 2011-09-08.
Ieškovui yra žinomos aplinkybės, kad atsakovė A. K. 2010-11-30 kreipėsi į Didžiosios Britanijos Jorko grafystės teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad 2011-11-30 atsakovė yra atleista nuo bankroto. Pagal teismo išvadą „atleista nuo bankroto“ ieškovas supranta, kad atsakovė A. K. yra atleista nuo bankroto procedūros, o ne nuo skolinių įsipareigojimų, todėl mano, kad šį ieškinį jai reiškia pagrįstai, t.y. turi reikalavimo teisę. Ieškovo atstovas pripažino, kad bankroto administratorius jį ragino pateikti procedūrinius dokumentus dėl kreditorinių reikalavimų, tačiau bankas į turto administratorių su savo kreditoriniais reikalavimais nesikreipė. Mano, kad jis savo teises gynė kitokiu būdu – pareiškė actio Pauliną ieškinį, bandydamas skolą išsiieškoti iš skolininkės neteisėtai perleisto turto tretiesiems asmenims.
Kadangi atsakovė A. K., imdama paskolą banke be įkeistojo turto turėjo ir laisvo nuo suvaržymų turto bei už gautą paskolą įsigijo 36 žemės sklypus (duomenys neskelbtini), vėliau šį turtą perleido kitiems šios bylos atsakovams, o su banku pilnai neatsiskaitė, skolininkė banką apgavo, siekdama išvengti skolos sugrąžinimo. Dėl to mano, kad turėtų būti panaikinti tarp atsakovų sudaryti turto perleidimo sandoriai, pritaikyta restitucija, nepagrįstai perleistas turtas sugrąžintas atsakovei A. K., kad bankas galėtų nukreipti į jį išieškojimą likusiai neatlygintai skolos daliai, nes A. K. bankroto byloje buvo deklaruojama, kad ji kito turto neturi.
Tai, kad atsakovė A. K. žadėjo bankui papildomai įkeisti 36 žemės sklypus, o vėliau šio ketinimo atsisakė, žemės sklypus ir kitą neįkeistą turtą pardavė atsakovams, tuo sumažindama savo mokumą, pardavus turtą su banku neatsiskaitė, rodo jos nesąžiningumą, siekiant išvengti prievolės bankui įvykdymo. Laikoma, kad sudarytais su atsakovais sandoriais pažeidžiamos kreditoriaus teises, dėl ko skolininkas tampa nemokus, Esant neįvykdytai prievolei, bankas pagrįstai reiškia actio Paulina ieškinį. Ieškovo reikalavimas atitinka visus CK 6.66 straipsnio 1 dalies požymius, t.y. ieškovas turi realią reikalavimo teisę atsakovei A. K., ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises. Įvykužius priverstinį įkeisto turto pardavimą, tik 2011 metų rugsėjo mėnesį ieškovas sužinojo, kad įkeisto turto nepakanka atlyginti skolą, todėl ieškovas, nepraleisdamas vienerių metų termino, 2012 m. balandžio mėnesį kreipėsi į teismą su actio Paulina ieškiniu. Be to, pirminį actio Paulina ieškinį ieškovas pareiškė dar 2011-09-21 Vilniaus miesto 1-jam apylinkės teismui ir nuo to momento vyko ginčai dėl teismingumo iki ieškinys buvo priimtas nagrinėti 2012 m. balandžio mėnesį Kauno rajono apylinkės teisme. Skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, ji suprato ir buvo sutikusi, kad su turimu neįkeistu turtu papildomai laiduos skolinius įsipareigojimus bankui, tačiau to nepadarė, siekdama išvengti skolos mokėjimo, pasielgė nesąžiningai, perleisdama neįkeistą turtą tretiesiems asmenims, tuo sumažindama savo mokumą ir kreditoriaus teises. Gi, turto įgijėjai, atsakovė E. S. ir E. bei S. D., sudarydami turto pirkimo-pardavimo sandorius su atsakove A. K. taip pat buvo nesąžiningi, jie žinojo apie A. K. skolinius įsipareigojimus bankams, nes kartu užsiiminėjo nekilnojamojo turto perpardavimu, tačiau, siekdami padėti A. K. išvengti skolinių įsipareigojimų bankui, sutiko iš A. K. įsigyti laisvą nuo įkeitimo turtą. Kad šie turto įgijėjai buvo nesąžiningi, rodo ir tai, kad už įgyjama turtą buvo mokama ganėtinai maža kaina, o E. S. už įsigytą turtą sumokėjo vertybiniais popieriais - vekseliais.
Atsiliepimas
Atsakovė A. K. ir jos atstovė prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą arba bylą nutraukti, konstatavus, kad ieškovas, bankrutavus atsakovei A. K., neteko reikalavimo teisės.
