Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2009-06-29 sudarytos darbo sutarties Nr. 07 nutraukimą neteisėtu, priteisti 19 314,70 Lt su darbo santykiais priklausančių sumų, vidutinio darbo užmokesčio sumą 1 196 Lt nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio padavimo į teismą dienos imtinai, vidutinio darbo užmokesčio sumą nuo ieškinio padavimo į teismą dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2010-05-10 aktu – įsakymu Nr. 10/05/10-10 atleistas iš darbo DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 p. (235 str. 2 d. 8 ir 9 p.). Su atleidimu nesutiko, nes nenustatyta aplinkybė, kad buvo atvykęs į darbą neblaivus, pilnai neatsiskaitė po atlikto reiso, nepateikė priežasties dėl neatvykimo į darbą 2010 m. balandžio 26-28 dienomis. Priešingai, atsakovas pažeidė įstatymus, todėl ieškovo atleidimas neteisėtas, darbdavys su juo neatsiskaitė paskutinę darbo dieną, tuo pažeisdamas DK 141 str. Bendra atsakovo įsiskolinimo ieškovui suma yra 19 314,70 Lt (dienpinigiai už du reisus 2010-01-09 – 2010 02 20, 2010-03-08 – 2010-04-24, išlaidos už ieškovo sumokėtus užsienyje kelius, palūkanos).

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 15 487,02 Lt patirtų nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį grindė 2009-06-29 sudaryta sutartimi Nr. 07 „Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės“ bei ieškovo padarytais nuostoliais, kilusiais komandiruotės metu, t. y. nuo 2010-01-08 iki 2010-02-21 Prancūzijoje. 2010-02-11 vairuodamas vilkiką Iveco, valst. Nr. ENS 715/CK 579, į išsikrovimą, ieškovas nukrypo nuo jam UAB „Mevex“ 2010-01-08 įsakymu Nr. 20 „Dėl komandiruotės“ nurodyto maršruto, buvo neatsargus, neatidus ir nerūpestingas, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, saugaus eismo taisyklių reikalavimų, nesuvaldė vilkiko ir nuslydo nuo kelio, dėl ko atsakovas patyrė turtinę žalą – vilkiko Iveco, valst. Nr. ENS 715/CK 579, iškėlimo iš griovio darbai 3 007,39 Lt (871 EUR); vilkiko priekabos remontas – 3 896,39 Lt. UAB „BTA draudimas“ už eismo įvykio metu apgadintą vilkiką žalai atlyginti sumokėjo tik 1220,16 Lt, t. y. už vilkiko priekabos remontą 220,16 Lt, bei 1 000 Lt už transporto priemonės buksyravimą užsienyje, bet neatlygino draudimo poliso priede numatytos 3 000 Lt dydžio frančizės bei 2l procento pridėtinės vertės 676,23 Lt dydžio mokesčio. Šią aplinkybę patvirtina civilinėje byloje esantis 2010-04-20 UAB „BTA draudimas“ raštas Nr. S-10-KAŽ-0482 „Dėl žalos atlyginimo“. 2010-02-20 pasikeitimo metu vairuotojas-mechanikas-ekspeditorius O. R. pastebėjo ir nurodė vilkiko ir puspriekabės priėmimo-perdavimo akte, kad sulaužytas galinis puspriekabės žibintas ir sulenktas puspriekabės rėmas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl transporto priemonės sugadinimo UAB „Mevex“ darbuotojai negalėjo vykdyti įmonės jiems paskirtų darbo apimčių, transporto priemonė Iveco, valst. Nr. ENS 715/CK 579, turėjo būti priverstinai parvaryta į Lietuvą iš Prancūzijos, kur įvyko eismo įvykis, remonto darbams, bei ją suremontavus, atgal iš Lietuvos į Prancūziją toliau vykdyti komandiruotės numatytų apimčių. Išlaidos transporto priemonės gabenimui sudaro 6 504,80 Lt. UAB „Mevex“ negavo pajamų – vilkikui likus L.T.D.I. kompanijoje įmonė pagal vidutinius skaičiavimus per 19 dienų galėjo uždirbti 11 720 Lt, išlaidos vairuotojui mokamų dienpinigių už 19 dienų sudarytų 1 750 Lt. Todėl dėl vilkiko parvarymo į Lietuvą įmonė neteko 8 982,22 Lt. Bendri nuostoliai sudaro 15 487,02 Lt (transporto priemonės gabenimo – 6 504,80 Lt ir negautos pajamos – 8 982,22 Lt).