Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Business Partner Group“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-938-390/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Business Partner Group“ ieškinį atsakovui T. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės, laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, instituto taikymo ir aiškinimo.Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinės bendrovė (toliau – ir BUAB) „Business Partner Group“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo T. R. subsidiariai su A. L. 59 017,65 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjant bylą ieškovė nurodė atsiimanti savo ieškinio reikalavimus, pareikštus A. L., todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi ieškinys atsakovo A. L. atžvilgiu paliktas nenagrinėtu.Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2483-173/2013 iškėlė UAB „Business Partner Group“ bankroto bylą. 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtinti patikslinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma sudarė 59 017,69 Eur (203 776,28 Lt). Ieškovė paaiškino, kad UAB „Business Partner Group“ įregistruota 2007 m. gruodžio 10 d. Registro duomenimis, bendrovės vadovo pareigas nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 15 d. ėjo P. B., kuris paskutinę vadovavimo įmonei dieną pardavė savo kolegoms turėtus 25 vnt. įmonės akcijų. Nuo 2008 m. sausio 15 d. bendrovės vadovu tapo T. R.. Nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. ieškovės akcininkais buvo vyr. buhalteris A. L. ir vadovas T. R.. 2013 m. balandžio 15 d., įmonės akcijas perpirkus UAB „Incom”, T. R. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, vietoje jo naujuoju bendrovės vadovu paskirtas A. R.. Ieškovės teigimu, nuo pat bendrovės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, todėl manytina, kad veikla buvo vykdoma nuostolingai. Tačiau atsakovas T. R., įmonei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės įsiskolinimai kreditoriams pradėjo atsirasti nuo 2012 m. kovo 22 dienos, t. y. dar iki įmonės akcijų pardavimo UAB „Incom“. UAB „Business Partner Group“, kaip atsakovė, teismuose pradėjo dalyvauti jau nuo 2010 m. liepos 9 d. ir per laikotarpį iki bankroto bylos įmonei iškėlimo bendrovė atsakove buvo 23 skirtingose civilinėse bylose, o dauguma bylų buvo iškeltos dėl neatsiskaitymo su įmonės darbuotojais arba prekių ar paslaugų teikėjais. Ieškovės įsitikinimu, būtent T. R. vadovavimo įmonei laikotarpiu atsirado pagrindinės įmonės skolos kreditoriams. Šis atsakovas, puikiai žinodamas sunkią įmonės finansinę situaciją, neįgyvendino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje jam numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo ir tokiu savo neteisėtu neveikimu sudarė sąlygas dar labiau didėti įmonės įsiskolinimams, nemokumui, padarė žalą įmonės kreditoriams. Ieškovė akcentavo, kad žala ieškovės kreditoriams atsirado dėl atsakovo įstatyme numatytų pareigų nevykdymo laiku. Atsakovo, kaip vienintelio ieškovės akcininko, pareiga buvo patvirtinti bendrovės metinę finansinę atskaitomybę ir tai privalėjo būti įgyvendinta per keturis mėnesius nuo bendrovės finansinių metų pabaigos. Kita atsakovo, kaip įmonės direktoriaus, pareiga buvo iki minėto laikotarpio sudaryti bendrovės metinę finansinę atskaitomybę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas pažymėjo, kad kai sprendžiama dėl padarinių, kylančių iš įmonės nemokumo, taikymo (kai reikalaujama iš atsakovo žalos atlyginimo būtent dėl to, jog jis laiku neinicijavo įmonės bankroto) yra svarbu nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemokia, t. y. turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovei bankroto byla iškelta remiantis ne balanso duomenimis, kurie yra vienas iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančių įmonės nemokumą, o kitais netiesioginiais duomenimis. Teismas pastebėjo, kad pati ieškovė pripažįsta, jog byloje nėra objektyvių ir pagrįstų įrodymų apie ieškovės nemokumo būklės atsiradimo momentą, tačiau teigia, kad įmonė vykdė nuostolingą veiklą nuo jos įsteigimo. Tokia ieškovės pozicija, teismo vertinimu, nėra aiški, logiška ir negali būti priimta.Teismas pažymėjo ir tai, kad svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, buvo siekiu