Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės, Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Andrutės Kalinauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. ir atsakovo UAB „Mevex“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui UAB „Mevex“ dėl atleidimo iš darbo ir neišmokėtų sumų priteisimo bei atsakovo priešieškinį dėl žalos atlyginimo

Ieškovas V. P. kreipėsi su ieškiniu (t.1, b.l. 1-3) dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neišmokėtų sumų priteisimo, kuriuo prašė pripažinti 2009 m. birželio 29 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 07 nutraukimą neteisėtu, priteisti 19 314,70 Lt su darbo santykiais priklausančių sumų, vidutinio darbo užmokesčio sumą 1 196 Lt nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio padavimo į teismą dienos imtinai, vidutinio darbo užmokesčio sumą nuo ieškinio padavimo į teismą dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 10 d. Aktu-įsakymu Nr. 10/05/10-10 atleistas iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. (235 str. 2 d. 8 ir 9 p.). Su atleidimu nesutinka, nes nenustatyta aplinkybė, kad buvo atvykęs į darbą neblaivus, pilnai neatsiskaitė po atlikto reiso, nepateikė priežasties dėl neatvykimo į darbą 2010 m. balandžio 26-28 dienomis. Priešingai, atsakovas pažeidė įstatymus, todėl ieškovo atleidimas neteisėtas, darbdavys su juo neatsiskaitė paskutinę darbo dieną, tuo pažeisdamas DK 141 str.. Bendra atsakovo įsiskolinimo ieškovui suma 19 314,70 Lt (dienpinigiai už du reisus 2010-01-09 d. – 2010 02 20 d., 2010-03-08 d. – 2010-04-24 d., išlaidos už ieškovo sumokėtus užsienyje kelius, palūkanos).

Atsakovas priešieškiniu (t.2, b.l. 49-50) prašė priteisti iš ieškovo 15 487,02 Lt patirtų nuostolių, bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį grindė 2009-06-29 sudaryta sutartimi Nr. 07 „Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės“ bei ieškovo padarytais nuostoliais, kilusiais komandiruotės metu, t.y. nuo 2010-01-08 iki 2010-02-21 Prancūzijoje 2010-02-11 vairuodamas vilkiką Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)CK 579 į išsikrovimą, ieškovas nukrypo nuo jam UAB „Mevex“ 2010-01-08 įsakymu Nr. 20 „Dėl komandiruotės“ nurodyto maršruto, buvo neatsargus, neatidus ir nerūpestingas, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, saugaus eismo taisyklių reikalavimų, nesuvaldė vilkiko ir nuslydo nuo kelio, dėl ko atsakovas patyrė turtinę žalą -vilkiko Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)CK 579 iškėlimo iš griovio darbai 3 007,39 litai (871 EUR); vilkiko priekabos remontas - 3 896,39 litai. UAB „BTA draudimas“ už eismo įvykio metu apgadintą vilkiką žalai atlyginti sumokėjo tik 1 220,16 litų, t.y. už vilkiko priekabos remontą 220,16 litų, bei 1 000 litų už transporto priemonės buksyravimą užsienyje, bet neatlygino draudimo poliso priede numatytos 3000 litų dydžio frančizės bei 2l procento pridėtinės vertės 676,23 litų dydžio mokesčio. Šią aplinkybę patvirtina civilinėje byloje esantis 2010-04-20 UAB „BTA draudimas“ raštas Nr. S-10-KAŽ-0482 „Dėl žalos atlyginimo“. 2010-02-20 pasikeitimo metu vairuotojas-mechanikas-ekspeditorius O. R. pastebėjo ir nurodė vilkiko ir puspriekabės priėmimo-perdavimo akte, kad sulaužytas galinis puspriekabės žibintas ir sulenktas puspriekabės rėmas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl transporto priemonės sugadinimo UAB „Mevex“ darbuotojai negalėjo vykdyti įmonės jiems paskirtų darbo apimčių, transporto priemonė Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) CK 579, turėjo būti priverstinai parvaryta į Lietuvą iš Prancūzijos, kur įvyko eismo įvykis, remonto darbams, bei ją suremontavus, atgal iš Lietuvos į Prancūziją toliau vykdyti komandiruotės numatytų apimčių. Išlaidos transporto priemonės gabenimui sudaro 6 504,80 litų. UAB „Mevex“ negavo pajamų - vilkikui likus L.T.D.I. kompanijoje įmonė pagal vidutinius skaičiavimus per 19 dienų galėjo uždirbti 11 720,00 litų, išlaidos vairuotojui mokamų dienpinigių už 19 dienų sudarytų 1 750 litų. Todėl dėl vilkiko parvarymo į Lietuvą įmonė neteko 8 982,22 litų. Bendri nuostoliai sudaro 15 487,02 Lt (transporto priemonės gabenimo - 6504,80 Lt ir negautos pajamos 8 982,22 Lt).

