Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statybos ir restauravimo darbai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-372-198/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statybos ir restauravimo darbai“ ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centrui ir uždarajai akcinei bendrovei „ANRESTAS“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tiekėjo atsisakymo sudaryti pirkimo sutartį

VPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog perkančioji organizacija sudaryti pirkimo sutartį siūlo tam dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu. Dalyvis sudaryti pirkimo sutarties kviečiamas raštu ir jam nurodomas laikas, iki kada jis turi pasirašyti sutartį. Iš esmės analogiška nuostata atkartota ir analizuojamo konkurso sąlygose (11.3 punktas). Apeliantui kaip profesionaliajam viešųjų pirkimų dalyviui turėjo būti aiškiai suprantama pareiga sutartį pasirašyti ne vėliau nei buvo nurodyta perkančiosios organizacijos pranešime. Pripažintina, jog perkančiosios organizacijos 2013 m. gruodžio 10 d. pranešime nenurodyta, jog paskirtas sutarties pasirašymo terminas yra galutinis, nenurodytos ir neatvykimo (ar nesavalaikio atvykimo) pasirašyti pasekmės, o pranešimo formuluotės lingvistinė analizė neleidžia aiškiai suvokti, jog buvo nurodytas galutinis sutarties pasirašymo terminas. Tačiau ši aplinkybė nepašalina konkurso dalyvio pareigos žinoti viešųjų pirkimų procedūras reguliuojančius teisės aktus. Nurodytų aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto deklaruojamus lūkesčius, jog perkančiosios organizacijos pranešime nurodytu laiku nepasirašęs sutarties, prie šio klausimo (sutarties pasirašymo) jis tikėjęsis grįžti vėliau. Teisėjų kolegija nenagrinėja skundo argumentų dėl apelianto vėlavimo atvykti pasirašyti sutartį pranešime nurodytu metu. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų, apelianto atstovui atvykus pavėluotai, jam visgi buvo sudaryta galimybė sudaryti pirkimo sutartį. Nagrinėjamu atveju sutarties nesudarymą lėmė ne tiekėjo pavėluotas atvykimas, o šalių nesutarimas dėl sudaromos sutarties sąlygų formuluočių.

VPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu tiekėjas, kuriam buvo pasiūlyta sudaryti sutartį, raštu atsisako ją sudaryti arba nepateikia pirkimo dokumentuose nustatyto pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo, arba jei tiekėjo pateikta šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta deklaracija yra melaginga, arba iki perkančiosios organizacijos nurodyto laiko tiekėjas nepasirašo pirkimo sutarties, arba atsisako sudaryti pirkimo sutartį pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis, arba ūkio subjektų grupė neįsteigia juridinio asmens, kaip nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, laikoma, kad jis atsisakė sudaryti pirkimo sutartį. Tuo atveju perkančioji organizacija siūlo sudaryti pirkimo sutartį tiekėjui, kurio pasiūlymas pagal nustatytą pasiūlymų eilę yra pirmas po tiekėjo, atsisakiusio sudaryti pirkimo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, jog pacituotoje įstatymo nuostatoje yra išvardintas baigtinis sąrašas alternatyvių sąlygų, kurioms esant tiekėjas laikomas atsisakiusiu sudaryti sutartį. Apeliaciniame skunde teigiama, jog perkančioji organizacija nepagrįstai ieškovo pastabas dėl pirkimo sutarties sąlygų techninio pobūdžio pataisymų laikė atsisakymu sudaryti sutartį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiam apelianto argumentui. Teisėjų kolegija, įvertinusi galiojantį teisinį reguliavimą, įvirtintą VPĮ 18 straipsnio 2 dalyje, sprendžia, jog tiek šiame straipsnyje apibrėžta sąlyga, kuomet tiekėjas sutarties nepasirašo iki perkančiosios organizacijos pranešime nurodyto termino, tiek ir sąlyga, kuomet tiekėjas atsisako sudaryti sutartį pirkimo dokumentuose nurodytomis sąlygomis, nelaikytinos sutarties nesudarymą (nepasirašymą) pateisinančiomis aplinkybėmis (tiekėjo veikimo požiūriu). Todėl ir šioje byloje aptariamu atveju apelianto nurodyta aplinkybė, kad nebuvo sutarta tik dėl techninio pobūdžio sutarties sąlygų koregavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra teisiškai reikšminga. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visuma, be kita ko, ir paties apelianto paaiškinimai, įgalina daryti išvadą, jog apeliantas atsisakė sudaryti pirkimo sutartį dėl jo interesų netenkinančių sutarties sąlygų buvimo sutarties projekte. Minėta, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad apelianto atstovas, net ir atvykęs į perkančiąją organizaciją pavėluotai, visgi turėjo realią galimybę sudaryti pirkimo sutartį, tačiau tas nebuvo nepadaryta, kadangi apelianto netenkino konkrečios pirkimo sutarties sąlygos, jų formuluotė. Toks apelianto elgesys viešojo pirkimo sutarties pasirašymo etape atitinka vieną iš VPĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, o tai analizuojamu atveju pagrįstai leidžia ieškovą pripažinti atsisakiusiu sudaryti pirkimo sutartį. Kita vertus, teisėjų kolegija, preliminariai įvertinusi perkančiajai organizacijai ieškovo teiktų pastabų dėl sutarties sąlygų koregavimo turinį, neturi pagrindo konstatuoti vien jų techninio ir redakcinio pobūdžio (pvz., dėl sutarties 1.3., 4.2., 4.3., 5.4., 5.14 punktų koregavimo ir kt.). Pažymėtina, jog sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, derybų protokole ar po derybų pateiktame galutiniame pasiūlyme užfiksuota galutinė derybų kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos (VPĮ 18 straipsnio 3 dalis). Pirkimo sutarties projektas yra vienas iš pirkimo dokumentų (VPĮ 2 straipsnio 21 dalis). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas, kuriam neabejotinai turėjo būti žinomas viešųjų pirkimų procedūrų vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinys, turėjo suprasti, jog šiame viešųjų pirkimų etape sutarties nuostatos negali būti keičiamos. Faktinės aplinkybės rodo, kad pastabas dėl pirkimo sutarties sąlygų ieškovas pateikė likus vos vienai dienai iki numatyto sutarties pasirašymo termino. Pirkimo sutarties projekto sąlygos, kurios buvo pirkimo dokumentų sudėtine dalimi, ieškovui neabejotinai buvo žinomos jau priėmus sprendimą dalyvauti perkančiosios organizacijos paskelbtame konkurse, kurio taisyklės įpareigojo konkurso dalyvius būti aktyvius bei pateikti klausimus, prašyti paaiškinti konkurso sąlygas iš karto jas išanalizavus, atsižvelgiant į tai, kad pasibaigus pasiūlymų pateikimo terminui, pasiūlymo keisti nebus galima (konkurso sąlygų 7.1 punktas). Be to, apeliantas savo pastabas dėl konkurso sąlygų, be kita ko, ir dėl sutarties teksto turėjo galimybę aptarti individualaus susitikimo perkančiojoje organizacijoje metu (konkurso sąlygų 7.5 punktas). Todėl apelianto elgesys, kuomet į pirkimo sutarties projekto sąlygas buvo įsigilinta tik pakvietus sudaryti sutartį ir likus vienai dienai iki numatyto pasirašymo termino, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka atsakingo, sąžiningo ir profesionalaus konkurso dalyvio elgesio kriterijų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuotas perkančiosios organizacijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo pagrįstumas pripažinti (laikyti) apeliantą atsisakiusiu sudaryti pirkimo sutartį.

Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliacinio skundo argumentais keliamas ir ieškinio senaties taikymo klausimas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju taikytinas 15 dienų senaties terminas, kurį ieškovas praleido. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, jog perkančiosios organizacijos sprendimas pripažinti ieškovą atsisakiusiu sudaryti pirkimo sutartį yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties šiam sprendimui nuginčyti taikymo tampa nereikšmingi. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertinimo ginčijamo perkančiosios organizacijos sprendimo teisingumą, todėl bylos faktinių aplinkybių kontekste savarankiško (alternatyvaus) pagrindo ieškiniui atmesti konstatavimas būtų perteklinis. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymo sąlygomis.

