- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-08
- Bylos Nr.
- 2A-233-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00196-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius, Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- UAB „Adictus“
- Atsakovas
- UAB „SV Transport“
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos draudimas“
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2A-233-267/2013 Teisėjas Saulius Remeika Teisminio proceso Nr. 2-18-3-00196-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija 60; 114.4.; 114.9.; 121.21.
NUTARTIS
2013 m. gegužės 8 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės ir Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Adictus“ apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Adictus“ ieškinį atsakovei UAB „SV Transport“, trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Adictus“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „SV Transport“ 43777,86 Lt nuostolius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir kitas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, kaip ekspeditorius, sudarė sutartį su atsakove dėl krovinio pervežimo, gabenant krovinys dėl užsidegusios transporto priemonės buvo apgadintas. Manė, kad nagrinėjamu atžvilgiu konstatuotinas didelis atsakovės darbuotojo neatsargumas ir negali būti atsakovei taikoma ribota atsakomybė, transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga, užsidegė ir ją teko nutempti. Nurodė, kad krovinio vertė pagal pateiktą sąskaitą faktūrą buvo 16000,00 eurų, o reikalavimą dėl žalos įrodinėjo 2011-08-08 Baltarusijos prekybos ir pramonės rūmų paslaugų teikimo įmonės ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kokie yra baldų defektai ir koks yra baldų nuvertėjimas.
Atsakovė UAB „SV Transport“ su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vežėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sugadinimą arba pavėlavimą pristatyti, motyvuodamas transporto priemonės gedimu vežimo metu, nebent įrodytų, kad prieš išvykdamas į kelionę tinkamai patikrino automobilį ir kad transportavimo metu atsiradęs gedimas kilo dėl išorinio poveikio. Kadangi transporto priemonės techninė apžiūra buvo atlikta prieš mėnesį iki įvykio, vežėjas elgėsi atsakingai ir padarė viską, kas buvo įmanoma, kad užtikrintų saugų krovinio gabenimą, o gaisras kilo nuo pašalinio daikto, atsakovė manė, kad turi būti taikomas CMR konvencijos 23 str. nurodytas vežėjo atsakomybės ribojimas, tai yra kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal CMR konvenciją trečiasis asmuo išmokėjo išmoką paskaičiavęs 8,33 SDR už kiekvieną sugadintą kilogramą ir padauginęs iš 60 procentų nuvertėjusio krovinio. Taip pat nurodė, kad krovinio vertė, nustatyta pagal Baltarusijos prekybos ir pramonės rūmų paslaugų teikimo įmonės ekspertizės aktą, kėlė abejonių, tačiau, siekiant kuo mažesnių ginčų, buvo apskaičiuota ir išmokėta išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „Adictus“ atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Teismas, nustatęs byloje faktines aplinkybes, įvertinęs šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, konstatavo, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras kilo dėl techninių priežasčių – nuo pašalinio daikto iškritusio iš kito automobilio atsitrenkimo į atsakovės transporto priemonės dugną, kurio atsakovės vairuotojui nebuvo įmanoma išvengti (staigus manevras greitkelyje galėjo įtakoti dar sunkesnių pasekmių atsiradimą). Teismas nurodė, kad užsidegusi atsakovės transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, nes techninė apžiūra buvo atlikta daugiau nei prieš mėnesį iki įvykio, kilus gaisrui vairuotojas operatyviai pradėjo jį gesinti. Teismas sprendė, kad atsakovės vairuotojas elgėsi atsakingai, rūpestingai bei padarė viską, kad krovinys būtų pervežtas saugiai ir kad dėl neišvengiamos aplinkybės kilęs gaisras nesugadintų ir nesunaikintų krovinio, todėl sprendžiant dėl gaisro metu padarytos žalos dydžio, teismas vadovavosi CMR konvencijos 23 str. 3 d. numatytu vežėjo atsakomybės ribojimu. Kadangi trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“, vadovaudamasis CMR konvencijos 23 str. 3 d. numatytu vežėjo atsakomybės ribojimu, išmokėjo ieškovei 3107,71 Lt draudimo išmoką, o teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų – 3107,71 Lt skolos priteisimo, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 43777,86 Lt nuostolius, remiantis CMR konvencijos 29 str. 1 d., teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Ieškovė UAB „Adictus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovės 43778,46 Lt nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantė nurodo, kad nustatydamas gaisro kilimo priežastis pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Byloje esančiame Žemutinės Austrijos federalinės žemės policijos 2012-05-22 pranešime nurodoma, kad dėl iki šiol neaiškios priežasties pradėjo degti padanga ant 3-iosios ašies kairėje pusėje. Nors minėtas rašytinis įrodymas buvo išduotas institucijos, tiesiogiai buvusios įvykio vietoje ir apžiūrėjusios vilkiką, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo tirtas ir dėl jo įrodomosios galios bei konstatuotų reikšmingų faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.