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešinį ieškinį teismas atmetė. Pripažino ieškovo atleidimą iš darbo UAB „Mevex“ pagal DK 136 str. 3 d. 1 p., 235 str. 2 d. 8 p. neteisėtu, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Dėl 2010-02-24 d. drausminės nuobaudos – pastabos - teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ši nuobauda ieškovui buvo paskirta pagrįstai, nes jis pažeidė atsakovo vidaus darbo tvarkos taisykles, vairuotojo – ekspeditoriaus pareigybinę instrukciją. Dėl 2010-05-10 d. drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (235 str. 2 d. 8 p., 9 p.) teismas laikė nustatytu, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog 2010-04-29 atsakovas, laikydamasis aukščiau nurodytų reikalavimų, ėmėsi priemonių ir siuntė ieškovą pasitikrinti arba pats ėmėsi priemonių nustatyti ieškovo blaivumą, juo labiau, kad atsakovo įmonėje buvo aparatas neblaivumui nustatyti; jog tą dieną ieškovas buvo atsakovo nušalintas nuo darbo (DK 123 str. 1 d.), dėl atvykimo į darbą neblaiviame stovyje iš ieškovo pareikalauta dėl to rašytinio pasiaiškinimo (DK 240 str.). Konstatavo, jog neturi pagrindo remtis vien tik 2010-04-29 atsakovo direktorės R. S. patvirtintu aktu Nr. 10/04/29-09, jame nurodytomis aplinkybėmis bei jos parodymais, todėl atsakovui nepateikus patikimų įrodymų, teismas laikė neįrodytu, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą pagal DK 235 str. 2 d. 8 p.. Teismas laikė nustatytu, kad atsakovas pagrįstai atleido ieškovą iš darbo remiantis DK 136 str. 3 d. 1 p., 235 str. 2 d. 9 p., nes ieškovas neteisėtai nebuvo darbe 2010 m. balandžio 26-28 d., t.y. nebuvo darbe be svarbių priežasčių, turėdamas darbdavio sutikimą. Ieškovo argumentus, kad pagal susiformavusią įmonėje praktiką vairuotojai pertraukų tarp reisų metu neina į darbą, o laukia kito reiso teismas laikė prieštaraujančius byloje nustatytom faktinėm aplinkybėm, atsakovo pateiktiems rašytiniams įrodymams, jog kiekvienu atveju dėl nebuvimo darbe darbuotojai raštu kreipdavosi. Dėl atsakovo priešieškinio teismas konstatavo, kad jis nepagrįstas ir neįrodytas, nes atsakovas neįrodė, kad ieškovas turi atlyginti atsakovui prašomus priteisti nuostolius. Priešieškinyje nurodyti paskaičiavimai bei pateikti 2010-07-02 Aktas Nr. 71, 2011-01-11 paaiškinimai, 2010-07-02 paaiškinimas prie Akto Nr.71 (b.l. 51,78,99, t.2) bei kiti rašytiniai įrodymai (b.l.52-73, 84-98, t. 2), teismo vertinimu nepagrindžia priešieškinyje nurodytų argumentų bei aplinkybių dėl atsakovo patirtų nuostolių. Konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas turi atlyginti prašomus priteisti nuostolius.

III.Šalių apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai.