Atsakovė A. K. savo atsiliepime į ieškinį (t.2, b.l. 13-18) prašė nubausti ieškovą už piktnaudžiavimą teise, nes jis, žinodamas, kad jos gyvenamoji vieta yra Didžiojoje Britanijoje, ieškinyje gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Dėl to ji negavo teismo procesinių dokumentų, o apie bylos nagrinėjimą pavėluotai sužinojo perskaičiuosi skelbimą internete. Be to, ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis su actio Paulina ieškiniu. Ji 2010-11-30 kreipėsi į Jorko apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2011-11-30 buvo pripažinta bankrutavusia. Bankroto administratorius ieškovą ragino pareikšti savo teises į bankrutuojančio asmens turtą, tačiau ieškovas į tokį administratoriaus paraginimą nereagavo, todėl mano, kad jis prarado teisę į bankrutavusio asmens turtą ir dėl to negali reikši jam reikalavimų dėl skolinių įsipareigojimų įvykdymo. Pagal 2000-05-29 ES Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnį likvidatorius pagal savo įgaliojimus gali veikti ir kitose ES narėse, ką ir darė A. K. bankroto administratorius. Bankroto administratorius dėl bankrutuojančio asmens turto valdymo ir administravimo priima visus reikiamus sprendimus, kurie turėtų būti naudingi visiems kreditoriams, tačiau patys kreditoriai be bankroto administratoriaus žinios negali atlikti jokių veiksmų, susijusių su bankroto administratoriaus valdomu ir administruojamu turtu. Dėl to kreditorius, turintis reikalavimo teisę į skolininką, savo reikalavimo teisę gali įgyvendinti, ne tiesiogiai reikšdamas reikalavimą teisme, o per oficialiai paskirtą bankroto administratorių.
Atsakovė A. K. taip pat nurodė, jog ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimo pagal visas 7 actio Paulina sąlygas., t.y. kad nepakanka įkeisto turto skolos padengimui, o dėl to ieškovas turi reikalavimo teisę išsiieškoti skolą. Atsakovė A. K. turėjo ir kitų kreditorių. Ji mano, kad pirmumo teisė patenkinti kreditorinius reikalavimus yra iš įkeisto turto, o iš kito turto kreditoriniai reikalavimai tenkinami bendra tvarka. Ji atsakovui E. D. buvo skolinga 200 000 Lt. Pinigus skolinosi tikslu bendrai vystyti 36 žemės sklypų paskirties pakeitimo, jų pardavimo projektus. Įvykus ekonominei krizei bei sumažėjus nekilnojamojo turto pardavimo galimybei, ji už D. skolą perleido jam 36 žemės sklypus. Ieškovė už šį turtą grynųjų pinigų negavo, todėl neturėjo galimybės sumokėti skolą bankui. Iš atsakovės E. S. atsakovė pasiskolino 95 000 Lt, tačiau dėl paminėtų priežasčių neišgalint atlyginti skolos, ji šiai atsakovei perleido butą (duomenys neskelbtini). Esant ir kitų kreditorių, atsakovė A. K. turėjo pareigą ir tuo pačiu teisę sudaryti kitus santorius, o tai reiškia, kad ji nepažeidė ieškovo kaip kreditoriaus interesų. Be to, ieškovas neįrodė, jos 2010 m. rugsėjo mėnesį atsakovei A. K. buvo žinoma, jog nepakanka įkeisto turto kreditorinių įsipareigojimų įvykdymui, todėl laikytina, kad ieškovas neįrodė šios atsakovės nesąžiningumo. Kad actio Paulino ieškinys yra pagrįstas, turi būti įrodytos visos 7 sąlygos pagal CK 6.66 straipsnio dispoziciją.
Atsakovė A. K. atsiliepime į ieškinį nurodė prašymą nubausti ieškovą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau jo atstovė teismo posėdžiuose šio reikalavimo nepalaikė.
Atsakovės A. K. atstovė teismo posėdžiuose prašydama netenkinti ieškinio, nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir atsakovė savo atsiliepime. Atstovė taip pat paaiškino, kad suteikiant paskolą buvo patikrintas A. K. mokumas, kreditorinių reikalavimų įvykdymui buvo įkeista pakankamai turto. Mano, kad jeigu ieškovas būtų nevilkinęs kreditorinių reikalavimų įvykdymo iš įkeistojo turto, šis nebūtų taip nuvertėjęs; ieškovui savalaikiai paėmus įkeistą turtą, jo būtų pakakę kreditorinių reikalavimų įvykdymui. Atsakovė paskolą iš banko ėmė tam, kad galėtų įsigyti žemės sklypą, pakeisti jo paskirtį, suskirstyti žemės sklypą į namų valdoms tinkamus žemės sklypus ir juos parduoti. Šiai veiklai ji taip pat skolinosi pinigų iš E. D. ir E. S.. E. D. ir savo darbu buvo prisidėjęs prie verslo nekilnojamuoju turtu.