2. Mano, kad liudytojų A. K. bei V. K. parodymai negali pagrįsti automobilio RENAULT Magnus 440.26, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gaisro priežasties, nes liudytojas A. K. negalėjo nurodyti, koks buvo daiktas (kokio dydžio, formos ir pan.), patvirtino, kad to daikto beveik nematė, o tai, kad daiktas buvo metalinis, liudytojas nustatė iš garso. Liudytojas V. K. nurodė, kad tiesiogiai nuo gaisro nukentėjusio automobilio neapžiūrinėjo, o gaisro priežastį nustatė atsižvelgdamas tik į A. K. paaiškinimus.
3. Be to, siekiant pagrįsti atsakovės bei trečiojo asmens keliamas versijas apie automobilio RENAULT Magnus 440.26, valst. Nr (duomenys neskelbtini) gaisro kilimo priežastis, į bylą buvo pateikta 2012-10-04 trečiojo asmens žalų tyrimo eksperto rašytinė išvada. Pažymi, kad minėtas dokumentas negali būti prilyginamas eksperto išvadai, kadangi teismo ekspertizė skiriama ir atliekama tik CPK 212-219 str. nustatyta tvarka, todėl šis dokumentas yra vertintinas tik kaip trečiojo asmens darbuotojo nuomonė, kas nėra laikoma įrodinėjimo priemone pagal CPK.
4. Nurodo, kad nepaisant V. K. turimos kvalifikacijos, jo išsakytų teiginių dėl automobilio gaisro kilimo priežasčių objektyvumas ir atitikimas tikrovei yra abejotini, nes Austrijos teisėsaugos institucijos, tiesiogiai apžiūrėjusios automobilį įvykio vietoje, konstatavo, kad gaisro kilimo priežastys yra nežinomos, o V. K. gaisro kilimo priežastis nustatė remdamasis vien įvykio fotografijomis ir vairuotojo A. K. paaiškinimu. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir liudytojo V. K. parodymų nevertino patikimumo aspektu.
5. Mano, kad atsakovės versijos apie gaisro kilimą dėl išorinio poveikio nepagrindžia jokie CPK reikalavimus atitinkantys įrodymai, todėl labiau tikėtina yra išvada, kad gaisrą sukėlė atsakovei priklausančio automobilio gedimas. Ieškovės manymu, techniškai tvarkingas, pagal paskirtį naudojamas ir prižiūrimas automobilis negali užsidegti dėl nežinomų priežasčių, ypač taip, kad vairuotojas jo negalėtų užgesinti, sudegtų varančiojo tilto padangos ir automobilis nebegalėtų savarankiškai važiuoti. Todėl labiau tikėtina yra faktinė aplinkybė, kad atsakovė pervežimo paslaugos teikimui naudojo techniškai netvarkingą, nesaugų automobilį, dėl ko šis užsidegė ir apgadino krovinį. Liudytojo A. K. teiginių apie tai, kad prieš išvykimą automobilis buvo patikrintas servise nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai.
6. Taip pat nurodo, kad net ir pripažinus, jog atsakovo versija apie atsitrenkusį daiktą, kaip gaisro priežastį, atitinka tikrovę, laikytina, kad rūpestingas ir apdairus transporto priemonės vairuotojas turėtų sustoti nedelsiant po to, kai pašalinė kliūtis kliudo automobilį, kad galėtų įsitikinti žalos nebuvimu. Remiantis 2011-05-30 rašytinio paaiškinimo duomenimis, vairuotojas važiavo toliau, kol pastebėjo dūmus, skindančius iš jo automobilio. Toks elgesys negali būti laikomas atitinkančiu bent minimalius apdairumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad įrodymai, gauti iš Austrijos policijos, nepatvirtina ieškovės pozicijos, kad gaisras kilo dėl netvarkingos transporto priemonės, priešingai, Žemutinės Austrijos federalinės žemės policijos pateiktoje bylos medžiagoje nurodyta, kad gaisro kilimo priežastis nežinoma, taip pat tame pačiame dokumente pateikiama informacija, kad prieš gaisrą nebuvo pastebėta nei variklio sutrikimų ar galingumo sumažėjimo, nei elektros įrangos gedimų, prietaisų skydelyje kontrolinės lemputės nepranešė apie gedimus ar sutrikimus (kas tik patvirtina, kad transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga). Nurodo, kad ieškovė ne tik kad pažeidė savo pareigą bendradarbiauti pervežant krovinį (neinformavo apie ypatingai didelę krovinio vertę, kad atsakovė (vežėja) galėtų papildomai apdrausti krovinį), tinkamai, kaip reikalauja CMR konvencijos nuostatos, nepareiškė pretenzijų dėl krovinio apgadinimo (dėl akivaizdžių trūkumų pretenzijos turi būti reiškiamos nedelsiant – CMR konvencijos 30 str.), nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio vežėjo aplaidumą, nerūpestingumą, blogą transporto priemonės būklę, todėl atsakovė laiko, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo 2012 m. gruodžio 14 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Adictus“ apeliacinį skundą atmesti. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė ginčo esmę ir pritaikė atitinkamas teisės normas, o visi byloje ištirti įrodymai neabejotinai pagrindžia poziciją, kad atsakovė padarė viską, kas toje situacijoje buvo įmanoma, jog krovinys būtų pervežtas tinkamai, o susiklosčiusiomis nepalankiomis ir ne nuo jos valios priklausančiomis aplinkybėmis būtų išsaugotas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.