Apeliaciniu skundu ieškovas V. P. (t.3, b.l. 60-62) prašo teismo panaikinti sprendimą ir tenkinti jo ieškinį bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į ieškinyje pateiktas aplinkybes, netinkamai įvertino įstatymo normas, susiformavusią teismų praktiką, neteisingai aiškino tarp šalių sudarytą darbo sutartį, dėl ko priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta, kad atsakovas nutraukdamas darbo sutartį su apeliantu pažeidė įstatymų norams, kadangi netinkamai aiškino sudarytos darbo sutarties nuostatas, neteisingai taikė įstatymų normas. Teismas neatsižvelgė į darbo sutarčių aiškinimo taisykles, į tikrąją šalių valią, kas liečia sudarytos darbo sutarties vykdymą, konkrečių darbo funkcijų paskyrimą apeliantui. Skundžiamame sprendime teismas iš esmės nenagrinėja apelianto nurodytų faktinių aplinkybių dėl neva jo neatvykimo į darbą. Teismas deklaratyviai vertina pervežimų kompanijose susiklosčiusią praktiką, dėl ko neteisingai pritaikė teisės normas ir buvo pažeisti apelianto interesai. Teismas klaidingai konstatuoja, kad apeliantas 2010 m. balandžio 26-28 d. neatvyko į darbą ir nepateikė neatvykimo priežasčių. Pagal susiklosčiusią praktiką pervežimo bendrovėse, vairuotojai pertraukų tarp reisų metu neina į darbą, o paprasčiausiai laukia kito reiso, darbdavio nurodymų ir ilsisi. Tokia praktika buvo nusistovėjusi ir atsakovo bendrovėje. Akivaizdus tokios aplinkybės patvirtinimas yra sudaryta darbo sutartis, kurios 5 p. nurodyta tik tiek, kad darbuotojas privalo dirbti 8 val. per parą, bet nėra nurodomas darbo dienų skaičius, taip pat sutartyje nėra nurodyta apelianto darbo vieta. Šios aplinkybės turi būti vertinamos darbuotojo naudai, nes jis yra silpnesnė darbo santykių šalis. Teismas priimdamas sprendimą visiškai neatsižvelgė į apelianto ir liudytojų nurodytas aplinkybes dėl vairuotojų darbo vietos ir jų darbo organizavimo. Atsakovo bendrovėje nėra sudarytos tinkamos darbo sąlygos vairuotojams grįžtantiems iš reiso, taip pat nėra numatyta jokių funkcijų, kurias jie turėtų atlikti, kai nevažiuoja į reisą, todėl nėra aišku koks apelianto vaidmuo tarp numatytų reisų. Pažymėjo, jog teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto iškelto reikalavimo priteisti neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, todėl pažeidė iš esmės proceso normas (CPK 329 str. 2 d.). Atsakovas, atleisdamas iš darbo nesilaikė DK 141 str. imperatyvo pilnai atsiskaityti su ieškovu jo paskutinę atleidimo iš darbo dieną, bendra skola yra 19 314,70 cnt, ji susideda nesumokėjus ieškovui dienpinigių už du jo atliktus reisus, taip pat pinigus, kuriuos ieškovas mokėjo iš savo lėšų už užsienyje mokamus kelius ir palūkanas už šiuos uždelstus atsiskaitymus. Ieškovui nekompensuota suma už kelių mokesčius sudaro 2010-03-08 d. – 2010-04-24 d. viso 1 011 Lt, šios sumos nemoka atsakovas jau nuo 2010 04 24 d., todėl palūkanos iki ieškinio padavimo į teismą dienos sudaro 9 Lt, 34 cnt. Atsakovas apeliantui skolingas 8 388 Lt dienpinigių už reisą nuo 2010-01-09 d. iki 2010-02-20 d., už laikotarpį nuo 2010-03-08 d. iki 2010-04-24 d. 9 309 Lt, pridedant 40 proc. ankstesnio reiso palūkanų, bendra suma 12 664 Lt. Taip pat apeliantas pagrįstai reikalavo ne tik neišmokėtų sumų, bet ir vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo (t.3, b.l. 79-84) ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teiginiai, kad atsakovas nesilaikė savo kaip darbdavio pareigų, neužtikrino darbo sąlygų ir nesuteikė darbo ne reisų metu yra nepagrįsti, neparemti jokiais faktais ar įstatymų normomis. Po reiso vairuotojas iškart privalo atvykti į darbą ir atsiskaityti už jį, apžiūrėti transporto priemonę, pateikti ataskaitą apie reisą, tačiau to nebuvo padaryta, ieškovas akivaizdžiai nesilaikė darbo tvarkos ir pareiginių taisyklių. Nesutinka su ieškovo teiginiais, jog pagal susiklosčiusią praktiką pervežimų bendrovėse vairuotojai pertraukų metu neina į darbą, o laukia kito reiso. Darbo tvarkos taisyklės numato, kad po reiso vairuotojas privalo atvykti ir atsiskaityti, tačiau to nebuvo padaryta, nors su ieškovu buvo susisiekta, t.y. jam buvo įteiktas 2010-04-30 d. kvietimas atvykti į darbą su įspėjimu dėl atleidimo iš darbo. Minėtą pareigą apeliantui numato ne tik pareiginių instrukcijų 25 punktas ir taisyklių, taikomų visiems darbuotojams – mechanikams – ekspeditoriams 9.4 p., tačiau ir įsakymai dėl komandiruočių. Ieškovas iš reiso grįžo 2010-04-25 d. ir privalėjo atvykti vėliausiai kitą dieną atsiskaityti už reisą, tačiau neatvyko ir nepranešė neatvykimo priežasčių, tačiau pasirodė tik 2010-04-29 d. būdamas neblaivus. Akivaizdu, jog apeliantui neatvykus į darbą pateikti ataskaitos, jis buvo teisėtai atleistas iš darbo. Apeliantas tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus dėl nusistovėjusios praktikos, tačiau iš liudytojų parodymų akivaizdu, jog vairuotojas grįžęs iš reiso privalo pateikti ataskaitą apie reisą, tai patvirtino liudytojai S. K., I. J., D. R.. Nesutinka su argumentu apeliacinio skundo, kad teismas nepasisakė dėl reikalavimo apie neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, todėl pažeidė proceso normas. Ta aplinkybė, jog teismas nepasisakė dėl visų motyvų, nesudaro skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu, visiškai neekonomiška aptarinėti kiekvieną šalių argumentą, be to, sprendimas ir taip yra didelės apimties, todėl dėl kiekvieno motyvo nėra tikslinga pasiakyti. Kadangi atleidimas iš darbo yra teisėtas, todėl su atleidimu susijusios išmokos neprivalėjo būti mokamos. Pažymėjo, jog apeliantas nuolat gadindavo įmonės turtą, nesilaikydavo