- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-11
- Bylos Nr.
- e2-937-912/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00968-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Venckus
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- D. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.2.2Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo
- 3.1.18.2.3Kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui D. K. dėl netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 900 000 Eur delspinigių, 6 proc. procesines palūkanas.
2. Ieškinys yra grindžiamas atsakovo ir ieškovo sudarytu akcininkų susitarimu, kuriuo atsakovas įsipareigojo įvykdyti visas susitarimo 4 punkte įtvirtintas sąlygas, o, atsakovui iki galo neįvykdžius bent vienos iš jų, jis organizuos turimų Portugalijoje įregistruotos bendrovės „AMBER OAK PROPERTIES DEVELOPMENT, LDA“ akcijų perleidimą ieškovui. Susitarime nustatyta, kad atsakovas įsipareigoja mokėti ieškovui 5 000 Eur netesybas už kiekvieną tokio įsipareigojimo nevykdymo dieną. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas neįvykdė nė vieno susitarimo 4 punkte įtvirtinto įsipareigojimo, todėl turėjo iki 2024 m. balandžio 15 d. ar 2024 m. rugsėjo 15 d. (abiem atvejais pradelsta 180 ir daugiau dienų) už nominalią kainą perleisti visas akcijas ieškovui. Atsakovas to nepadarė.
Šalies argumentai
3. Ieškovas prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – 900 000 Eur apimtimi areštuoti atsakovo kilnojamąjį? ir nekilnojamąjį? turtą, lėšas ir turtines teises iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas. Ieškovas nurodė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, ieškinio suma yra didelė, atsakovas elgiasi nesąžiningai. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi nurodytas prašymas atmestas nenustačius atsakovo nesąžiningumo.
4. Ieškovas padavė naują prašymą taikyti tas pačias laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme jis nurodė, kad atsakovas yra nesąžiningas, sužinojęs apie jam pareikštą reikalavimą, gali siekti perleisti turtą, todėl ieškovo reikalavimas nebūtų patenkintas. Ieškovas teigė, kad atsakovas yra buvęs likviduotos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Erdenas“ vadovas ir akcininkas. Jis nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 142 294,90 Eur, gautų einant vadovo pareigas. Šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama kita civilinė byla, kurioje prašoma priteisti žalos atlyginimą bendrovei dėl atsakovo veiksmų, atliktų jam veikiant tiek kaip de facto (faktiniam), tiek kaip oficialiam bendrovės vadovui (civilinė byla Nr. e2-13697-1224/2025). Kitoje civilinėje byloje Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo turtą 33 016,68 Eur apimtimi (civilinė byla Nr. e2-8327-494/2025).
Atsiliepimas
5. Atsakovas pateikė nuomonę dėl prašymo, nurodė, kad prašymas turėtų būti atmestas, nes ieškovas nepagrindė atsakovo nesąžiningumo. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas LUAB „Erdenas“ bankroto byloje konstatavo, jog atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų nei LUAB „Erdenas“, nei jos kreditorių atžvilgiu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nepatenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas suformuluoti tinkamai, teismui yra pateikti rašytiniai įrodymai, teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad LUAB „Erdenas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, bet atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti. Tai nesudaro pagrindo atsakovą pripažinti nesąžiningu ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9. Taip pat buvo akcentuota, kad kitose dvejose civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet jose nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės (nėra prejudiciniai faktai) nagrinėjamoje byloje. Be to, tuo metu, kai nagrinėjamoje byloje buvo svarstomas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kitoje civilinėje byloje priimta teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo neįsiteisėjusi, nes buvo apskųsta apeliacine tvarka (civilinė byla Nr. e2-8327-494/2025).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas D. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį.
11.1. Egzistuoja objektyvi sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tai parodo atsakovo veiksmai perleidžiant jo reikšmingą nekilnojamojo turto dalį prieš projekto įgyvendinimą bei ta aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje yra nagrinėjamas žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo klausimas, byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šios aplinkybės parodo atsakovo sisteminį elgesį, susijusį su jam patikėtų lėšų pasisavinimu, jų netinkamu panaudojimu bei informacijos apie finansinius sandorius slėpimu.