Ieškovas neįrodė nei A. K., nei E. S. ir S. bei E. D. nesąžiningumo parduodant jiems butą (duomenys neskelbtini). Šie atsakovai buvo A. K. kreditoriai, todėl jie turėjo reikalavimo teisę į šių reikalavimų įvykdymą, o A. K. turėjo pareigą šiuos kreditorinius reikalavimus įvykdyti. Ji, įvykdydama kreditorinius reikalavimus kitų atsakovų atžvilgiu, nepažeidė galiojančių įstatymų ir ieškovo teisių, nes tuos kreditorinius reikalavimus įvykdė iš neįkeisto turto. Ieškovas šiuo atveju buvo lygiavertis kreditorius su kitais kreditoriais, šios bylos atsakovais, todėl negalėjo būti teikiama ieškovui tam tikrų privilegijų tenkinant kreditorinius reikalavimus.
Šalies argumentai
Ieškovui dar 2010 metais buvo žinoma, kad A. K. Didžiojoje Britanijoje kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius du kartus ragino ieškovą pateikti apie save, kaip apie galimą kreditorių, duomenis (pareikšti kreditorinį reikalavimą), tačiau bankas į šiuos paraginimus nereagavo. Nepareikšdamas kreditorinių reikalavimų, bankas prarado teisę į kreditorinių reikalavimų patenkinimą iš administratoriaus surasto A. K. turto. Iš bankroto administratoriaus pateiktų duomenų seka, kad tokio turto, į kurį buvo galima pareikšti kreditorinius reikalavimus buvo. Iškėlus bankroto bylą fiziniam asmeniui, visi kreditoriniai reikalavimai gali būti sprendžiami tik per turto administratorių. Ieškovas, nepasinaudodamas teise ginti savo turtinius interesus per bankroto administratorių, prarado reikalavimo teisę tenkinti jo kreditorinius reikalavimus kitokia tvarka, tame tarpe ir ginti teise actio Paulina pagrindu. Iš to seka, kad ieškovas nėra tinkama šalis reikšti actio Paulina ieškinį atsakovei A. K. ir kitiems atsakovams. Didžiosios Britanijos Jorko apygardos teismo 2011-11-30 sprendimu atsakovė A. K. buvo atleista nuo bankroto, o vadovaujantis Didžiosios Britanijos Bankroto akto nuostatomis nuo šio momento ji atleidžiama nuo visų kreditorinių įsipareigojimų. Pagal anglų teisę sąvoka „atleista nuo bankroto“ reiškia, kad bankrutavęs asmuo yra laisvas nuo visų kreditorinių įsipareigojimų. Sprendime apie atsakovės bankrotą nėra nuorodų įvykdyti kreditorinį reikalavimą ieškovui, todėl laikytina, kad jis neturi teisės reikalauti neįvykdytos dalies kreditorinių reikalavimų įvykdymo. Atsakovė A. K. yra sąžininga ieškovo kaip kreditoriaus atžvilgiu, nes ji tinkamai ir pakankamai užtikrino paskolos grąžinimą, pranešė bankroto administratoriui apie ieškovo kreditorinius reikalavimus. Mano, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis su actio Paulina ieškiniu, nes apie A. K. nemokumą jam buvo žinoma 2010 metų rugsėjo mėnesį, o ieškinį jis pareiškė tik 2012 m. balandžio mėnesį. Atsisakymas priimti ieškinį teisme nesustabdo ieškinio senaties.
Atsiliepimas
Atsakovė E. S., E. D. ir S. D. į teismo posėdį neatvyko. Jie savo atsiliepime į ieškinį ir jų atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti arba civilinę bylą nutraukti.
Atsakovai atsiliepime (t.1, b.l. 148-151) nurodė, kad ieškovas neįrodė jų nesąžiningumo, sudarant turto pardavimo sutartis su A. K.. Atsakovai, nekilnojamojo turto pirkėjai neturėjo galimybės gauti informacijos apie galimą ieškovo kaip kreditoriaus teisių pažeidimą. Nurodytos informacijos atsakovai negalėjo gauti ir žinoti dėl objektyvių priežasčių, t.y. dėl to, kad banko informacija yra konfidenciali. Įrodinėdamas pirkėjų nesąžiningumą ieškovas turėtų įrodyti aplinkybes, susijusias su buto (duomenys neskelbtini) verte, jo nuvertėjimu, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė netgi teismui. Aplinkybė, kad bute (duomenys neskelbtini) po jo pardavimo gyveno A. K. uošvis, negali būti vertinamas kaip nesąžiningumo įrodymas. E. S. buvo suinteresuota, kad šildymo sezono metu būtų asmuo, kuris mokėtų už komunalinius patarnavimus. Analogiškai vertintinas ir E. D. bei S. D. elgesys įsigyjant 36 žemės sklypus. Šie atsakovai norėjo gauti savo kreditorinių reikalavimų pagal vekselius įvykdymą, kas buvo svarbu ekonominės krizės metu. Tiek buto, tiek žemės sklypų vertė , nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyse, jų pardavimo metu buvo reali.