nurodymų dėl maršruto, padarė avariją, dėl ko buvo pagadintas vilkikas, viršydavo kuro ir mobiliojo ryšio limitus. Be to, jam buvo paskaičiuoti per dideli dienpinigiai. Atsakovas teisėtai atskaitė iš dienpinigių ir darbo užmokesčio apelianto viršytas sumas ir jam padarytus nuostolius, o pats apeliantas nuskaitymų neginčijo, tokiu būdu su tuo sutikdamas. Nurodė, jog apeliantas neturi teisės reikalauti dienpinigių už laikotarpį nuo 2010-01-09 d. iki 2010-02-20 d. ir už 2010-03-08 d. iki 2010 m. balandžio, kadangi minėti dienpinigiai – 6007,39 Lt pagal 2010-04-07 d. įsakymą dėl išieškojimo buvo išskaičiuoti už vilkiko priekabos ištempimą ir remontą, taip pat atskaitymai iš dienpinigių buvo atlikti 2010-03-03 d. įsakymu Nr. B-63 572,2 Lt sumai, 2010-04-08 d. įsakymu Nr. B-81 – nuskaičiuota 2875 Lt dienpinigių už sugadintą ryšio anteną, 2010-04-17 d. įsakymu Nr. B-84 1622 Lt suma iš dienpinigių, 2010-04-29 d. įsakymu išskaičiuota iš dienpinigių 1 823,23 Lt už kurą ir kelius, 2010-05-10 d. įsakymu Nr. B-94 5,13 Lt dienpinigių už viršytą telefono sąskaitą. Viso išskaičiuota 11 282,95 Lt dienpinigių, o tai reiškia, kad apeliaciniame skunde nurodomos sumos dėl nesumokėtų dienpinigių yra nepagrįstos, kadangi jos teisėtai išskaičiuotos, darbuotojas išskaitymų neginčijo.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „MEVEX“ prašo teismo iš dalies panaikinti 2011 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ta apimtimi, kuria buvo tenkintas ieškovo ieškinys ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atsakovui, tenkinti apelianto priešinį ieškinį visa apimtimi, priteisiant iš ieškovo 15 487,02 Lt žalos atlyginimui ir kitas reikalautas sumas, kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (t.3, b.l. 43-51). Apeliantas nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog apeliantas neįrodė fakto, jog darbuotojas darbe 2010-04-29 d. buvo neblaivus visiškai neatsižvelgė į pateiktus įrodymus ir faktus – teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų dėl ieškovo neblaivumo ir šios aplinkybės gali būti nustatinėjamos bet kokiomis darbdaviui prieinamomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos darbuotojų neblaivumo tikrinimo aspektu ir nepagrįstai nurodė, jog vien direktorės ir buhalterės pasirašytas aktas dėl neblaivumo ir konstatavimas, jog ieškovas atsisakė pasitikrinti neblaivumą kitomis priemonėmis yra nepakankamas įrodymas, nors šias aplinkybes galima įrodinėti visomis CPK 177 str. įrodinėjimo priemonėmis. Ieškovo neblaivumas pakankamai įrodytas – tiek surašytu aktu, tiek buhalterės parašu ant akto ir šių įrodymų pilnai pakanka konstatuoti darbuotojo neblaivumą. Teismo išvada, kad apeliantas privalėjo imtis priemonių nustatyti neblaivumą įtvirtintų LR Vyriausybės 2006 05 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai, nes jos yra skirtos įgyvendinti nutarime nurodytiems viešosios teisės aktams, bet nereglamentuoja darbo santykių, todėl šiame teisės akte įtvirtinta neblaivumo sąvoka ir nustatymo tvarka tiesiogiai netaikytina nustatinėjant DK 235 str. 2 d. 8 p. taikymui reikšmingą darbuotojo neblaivumo būseną (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-350/2011). Apelianto teigimu, teismo priimtas sprendimas yra prieštaringas, nes sprendimo 17 psl. teismas konstatuoja, jog ieškovo atleidimas dėl neblaivumo darbe neatitinka formalių reikalavimų, todėl yra neteisėtas, tačiau jau sprendimo 19 psl. nurodo, kad vien formalių reikalavimų neatitikimas negali būti pagrindu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir pripažino atleidimą iš darbo dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną teisėtu. Be to teismas sprendimo motyvuojančioje dalyje nustatė, jog darbuotojo atleidimas kartu yra neteisėtas ir teisėtas, todėl ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Apeliantui nesuprantam, kokiu būdu atleidimas gali būti kartu ir teisėtas ir neteisėtas, kadangi konstatavus bent vieną iš atleidimo pagrindų kaip tinkamą, teismas turėjo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o ne tenkinti iš dalies, todėl teismas pažeidė CPK 263 str. nuostatas. Teismas išskyrė du pagrindus – DK 136 str. 3 d. 1 p., 253 str. 2 d. 8 p., bei DK 136 str. 3 d. 1 p., 253 str. 2 d. 9 p.. Teismas padarė teisės taikymo klaidą, kadangi DK numato atleidimo iš darbo pagrindus, o DK 235 str. reglamentuoja tik drausminių nuobaudų skyrimo pagrindus, kurie gali būti sąlyga atleisti darbuotoją remiantis DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Kadangi atleidimo pagrindas tas pats, t.y. DK 136 str. 3 d. 2 p., todėl teismas negalėjo ieškinio tenkinti iš dalies, kadangi atleidimą pripažino teisėtą minėtu pagrindu. Dėl priešinio ieškinio atsakovas nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad priešieškinys nepagrįstas. Apeliantui padaryta žala dėl ieškovo kaltės, t.y. ieškovui nesilaikius darbdavio nustatyto maršruto ir jam pasirinkus sudėtingesnį kelią, įvyko avarija, dėl ko buvo sugadintas vilkikas su priekaba. Apeliantas patyrė išlaidas dėl vilkiko transportavimo į Lietuvą remontui ir dėl ko negalėjo vykdyti užsakymo, todėl negavo pajamų, akivaizdu, kad žala kilo dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų. Atsakovo patirtos 6 504,80 Lt išlaidos dėl vilkiko transportavimo į Lietuvą yra įrodytos bylos medžiaga. Teismo argumentas, kad apeliantas su priešieškiniu kreipėsi tik tada, kai pastarajam buvo pareikštas ieškinys yra niekinis, nes šiuo atveju galioja bendras ieškinio senaties terminas, kuris nebuvo praleistas (DK 27 str. 5 d., CK 1.133 str., CK 1.126 str.).