išsaugoti įmonę, ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai, nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Teismas nustatė, kad bendrovės veikla buvo susijusi su naujų pastatų statyba. Atsakovo pateiktas paaiškinimas, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė buvo moki, bendrovės veiklą auditavo kita įmonė, įmonės nemokumas nebuvo nustatytas, bendrovė turėjo tik debitorių pagal sudarytus sandorius, visi dokumentai, patvirtinantys įmonės turtinę padėtį, buvo perduoti naujajam bendrovės vadovui A. R., teismo vertinimu, nėra paneigtas. Teismas pažymėjo, kad iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) informacijos, įmonė 2012–2013 metais sudarinėjo apmokestinamus sandorius. Teismo įsitikinimu, daugiau tikėtina, kad bendrovės sudaryti sandoriai buvo dėl vykdomos ūkinės veiklos, bendrovė turėjo debitorių, o bendrovės vadovas turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti ūkinę veiklą. Teismas akcentavo, kad žala atsiranda ne per se dėl to, jog asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys nesikreipė, o dėl to, kad, atsiradus tokiai pareigai, šie asmenys jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams nulėmė naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Tik konstatavus pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, nustatytinas padarytos žalos įmonei bei jos kreditoriams dydis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė BUAB „Business Partner Group“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio reikalavimų. Nors ieškovė teismui papildomai pateikė didelės apimties rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, teismas ne dėl vieno iš šių įrodymų nepasisakė. Teismas, priimdamas sprendimą, jį grindė tik tiesioginių įrodymų (finansinės atskaitomybės dokumentų) nebuvimu ir visiškai nevertino netiesioginių 2016 m. birželio 20 d. pateiktų įrodymų, kurie paneigia atsakovo jokiais įrodymais nepagrįstus paaiškinimus, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki. Ieškovės pateikti papildomi įrodymai pagrindžia, kad bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė nuo 2009 metų pabaigos, t. y.: atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėta 10 darbo bylų, 8-iose iš kurių konstatuota, jog bendrovė neišmokėjo darbo užmokesčio savo darbuotojams, taip pat, kad ieškovė negalėjo užtikrinti darbo tam tikrą laiką, todėl darbuotojai į jį nėjo, bet vėliau iš trečiųjų asmenų sužinojo apie jų atleidimą iš darbo jiems patiems prašant, nors iš tikrųjų tokių prašymų jie nebuvo teikę. Nuo 2009 iki 2013 metų teismuose buvo nagrinėjamos 25 civilinės bylos, kuriuose bendrovei buvo pareikšti turtiniai reikalavimai, susiję su prievolių nevykdymu laiku, o tai paneigia atsakovo paaiškinimus, kad įmonė nesusidūrė su finansiniais sunkumais ir turėjo tik debitorius. Nuo 2010 m. liepos 13 d. antstoliai iš ieškovės įmonės vykdė priverstinį išieškojimą (atsakovo vadovavimo metu buvo vykdoma net 13 vykdomųjų bylų), turto areštai ieškovei buvo taikomi nuo 2010 m. liepos 10 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo, be to, areštus dėl nesumokėtų mokesčių į biudžetą nuo 2010 m. spalio 24 d. taikė VSDFV bei nuo 2012 m. gruodžio 18 d. – VMI. Atsakovas nevykdė savo, kaip vadovo, pareigų – neteikdavo registrui metinių finansinių atskaitomybių, ir būtent tai apsunkino ieškovei galimybę įrodyti ieškinio reikalavimus – tiksliai nustatyti terminą, kada ieškovė tapo nemoki. Dėl šios priežasties ieškovė teikė kreditorių finansinius reikalavimus, juos pagrindžiančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir kitus duomenis, iš kurių matyti, kada ieškovė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais. Ieškovė niekada neturėjo jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o atsakovo teiginys, kad bendrovė turėjo debitorių neįrodytas, atsakovas nenurodė kokie tai debitoriai. Be to, net jei debitorių ir buvo, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų skoloms išsiieškoti. Atsakovo vadovavimo ieškovei pabaigos duomenimis, ieškovė taip pat neturėjo jokių pinginių lėšų. Sistemiškai įvertinus visas šias aplinkybes matyti, kad atsakovas netinkamai vadovavo bendrovei ir jo vadovavimas bei veikla buvo nukreipta nemokumo link.Ieškovės finansinių rodiklių (įmonės mokumo būklės) nustatymas yra