Atsakovai mano, kad ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą reikšti actio Paulina ieškinį ir prašo jį taikyti. Šis terminas pradėtinas skaičiuoti nuo to momento, kai kreditorius sužinojo apie jo teises pažeidžiančių sandorių sudarymą. Tas terminas galėtų būti 2010 metai. Ieškovas, teikdamas, kad tik antstoliui pradėjus išieškojimą iš įkeisto turto, t.y. jį realizavus, sužinojo, kad įkeisto turto nepakanka prievolės įvykdymui ir dėl to nuo šio momento turėtų būti pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas, įrodo, kad taip pat ir atsakovai, sudarydami sandorius negalėjo žinoti, jog nepakaks įkeisto turto banko kreditoriniam reikalavimui įvykdyti, todėl negalėtų jų laikyti nesąžiningais. Ieškinio pareiškimas pažeidžiant teismingumo taisykles ir teismui atsisakius tokį ieškinį priimti negali būti laikoma pateisinama priežastimi praleisti ieškinio senaties terminą.
Atsakovų: E. S., E. D. ir S. D. atstovas nurodė, kad Jis visiškai sutinka su atsakovės A. K. atstovės išsakyta pozicija dėl ieškinio pagrįstumo ir dėl to, kad ieškovas šioje byloje nėra tinkama šalis, t.y. kad jis neturi reikalavimo teisės. Nurodė, kad ieškovas, žinodamas, jog A. K. Didžiojoje Britanijoje yra iškelta bankroto byla, vadovaudamasis šį bankrotą reglamentuojančiais teisės aktais bei ES 2000-05-29 Reglamentu, savo kreditorinius reikalavimus privalėjo pateikti bankroto administratoriui. Fizinio asmens bankrotą reglamentuojančių įstatymų ieškovas nepaisė ir jų nustatyta tvarka savo kreditorinių reikalavimų dėl A. K. skolų nepateikė. Tokiu būdu jis neteko pagrindo ginti savo teisių bankrutavusio asmens atžvilgiu. Be to, ieškovas neįrodė nei pardavėjos, nei pirkėjų nesąžiningumo įgyjant butą (duomenys neskelbtini). Turtas buvo parduotas už realias to laikotarpio kainas. Ieškovas apie parduotą ginčo butą ir žemės sklypus sužinojo 2010-10-01, o su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2012 m. balandžio mėnesį, todėl praleido vienerių metų terminą ginti savo teises actio Paulina pagrindu. Ieškovas šio termino atstatyti neprašė. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad bankroto administratorius praneša apie jam perduotą valdyti A. K. turtą, tačiau ieškovas į šį turtą kreditorinių reikalavimų nepareiškė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovas su actio Paulina ieškiniu kreipėsi 2012-04-27 (t.1, b.l. 1). Ieškovas teigia, kad jis 2007-07-25 sudarė su atsakove A. K. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jai suteikė 492 354,03 EUR kreditą. Kredito grąžinimo prievolės užtikrinimui atsakovė įkeitė butą (duomenys neskelbtini). Atsakovė šį kreditą privalėjo grąžinti 2010-07-25 (t.4, b.l. 143-146). Paskola buvo duodama nekilnojamojo turto pirkimui. Šalys taip pat pripažino faktą, kad paskolos vertė 2007 metais sudarė apie 1,5 mln. Lt, o įkeisto turto vertė – 2,5 mln. Lt. Sutartyje nustatytu terminu atsakovė skolos bankui negrąžino. Kaip nurodė šios atsakovės atstovė žodžiu teismo posėdyje, A. K. prašė banko atidėti arba išdėstyti paskolos grąžinimą ilgesniam laikui, o bankui šio prašymo nesutikus patenkinti, ji prašė, kad bankas perimtų jos įkeistą turtą. Bankas nė su vienu iš šių pasiūlymų nesutiko, jis 2010 metų rugpjūčio mėnesį pasiūlė atsakovei A. K. įkeisti daugiau turto paskolos įvykdymo užtikrinimui, pateikė šio pasiūlymo posėdžio išrašą (t.1, b.l. 12-15).
Atsakovė A. K. su banko pasiūlymu įkeisti daugiau turto nesutiko. Ši atsakovė turimą neįkeistą turtą – 36 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) 2010-09-16 už 200 000 Lt pardavė E. D. ir S. D. (t.3, b.l. 138-190). Ji 2010-09-20 taip pat E. S. pardavė už 99000 Lt butą (duomenys neskelbtini) (t.3, b.l. 131-137). Kaip nurodė atsakovių atstovai, už šį parduodamą turtą buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais ir vertybiniais popieriais – neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais. Pagal šiuos vekselius A. K. buvo skolinga E. S. 95 000 Lt (t.2, b.l. 32, 33), o E. D. – 200 000 Lt (t.2, b.l. 28-31). E. S. nusipirktą butą savo vardu įregistravo, registracijos įrašas galioja nuo 2010-09-21 (t.1, b.l. 16-18). Žemės sklypai po pirkimo-pardavimo sandorio patvirtinimo buvo įregistruoti E. D. ir S. D. vardu. Įrašas galioja nuo 2010-09-24 (t.1, b.l. 19-90).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-03 nutarties (t.1, b.l. 92-93), pagal ieškovo prašymą 2010-12-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartimi įkeistas bankui nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Minėta nutartimi buvo nutarta išieškoti iš A. K. 480 552,02 EUR negrąžintos paskolos, 823,63 EUR nesumokėtų palūkanų, 60 993,44 EUR delspinigių už laiku nesumokėtą paskolą, 94,38 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso 542 463,47 EUR bei 133,00 Lt žyminio mokesčio, 6 mėn. EURIBOR+2,0 procentų marža sutartinių metinių kintamų palūkanų nuo 2011-01-25 iki 2011-07-25, nustatyta palūkanų norma 3,211 procentų nuo negrąžintos kredito sumos (480 552,02) bei 5 procentai įstatyminių palūkanų už priteistą sumą (542 463,47 EUR), skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos, t.y. nuo 2011-02-02 iki visiško skolos išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Privertinai parduoti iš varžytynių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2011-04-15 nutartimi (t.1, b.l. 94-97) pirmosios instancijos teismo nutartis palikta galioti.