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 77-78) ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrindė jo nurodytų aplinkybių dėl neva patirtų ir prašomų priteisti nuostolių ir jų dydžio, nes nepateikia įrodymų, kurie objektyviai leistų pagrįsti jo keliamus reikalavimus. Iš byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai teigti apie ieškovo kaltę dėl nurodyto autoįvykio komandiruotės metu, taip pat nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp autoįvykio ir ieškovo veiksmų, o pateikti įrodymai yra formalūs, neinformatyvūs ir nepagrindžia priešinio ieškinio reikalavimų. Taip pat pažymėjo, kad jau teisminio nagrinėjimo metu buvo konstatuota, kad visi pagrįsti apelianto nuostoliai buvo išskaičiuoti iš ieškovo darbo užmokesčio.

IV.Apeliacinio teismo argumentai.

Ieškovo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

LR CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje pagal šalių pateiktus apeliacinių skundų argumentus ir motyvus spręstinas klausimas dėl drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, darbo sutarties nutraukimo DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. pagrindais ir įrodymų vertinimo, kas sudarė sąlygas darbdaviui taikyti ieškovui drausminę atsakomybę bei nuostolių atlyginimo pagal materialinės atsakomybės sutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Dėl atleidimo iš darbo DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. pagrindais (235 str. 2 d. 8-9 p.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas 2010-05-10 d. įsakymu Nr. B-97 nuo 2010-05-10 d. atleistas iš užimamų vairuotojo–mechaniko-ekspeditoriaus pareigų pagal DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. (235 str. 2 d. 8-9 p.) (t.y. darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą - 8 p. darbuotojas darbo metu darbe yra neblaivus; 9 p. neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną) (t. 1, b.l. 116). 2010-02-24 d. įsakymu Nr. 10/02/24-06 akto Nr. 10/02/24-05 pagrindu ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba už komandiruotės metu patirtus įmonei nuostolius (t.1, b.l. 99-101). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, konstatavo, kad ieškovas netinkamai vykdė savo darbines pareigas, atsakovo vidaus darbo tvarkos taisykles, vairuotojo ekspeditoriaus pareigybines instrukcijas, todėl jam teisėtai ir pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Esant tarp šalių ginčui ir ieškovui neigiant neblaivumo faktą, teismas laikė, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog 2010-04-29 d. ieškovas buvo darbe neblaivus, t.y. nesiėmė priemonių ieškovo neblaivumui nustatyti, nors įmonėje buvo aparatas neblaivumui nustatyti, ieškovas nebuvo nušalintas nuo darbo, buvo pareikalauta iš jo atvykimo metu pasiaiškinimo (DK 240 str.). Teismas laikė nepakankamu įrodymu 2010-04-29 d. atsakovo direktorės aktą Nr. 10/04/29-09, todėl konstatavo, kad atleidimas DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu – 235 str. 2 d. 8 p. yra laikytinas neteisėtu. Tačiau laikė įrodytu, kad ieškovas atleistas DK 136 str. 3 d. 2 p. – 235 str. 2 d. 9 p. pagrindu teisėtai, nes ieškovas neįrodė, kad 2010 04 26-28 d. darbe nebuvo dėl svarbių priežasčių, turėdamas darbdavio sutikimą, todėl toks ieškovo elgesys pagrįstai laikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo padarytomis išvadomis, laiko jas pagrįstomis ir teisėtomis, o šalių nurodytus apeliacinių skundų argumentus dalyje dėl atleidimo iš darbo atmeta kaip nepagrįstus.

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino įstatymo normas, susiformavusią teismų praktiką, neteisingai aiškino tarp šalių sudarytą darbo sutartį, neatsižvelgė į darbo sutarties aiškinimo taisykles, kurias reglamentuoja CK 6.193 str., tikrąją sutarties šalių valią, kas liečia sudarytos darbo sutarties vykdymą, konkrečių darbo funkcijų paskyrimą apeliantui ir jų atlikimo tvarką yra iš esmės yra tik deklaratyvūs skundo teiginiai, neparemti konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu ar faktiniu vertinimu, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nenagrinėjo ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių dėl jo neva neatvykimo į darbą, deklaratyviai vertino pervežimų kompanijose susiklosčiusią praktiką, klaidingai konstatavo, kad ieškovas neatvyko į darbą 2010 04 26 – 28 d. ir nepateikė neatvykimo priežasčių, neatsižvelgė į apelianto ir liudytojų nurodytas aplinkybes dėl vairuotojų-ekspeditorių darbo vietos ir jų darbo organizavimo, nes bendrovėje nėra sudarytos tinkamos darbo sąlygos grįžusiems vairuotojams iš reiso, taip pat nėra numatyta, kokias funkcijas jie turėtų atlikti kai nevažiuoja į reisą, todėl nėra aišku koks yra vairuotojo vaidmuo tarp reisų.

Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatyta, kad ieškovas grįžęs iš komandiruotės (2010-03-08 iki 2010-04-25 d.) nebuvo darbe 2010-04-26 d., 2010-04-27-2010-04-28 d., 2010-05-03, 04, 06, 07 d. (t.1, b. l. 109-111). Remiantis šalių pasirašytos darbo sutarties 5 p. ieškovui nustatyta 8 val. darbo diena; 10 p. darbuotojas įsipareigoja vykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus laikytis darbo įstatymų ir vidaus tvarkos taisyklių įmonėje, susipažinti ir vykdyti visus vairuotojo-mechaniko-ekspeditoriaus pareiginės instrukcijos reikalavimus (t.1, b.l. 4-5). Remiantis 2010 03 08 d. įsakymu Nr. 28 Dėl komandiruotės ir įsakymo 8.1 p. grįžęs iš komandiruotės ieškovas privalo ne vėliau kaip per vieną dieną po reiso pateikti finansinę ataskaitą apie atliktą reisą, išleistas pinigines sumas, dokumentus, patvirtinančius išlaidų teisingumą, grąžinti visus reisui išduotus ir reise gautus dokumentus. Pagal vidaus darbo tvarkos taisyklių, su kuriomis ieškovas supažindintas pasirašytinai (t.2, b.l. 21-26) 12 p., įmonėje nustatyta penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis; 59.10 p. darbuotojas privalo ateiti ir išeiti iš darbo nustatytu laiku, jeigu į darbą neatvykstama be svarbių priežasčių, pranešti apie tai kaip galima greičiau tiesioginiam darbo vadovui. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų - vairuotojų – ekspeditorių prašymų, tame tarpe ir ieškovo (t.1, b.l. 85, t.2, b.l. 8-9), liudytojų T. K., D. R. ir kt. parodymų (t.3, b.l. 16) nustatyta, kad darbuotojams buvo taikoma penkių darbo dienų savaitė, o kiekvienu konkrečiu atveju grįžę po komandiruotės darbuotojai rašydavo atskirus prašymus dėl sutrumpinto darbo laiko (vieną dieną per savaitę; vieną valandą per savaitę, etc.) ir tais konkrečiais atvejais būdavo priimami darbdavio įsakymai dėl darbuotojų darbo laiko (t.2, b.l. 12, 13). Kadangi ieškovas neįrodė, jog įmonėje buvo susiklosčiusi kitokia darbo laiko praktika, neįrodė svarbių priežasčių, dėl kurių ginčo laikotarpiu nebuvo darbe, todėl pagrįsta teismo išvada, kad atsakovas tokį ieškovo elgesį – neatvykimą į darbą nurodytomis darbo dienomis įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir jam taikė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p..

