Klaipėdos apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro K. G. skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota prokuratūrai, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. 2020 m. kovo 9 d. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmams perduota baudžiamoji byla, kurioje R. V. ir M. N. kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, pagrobė svetimą turtą.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

3.2. Prokuroro manymu, bylą nagrinėjant teisme, kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir tos veikos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami esant prokuroro prašymui arba bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Taigi, šiuo atveju prokuroras turi galimybę bylos nagrinėjimo metu patikslinti kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, duomenis apie asmenis, dalyvavusius darant nusikalstamą veiką, ir nurodyti veikas kvalifikuojantį baudžiamojo kodekso straipsnį.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

6. Šioje baudžiamojoje byloje yra skundžiamas Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų sprendimas pripažinti kaltinamąjį aktą neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų. Ginčas kilo pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad kaltinamajame akte R. V. ir M. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos yra aprašytos, neįvardijant jokių baudžiamojo kodekso straipsnių (jų dalių ir (ar) punktų), numatančių atsakomybę už tokių veikų padarymą, ir tai pažeidžia BPK 219 straipsnio 5 punktą. Prokuratūra su tokia išvada nesutinka. Nagrinėjant skundą ir susidariusį ginčą yra labai svarbūs reikalavimai, keliami kaltinamajam aktui. Tik gerai suprantant įstatymo kaltinamajam aktui keliamus reikalavimus ir kaltinamojo akto reikšmę, galima daryti pagrįstas išvadas dėl jo atitikimo Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms.

9. Tiksliai surašytas kaltinamasis aktas turi didelės reikšmės ir teismui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį pagrindinė teismo pareiga yra vykdyti teisingumą. Teismas vykdo teisingumą teismo posėdžiuose nagrinėdamas prokuratūros asmeniui pateiktą kaltinimą, tikrindamas jo atitikimą taikomo nusikaltimo sudėties požymiams ir įrodytumą. Nagrinėjimo teisme ribas nustato BPK 255 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o teismo sprendimo, kuriuos kaltinamuosius ir dėl kokių nusikalstamų veikų perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, pagrindas yra prokuroro surašytas kaltinamasis aktas. Taigi, skirtingai nei nurodoma skunde, konkretaus straipsnio (jo dalies ir (ar) punkto), kuriame nurodyto nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo, nenurodymas kaltinamajame akte nėra vien tik techninio pobūdžio klaida, kadangi nuo to priklauso teismo galimybė perduoti nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje (BPK 233 straipsnio 3 dalis), bylos nagrinėjimo ribos (BPK 255 straipsnio 1 dalis) ir tinkamas kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas.

10. Kaltinamajam aktui esant nekonkrečiam, t. y. jame prokurorui nenurodžius konkrečių laiko ar vietos aplinkybių, kaltinamojo veiksmų, kaltinamasis negalės efektyviai gintis, negalės pateikti savo versijos, ginčyti aplinkybių, nes jų nėra. Tuo pačiu taip yra pažeidžiama kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Surašydama nekonkretų kaltinamąjį aktą, prokuratūra perkelia įrodinėjimo naštą kaltinamajam, nes tokiu atveju jis, nežinodamas, kokie jo veiksmai, atlikti konkrečiu laiku tam tikroje vietoje ir sukėlę konkrečias pasekmes, yra nusikalstami, turi spėlioti šias aplinkybes, nuspėti ar sukurti, apie kokius veiksmus gali kalbėti prokuroras ir teikti savo įrodymus dėl nekaltumo. Tuo labiau, nesant konkrečių ribų, kaltinamasis gali pateikti su įvykiu nesusijusius įrodymus ir taip pabloginti savo padėtį. Taigi, reikalavimas kaltinamajame akte nurodyti konkretų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir (ar) punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką (BPK 219 straipsnio 5 punktas), yra imperatyvus, kurio pažeidimas negali būti tapatinamas vien tik su technine klaida.

11. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog konkretūs teisės aktai turi būti nurodyti tam, kad nekiltų abejonių dėl veikos teisinio vertinimo, taikant baudžiamąjį įstatymą, o tokių duomenų nebuvimas ne tik suvaržo kaltinamųjų teisių į gynybą, bet ir trukdo teismui nagrinėti bylą. Vien tai, jog, kaip nurodyta skunde, kaltinamiesiems pateikus galutinius pranešimus apie įtarimą ir supažindinus su bylos medžiaga, kaltinamieji jokių prašymų, papildymų neturėjo, jiems nekilo jokių klausimų ar abejonių dėl inkriminuojamų veikų padarymo, savaime neįrodo, kad kaltinamasis aktas nagrinėjamoje byloje yra surašytas be trūkumų ir visiškai atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Visų pirma, būtina pažymėti, jog pranešimuose apie įtarimą M. N. (t. 4, b. l. 179–181) ir R. V. (t. 5, b. l. 44-46) yra nurodyta, kad jie padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje. Tačiau ši norma yra nurodyta tik bendroje pranešimo apie įtarimą dalyje, o ne aprašant atskiras nusikalstamas veikas, todėl lieka neaišku, ar buvo padaryta viena tęstinė ar kelios nusikalstamos veikos. Be to, neperkėlus šio kaltinimo pagal konkretų BK straipsnį ir jo dalį į kaltinamąjį aktą, negalima be nepagrįstų abejonių tvirtinti, kad prokuroras nepakeitė savo pozicijos dėl kaltinimo ir nepasikeitė jo ribos. Kaltinamajame akte dėstomas kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir hipotetiniais svarstymais, kuriuos neva pagrindžia bylos medžiagoje esantys duomenys. Kaltinimas asmeniui turi būti suformuojamas aiškiai ir nedviprasmiškai. Taip pat ne mažiau svarbu pažymėti, jog vien ta aplinkybė, kad, užbaigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamieji neturėjo papildomų prašymų ir neišreiškė abejonių dėl jiems pareikšto kaltinimo, savaime neįrodo kaltinamąjį aktą esant be trūkumų. Kaltinamieji turi suprasti, kuo yra kaltinami, ir žinoti, kad už tokius veiksmus jiems gresia baudžiamoji atsakomybė, tačiau teisiniai klausimai ir tinkamas bei aiškus kaltinamųjų galbūt atliktų veiksmų kvalifikavimas yra išimtinai prokuroro kompetencija, nes proceso dalyviai negali būti prilyginami kompetentingiems teisės profesionalams, atsakingiems už sklandžią proceso eigą.