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Mevex“ prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-04 sprendimą dalyje, kurioje iš apelianto buvo priteistos atitinkamos sumos ieškovui bei valstybei ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog teismas konstatavo, kad apeliantas nėra sumokėjęs ieškovui 7 777,09 Lt komandiruotpinigių. Atsakovo nuomone, ši teismo išvada negali būti pagrindu pripažinti atsakovo atliktas užskaitas neteisėtomis ar niekinėmis, kaip tą padarė teismas. Jeigu ši suma ir nebuvo išmokėta ieškovui tiesiogiai, jos apimtyje buvo užskaityti priešpriešiniai ieškovo įsipareigojimai apeliantui atliekant įskaitymą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad išskaitos iš ieškovui priklausančių komandiruotpinigių, buvo atliktos gerokai ankščiau iki Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimų priėmimo dienos. Teismo sprendimas įgauna įstatymo galią tik nuo jo įsiteisėjimo dienos. Taigi vėliau priimti teismų sprendimai negali turėti įtakos apelianto iki tų sprendimų priėmimo atliktoms išskaitoms iš ieškovo komandiruotpinigių. Nurodo, kad ankščiau ginčą nagrinėję Vilniaus rajono apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai sprendė klausimą ne dėl atliktų išskaitymų teisėtumo, tačiau dėl žalos iš ieškovo priteisimo, todėl teismų sprendimai negali turėti įtakos išskaitymų teisėtumui. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi LAT praktika dėl išskaitymo negalimumo iš darbuotojo. Abiejose teismo sprendime minimose LAT nutartyse ratio decidendi nesutampa su šios bylos aplinkybėmis pirmiausia tuo, kad LAT spręstose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės vykdyti išskaitymą iš darbuotojo darbo užmokesčio. Šiuo atveju išskaitymas buvo vykdomas iš darbuotojo dienpinigių, kurie nelaikytini darbo užmokesčiu, ar su juo susijusiomis sumomis. Atitinkamai vykdant išskaitymą iš dienpinigių, netaikytinas DK 224 str. numatytas apribojimas išskaityti ir pan. Nurodo, kad teismas nepagrįstai remiasi CK 6.134 str. 1 d. 6 p., kadangi šioje byloje apeliantas nenukreipė išieškojimo iš ieškovo turto, iš kurio negalimas toks išieškojimas. Teismas taip pat visiškai netinkamai vadovaujasi CPK 739 str. 2 p., kuris yra procesinė norma ir taikytinas vykdymo procese atliekant vykdymo veiksmus. Šioje byloje jokie vykdymo veiksmai nebuvo atliekami. Todėl klaidinga yra teismo išvada, kad įstatymas draudžia daryti išskaitymą iš komandiruotpinigių. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės veikdamas ex officio panaikinti įskaitymo sandorių, kitaip tariant pripažinti juos negaliojančiais, kadangi net jeigu jie ir buvo neteisėti, tai nebuvo akivaizdu. Ieškovas per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį nepareiškė ieškinio dėl apelianto atliktų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais. Taip pat nurodo, kad apeliantas ieškovui yra sumokėjęs visas dienpinigių sumas, todėl nėra jokio pagrindo priteisti sumas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Be to, remiantis DK 141 str. 3 d. negalima priteisti vidutinio darbo užmokesčio, kadangi jeigu ir buvo neišmokėtos sumos, tai buvo ne darbo užmokestis, o dienpinigiai.