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto UAB „Mevex“ apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl ieškovo neblaivumo fakto, nes apeliantas pateikė teismui pakankamus įrodymus dėl ieškovo neblaivumo, nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos darbuotojų neblaivumo tikrinimo aspektu ir nepagrįstai nurodė, jog vien direktorės ir buhalterės pasirašytas aktas dėl neblaivumo ir konstatavimas, jog ieškovas atsisakė pasitikrinti neblaivumą yra nepakankamas įrodymas.

Ieškovo neblaivumo faktą atsakovas įrodinėjo 2010-04-29 d. aktu Nr. 10/04/29-09, kuriame konstatuota, kad 2010-04-29 d. ieškovas apie 12 val. atėjo į firmą neblaiviame stovyje, atsisakė pasitikrinti alkoholio kiekį, atsisakė rašyti bet kokius pasiaiškinimus. Aktas pasirašytas įmonės buhalterės bei vadybininkės (t.2, b.l.161). Tai yra, įrodinėjo įmonės darbuotojų surašytu aktu. Pakankamas atleidimo iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., kaip drausminės nuobaudos taikymo pagrindas yra faktas, kad darbuotojas darbo metu ir darbe (darbo vietoje ar bet kurioje kitoje vietoje, kurioje jis buvo dėl darbo funkcijų vykdymo) buvo neblaivus. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavio pareiga yra pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotoją tokį pažeidimą padarius, o teismo–pagal konkrečias bylos aplinkybes įvertinti, ar darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, tinkamai nustatė darbuotojo neblaivumo faktą, reikšmingą DK 235 str. 2 d. 8 punktui taikyti, ar laikėsi kitų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Asmens neblaivumo faktą darbdavys gali nustatyti jam prieinamomis priemonėmis ir tvarka, kuri neprieštarauja teisės aktams, o įrodymai gali būti bet kokie darbuotojo neblaivumo būklę fiksuojantys faktiniai duomenys (CPK 177 str. 2, 3 dalys). Ieškovui V. P. ginčijus byloje darbo sutarties su juo nutraukimą už buvimą darbo metu neblaiviu, atsakovas, tvirtindamas, kad 2010-04-29 d. ieškovas atvyko į darbą ir buvo jame neblaivus, privalėjo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 str.). Sprendžiant ar apeliantas tinkamai įvykdė šią įrodinėjimo pareigą, atsižvelgtina į bendruosius įrodymų pakankamumo bei kitus įrodinėjimo ir faktinių duomenų vertinimo civiliniame procese principus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo byloje šalių pateiktų įrodymų visuma, kurią ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, teikia pagrindą išvadai, kad apelianto UAB „Mevex“ pateikti duomenys nebuvo pakankami pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad ieškovas padarė nurodytą darbo drausmės pažeidimą – byloje nepateikta nei ieškovo rašytinio pasiaiškinimo dėl šio pažeidimo, rašytinių įrodymų, kad buvo pareikalauta, kad jis tokį pasiaiškinimą dėl buvimo darbe neblaiviam pateiktų, kad ėmėsi veiksmų neblaivumo darbe faktui nustatyti – įmonėje yra prietaisas neblaivumui nustatyti, jog ieškovas buvo nušalintas nuo darbo dėl tokios būklės. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2010-04-29 d. nėra pažymėta sutartiniu žymėjimu NN, kad ieškovas buvo nušalintas nuo darbo dėl pasirodymo darbe neblaivus. DK 123 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, darbdavys tą dieną neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Ši teisės norma iš esmės suformuota ne kaip darbdavio teisė, bet kaip darbdavio pareiga, kurią yra privalu vykdyti, o darbdavio teise yra pripažintina DK jam suteikta galimybė darbuotojo pasirodymą darbe neblaiviu vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nutraukti su juo sutartį. Taigi, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis nušalino ieškovą nuo darbo, raštu pareikalavo, kad ieškovas pasiaiškintų dėl šio pažeidimo (DK 240 str.). 2010-04-29 d. akte Nr. 10/04/29-09 konstatuota, kad atsisakė rašyti bet kokius paaiškinimus (dėl neatvykimo laiku, dėl elgesio reiso metu), 2010 04 30 d. Kvietime dėl atvykimo į darbą (t. 2, b.l. 162) nurodoma, kad „jūs neparašėte pasiaiškinimo dėl Jums pareikštų pastabų reiso metu“ (t.1, b.l. 165), t.y. šiuose įrodymuose nėra nurodoma, kad darbuotojas turėtų pasiaiškinti dėl buvimo darbe neblaiviam. Darbdaviui nevykdant įstatyme nustatytos pareigos ir nenušalinant, kaip įtariama, neblaivaus darbuotojo nuo darbo, nepareikalaujant pasiaiškinimo, o šią aplinkybę įrodinėjant tik savo darbuotojų surašytais aktais, sukuriama situacija, kai darbuotojas netenka galimybės kreiptis į med. įstaigą ar kitokiu būdu rinkti duomenis apie savo blaivumą darbo metu (DK 123 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas padarė minėtą darbo drausmės pažeidimą.