Įkeistasis turtas 2011-09-08 buvo įvertintas 1 070 000 Lt (t.1, b.l. 106).
Iš bankroto nutarties skolininkės prašymu (t.1, b.l. 107) seka, kad byla nagrinėjama pagal skolininkės A. K. 2010-11-30 paduotą prašymą. Išnagrinėjus prašymą ir finansinę ataskaitą, nusprendžiama pripažinti A. K. [...] bankrutavusia. Teismas nustatė, kad taikomi ES reglamentai, o ši byla yra pagrindinė vadovaujantis reglamento 3 straipsniu. Data: 2010-11-30, laikas: 13:00 val. Svarbi informacija dėl bankroto: Oficialus šio teismo paskirtas administratorius yra turto administratorius ir valdytojas, nurodyta administratoriaus buveinė ir darbo laikas. Ši nutartis yra patvirtinta Apostille (t.1, b.l. 108-110 taip pat t.2, b.l. 22-24), t.y. turi oficialaus dokumento statusą.
Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis su actio Pauliana ieškiniu į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą kreipėsi 2011-09-26, tačiau jo ieškinį buvo atsisakyta priimti, motyvuojant tuo, kad ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą teismingi nekilnojamojo daikto ir pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Didesnioji ginčo turto dalis buvo Kauno rajone (t.1, b.l. 115). Ši pirmosios instancijos teismo nutartis 2012-03-28 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (t.1, b.l. 116-118) buvo palikta galioti.
Nors ieškovui buvo žinoma, kad atsakovė A. K. yra išvykusi į Didžiają Britaniją, minėtoje šios šalies nutartyje dėl bankroto buvo nurodyta jos registracijos ir faktinė buvimo vieta, ieškovas ieškinyje šioje byloje jos gyvenamąją vietą nurodė Vilniaus mieste, tuo sąmoningai klaidindamas teismą. Tik teismui patikrinus Gyventojų registro tarnybos duomenis, 2012-05-23 buvo nustatyta, kad 2010-07-21 A. K. išvyko į Jungtinę Karalystę (t.1, b.l. 138). Tokie ieškovo veiksmai rodo jo nesąžiningumą bei vengimą greitai, ekonomiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą.
Bankroto administratorius 2010 m. Nr. 536 raštu (t.2, b.l. 34-35) bei analogišku raštu (t.2, b.l. 152-155) ieškovui pranešė, kad jam yra pavesta administruoti A. K. priklausantį turtą. Administratorius taip pat pranešė, kad jam yra žinoma, jog bankas yra turto (duomenys neskelbtini) įkaito turėtojas. Ši nuosavybė sudaro dalį bankrutuojančio asmens turto. Bankroto administratorius banką informavo, kad jam priklauso bankrutuojančio asmens turto išpirkimo teisė. Tuo pagrindu jis prašė banko nurodyti jo teisę visuose su turtu susijusiuose įrašuose arba pridėti šį pranešimą prie nuosavybės teisės aktų ir dokumentų. Šiame rašte taip pat nurodoma: „Jei žinote ar sužinotumėte apie bet kokius sandorius ar bandymus sudaryti sandorius dėl turto, prašau nedelsiant mane informuoti, nes tai gali turėti įtakos mano kaip administratoriaus teisėms“. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, bankas šių bankroto administratoriaus reikalavimų nesilaikė, jis kreipėsi į teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, pareiškė actio Paulina ieškinį. Byloje iš ieškovo paaiškinimo taip pat nustatyta, kad išieškojimas iš įkeisto turto yra įvykdytas. Bankroto administratoriaus pranešimu kreditoriams (t.2, b.l. 122-123) ieškovas buvo informuotas apie bankrutuojančio asmens turtą ir įsiskolinimus, nurodoma: „Prašome atkreipti dėmesį, kad reikalavimas nebus patenkintas“. Bankroto administratorius 2010 metais ieškovą informavo, kad 2010-11-30 A. K. išduotas bankroto orderis ir prašė bankroto administratoriui pranešti ar pradėtas bet koks teisminis procesas dėl nuosavybės teisės, informuoti apie bent kokį turimą garantą ir pranešti žinomą informaciją apie bet kokias kitas paskolas su įkeitimu (t.3, b.l. 58-59). Taip pat 2011-01-10 raštu (t.4, b.l. 86-87) pateikė bakui informaciją apie bankroto procedūras, kreditorinio