fakto klausimas, kurį turėjo nustatyti pirmosios instancijos teismas, įvertindamas savo aktyvų vaidmenį tokio pobūdžio bylose. Nors iš teismo sprendime nurodytos VMI pažymos buvo nustatytos kelios ūkinės operacijos, jos niekaip negali būti pakankamu ieškovės pelningos veiklos įrodymu. Vien tik šis faktas pats savaime negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas turėjo įvertinti atsakovo veiksmų visumą, ar jis veikė rūpestingai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais. Nurodyti atsakovo veiksmai ir jo žinojimas apie sunkią finansinę padėtį neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Ieškovė savo lėšomis atsiskaityti su kreditoriais negali būtent dėl atsakovo neteisėto neveikimo.Atsakovas T. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė, kreipdamasi į teismą, netiksliai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą – nenurodė, kuriuo momentu atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą ĮBĮ prasme. Dėl tokio netinkamai suformuluoto ieškinio pagrindo identišką išaiškinimą pateikė kasacinis teismas 2014 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (apie įmonės nemokumą) momentas lemia ir kitų įmonės vadovo (ir dalyvio) civilinės atsakomybės sąlygų (kaltės, žalos, priežastinio ryšio) nustatymą. Ieškovė tik preziumavo įmonės tapimo nemokia momentą, remdamasi duomenimis apie įmonės bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumas ir jų atsiradimo laiką bei informacija apie bendrovę iš CR.LT internetinės duomenų bazės. Tačiau teismas pagrįstai pažymėjo, kad balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriuo remdamasis teismas nusprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip kad ji apibrėžiama ĮBĮ.Atsakovas vadovo pareigas ėjo nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2013 m. balandžio 15 d., o nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. sausio 15 d. bendrovei vadovavo P. B., savo ruožtu nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki įmonei buvo iškelta bankroto byla – A. R.. Ieškovei negalint įvardinti tikslaus momento, kada bendrovė tapo nemoki, tačiau teigiant, kad nemokumas egzistavo nuo pat įsisteigimo iki bankroto bylos iškėlimo, nesuprantama, kodėl ieškinys dėl žalos reiškiamas tik T. R.. Siekiant žalos dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo atlyginimo, ieškovei kilo pareiga įrodyti ne tik bendrovės tapimo nemokia momentą, nuo kurio pradeda atsirasti žala bendrovei (kreditoriams), bet ir proporcijas (mastą), kuriomis už atsiradusią žalą yra atsakingas kiekvienas buvęs įmonės vadovas, turėjęs pareigą iškelti bankroto bylą, bet to laiku nepadaręs.Ieškovė kaip žalą reikalauja priteisti įmonės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumą – 59 017,69 Eur. Tačiau žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo (dalyvavimo veikloje) laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių reikalavimų suma bankroto byloje. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, kokia reikalaujamos priteisti žalos sumos dalis išaugo (atsirado) būtent T. R. valdymo (dalyvavimo įmonėje) laikotarpiu.Žinodamas paskutinio įmonės vadovo A. R. duomenis, ieškovės bankroto administratorius ne karto į jį nesikreipė dėl įmonės dokumentų ir turto perdavimo, byloje nėra įrodymų, kad jis būtų prašęs pateikti įrodymus, kokius dokumentus ir kokį turtą yra perdavęs A. R. priešpaskutinis vadovas, t. y. T. R..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pagal ieškovės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas reikalavimų ištirti visus byloje esančius įrodymus, nevertino ir nepasisakė nei dėl vieno iš ieškovės papildomai pateiktų didelės apimties rašytinių įrodymų, ieškovės nuomone, paneigiančių atsakovo T. R. paaiškinimus, kad įmonė jo vadovavimo laikotarpiu buvo moki ir turėjo tik debitorius, o sprendimą pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė tik tiesioginių įrodymų (finansinių ataskaitų rinkinio dokumentų) nebuvimu, nors ieškovė negali pateikti šių dokumentų dėl to, jog atsakovas (kaip įmonės vadovas) nevykdė savo pareigų – neteikdavo registrui metinių finansinių atskaitomybių. Ieškovės BUAB „Business Partner Group“ įsitikinimu, jos pateiktų įrodymų visuma pagrindžia, kad įmonė su finansiniais sunkumais susidūrė nuo 2009 metų pabaigos, o