Apelianto UAB „Mevex“ tvirtinimu, teismas netinkamai interpretavo darbo santykius reglamentuojantį teisės aktą ir prie atleidimo iš darbo pagrindų priskyrė ir darbo pagrindui atsirasti reikalingas sąlygas. Teismas išskyrė du pagrindus – DK 136 str. 3 d. 1 p., 253 str. 2 d. 8 p., DK 136 str. 3 d. 1 p., 253 str. 2 d. 9 p., todėl padarė teisės taikymo klaidą, kadangi DK numato atleidimo iš darbo pagrindus 136 str., o DK 235 str. reglamentuoja drausminių nuobaudų skyrimo pagrindus, kurie gali būti sąlyga atleisti darbuotoją remiantis DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Kadangi atleidimo pagrindas yra tas pats, t.y. DK 136 str. 3 d. 2 p., todėl teismas negalėjo tenkinti ieškinio iš dalies, kadangi pripažino atleidimą minėtu pagrindu teisėtu.

Kolegija minėtus skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nustatyta, kad 2010-05-10 d. įsakymu dėl atleidimo iš darbo Nr. B-97 (t.1, b.l. 116) ieškovas buvo atleistas nurodant atleidimo pagrindą DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. (235 str. 2 d., 8-9 p.). Tai reiškia, kad atleidime iš darbo atsakovas nurodė skirtingus ir savarankiškus darbo sutarties nutraukimo pagrindus – 136 str. 3 d. 1 punktą (kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jeigu prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos); 136 str. 3 d. 2 punktą (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas – Kodekso 235 str.). Kaip šiurkštų vienkartinį darbo pareigų pažeidimą darbdavys nurodė du savarankiškus pagrindus – 2 d. 8 p. – tai, kad darbuotojas darbo metu darbe yra neblaivus; 9 p. – neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Todėl teismas ir analizavo bei vertino byloje ar yra nustatyta reikšmingų faktų visuma taikyti ieškovui drausminę atsakomybę už kiekvieną jo atliktą šiurkštų vienkartinį darbo pareigų pažeidimą, nes jie darbdavio įsakyme dėl atleidimo iš darbo buvo nurodyti kaip savarankiški šiurkštaus pažeidimo faktai.

Dėl atsakovo priešinio ieškinio.

Apeliantas UAB „Mevex“ skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad priešieškinys yra nepagrįstas. Ieškovas buvo sudaręs su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį, žala atsakovui padaryta dėl ieškovo kaltės, t.y. nesilaikius darbdavio nustatyto maršruto ir jam pasirinkus sudėtingesnį kelią įvyko avarija, dėl ko buvo sugadintas vilkikas su priekaba. Buvo patirtos išlaidos dėl vilkiko transportavimo į Lietuvą remontui ir dėl ko atsakovas negalėjo vykdyti užsakymų, todėl negavo pajamų. Teismo išvada, kad nepateikta įrodymų, patvirtinančių nuostolių dydį nepagrįsta, nes buvo pateikti įrodymai dėl patirtos 6 504,80 Lt žalos dėl vilkiko transportavimo į LR, tai patvirtina ir sąskaitos – faktūros.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešinį ieškinį konstatavo, kad atsakovo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai – 2010-07-02 d. Aktas Nr. 71, 2011-01-11 d. paaiškinimai, 2010-07-02 d. paaiškinimas prie Akto Nr. 71 bei kiti rašytiniai įrodymai nepagrindžia priešiniame ieškinyje nurodytų argumentų ir aplinkybių dėl atsakovo patirtų nuostolių (transporto priemonės gabenimo, remonto, negautų pajamų) bei jų dydžio, nes šios aplinkybės neįrodytos, t.y. nėra pateikta kokia transporto konkrečiai priemone ir kam priklausančia, kokiu laikotarpiu krovinys buvo pargabentas į Lietuvą; užsakymai krovinių pervežimui nurodytomis sumomis, buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys negautų įmonės pajamų dydį ir t.t.). Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka, nes atsakovas priešiniam ieškiniui pagrįsti įrodymų pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Atsakovo su priešiniu ieškiniu pateiktas 2010-07-02 d. Aktas Nr. 71 ir jame konstatuotos aplinkybės, prie akto pateikti rašytiniai įrodymai, paaiškinimai dėl patirtų nuostolių, kolegijos vertinimu nėra pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, t.y. tiesioginiais įrodymais apie realiai atsakovo patirtas išlaidas, šių išlaidų bei negautų pajamų tiesioginį priežastinį ryšį su ieškovo veiksmais autoįvykio komandiruotės metu.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumento, kad teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir dalies reikalavimų nenagrinėjo.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 str. 2 d., nes išsprendė ne visus ieškovo reikalavimus, t.y. visiškai sprendime nepasisakė dėl apelianto keliamo reikalavimo priteisti neišmokėtas su darbo santykiais susijusias sumas, šių reikalavimų nenagrinėjo, nesilaikė formuojamos teismų praktikos ir pažeidė įstatymo normas, todėl tai sudaro absoliutų pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Bendra atsakovo įsiskolinimo suma sudaro 19 314 Lt ir ji susidaro sudėjus nesumokėtus ieškovui dienpinigius už du jo atliktus reisus, taip pat pinigus, kuriuos ieškovas mokėjo iš savo lėšų už užsienyje mokamus kelius ir palūkanas už uždelstus atsiskaitymus. Ieškovui nekompensuota suma už kelių mokesčius 2010-03-08 d. – 2010-04-24 d. reiso metu sudaro 1 041 Lt, šios sumos atsakovas nemoka nuo 2010-04-24 d., todėl palūkanos CK 6.210 str. 1 d. paskaičiuotos iki ieškinio padavimo dienos sudaro 9 Lt 34 cnt (46 uždelstos dienos). Už laikotarpį nuo 2010-01-09 d. iki 2010 -02-20 d. atliktą reisą atsakovas skolingas 8 388 Lt. 60 proc. šios sumos sudaro 5 033 Lt, nuo kurių paskaičiuotos palūkanos sudarančios 76 Lt 80 cnt (palūkanos paskaičiuotos nuo 2010-02-20 d. iki ieškinio padavimo dienos). Dienpinigių įsiskolinimas 2010-03-08 d. iki 2010-04-24 d. už atliktą reisą 9 309 Lt, pridedant 40 proc. ankstesnio reiso palūkanų – 3 355 Lt, bendra suma 12 664 Lt, palūkanos sudaro 81 Lt 56 cnt (46 d. iki ieškinio padavimo į teismą imtinai) ir įstatyminių palūkanų normos – 5 proc. Apeliantui taip pat priklauso pagal DK 141 str. 3 d. vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo taip pat visiškai nenagrinėjo.