išieškojimo galimybę (tiksliau nebuvimą galimybės išsiieškoti iš rasto turto). Bankas 2011-05-04 raštu (t.4, b.l. 29-30) pranešė bankroto administratoriui apie tai, kad A. K. jam yra skolinga 553 645,40 EUR, apie tai, kad jis siūlė skolininkei įkeisti 36 žemės sklypus, tačiau ji to nepadarė, kad vykdo išieškojimą iš įkeisto turto. Rašte nurodė, jog bankas patvirtina, kad informacijos apie 36 žemės sklypus Kauno rajone, kuriuos 2010 m. rugsėjo 16 d. A. K. pardavė ir apie butą adresu (duomenys neskelbtini), kurį pardavė 2010 m. rugsėjo 20 d. yra oficiali ir nurodyta LR Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į tai, kad šis nekilnojamasis turtas buvo parduotas 2 mėnesiai prieš pradedant bankroto bylą prieš A. K., prašė įvertinti ar šios aplinkybės atitinka jų įstatymus, reglamentuojančius fizinio asmens bankrotą. Jeigu tokiam tyrimui reikia papildomų įrodymų, bankas nurodė, kad yra pasiruošęs bendradarbiauti visais reikšmingais aspektais ir pateikti visus turimus įrodymus. Savo 2012-03-01 raštu Nemokumo tarnyba patvirtino, kad A. K. buvo atleista nuo bankroto bylos 2011 m. lapkričio 30 d. pagal 1986 m. Nekilnojamojo akto (pagal pakeitimus) skyrių Nr. 279. Aiškinamajame rašte (t.4, b.l. 97) nurodoma, kad kai bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas nuo bankroto, jis yra atleidžiamas nuo jo bankroto skolų ir gali pradėti prekiauti vėl arba būti bendrovės direktoriumi be apribojimų, paminėtų anksčiau.
Atsakovė A. K. bankroto administratorių informavo apie jos išduotus neprotestuotinus vekselius E. D. ir E. S. (t.3, b.l. 62-73).
Kauno rajono apylinkės teismo 2012-11-03 nutartimi (t.2, b.l. 71-72) trečiuoju asmenim į bylą buvo įtrauktas bankroto administratorius, jam išsiųsti išversti į anglų kalbą bylos procesiniai dokumentai (t.2, b.l. 75-77, 78-91). Teismo 2013-09-25 nutartimi nutarta bankroto administratoriaus nelaikyti byloje trečiuoju asmenim (t.4, b.l. 109).
Jorko grafystės Bankroto orderiu dėl skolininko prašymo A. K. yra pripažinta bankrutavusia (t.2, b.l. 133).
Įkeistas ieškovui A. K. turtas – butas (duomenys neskelbtini) 2010-12-15 buvo areštuotas, o areštas įregistruotas Turto arešto aktų registre (t.3, b.l. 74-75). Įkeistojo turto vertė pasirašant kreditavimo sutartį 2007-06-15 buvo nustatyta 2 600 000 Lt, o likvidacinė jo vertė – 1 820 000 Lt (t.4, b.l. 115); pagal VĮ Registrų centro įkainavimą šio turto vidutinė rinkos vertė 2007-06-15 laikotarpiui sudarę 3 500 000 Lt (t.4, b.l. 128). Nurodytas turtas iš varžytynių buvo parduotas už 836 033 Lt (t.4, b.l. 26). Antstolė B. P. 2013-04-09 raštu pranešė išieškotojui ir skolininkės atstovams, kad siūlo išieškotojui, hipotekos kreditoriui „Swedbank“, AB bei trečios eilės išieškotojui paimti neparduotą iš varžytynių turtą – butą (duomenys neskelbtini) (t.4, b.l. 6-7). Nekilnojamojo turto ekspertai 2013-02-15 ekspertizės aktu nustatė, kad iš varžytynių parduodamo turto vertė yra 1 100 000 Lt (t.4, b.l. 21-22). Varžytynių metu už parduodamą turtą buvo pasiūlyta 836033 Lt (t.4, b.l. 26). Patvarkymu paskirstyti išieškotas lėšas 2013-06-12 (t.4, b.l. 99-100) nurodoma, kad bankui skolos dengimui paskirta 836 033,00 Lt.
Bankroto administratorius teismą informavo, kad A. K. 2010 m. lapkričio 30 d. paskelbtas bankrotas, o 2011 m. lapkričio 30 d. jos bankrotas buvo atšauktas (t.3, b.l. 128). Šiame pranešime taip pat nurodyta, kad Jungtinėje Karalystėje bankrotas trunka 12 mėnesių nuo bankroto nutarties dienos. Suėjus pirmosioms bankroto nutarties paskelbimo metinėms, bankroto atvejais taikomi apribojimai nebegalioja. P. K. atveju tai reiškia, kad jai nebegalioja bankroto atvejais taikomi apribojimai, taip nuspręsta 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi Jungtinėje Karalystėje.
