- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- I-3105-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00030-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- R.J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R.J. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jam priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-3) nurodė, jog jis nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 11 korpuse nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant Higienos normų reikalavimus, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 ir 8 straipsnio nuostatas. Paaiškina, jog atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, buvo atlikta krata, kurios metu paiimti visi daiktai, drabužiai, kava, arbata, maistas, palikti tik asmens dokumentai, higienos priemonės ir išduota pižama, skirta vasaros sezonui. Akcentuoja, jog kratos metu buvo išrengiamas nuogai, jį stebėdavo pareigūnai (-ės), taip pat matydavo pro šalį einantys nuteistieji, nuteistosios. Teigia, jog atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, prašė leisti pasinaudoti dušu, tačiau pareigūnai nesuteikė galimybės, teigdami, jog galima naudotis dušu tik pagal nustatytą grafiką. Akcentuoja, jog jis kentėjo kitų nuteistųjų patyčias, užgauliojimus. Paaiškina, jog kameroje, kurioje buvo laikomas, nebuvo stalo, turėjo valgyti stovėdamas, nebuvo pakabų, todėl neturėjo kur pakabinti rankšluoščio. Pažymi, jog kameroje buvo nelygi palangė, kuri buvo sunkiai valoma, nebuvo drabužių spintos, kameroje buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas – 6 lemputės po 23 vatus. Akcentuoja, jog buvo pažeistas jo privatumas, nes nebuvo dieninių užuolaidų ir jį galėjo stebėti pareigūnai bei nuteistieji. Skundžiasi savo teisių pažeidimu, nes dušas itin mažas, nėra persirengimo kabinos, besimaudant sušlapdavo pižama ir rankšluostis, be to, neįrengtas dozatorius šampūnui ir dušo geliui. Pabrėžia, jog išduodamos pižamos yra iš nekokybiško audinio. Dėl tokių neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų jam sutriko miegas, tapo irzlus, nervingas, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, jautė emocinę depresiją, psichologines kančias.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 8-15) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas buvo gydomas nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. ir buvo patalpintas Vidaus ligų skyriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 203. Akcentuoja, jog pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nuostatas, priimtiems/išvykstantiems į/iš pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Paaiškina, jog pareiškėjui buvo atlikta krata vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatomis. Teigia, jog atlikus kratą, buvo surašytas perduotų ir turimų daiktų kvitas bei protokolas. Pabrėžia, jog tiek kvitai, tiek protokolai patvirtinti pareiškėjo parašu, jis neturėjo jokių pretenzijų. Akcentuoja, jog nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui krata buvo atlikta netinkamai, todėl prašo pareiškėjo teiginius dėl daiktų paėmimo ir netinkamai atliktos kratos vertinti kaip deklaratyvius. Nurodo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė priėmimo-skubios pagalbos skyriuje visiems naujai atvykusiems nuteistiesiems (suimtiesiems) suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau neįmanoma retrospektyviai patikrinti teiginius, jog tokia teise pareiškėjas negalėjo pasinaudoti. Pabrėžia, jog ligoninėje yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, sergantiems įvairiomis ligomis, todėl siekiant užtikrinti gydomųjų skyrių higieną, sterilumą ir tvarką bei prieinamumą prie paciento teikiant būtinąją medicinos pagalbą, patalpose, kietasis inventorius turi būti apribotas laikantis minimalių įrengimo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi reikalavimų, užtikrinant pacientams galimybę būtiniems daiktams ir maisto produktams susidėti. Teigia, jog ligoninė nepažeidė teisės aktuose nustatyto patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos. Informuoja, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 203 yra pakaba drabužiams pasikabinti, sanitariniame mazge yra kabliukai rankšluoščiui pasikabinti, palangės lygios. Pažymi, jog ginčo laikotarpiu buvo tinkamas patalpos natūralus ir dirbtinis apšvietimas, įrengtas pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Akcentuoja, jog ligoninėje laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai, o asmeniniai drabužiai saugomi ligoninės daiktų sandėlyje. Teigia, jog ligoninėje išduodamos pižamos yra kokybiškos, duomenų, jog pareiškėjui išduota nekokybiška pižama, nėra. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 langų išdengimo iš vidaus (užuolaidomis) nenumato, o dušo patalpos įrengtos vadovaujantis minėtos higienos normos nuostatomis. Akcentuoja, jog pareiškėjas privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes siekdamas žalos atlyginimo. Mano, jog pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, valstybės civilinė atsakomybė negalima. Akcentuoja, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.
Teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje kamerų tipo patalpoje sąlygų, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškia emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, psichologinėmis kančiomis, miego sutrikimu.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje kamerų tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje kamerų tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 11 d., sąlygų, pažeidžiant higienos normas: netinkamo apšvietimo, nelygios palangės, stalo, spintos, pakabos rankšluoščiui pakabinti nebuvimo, dėl išduotų pižamų netinkamos kokybės, privatumo neužtikrinimo, dėl netinkamai įrengtos dušo patalpos, taip pat dėl netinkamai atliktos asmens kratos ir paimtų asmeninių daiktų.
Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) reglamentuoja nuteistųjų siuntimo į pataisos įstaigas, taip pat priėmimo jose tvarką bei nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (66 str. 5 d., 112 str. 6 d.). BVK 116 straipsnis numato, kad pataisos įstaigose nustatoma reglamentuota vidaus tvarka.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, redakcija galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 20 d., pareiškėjo laikymo ligoninėje metu), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 57 punktą priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte nustatyta kad nuteistiesiems, kurių gydymo ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priede, ir 2.2, 2.6, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 punktuose nurodytus daiktus. Gydytojui rekomendavus, jiems leidžiama vartoti iš pataisos įstaigos atsivežtų ir (ar) įsigyti šių taisyklių 18 priede nurodytus maisto produktus. Į ligoninę nuteistojo atsivežti maisto produktai, kurių vartoti jam nerekomenduoja gydytojas, sunaikinami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte nustatyta tvarka.
Kratos atlikimo tvarką detalizuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362. Vadovaujantis Instrukcijos 153 ir 153.1 punktais nuteistiesiems (suimtiesiems) visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punkte numatyta, kad nuteistajam (suimtajam) prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kurie neįtraukti į nuteistiesiems (nuteistiesiems) leidžiamų turėti daiktų sąrašą. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Kratą atliekantis pareigūnas, kratą atlieka nuosekliai, apčiupinėdamas suimtojo (nuteistojo) kūną iš viršaus į apačią, o paskui apsukus nuteistąjį, iš apačios į viršų. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai.
Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktas numato, kad infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą.
Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 13 punktą, Ligoninės apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas organizuoja priėmimo – skubiosios pagalbos skyriuje atvykusių pacientų asmens kratas ir daiktų patikrinimą, supažindinimą su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, Ligoninės direktoriaus įsakymu nustatyta dienotvarke ir kitais dokumentais, esant būtinybei Ligoninės pacientų konvojavimą į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę Vidaus ligų skyrių, buvo atlikta visuminė asmens karta. Surašytas perduotų saugoti ir turimų daiktų 2018 m. balandžio 4 d. kvitas Nr. PS-5550 (toliau – ir Kvitas) (b. l. 19) bei Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos 2018 m. balandžio 4 d. protokolas Nr. PS-5509 (toliau – ir Asmens kratos protokolas) (b. l. 19).
Iš kvite nurodytų duomenų nustatyta, jog paimti pareiškėjo asmeniniai daiktai: striukė, viršus, kelnės, pakrovėjas, MP3, ausinės, televizorius ir žaidimų konsolė (Playstation ,,Sony”). Kvite neužfiksuota, jog iš pareiškėjo būtų paimti maisto produktai, kava, arbata. Pareiškėjas patikrinimo metu nurodė ir savo parašu patvirtino, kad kratos metu pretenzijų neturėjo (b. l. 19). Atkreiptinas dėmesys, jog tiek minėtas Kvitas, tiek Asmens kratos protokolas buvo pasirašyti pareiškėjo. Protokole pareiškėjas nepareiškė jokių pretenzijų. Pasirašydamas kratos protokolą pareiškėjas patvirtino, kad visi iš jo paimti daiktai įrašyti, įrašai yra teisingi, todėl abejoti minėtų dokumentų teisingumu teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie iš jo neteisėtai paimtus maisto produktus atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas visiškai neargumentavo, kokie neigiami padariniai, sudarantys pagrindą atlyginti neturtinę žalą, jam kilo dėl jo nuomone neteisėtai paimtų daiktų.