Pagal CPK 265 str. 2 d. teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus kai priimamas dalinis sprendimas. Rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti teismo išvada ieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, priešieškinys atmetamas, t.y. pirmosios instancijos teismas pripažįsta ieškovo V. P. atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 1 p., 235 str. 2 d. 8 p., neteisėtu, kitoje dalyje ieškinį atmeta. Tai reiškia, kad teismas ieškovo likusius pareikštus reikalavimus – dėl 19 314,70 Lt neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų (dienpinigių, lėšų už užsienyje mokamus kelius, palūkanų už uždelstus atsiskaitymus, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką) atmetė, t.y. išsprendė šiuos reikalavimus, jų netenkindamas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo šiuo apelianto nurodytu pagrindu (CPK 329 str. 2 dalies 7 punktas) yra nepagrįstas.

Tačiau pagal CPK 327 str. apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu yra nustatomi CPK 329 str. 2 ir 3 d. nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo atvejai. CPK 263 str. nustato teismo sprendimui teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Teismo sprendimo pagrįstumas inter alia priklauso nuo to, ar teismas teisingai įvertina byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Apie tai sprendžiama analizuojant motyvuojamąją teismo sprendimo dalį, kurioje teismas, išnagrinėjęs bylą, privalo išdėstyti padarytų išvadų motyvus. CPK 270 str. nustato, kad motyvuojančioje dalyje glausta forma turi būti nurodoma įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai dėl kurių teismas atmetė kokius nors įrodymus. Vadinasi, be teisinių argumentų, pirmosios instancijos teismo sprendime turi būti išdėstyti ir faktiniai argumentai, t.y. išsamus kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinis įvertinimas. Motyvuojančioje teismo sprendimo dalyje turi būti pateikta byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų analizė, atskleidžiant jų įrodomąją reikšmę. Iš šios sprendimo dalies turi būti aišku, kodėl vienas ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes teismas laiko nustatytomis, o kitas – nenustatytomis, o tai leidžia nustatyti ar teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykį. Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovas suformulavo keletą savarankiškų reikalavimų – pripažinti jo sudarytos darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, kurios sudaro 19 314,70 Lt (dienpinigių, lėšų už užsienyje mokamus kelius, palūkanų už uždelstus atsiskaitymus, vidutinio jo darbo užmokesčio sumą nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio padavimo į teismą dienos imtinai, kas sudaro 1 196 Lt sumą neatskaičius mokesčių, priteisti ieškovui jo vidutinio darbo užmokesčio sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojančia dalimi (t.3, b.l. 29-41) nustatyta, kad sprendimo motyvuojančioje dalyje nėra padaryta jokių išvadų ir nėra nurodyta jokių motyvų (sutrumpintų motyvų) dėl ieškovo aukščiau minėtų pareikštų reikalavimų, susijusių su neišmokėtomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, nėra konstatuota ar atleidimo iš darbo dieną su ieškovu buvo pilnai atsiskaityta, todėl apeliantas neturėjo galimybės suprasti, kodėl šie jo savarankiški ieškinio reikalavimai yra atmesti, ieškovui apeliaciniame skunde nurodant, kad teismas jų visai neišnagrinėjo. Dėl šių motyvų teismo sprendimas dalyje, kurioje atmesti ieškovo reikalavimai dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo negali būti paliktas galioti, todėl sprendimą šioje dalyje panaikinus byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Kiti šalių apeliacinių skundų argumentai nėra reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 10 Lt sumą (t.3., b.l.92), todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, į valstybės biudžetą šiuo atveju nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. kolegija

n usprendė:

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovo reikalavimai priteisti su darbo santykiais susijusias sumas, kurios sudaro 19 314,70 Lt, priteisti ieškovui vidutinio jo darbo užmokesčio sumą nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio padavimo į teismą dienos imtinai, kas sudaro 1 196 Lt sumą neatskaičius mokesčių, priteisti ieškovui jo vidutinio darbo užmokesčio sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.