E. S. atstovas pateikė teismui Registrų centro duomenų apie butą (duomenys neskelbtini) peržiūrą. Iš šio išrašo seka, kad bankas įrašais apie butą domėjosi 2010-08-17, 2010-08-24, 2010-10-04, 2010-10-21, 2011-03-16, 2011-03-22 ir 2011-09-13, t.y. daugiau nei prieš metus laiko iki ieškinio pareiškimo (t.4, b.l. 38-39, 40-42). Atitinkamai dėl E. D. parduotų žemės sklypų banko darbuotojai VĮ Registrų centre domėjosi: 2010-08-24, 2011-03-30, 2011-09-15 (t.4, b.l. 43-50).
Taikytina teisė.
Kreditas atsakovei A. K. buvo suteiktas Lietuvos Respublikoje; šioje respublikoje skolininkė paskolos įvykdymo užtikrinimui įkeitė asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kreditoriniai reikalavimai buvo sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę.
Atsakovei A. K. išvykus į Didžiąją Britaniją ir ten iškėlus bankroto bylą, bankroto procedūra buvo vykdoma pagal šios šalies teisę. Iš to kyla klausimas kokia teise turėtų vadovautis teismas, spręsdamas kreditorinių reikalavimų pareiškimo klausimus bankroto byloje, nes ieškovas aiškina, kad jis savo teisę actio Paulina ieškiniu gynė pagal jam suteiktą nacionalinę teisė. Nustačius, kad ieškovas savalaikiai nepareiškė kreditorinių reikalavimų (kaip tai numatyta pagal Lietuvos nacionalinę teisę), turėtų būti laikoma, kad jis prarado teisę ginti savo kreditorinius įsipareigojimus, o dėl to negali būti tinkamas ieškovas šioje byloje, kitaip sakant – prarado teisę reikalauti panaikinti sandorius, sudarytus tarp jo skolininkės ir trečiųjų asmenų.
Bankroto teisinius santykius ES reglamentuoja Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000, priimtas 2000-05-29. Šis Reglamentas taikomas tiek juridinių, tiek fizinių asmenų bankrotų atvejais ES priklausančiose šalyje su atitinkamomis išimtimis Danijai (Reglamento 9 p. ir 33 p.). Reglamentas skirsto bylas į pagrindines ir šalutines. Reglamento 12 punktas nustato, kad šalutinės bylos gali būti keliamos tik dėl toje valstybėje esančio skolininko turto. Ieškovo atstovas ginčija Didžiosios Britanijos sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei A. K., motyvuodamas tuo, kad šis sprendimas nebuvo aprobuotas Lietuvos Respublikoje. Šis ieškovo atstovo motyvas yra nepagrįstas, nes Reglamento 22 p. nustato, kad šis reglamentas turėtų numatyti, kad teismo sprendimai dėl šiuo Reglamentu reglamentuojamų bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su bankroto bylomis, būtų pripažįstami nedelsiant. Automatiškas pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta byla teisę, bylos nagrinėjimo pasekmės turės tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse narėse (Reglamento 16 straipsnio 1 dalis); 23 p. nustato, kad jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms ir vietinėms byloms; lex concursus sąlyga bankroto bylų procesines ir materialines – pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas. Teismas pripažįsta, kad ieškovas yra teisus ta prasme, kad jis gali ginti savo teises pagal pradėtas bankroto procedūras šalyje narėje, kurioje pagrindinė reikalavimo teise, nes Reglamento 24 p. nustato, kad automatiškas bankroto bylų, kurioms paprastai taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė, pripažinimas gali susidurti su taisyklėmis, pagal kurias kitose valstybėse narėse turi būti vykdomi sandoriai. Siekiant apsaugoti teisinius lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis; 25 p. sukonkretina, nurodydamas: „Todėl deliktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijos išsprendimą. Reglamento 28 straipsnis nustato, kad šalutinėms byloms turi būti taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė.
Didžiojoje Britanijoje priimtas sprendimas apie tai, kad atsakovė A. K. pripažinta bankrutavusia yra teisėtas ir galiojantis. Ieškovas jos atžvilgiu negalėtų reikšti kreditorinių reikalavimų pagal kredito sutartį, apie kurią informavo bankroto bylą nagrinėjusį teismą ir bankroto administratorių, nes pagal Didžiosios Britanijos fizinių asmenų bankroto nuostatų esmę, - asmenį pripažinus bankrutavusiu, jis atleidžiamas nuo visų buvusių kreditorinių įsipareigojimų. Jeigu actio Paulina pagrindu pareikštas ieškovo ieškinys būtų patenkintas ir pritaikyta restitucija – panaikinus sandorius turtas sugrąžintas ieškovei, pagal Didžiosios Britanijos fizinių asmenų bankroto principus, ieškovas neturėtų teisės iš šio turto gauti savo kreditorinio atlyginimo, t.y. pritaikyta restitucija nesukeltų ieškovui pageidaujamų pasekmių.