11.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino LUAB „Erdenas“ bankroto pripažinimą tyčiniu. Ši aplinkybė taip pat parodo atsakovo veiksmų nesąžiningumą. Būtent atsakovo, kaip buvusio vadovo, nesąžiningi veiksmai tvarkant bendrovės buhalteriją lėmė bendrovės nemokumą. Aplinkybės (turto perleidimai, veiklos perkėlimas į užsienį, tyčinio bankroto konstatavimas) yra pakankamos spręsti, kad grėsmė yra ir gali kilti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų.
11.3. Teismas formaliai konstatavo, kad kitose bylose priimti procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Teismas neįvertino nurodytų sprendimų reikšmės – jie patvirtina atsakovo nesąžiningumą ir nesąžiningų veiksmų tęstinumą.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas D. K. prašo atskirąjį skundą atmesti ir apskųstą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
13. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Ieškovas neįrodė visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, t. y. nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti reikalavimus preliminariai pagrįstais, taip pat nepagrindė teiginių apie atsakovo nesąžiningumą, dėl kurio gali kilti grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar neįmanomas.
Šalies argumentai
13.2. Ieškovo nurodytą turtą atsakovas perleido dar iki dalykinių santykių su ieškovu pradžios, o ieškovo teiginiai apie tai, jog atsakovas yra perleidęs iš esmės visą savo turtą Lietuvoje, yra neteisingi, nes atsakovas kartu su sutuoktine turi namą (duomenys neskelbtini), o lėšos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, panaudotos investicijoms.
13.3. Nepagrįsti yra ieškovo teiginiai apie tai, kad kitoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui daryti prielaidą, kad dalis BUAB „Erdenas“ finansinių dokumentų buvo sąmoningai nuslėpta, siekiant neatskleisti aplinkybių, susijusių su bendrovės lėšų išvaistymu, kas akivaizdžiai patvirtina atsakovo veiksmų nesąžiningumą (civilinė byla Nr. 2-669-330/2017). Priešingai, įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų nei LUAB „Erdenas“, nei jos kreditorių atžvilgiu.
13.4. Net jeigu ir praeityje beveik prieš 10 metų atsakovas buvo nesąžiningas, negalima vertinti, kad ir ateityje tokio asmens veiksmai bus nesąžiningi ir asmuo visą laiką turėtų būti laikomas nesąžiningu, net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomi tik trejų metų ribojimai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
15. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
16. Apeliantas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.
17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomos sąlygos, kurioms esant, gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti nurodytų priemonių.
18. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatė, kad apelianto ieškinys yra prima facie pagrįstas. Apeliantas atskiruoju skundu neginčija nurodytos išvados. Jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino grėsmę galbūt jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui vertinimo
19. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, pagal kurį vertinamas atsakovo sąžiningumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020, 23 punktas).
20. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių, kaip asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-80-516/2025, 21 punktas). Atsakovo nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos prievoles, neprivalo įrodyti neabejotino atsakovo nesąžiningumo, pakanka pateikti bent labiau tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022, 29 punktas).
21. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pakartotiniame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirajame skunde nurodyta, kad atsakovas perleido didelę savo nekilnojamojo turto dalį prieš projekto įgyvendinimą, taip pat teismo sprendimu atsakovas buvo pripažintas atsakingu už tyčinį LUAB „Erdenas“ bankrotą. Šiuo metu kitoje civilinėje byloje sprendžiama dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo dėl jo veiksmų, atliktų jam vykdant LUAB „Erdenas“ vadovo pareigas. Apeliantas pažymi, kad nurodytoje byloje yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
22. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovas 2022 metais perleido turėtus poilsio apartamentus, vietą automobiliams statyti, žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Šalių dalykiniai santykiai prasidėjo 2023 metais, po metų nuo nurodyto turto pardavimo. Akcininkų susitarimas, kurio pagrindu kilo ginčas, sudarytas 2024 m. vasario 9 d. Atsakovas ir sutuoktinė prieš 20 metų vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), jį pardavę pakeitė gyvenamąją vietą į didesnį butą (duomenys neskelbtini). Vėliau nurodytą butą pardavė ir pasistatė namą (duomenys neskelbtini). Portugalijoje įsteigta bendrovė „MANSARDA CESSAO DE COSTAS“ neturėjo turto, o jos akcijas atsakovas perleido už 1 000 Eur. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas perleido nurodytą turtą siekdamas išvengti būsimos atsakomybės dėl akcininkų susitarime nustatytų pareigų neįgyvendinimo. Nėra duomenų, kad atsakovas veikė nesąžiningai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad šalių dalykiniai santykiai prasidėjo 2022 metų pabaigoje, t. y. prieš atsakovui perleidžiant turtą. Priešingai, iš 2024 m. vasario 9 d. akcininkų susitarimo matyti, kad bylos šalių santykiai prasidėjo 2023 m. kovo 24 d. šalims sudarius akcininkų susitarimą, pagal kurį apeliantas įsipareigojo pervesti Portugalijoje įregistruotai bendrovei „AMBER OAK PROPERTIES DEVELOPMENT, LDA“ 1 560 000 Eur.
23. Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovo sąžiningumo prezumpciją paneigia jo elgesys vykdant LUAB „Erdenas“ vadovo pareigas. Be to, apelianto teigimu, atsakovo nesąžiningumą patvirtina kitos nagrinėjamos civilinės bylos (civilinė byla Nr. e2-13697-1224/2025 ir Nr. e2-8327-494/2025). Pažymėtina, kad veiksmai, kuriais apeliantas grindžia teiginius apie atsakovo nesąžiningumą, atlikti laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. Nurodytu laikotarpiu iš LUAB „Erdenas“ sąskaitų atsakovui, kaip bendrovės vadovui ir akcininkui, pervesta ne mažiau kaip 142 294,90 Eur. Nurodyti veiksmai atlikti daugiau kaip prieš 10 metų, todėl laiko požiūriu jie yra per daug nutolę nuo įvykių, įvykusių po 2023 m. kovo 24 d. akcininkų susitarimo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadai, kad kitose civilinėse bylose, kuriose nemokumo administratorius atsakovui pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir LUAB „Erdenas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje (jos nelaikytinos prejudiciniais faktais). Svarbu tai, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atmetė nemokumo administratoriaus ieškinį (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimas civilinėje bylioje Nr. 2-53-577/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-370-516/2018). Nurodytoje byloje be kita ko buvo nagrinėjamos aplinkybės, dėl kurių kitoje, prieš šią bylą išnagrinėtoje byloje LUAB „Ederas“ bankrotas pripažintas tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-463-431/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-669-330/2017, 16, 17 punktai). Dėl aptariamų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad D. K. atskirojo skundo argumentais be pagrindo įasmenino tyčinio bankroto sąlygų vertinimą, t. y. konkrečius veiksmus, bankroto administratorės nuomone, laikytinus tyčinio bankroto požymiais, susiejo su konkretaus asmens veiksmais. Be to, aptariamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-669-330/2017, 20 punktas). Nurodyti atsakovo veiksmai išanalizuoti vėliau jau minėtoje pagal nemokumo administratoriaus ieškinį dėl žalos atlyginimo iškeltoje civilinėje byloje, kurioje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Taigi, apeliantas, remdamasi nurodytų bylų duomenimis, neįrodė atsakovo nesąžiningumo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių kontekste.
24. Apeliantas taip pat remiasi tuo, kad kitose civilinėse bylose, kuriose kiti asmenys (ieškovai) pareiškė atsakovui ieškinius dėl žalos atlyginimo, bylas nagrinėjantys teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo turtą (Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartis ir 2025 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-13697-1224/2025; kitoje civilinėje byloje – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutartis; Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartis). Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Apelianto nurodytose civilinės bylose dar nėra priimtų galutinių sprendimų. Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų patikrinus nurodytų bylų medžiagą ir teismų procesinius sprendimus, kuriais spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai, matyti, kad, nors nurodytas bylas nagrinėjantys teismas ir rėmėsi atsakovo veiksmais vadovaujant LUAB „Ederas“ ir būnant jos akcininku, bet apelianto nurodytos bylos dar nagrinėjamos. Jose nagrinėjami atsakovo veiksmai įvairiais aspektais, taip pat ir sąžiningumo bei nesąžiningumo aspektu, neturi įtakos apeliantui palankiam sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių priimti šioje proceso stadijoje.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Apibendrindamas tai, kas pirmiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje bylos stadijoje negalima konstatuoti atsakovo nesąžiningumo. Apeliantas neįrodė to, kad, jeigu bus priimtas jam palankus galutinis teismo sprendimas, atsakovas sieks jo išvengti, jau ėmėsi ar ketina imtis veiksmų, jog būtų sunkiau arba neįmanoma įvykdyti tokį sprendimą.
26. Byloje nenustatyta viena iš būtinųjų CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui). Dėl to remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti apskųstos nutarties, tad skundas atmetamas, o juo apskųsta teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.