Pareiškėjo argumentai, jog atliekant asmens kratą jį stebėdavo pareigūnės, taip pat kiti nuteistieji, vertintini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Šiuo atveju pareiškėjas nusiskundimo neindividualizavo, nepateikė konkretaus atvejo, kuomet darant jo kratą, jį matė pareigūnė moteris arba nuteistieji. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimąsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją su skundais.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis buvo laikomas nebuvo stalo, spintos, pakabos rankšluoščiui pakabinti, palangės nelygios.
Pažymėtina, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetine įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintose normose (toliau – ir HN 47:2011). Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.
Minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (galiojanti redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.) 19 punkte numatyta, kad į gydomąjį skyrių atvykusiam pacientui skiriama lova, daiktų spintelė, drabužių spinta (jos dalis, kabykla) ir išduodamas ligoninės patalynės komplektas. Išvykdamas iš ligoninės, išrašytas pacientas privalo grąžinti ligoninės išduotą patalynę, drabužius ir avalynę. Atkreiptinas dėmesys, jog nei higienos normos HN 47:2011 21 punktas, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 19 punktas nenumato stalų įrengimo ligoninės gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Iš atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų – fotonuotraukų (b.l. 21-22) nustatyta, jog patalpoje yra įrengta pakaba drabužiams (rankšluosčiui) pasikabinti, lova, spintelė, todėl šiais įrodymais paneigiami pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl netinkamo kietojo inventoriaus kameroje įrengimo.
Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja kaip turi būti įrengiamos palangės, tačiau iš pateiktos fotonuotraukos nustatyta, jog palatoje Nr. 203 palangė buvo lygi. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas ligoninėje, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl inventoriaus trūkumo, palangės netinkamo įrengimo skundų atsakovui neteikė (b.l. 20), nei atsakovės atstovui, nei teismui nenurodė, kokias pasekmes ir kada jam sukėlė būtent jo vertinimu nelygi palangė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad palatoje buvo netinkamas apšvietimas.
Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento ši higienos norma nereglamentuoja.
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų, oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nors byloje nėra pateikta visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad pats pareiškėjas nesiskundė Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijai dėl netinkamo apšvietimo. Pareiškėjo argumentai, jog dirbtinė apšvieta neatitiko teisės aktų reikalavimų vertinami kaip subjektyvi jo nuomonė, kadangi byloje nepateikta jokių paaiškinimų, kaip jis apskaičiavo dirbtinę apšvietą. Šiame kontekste teismas taip pat vertina paties pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog dėl užuolaidų nebuvimo nebuvo galimybės apsisaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Akivaizdu, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog natūrali apšvieta buvo pakankama, jeigu reikėjo nuo jos apsisaugoti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų, kai jam atvykus į ligoninę buvo išduota nekokybiška vasarinė pižama, taip pat neaišku, ar pižamos yra dezinfekuojamos.
Higienos normos HN 134:2015 41–43 p. nustatyta, jog čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012), 108 ir 109 punktuose nurodyta, kad lovų, čiužinių, pagalvių, antklodžių užvalkalai bei pacientams išduoti ligoninės drabužiai yra skalbiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas.
Minėta, jog pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisykles, Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, pacientui atvykus planine tvarka (planinei konsultacijai), pasirašytinai išduodami Ligoninės drabužiai ir avalynė, pagal medicinines indikacijas pacientas nukreipiamas į atitinkamą gydomąjį skyrių (12.1.4 punktas). Infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus ligoninės administracijos leidimą (17 p.).
Taigi aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas įpareigoja Laisvės atėmimo vietų ligoninę pacientui išduoti įstaigos drabužius ir avalynę. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog ligoninės drabužiai – pižamos yra kokybiškos, pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau kaip 160 g/kv.m., audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, yra patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virimui itin aukštoje temperatūroje. Šie duomenys patvirtinti ir Socialinės įmonės UAB “Negalia” 2018 m. rugpjūčio 2 d. pažyma, kuri pateikta į bylą (b.l. 18). PVM sąskaitoje faktūroje (b.l. 18) nurodyta, jog pižamos yra flanelinės, jas sudaro kelnės ir švarkas. Todėl minėtais įrodymais paneigiami pareiškėjo argumentai, jog buvo išduota vasarinė pižama. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl nekokybiškos, nedizinfekuotos pižamos, taip pat dėl netinkamos pižamos pakeitimo kita, todėl pareiškėjo argumentai dėl pižamų vertinami kaip jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš privatumo neužtikrinimo, teigdamas, jog palatoje nebuvo užuolaidų, todėl jį iš kitų pastatų galėjo stebėti kiti asmenys.
