Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta arešto bausmė 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Arešto bausmę A. K. paskirta atlikti (duomenys neskelbtini).

A. K. ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo darbo dienomis ir įstaigos darbo metu atvykti į (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atlikti arešto bausmės.

Bausmės pradžia A. K. skaičiuotina nuo jo atvykimo į areštinę dienos, o jam neatvykus – nuo sulaikymo dienos.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 25 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), O. K. buto kambaryje tyčia kumščiu sudavė du kartus broliui P. K. į krūtinę ir dešinį šoną, taip sukėlė nukentėjusiajam P. K. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas netenkinamas, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl A. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, plačiau nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą arešto bausmę pakeisti švelnesne, t. y. nesusijusia su laisvės suvaržymu. Taigi teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, ar A. K. buvo paskirta teisinga bei proporcinga bausmė ir ji turėtų būti švelninama.

7. Nuteistasis A. K. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – A. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – A. K. nusikalstamą veiką padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

8. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

9. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog A. K. anksčiau yra ne kartą teistas (t. 2, b. l. 93–99), tačiau nuo už ankstesnius nusikaltimus paskirtos net ir griežčiausios bausmės neatgrasė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. A. K. buvo nuteistas ir už analogišką nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, o naują nesunkų nusikaltimą padarė nepraėjus trims mėnesiams po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo (t. 1, b. l. 67–71). A. K. naują tyčinį nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), ši aplinkybė sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo ir galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 63–66). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis dirba, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų apie A. K. oficialų darbą ir (ar) legalų pragyvenimo šaltinį (t. 1, b. l. 61, 62).

10. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Padaryto nesunkaus nusikaltimo ir kaltinamojo A. K. asmenybės pavojingumas sudaro prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris yra praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, negalimas be realaus arešto bausmės atėmimo. A. K. pataisos procesas be laisvės suvaržymo nebūtų itin efektyvus, nes jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, kad pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių.

11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką, bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018).

12. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam A. K. skirtiną bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes. Nuteistasis A. K. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Teismas vertino ir, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. K. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat teismas pagrįstai nustatė ir nuteistojo A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vertino ir nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, t. y. kad jo ankstesnis teistumas neišnykęs, yra baustas administracine tvarka. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas parinko ne pačią griežčiausią bausmės rūšį, o arešto dydį nustatė mažesnį negu normos sankcijoje įtvirtintas vidurkis, taip realizuodamas proporcingumo principo įgyvendinimą.

13. Taigi nagrinėjamoje byloje visos apelianto skunde nurodytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos ir, remdamasis jų visuma bei vadovaudamasis BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. K. parinko ir paskyrė 40 (keturiasdešimties) parų bausmę. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurios būtų neįvertintos pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių byloje taip pat nenustatė. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai nuteistajam parinko bausmės dydį. Pripažinti paskirtą bausmę aiškiai per giežta nėra teisinio pagrindo. Kaip ne kartą yra konstatuota teismų praktikoje, vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį patį nusikaltimą, turi būti paskirta ta pati bausmė.

14. Taigi jokių išskirtinių aplinkybių, apibūdinančių A. K. padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę, kurios sudarytų pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, paskyrus A. K. švelnesnę bausmę, nuteistasis nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, padarius nusikalstamas veikas, jam ir toliau gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. K. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.