Dėl ginčijamos pirkimo sutarties teisėtumo įvertinimo

Kaip minėta, ieškovas prašė pripažinti perkančiosios organizacijos ir atsakovo UAB „ANRESTAS“ 2013 m. gruodžio 12 d. sutartį dėl pirkimo konkurso „Troškūnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rangos darbai“ sudarytą neteisėtai ir teismo nuožiūra taikyti vieną iš pasekmių: pripažinti sutartį negaliojančia ir grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki pažeidimo, arba, išsaugojus ginčijamą sutartį, priteisti ieškovo naudai 10 procentų dydžio baudą, apskaičiuotą nuo sutarties vertės. Ieškovas ginčijamos sutarties neteisėtumą grindė tuo, jog sutartis buvo suklastota, sudarius ją atgaline data. Taip pat nurodė, jog ginčijama sutartis negalėjo būti sudaryta, kadangi pateikus pretenziją dėl perkančiosios organizacijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo pripažinti ieškovą atsisakiusiu sudaryti pirkimo sutartį, sutartis su kitu tiekėju galėjo būti sudaryta tik po pretenzijos išnagrinėjimo. Pasak ieškovo, priėmusi 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą, perkančioji organizacija turėjo taikyti VPĮ numatytą atidėjimo terminą. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, apeliaciniu skundu ieškovas savo poziciją ginčijamos sutarties neteisėtumo klausimu grindžia iš esmės analogiškais argumentais. Apibendrinant apelianto poziciją spręstina, jog jis siekia įrodyti, kad ginčijama sutartis buvo suklastota siekiant išvengti tiekėjo pretenzijos nagrinėjimo, kurio metu neišvengiamai turėtų būti atidėtas pirkimo sutarties sudarymas. Apelianto teigimu, perkančioji organizacija ir atsakovas UAB „ANRESTAS“ pirkimo sutartį sudarė ne joje nurodytą dieną – 2013 m. gruodžio 12 d., o jau po ieškovo pretenzijos pateikimo – 2013 m. gruodžio 13 d. Be to, ginčijamos sutarties sudaryme apeliantas įžvelgia ir dar vieną VPĮ imperatyvios normos pažeidimą, teigdamas, jog perkančiajai organizacijai 2013 m. gruodžio 12 d. priėmus sprendimą laikyti ieškovą atsisakiusiu sudaryti sutartį bei siūlyti atsakovui UAB „ANRESTAS“ sudaryti pirkimo sutartį, turėjo būti taikomas VPĮ numatytas atidėjimo terminas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo turinį, neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą perkančioji organizacija, norėdama priimti sprendimą sudaryti pirkimo sutartį, turi pagal pirkimo dokumentuose nustatytus vertinimo kriterijus ir tvarką nedelsdama įvertinti pateiktus dalyvių pasiūlymus, VPĮ 32 straipsnio 8 dalyje nustatytu atveju patikrinti tiekėjo, kurio pasiūlymas pagal vertinimo rezultatus gali būti pripažintas laimėjusiu, atitiktį minimaliems kvalifikaciniams reikalavimams, nustatyti pasiūlymų eilę (išskyrus atvejus, kai pasiūlymą pateikti kviečiamas tik vienas tiekėjas arba pasiūlymą pateikia tik vienas tiekėjas) ir laimėjusį pasiūlymą (VPĮ 39 straipsnio 7 dalis). Perkančioji organizacija suinteresuotiems kandidatams ir suinteresuotiems dalyviams, išskyrus atvejus, kai supaprastinto pirkimo sutarties vertė mažesnė kaip 10 000 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), nedelsdama (ne vėliau kaip per 5 darbo dienas) raštu praneša apie priimtą sprendimą sudaryti pirkimo sutartį ar preliminariąją sutartį arba sprendimą dėl leidimo dalyvauti dinaminėje pirkimo sistemoje, pateikia šio straipsnio 2 dalyje nurodytos atitinkamos informacijos, kuri dar nebuvo pateikta pirkimo procedūros metu, santrauką ir nurodo nustatytą pasiūlymų eilę, laimėjusį pasiūlymą, tikslų atidėjimo terminą (VPĮ 41 straipsnio 1 dalis). Jeigu tiekėjas, kuriam buvo pasiūlyta sudaryti pirkimo sutartį, raštu atsisako ją sudaryti arba nepateikia