Teismas vertina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad langai iš vidaus turi būti uždengti (užuolaidomis ir kt). Atsakovės atstovo paaiškinimais atsiliepime (b.l. 13) nustatyta, kad tarp pastatų yra 35 metrų atstumas, aukštis nuo žemės iki lango pirmame aukšte yra nuo 85 cm iki 90 cm. Nustatyta, jog ant langų yra įrengtos grotos pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, minėta, jog nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų kokie asmenys jį stebėjo, kada tai įvyko, visiškai nedetalizavo jo nurodytų aplinkybių dėl privatumo neužtikrinimo tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovės veiksmų, pažeidžiant jo teisę atvykus į įstaigą pasinaudoti dušu bei dėl netinkamo dušo patalpos įrengimo.
Higienos normos 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovės atstovas patvirtino, kad nuteistiesiems (suimtiesiems), atvykusiems į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau įrodymų, patvirtinančių, jog tokia teise į įstaigą atvykęs pareiškėjas pasinaudojo, negali pateikti, nes įstaigoje nėra vykdomas visų naujai atvykusių nuteistųjų (suimtųjų) registravimas dėl prausimosi dušu. Kadangi pats pareiškėjas skunde nenurodė, nedetalizavo, kokią jis patyrė žalą būtent dėl to, jog atsakovės atstovas neužtikrino teisės atvykus į įstaigą nusiprausti po dušu, o atsakovas atstovas negali patvirtinti/paneigti pareiškėjo teiginių, teismas sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, ypač pažymint tai, kad neturtinė žala negali būti momentinė (o teisės pasinaudoti dušu atvykus į įstaigą užtikrinimas/neužtikrinimas buvo vienkartinis), todėl civilinė atsakomybė atsakovės atstovui šioje dalyje negali kilti.
Reikalavimai sanitarinio mazgo ir dušo patalpoms įtvirtinti Higienos normos HN 47:2011 32 ir 34 punktuose. Juose nurodyta, jog įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, dušas ar vonia pacientams, turi būti įrengiami prie palatų, 1 dušas ar vonia turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiama bendra prausimosi patalpa, numatant ne mažiau kaip 1 dušą ar vonią 12 lovų. Kiekvienas dušas ar vonia turi būti įrengti atskiroje patalpoje ar uždaroje kabinoje. Jeigu vonia ar dušas ir tualetas įrengiami šalia vienvietės palatos, tuomet jie gali būti įrengti kartu (vienoje patalpoje). Pagal 38 punktą, santechniniai įrenginiai (praustuvės, vonios, unitazai ir kt.) turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, be matomų defektų (įtrūkimų, skilimų). Sienos, prie kurių numatoma tvirtinti santechninius įrenginius, turi būti padengtos drėgmei atspariomis medžiagomis. Patalpų, kuriose įrengti dušai, vonios, grindys, sienų paviršiai turi būti atsparūs drėgmei (39 punktas).
Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b.l. 21-22) nustatyta, jog dušo kabinose yra vieta pakabinti atsineštiems rūbams, rankšluoščiams (įrengti kabliukai), vieta pasidėti atsineštoms higienos priemonėms, dušo vietos uždengtos dušo užuolaidomis, akivaizdu, jog jose yra pakankamai vietos praustis nuteistiesiems (suimtiesiems), todėl šių rašytinių įrodymų pagrindu paneigiami pareiškėjo teiginiai, jog dušo kabinos įrengtos netinkamai. Dėl pareiškėjo argumentų, jog dušo patalpose nėra įrengti kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai, teismas pasisako, jog nors Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nenumato imperatyvaus reikalavimo minėtų dozatorių įrengimui (13.7 punktas – įrengiami pagal poreikį), tačiau pats pareiškėjas neargumentavo kokią neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad nebuvo įrengtas kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai (vertinant pareiškėjo laikymo ligoninėje trukmę – 7 kalendorines dienas, akivaizdu, jog pagal Higienos normos 134:2015 44 punktą, pareiškėjui tik kartą teko pasinaudoti dušu be minėtų dozatorių). Dėl šios priežasties nenustatytos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009,
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).
Nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.