atsakovas T. R., kaip įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės nemokumą, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. To paties straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, išaiškinta, kad ši vadovo pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant įmonės vadovo (-ų) atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, esminė byloje nustatytina ir atskaitos tašku tiek neteisėtiems veiksmams (neveikimui) konstatuoti, tiek žalos faktui bei dydžiui nustatyti esanti, aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir atitinkamai atsirado įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo momentu jau egzistuojančių, tiek ir būsimų, potencialių) interesams.Akcentuotina, kad nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Šiame kontekste pastebėtina, kad įrodinėjimo procese iš šalių negali būti reikalaujama neįmanomo – t. y. pateikti įrodymus, kurių šalis negali pateikti dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių, kaip kad šiuo atveju, ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, paaiškino, jog negali pateikti įmonės balansų, nes įmonės vadovai, be kita ko didžiausia apimtimi būtent atsakovas T. R., nevykdė jiems įstatymo priskirtų pareigos – neteikė registrui finansinių ataskaitų rinkinio dokumentų, ir administratoriui po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduoti įmonės dokumentai. Finansinės atskaitomybės dokumentų nebuvimas pats savaime nepaneigia įmonės nemokumo ir vadovo atsakomybės įvertinimo ir nustatymo galimybės, tuo labiau, kad, kaip pagrįstai akcentavo ieškovė, pirmosios instancijos teismui ji pateikė kitus, didelės apimties rašytinius įrodymus (PVM deklaracijas, iš įmonės kreditorių gautus finansinius reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus (inter alia pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus), Nacionalinės teismų administracijos raštą dėl civilinių bylų, kuriose bendrovė buvo atsakove, Lietuvos antstolių rūmų, VSDFV ir VMI raštus dėl iš įmonės vykdytų priverstinių skolų išieškojimų, išrašus iš Juridinių asmenų ir Turto arešto aktų registrų dėl įmonei taikytų areštų, VĮ Registro centro ir VĮ „Regitra“ raštus, pagrindžiančius nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų bei transporto priemonių neturėjimo faktą, ir kt.), pagal kuriuos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu (pareikalavus, kad administratorius pateiktų tam tikrus patikslinimus – pavyzdžiui, skolos kreditorei UAB „SuperVatas“ atsiradimo datą, kadangi pateiktame Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendime už akių ir jo pagrindu išduotame vykdomajame rašte ji nenurodyta, o PVM sąskaitos faktūros į šiuo metu nagrinėjamą bylą nepateiktos; skolos UAB „Tele2“, nurodytos 2013 m. spalio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje, susiformavimo laikotarpius ir sumas už kiekvieną mėnesį, kadangi, tikėtina, dalis šios skolos atsirado dar atsakovo T. R. vadovavimo įmonei laikotarpiu, o dalis jau po jo atleidimo; skolos VMI atsiradimo momento patikslinimą ir pan.), buvo galimybė nustatyti tiek skolų kreditoriams atsiradimo (inter alia pradelsimo) momentą, tiek įmonės turimą turtą, būtinus įmonės faktiniam nemokumo momentui nustatyti ir kitas aplinkybes, reikšmingas įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygoms įvertinti.Pažymėtina, kad nustatant faktines aplinkybes civilinėje byloje, nereikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo; teismas išvadas gali daryti ir remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, – t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017; kt.). Tačiau, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo ieškovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime absoliučiai jokių ieškovės papildomai pateiktų įrodymų neanalizavo, nei dėl vieno iš jų sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisakė, apsiribodamas tik formaliu ir, teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkančiu abstrakčiu teiginiu, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir nepaneigė atsakovo paaiškinimų, jog įmonė jo vadovavimo laikotarpiu buvo moki bei turėjo debitorių, nors, kaip visiškai teisingai pažymėjo apeliantė, priešingai nei ieškovė, atsakovas T. R. į bylą nepateikė absoliučiai jokių jo atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų, be kita ko net neįvardino debitorių, kuriuos, jo teigimu, turėjo bendrovė. Šiame kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui iš esmės nevertinant ieškovės pateiktų dokumentų ir nenustatinėjant turto bei pradelstų įsipareigojimų santykio (neanalizuojant įmonės mokumo), vien tik pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad iš VMI informacijos matyti, jog įmonė 2012–2013 metais sudarinėjo apmokestinamus sandorius (t. y. vykdė veiklą), nesudaro pakankamo pagrindo laikyti, jog atsakovas nepažeidė pareigos laiku kreiptis į teismą. Kasacinio teismo praktikoje jau buvo išaiškinta, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).Nagrinėjant šioje byloje aktualaus bendrovės vadovo atsakomybės instituto aiškinimo ir taikymo taisykles, taip pat pastebėtina, kad, kaip jau minėta, įmonės nemokumo atsiradimo momentas svarbus ne tik bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimui nustatyti, bet ir vertinant šios pareigos pažeidimo padarinius – nustatant atsiradusią žalą. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Akcentuotina, kad kai faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014) <..> ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes (žr. ten pat).Iš byloje esančių Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad T. R. buvo ieškovės vadovu nuo 2008 m. sausio 15 d. (o ne nuo 2010 m. sausio 15 d., kaip kad neteisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, ir ne nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d., kaip kad klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime), ir buvo ieškovės direktoriumi iki pat 2013 m. balandžio 15 d. (kai nauja įmonės akcininkė UAB „Incom“ bendrovės vadovu paskyrė A. R.). Savo ruožtu atsiliepime minimas P. B. įmonės vadovu buvo tik kiek daugiau nei vieną mėnesį (nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2008 m. sausio 15 d.). Iš byloje esančių, ieškovės pateiktų dokumentų, pagrindžiančių kreditorių finansinius reikalavimus, taip pat matyti, kad dalis kreditorių reikalavimų atsirado jau po T. R. atleidimo iš direktoriaus pareigų, t. y. įmonei vadovaujant naujai paskirtam A. R., todėl akivaizdu, jog atsakovo T. R. civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas ir nustatymas šioje byloje neišvengiamai bus susijęs su jo atsakomybės atribojimu nuo laikotarpio (jo metu atsiradusio skolų išaugimo), už kurį, pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, atsakingas kitas vadovas. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismo sprendimas neišvengiamai turės įtakos A. R., nepagrįstai pirmosios instancijos teismo neįtraukto į šią bylą trečiuoju asmeniu (ieškovei nereiškiant jam materialiųjų reikalavimų), teisėms ir pareigoms bei teisėtiems interesams (CPK 266 straipsnis). Be to, minėto asmens įtraukimas tikslingas ir atsižvelgiant į byloje esantį UAB „Business Partner Group“ apskaitos dokumentų ir likučių priėmimo–perdavimo aktą, pagal kurį dokumentai, reikšmingi vertinant atsakovo T. R. civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimą, buvo perduoti minėtam A. R., kaip naujam įmonės vadovui, ir nebuvo pateikti bankroto administratoriui. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įmonės vadovo civilinės atsakomybės laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo klausimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs ir neanalizavęs ieškovės pateiktų į bylą įrodymų ir nenustatinėjęs įmonės faktinio nemokumo atsiradimo momento bei civilinės atsakomybės sąlygų iš esmės formaliu pagrindu, kad byloje nėra pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, neatskleidė bylos esmės ir pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad apeliacija nėra ir neturėtų virsti bylos nagrinėjimu iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių, o taip išreikalautinų įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad į bylą nebuvo įtrauktas A. R. ir bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, neįtraukus šio asmens, iš esmės galėtų lemti CPK 266 straipsnio pažeidimą, konstatuoja, jog šios bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Kadangi kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nedaro įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.