pirkimo dokumentuose nustatyto pirkimo sutarties įvykdymo užtikrinimo, arba jei tiekėjo pateikta šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta deklaracija yra melaginga, arba iki perkančiosios organizacijos nurodyto laiko tiekėjas nepasirašo pirkimo sutarties, arba atsisako sudaryti pirkimo sutartį pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis, arba ūkio subjektų grupė neįsteigia juridinio asmens, kaip nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, laikoma, kad jis atsisakė sudaryti pirkimo sutartį. Tuo atveju perkančioji organizacija siūlo sudaryti pirkimo sutartį tiekėjui, kurio pasiūlymas pagal nustatytą pasiūlymų eilę yra pirmas po tiekėjo, atsisakiusio sudaryti pirkimo sutartį (VPĮ 18 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardintų normų sisteminė analizė įgalina daryti išvadą, jog tiekėjui, kuris buvo kviečiamas sudaryti sutartį, atsisakius ją sudaryti, nauja pasiūlymų eilė nesudaroma ir naujas konkurso laimėtojas nenustatomas, o perkančioji organizacija, kaip nurodyta specialiojoje normoje (VPĮ 18 straipsnio 2 dalis), sutartį sudaryti siūlo tam tiekėjui, kurio pasiūlymas pagal anksčiau jau nustatytą eilę yra pirmas po tiekėjo, atsisakiusio sudaryti pirkimo sutartį – antros eilės laimėtojui, o šiam atsisakius – trečios eilės laimėtojui ir t.t. Iš to darytina išvada, jog aptartu atveju perkančioji organizacija neatlieka veiksmų, numatytų VPĮ 41 straipsnio 1 dalyje – netaiko atidėjimo termino. Įvertinusi šį teisinį reguliavimą teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas savo teisę reikšti pastabas ar prieštaravimus dėl pasiūlymų eilės galėjo realizuoti tik VPĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ankstesniame konkurso etape – sudarius pasiūlymų eilę ir paskelbus laimėjusį pasiūlymą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju perkančiajai organizacijai priėmus 2013 m. gruodžio 12 d. priėmus sprendimą laikyti apeliantą atsisakiusiu sudaryti pirkimo sutartį ir siūlyti sudaryti sutartį kitam tiekėjui, atidėjimo terminas neturėjo būti taikomas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto teiginiams, jog ginčijama pirkimo sutartis buvo suklastota, ją sudarius atgaline data, t. y. ne 2013 m. gruodžio 12 d. 16.30 val., o 2013 m. gruodžio 13 d. VPĮ 95¹ straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pirkimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tuo atveju, kuomet perkančioji organizacija pažeidė šio įstatymo 94¹ straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio 2 dalies ar 18 straipsnio 9 dalies reikalavimus ir kitus šio įstatymo reikalavimus ir tai turėjo neigiamą įtaką teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį, o šis dalyvis neturėjo galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo. Apeliantas savo pozicijai nagrinėjamu klausimu pagrįsti nurodė, jog jo pateikti įrodymai – atsakovų atstovų mobiliųjų telefoninių pokalbių išklotinės – patvirtina aplinkybę, esą atsakovų deklaruojamo sutarties sudarymo metu nė vieno iš sutartį pasirašiusių asmenų nebuvo sutarties pasirašymo vietoje. Šiuos įrodymus apeliantas vertina sukeliančiais abejones dėl aplinkybės, ar sutartis iš tiesų buvo pasirašyta joje nurodytu laiku – 2013 m. gruodžio 12 d. Šią abejonę, anot apelianto, papildomai patvirtina ir tai, jog atsakovas UAB „ANRESTAS“ sudaryti sutartį buvo kviečiamas atvykti 2013 m. gruodžio 13 d. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priėjęs priešingos išvados, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, argumentacija bei faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.

Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantas siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių padarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo.

Įvertinusi perkančiosios organizacijos poziciją, išdėstytą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovui UAB „ANRESTAS“ pasirašant ginčijamą pirkimo sutartį, šią sutartį taip pat pasirašiusios perkančiosios organizacijos atstovės (atsakovo vadovės) nebuvo numatytoje sutarties sudarymo vietoje. Perkančiosios organizacijos atstovė paaiškino, jog ieškovui atsisakius sudaryti sutartį, buvo priimtas sprendimas siūlyti sudaryti sutartį kitam tiekėjui – UAB „ANRESTAS“, po to atsakovo vadovė, iš anksto pasirašiusi sutartį, išvyko iš darbovietės tarnybiniais reikalais, o sutartis buvo palikta perkančiosios organizacijos buveinėje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo aiškinimu, jog įstatymai neįpareigoja sutartį pasirašyti visoms jos šalims esant kartu (vienoje vietoje) bei tuo pačiu momentu (CK 1.76, 6.181 straipsniai). Tokio reikalavimo nenumatė ir ginčo konkurso sąlygos. Ginčo šalių pateiktų įrodymų analizė teisėjų kolegijos neįtikina, jog perkančiosios organizacijos vadovė negalėjo pasirašyti sutarties jos nurodytu laiku – tuoj pat priėmus sprendimą kviesti UAB „ANRESTAS“ sudaryti sutartį. Apelianto argumentai ir įrodymai šios atsakovo nurodytos aplinkybės nepaneigia (CPK 178 straipsnis). Nustačius tokią aplinkybę, apelianto teiginiai, esą perkančiosios organizacijos vadovė 2013 m. gruodžio 12 d., 16.30 val. galėjo būti Vilniuje, bet ne perkančiosios organizacijos buveinėje Anykščiuose, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiamam klausimui nėra reikšmingi. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė, jog ieškovo nurodytu mobiliojo telefono numeriu ginčui aktualiu metu naudojosi būtent pirkimo sutartį pasirašęs rangovo (tiekėjo) įstatyminis atstovas (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, teisėjų kolegijai iškilo abejonės dėl tokio pobūdžio įrodymo (telekomunikacijų bendrovių pateiktų išklotinių) sąsajumo su nagrinėjama byla, tokių duomenų įrodomąja verte. Kolegijos manymu, mobilaus ryšio telefono aparato naudojimas sąlygojamas įvairiausių veiksnių (pvz., priskyrimo konkrečiam asmeniui ar platesnei asmenų grupei, susitarimo dėl konkretaus aparato naudojimo tvarkos, jo perdavimo, pametimo ir pan.), todėl tokio pobūdžio įrodymas (telefono pokalbių išklotinės) negali būti laikomas tiesioginiu, t. y. aiškiai patvirtinančiu galimą konkretaus asmens buvimo vietą tam tikru momentu. Nesant kitų objektyvių duomenų, o priešingai šaliai atitinkamo fakto nepripažinus, teisėjų kolegija neįrodytu laiko apelianto argumentą, jog rangovas negalėjo sutartyje nurodytu laiku pasirašyti šios sutarties (CPK 178 straipsnis). Kolegija nepagrįstu laiko taip pat tą skundo argumentą, esą sutarties sudarymą atgaline data patvirtina tai, jog UAB „ANRESTAS“ sudaryti sutartį buvo kviečiamas diena vėliau, nei ji buvo sudaryta. VPĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog perkančioji organizacija sudaryti pirkimo sutartį siūlo tam dalyviui, kurio pasiūlymas pripažintas laimėjusiu. Dalyvis sudaryti sutarties kviečiamas raštu ir jam nurodomas laikas, iki kada jis turi pasirašyti pirkimo sutartį. Kolegija minėjo, jog toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog ginčijama sutartis galėjo būti pasirašyta bet kuriuo (šalims priimtinu laiku), bet ne vėliau kaip iki nurodyto termino – 2013 m. gruodžio 13 d., 15 val. Todėl ta aplinkybė, jog ginčijama sutartis buvo pasirašyta 2013 m. gruodžio 12 d., 16 val. 30 min., neturi įtakos jos teisėtumui bei neįtikina teisėjų kolegijos, jog ji buvo sudaryta apelianto nurodytu laiku – 2013 m. gruodžio 13 d.

Apibendrinusi išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijama pirkimo sutartis nebuvo sudaryta joje nurodytu laiku, o buvusi suklastota, pasirašant ją atgaline data.

Kaip minėta, apeliantas argumentą, kad ginčijama pirkimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias VPĮ normas bei viešųjų pirkimo skaidrumo principą, grindė aplinkybe, jog perkančioji organizacija negalėjo šios sutarties sudaryti ieškovui pateikus pretenziją dėl 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo pripažinti jį atsisakiusiu sudaryti sutartį.

VPĮ 94¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog perkančioji organizacija nagrinėja tik tas tiekėjų pretenzijas, kurios gautos iki pirkimo sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 12 d., 14.46 val. perkančioji organizacija priėmė sprendimą laikyti apeliantą atsisakiusiu sudaryti sutartį. Perkančioji organizacija su atsakovu UAB „ANRESTAS“ pirkimo sutartį sudarė 2013 m. gruodžio 12 d., 16.30 val. Apeliantas pretenziją dėl perkančiosios organizacijos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo pateikė 2013 m. gruodžio 12 d., 18.53 val., t. y. po pirkimo sutarties sudarymo. Pagal aptartą teisinį reguliavimą, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, perkančioji organizacija neturėjo pagrindo nagrinėti ieškovo pretenziją, gautą po pirkimo sutarties sudarymo. Ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija konstatavo, jog tuo atveju, kai tiekėjas atsisako sudaryti sutartį, atidėjimo terminas netaikomas. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nebuvo kliūčių ginčijamai pirkimo sutarčiai sudaryti, jog šios sutarties sudarymu VPĮ nuostatos nepažeistos.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant tokioms išvadoms, apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.