Dėl vežėjo atsakomybės
Byloje nustatyta, kad 2008-07-01 tarp RAB „Krafttrans“ ir RAB „Tabak-invest“ buvo sudaryta transporto ekspedicijos sutartis Nr. 010708/5, pagal kurią RAB „Krafttrans“ įsipareigojo teikti RAB „Tabak-invest“ krovinių ekspedijavimo paslaugas (1 t., 6–17 b. l.). 2011-05-16, remiantis minėta sutartimi, RAB „Tabak-invest“ užsakė organizuoti krovinio (baldų SMANIA MANTA – 2 fotelių ir sofos) pervežimą iš Italijos į Lietuvą. RAB „Krafttrans“ šio užsakymo vykdymą pavedė SIA „ACE Cargo“, veikiančiam pagal 2000-04-05 transporto ekspedicijos sutartį Nr. 05/04-1 su RAB „Krafttrans“ (1 t., 18–27 b. l.). SIA „ACE Cargo“ 2011-05-16 vežimo užsakymu Nr. G-105-61-006 minėtą pervežimą užsakė atlikti ieškovei UAB „Adictus“, o ieškovė 2011-05-17 sudarė Sutartį-užsakymą Nr. 11-05231353 su atsakove UAB „SV Transport“, kuri turėjo tiesiogiai atlikti pervežimą (1 t., 28–31, 32–34 b. l.). Byloje nėra nei ginčo, kad UAB „SV Transport“ buvo krovinio vežėjas CMR konvencijos prasme, nei ginčo dėl krovinio sugadinimo. Tačiau ieškovė, atlyginusi nuostolius dėl sugadinto krovinio SIA „ACE Cargo“ (1 t., 57 – 62 b. l.), siekia įrodyti, kad krovinio sugadinimą lėmė itin didelis atsakovės, kaip vežėjo, neatsargumas, ir tokiu būdu prisiteisti visišką nuostolių dėl dalies krovinio nuvertėjimo atlyginimą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006). Nagrinėjamu atveju taikoma CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau ji negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalį, didesnės kompensacijos, nei tai ribojama CMR konvencijos 23 str. 3 dalimi, iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta 24 ir 26 straipsniuose, t. y. su vežėju buvo susitarta dėl didesnės vežėjo atsakomybės, apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas, deklaruota krovinio vertė ar papildoma vertė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad šalys buvo sutarusios dėl didesnės vežėjo atsakomybės, byloje ginčo dėl to nėra. Vis dėlto, vienas atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas). Pagal teisės doktriną, tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.