12. Kaltinime neužtenka vien tik nurodyti taikomo straipsnio požymius, kaip jie parašyti baudžiamajame įstatyme. Kiekvienas taikomos sudėties požymis realiame gyvenime turi objektyvią išraišką – konkretaus asmens konkrečius veiksmus, kurie ir reiškia vieną ar kitą taikomo straipsnio požymį. Tarp kaltinamojo veiksmų ir nusikaltimo sudėties yra abipusis ryšys – kaltinamojo veiksmai rodo sudėties požymius (visų sudėties požymių nustatymas reiškia ir nusikalstamos veikos padarymą), o sudėties požymiai nustatomi vertinant kaltinamojo veiksmus. Tik esant straipsnyje nurodytų požymių visumai, galima pasakyti, kad kaltinamasis pažeidė tą straipsnį. Taigi, nusprendžiant, ar asmuo yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, turi būti nustatomas idealus atitikimas tarp jo atliktų (neatliktų) veiksmų ir konkrečiame, tiksliai kaltinime nurodytame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties visų požymių. Tokios idealios sutapties neįmanoma konstatuoti, jei kaltinime apskritai nėra nurodytas straipsnis, kurio pažeidimu asmuo kaltinamas, t. y. tokiu atveju konstatuotina, kad kaltinime tik aprašyti asmens veiksmai, tačiau neinkriminuotas joks nusikaltimas.

13. Skunde nurodoma, jog prokuroras turi galimybę, bylą nagrinėjant teisme, tikslinti kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, duomenis apie asmenis, dalyvavusius darant nusikalstamą veiką, ir veikų kvalifikavimą. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju ši išvada nėra aktuali ir neatspindi susidariusios ginčo situacijos. BPK 255 straipsnis nustato nagrinėjimo teisme ribas, o BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme taisykles. Prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Taip pat prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą (BPK 256 straipsnio 2 dalis). Teismas, gavęs vieną iš nurodytų prašymų, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis arba kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyti veika gali būti perkvalifikuota, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Tam, kad būtų galima kalbėti apie kaltinimo keitimą ir tinkamą veikos perkvalifikavimą, turi būti aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai suformuluotas pradinis kaltinimas, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, kadangi kaltinamajame akte nėra nurodyta, kokių BK numatytų nusikalstamų veikų padarymu yra kaltinami R. V. ir M. N.

14. Teismas gali ištaisyti tam tikras kaltinimo technines klaidas, sukonkretinti faktines aplinkybes, netgi nustatyti jas skirtingas, tačiau teismas negali pats surašyti kaltinimą, kvalifikuoti nusikalstamą veiką ir pagal tai asmenį nuteisti. Tokiu atveju teismas tampa tiek kaltinančiuoju, tiek teisingumą vykdančiuoju subjektu. Tai prieštarauja teismo vykdomai teisingumo funkcijai, teismo, kaip tam tikro nešališko arbitro, vaidmeniui. Teismo aktyvumo modelis nereiškia, kad teismas turi būti beribiai aktyvus ir perimti kaltinimo funkcijas. Surašant kaltinamąjį aktą yra svarbus įstatymo nustatytas pareigų paskirstymas tarp teismo ir prokuratūros. Įstatymas nustato, kad kaltinamąjį aktą turi surašyti prokuratūra ir jis turi būti surašytas tinkamai. Tokia yra prokurorų pareiga, kurią jie turi atlikti profesionaliai. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-7-337/2006).

15. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo duomenis, sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo baigties priima ir duomenų pakankamumo bylos perdavimui į teismą su kaltinamuoju aktu klausimą sprendžia prokuroras. Vis dėlto, prokurorui perdavus bylą su kaltinamuoju aktu teismui, dar nereiškia, kad teismas neturi kitos pasirinkimo galimybės, kaip tik bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teismas vykdo teisingumą, o ne valstybės institucijų sprendimus. Vykdydamas teisingumą, teismas yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Jei teismas nustatė, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, teismas turi tik BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatytą išeitį.

16. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nereiškia, jog byla grąžintina dėl neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo, kas negali būti pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Tokia teismo išvada reiškia, kad byla perduodama prokurorui ne papildomiems ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, o sukonkretinti kaltinimą. Skundžiamoje nutartyje teismas ir nenurodė, kad prokuratūra turi atlikti kokius nors įrodymų rinkimo veiksmus. Taigi, atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismo įvardyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti laikomi iš esmės trukdančiais bylą nagrinėti teisme, todėl yra pakankamas teisinis pagrindas grąžinti bylą prokurorui

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroro K. G. skundą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. kovo 23 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.