Kadangi teismas netenkina ieškovo ieškinio, laikydamas, kad šis reikalavimas yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl pasisakys apie visas actio Paulina ieškinio reikalavimui būtinas nustatyti sąlygas.
CK 6.66 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Paulina). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus pirmenybę suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės; 2-ji šio straipsnio dalis nustato, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. turėjo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Tarp atsakovų sudaryti sandoriai, kuriuos ginčija ieškovas buvo atlygintiniai, todėl pagal nurodyto įstatymo reikalavimus šiuo atveju ieškovas privalėjo įrodyti trečiųjų asmenų nesąžiningumą. Ieškovas trečiųjų asmenų nesąžiningumą motyvavo tuo, kad jie kartu su atsakove A. K. užsiiminėjo nekilnojamojo turto pirkimu ir jo perpardavimu, todėl turėjo žinoti, kad A. K. yra paėmusi iš banko paskolą, kad nepakanka jos įkeisto turto paskolai sugrąžinti. Šią aplinkybę ieškovas pateikia kaip „tretieji asmenys turėjo žinoti“, tačiau nepateikė objektyvių, nenuginčijamų įrodymų, kad jie tikrai visas šias aplinkybes žinojo. Ginčijamo turto pirkėjai teigia, kad jie žinojo apie atsakovės A. K. vykdomą nekilnojamojo turto pirkimą ir perpardavimą, tačiau patys buvo skolinę jai pinigų ar savo intelektualine ar kitokia veikla prisidėję prie turto pagerinimo, jo rekonstravimo, išskaidymo (į atskirus žemės sklypus). Jie patys buvo kreditoriai A. K. atžvilgiu, ką rodo jų išduoti vekseliai. Teismas priima turto įgijėjų atstovų motyvus apie tai, kad banko duomenys apie kreditorinius reikalavimus nėra vieši, todėl jiems nebuvo galimybės įsitikinti A. K. mokumu bankui. Kita vertus, jie, kaip kreditoriai patys buvo suinteresuoti gauti savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą, todėl negalima jų kaltinti dėl to, kad iš A. K. jie priėmė savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Ieškovas, teikdamas, kad atsakovai – turto įgijėjai buvo nesąžiningi, prieštarauja pats sau. Jis nurodo, kad iki to momento, kol įkeistas turtas nebuvo parduotas iš varžytynių, bankui nebuvo žinoma ar jo pakaks skolos dengimui (dėl to jis iki to momento nesikreipė su actio Paulina ieškiniu į teismą). Jeigu bankui nebuvo žinoma ar pakaks įkeisto turto skolos padengimui – tai tuo labiau atsakovams, turto įgijėjams negalėjo būti žinoma ar įkeisto turto pakaks skolos dengimui. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo jų laikyti nesąžiningais turto įgijėjais. Teismas taip pat nelaiko, kad atsakovė A. K. nesąžiningai elgėsi banko, kaip kreditoriaus atžvilgiu, nes už suteiktą paskolą įkeistasis turtas daugiau kaip du kartus viršijo suteiktą kredito sumą. Jeigu bankas būtų nevilkinęs skolos išieškojimo, už įkeistą turtą jis galėjo gauti žymiai didesnę sumą, negu ją gavo parduodamas iš varžytynių 2013 metais. Be to, bankas aplaidžiai gynė savo teises, iškėlus A. K. bankroto bylą, jis buvo neapdairus suteikdamas kreditą labai trumpam laiko tarpui.
Nors atsakovų atstovai prašė pripažinti, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą kreiptis į teismą su actio Paulina ieškiniu, teismas šio jų prašymo netenkina. Viena iš kreipimosi su actio Paulina ieškiniu sąlygų yra tai, kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; antroji sąlyga, kad sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Akivaizdu, kad iki to momento, kol buvo parduotas įkeistasis turtas, kreditoriui nebuvo žinoma ar jo pakaks skolos padengimui. Aplinkybė, kad įkeisto turto nepakaks skolos padengimui paaiškėjo po turto pardavimo iš varžytynių, t.y. 2013 m. Su ieškiniu ieškovas į teismą kreipėsi 2012-04-27, todėl vienerių metų termino nepraleido.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
Atmetus ieškinį, netenkinamas ieškovo prašymas priteisti jam iš atsakovų bylos vedimo išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Be to valstybei iš atsakovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis). Atsakovų atstovai bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteisti neprašė.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovo „Swedbank“, AB, juridinio asmens kodas 112029651, sąskaita (duomenys neskelbtini) atsakovams A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) E. D., a.k. (duomenys neskelbtini), S. D., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovo „Swedbank“, AB, juridinio asmens kodas 112029651, sąskaita (duomenys neskelbtini) 172,42 Lt (vienas šimtas septyniasdešimt du Lt 42 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.