Pažymėtina, kad ieškovė, siekdama gauti visų jos patirtų nuostolių dėl krovinio dalies praradimo kompensavimą, turi įrodyti ne tik praradimo faktą, bet ir pagrįsti pateikiamais įrodymais aplinkybes, patvirtinančias vežėjo veiksmų didelį neatsargumą (šiurkštų aplaidumą), dėl kurio krovinys buvo sugadintas. Nagrinėjamu atveju ieškovė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teisme atliktų įrodymų vertinimu. Ieškovė mano, kad nei Žemutinės Austrijos federalinės žemės policijos 2012-05-22 pranešimas apie įvykį, nei liudytojų (vairuotojo ir eksperto) parodymai neįrodo, kad gaisras kilo dėl išorinio poveikio. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teisme liudytojų duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas mano, kad ieškovė neįrodė buvus atsakovės didelį neatsargumą, juo labiau tyčinius veiksmus. Ieškovės argumentai, kad gaisro kilimo priežastis iki šiol nenustatyta, neįrodo fakto, kad gaisras kilo dėl atsakovės kaltės. Priešingai, tiek transporto priemonės, kurioje kilo gaisras, vairuotojo, tiek trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje leidžia teismui tikėti, kad gaisras kilo dėl į transporto priemonės apačią atsitrenkusio pašalinio daikto. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ eksperto pateiktos išvados dėl galimų krovinio sugadinimo priežasčių nustatymo, yra abejotinos, nes išvadas pateikė nekompetentingas asmuo, t. y. ne teismo ekspertas, todėl tokia išvada negali būti laikoma įrodinėjimo priemone. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. (CPK 177 str. 2 d.). Žalų tyrimo eksperto išvada pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinama kaip teismo eksperto išvada CPK 218 straipsnio prasme, teismas ją vertino kartu su visais kitais šalių pateiktais įrodymais, ieškovė nepasinaudojo galimybe pateikti į bylą kitų ekspertų išvadų ir taip paneigti atsakovės įrodinėjamas faktines aplinkybes, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl eksperto išvadų, kaip netinkamos įrodinėjimo priemonės, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Savo versijos, kad gaisro kilimo priežastimi buvo transporto priemonės gedimas, ieškovė nepagrindė, nepateikė tokias prielaidas galinčių patvirtinti leistinų įrodymų, todėl teismas plačiau dėl šio apeliacinio skundo argumento nepasisako. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.
Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje esanti įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad atsakovė (vežėja) buvo maksimaliai atsargi ir rūpestinga bei ėmėsi įmanomų priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims krovinio sugadinimui sudaryti. Šias aplinkybes patvirtina transporto priemonę vairavusio A. K. 2011-05-30 paaiškinimas, kad nuo priekyje važiuojančio sunkvežimio nukrito kažkoks metalinis daiktas ir kliudė jo vairuojamo automobilio dugną, o po kiek laiko vairuotojas pastebėjo dūmus iš vairuojamo automobilio kairės pusės, sustojus ir priėjus prie automobilio kairės pusės galinės ašies jis pastebėjo ugnį. Minėtas paaiškinimas iš esmės sutampa ir su paaiškinimu 2012-11-26 teismo posėdyje, kuriame A. K. patvirtino, kad nuo priekyje važiuojančios mašinos ar iš po jos pakilo daiktas, palei dugną buvo didelis garsas, vairuotojui sustabdžius mašiną (pavažiavus 2-3 kilometrus) ir išlipus iš kabinos buvo pastebėta ugnis. Vairuotojas taip pat nurodė, kad pats bandė gesinti ugnį iki kol atvyko ugniagesiai. Be to, A. K. nurodė, kad transporto priemonė, prieš išvykstant į komandiruotę, buvo patikrinta servise, buvo „praėjusi“ techninę apžiūrą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo pripažinti minėto liudytojo parodymus neobjektyviais, jie iš esmės sutampa su anksčiau jo duotais paaiškinimais, siejasi su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, liudytojo ir atsakovės šiuo metu nesieja darbo santykiai, todėl tikėtina, kad liudytojas pirmosios instancijos teisme neturėjo pagrindo duoti subjektyvius parodymus. Kad transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga patvirtina ir į bylą pateikta Techninės apžiūros rezultatų kortelės kopija, kurioje nurodyta, kad techninė apžiūra transporto priemonei Renault Magnum 440.26, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atlikta 2011-04-08, t. y. kiek daugiau nei prieš mėnesį iki įvykio, kurio metu buvo apgadintas krovinys (2011-05-21) (1 t., 95 b. l.). Kaip jau minėta, ieškovė nors ir teigia, kad gaisrą sukėlė atsakovei priklausančios transporto priemonės gedimas, tokių savo argumentų neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad užsidegusi transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, liko nepaneigta. Įvertinus visas prieš tai paminėtas aplinkybės, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės transporto priemonės vairuotojas elgėsi apdairiai, rūpestingai ir atliko visus veiksmus, kurių toje situacijoje protingai buvo galima iš jo tikėtis, kad gaisras kilo dėl ne nuo atsakovės priklausančių priežasčių, yra pagrįsta ir teisėta, todėl nagrinėjamu atveju nustatant atsakovės atsakomybės ribas, CMR konvencijos 29 straipsnis negali būti taikomas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais ir teismine praktika (CPK 4, 185 straipsniai, CMR 29 straipsnio 1 dalis), pagristai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 43777,86 Lt nuostolių priteisimo pastarajai neįrodžius, kad krovinį atsakovė sugadino dėl tyčinių veiksmų ar jiems prilyginamo didelio neatsargumo. Kadangi skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 327, 329 str.), apeliantės UAB „Adictus“ apeliacinis skundas dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.