Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), išnagrinėjo pareiškėjo A. I. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazę sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazė, sumažinta nuo jos apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM). VSD ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas apskaičiavo ir sumokėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SD įstatymas) 17 straipsnio 4 dalies nuostatomis, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nėra skolingas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstas teisės normomis, nenurodytas faktinis ir teisinis pagrindas.

II.

III.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-49/2014 atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A756-999/2014.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendime vadovavosi laikinai galiojusia VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priimant ginčijamą atsakovo sprendimą buvo akivaizdu, jog nustatant pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, turėjo būti taikoma 2009 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. XI-170 pakeista VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant yra akivaizdus, todėl kolegijai neliko jokių pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normos taikymo. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjui, kuris ginčo laikotarpiu dirbo advokatu, metinė pajamų suma, apskaičiuota pagal skirtingas įstatymo redakcijas, skirtųsi, todėl konstatavo, kad teismo padaryta teisės taikymo klaida nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, o neteisingos teisės akto redakcijos taikymas buvo iš esmės vienintelis motyvas, kuriuo remdamasis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino skundžiamą Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir priėmė nutartį, kuria pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmetė, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 suformuotas individualaus administracinio akto vertinimo taisykles vertindama skundžiamą atsakovo sprendimą, kurio neatsiejama sudedamoji dalis yra Ataskaita, išplėstinė teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, nesant atitinkamų VSD įstatymo nuostatų, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija) minimi pajamų, nuo kurių mokamos VSD įmokos, apskaičiavimui reikšmingi kintamieji – VMI deklaruotos individualios veiklos apmokestinamosios pajamos ir apskaičiuota individualios veiklos pajamų mokesčio suma – turi būti nustatomi remiantis individualios veiklos pajamų mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo klausimus reglamentuojančio GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389 (pakeisto 2009 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-638), 2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-903 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1167 redakcijos), taikytino sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokėtinų VSD įmokų už 2010 ir 2011 metus, bei įvertinusi SD įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad VSD ir PSD įmokų dydis pirmiausia priklausė nuo asmens „individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų“. 2010 ir 2011 metais galiojusios VSD įstatymo nuostatos eksplicitiškai neapibrėžė šios sąvokos, jokios šios įstatymo nuostatos nėra skirtos individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų dydžio nustatymo tvarkai reglamentuoti. Be to, skirtingai nuo 2009 metais galiojusios VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija), aptariamoje VSD įstatymo nuostatoje minima individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų sąvoka nėra eksplicitiškai siejama su GPM ir į GPM įstatymo taikymo sritį patenkančiais santykiais. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog loginė ir lingvistinė aptariamos VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis vertinimas kitų VSD įstatymo bei nacionalinių mokesčių įstatymų nuostatų kontekste aiškiai patvirtina, kad nesant atitinkamų VSD įstatymo nuostatų GPM įstatymu reguliuojamų santykių kategorijai priskirtina ne tik sąvoka „individuali veikla“, bet ir „individualios veiklos apmokestinamosios pajamos“.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad iš tiesų individualios veiklos pajamų (t. y. fizinio asmens (gyventojo) vykdant individualią veiklą gautų pajamų) apmokestinimo santykiai nacionalinėje teisės sistemoje yra reguliuojami būtent GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis. Be to, GPM įstatymo nuostatų taikymą nustatant individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas VSD įmokų apskaičiavimo tikslais implikuoja ir aptariamoje VSD įstatymo nuostatoje įtvirtintas imperatyvas, kad VSD įmokų bazę sudaro individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma, neatėmus PSD ir VSD įmokų. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis GPM įstatymo 18 straipsnio 11 dalimi (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI 385 redakcija), minėtos PSD ir VSD įmokos yra priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų, kurie yra atimami iš mokestiniu laikotarpiu gautų individualios veiklos pajamų apskaičiuojant gyventojo (individualios veiklos) apmokestinamąsias pajamas (GPM įstatymo 16 str. 1 d. 3 p. (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija).

Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog skirtingai nei teigia pareiškėjas, iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų ir atitinkamais ginčo laikotarpiais aktualių VSD ir SD įstatymų nuostatų yra aiškiai matyti, jog: (1) 2009 metų pajamos, nuo kurių mokamos VSD įmokos, apskaičiuojamos atsižvelgiant ne į visas VMI deklaruotas individualią veiklą vykdančio asmens apmokestinamąsias pajamas ir visą apskaičiuotą GPM, bet tik į deklaruotas apmokestinamąsias pajamas iš individualios veiklos ir šių pajamų mokestį; (2) 2010 ir 2011 metais VSD ir, atitinkamai, PSD įmokų bazė, apskaičiuojama atsižvelgiant ne į visas individualią veiklą vykdančio asmens gautas apmokestinamąsias pajamas, bet tik į pajamas, gautas vykdant individualią veiklą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju GPM įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatos taikomos tik tiek ir tokia apimtimi, kiek tai susiję su asmens, vykdančio individualią veiklą, individualios veiklos pajamų apmokestinimu, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad išskyrus GPM įstatyme numatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios, individualios veiklos pajamoms priskiriamos (tik) pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto (GPM įstatymo 10 str. 1 d. (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos).

Išplėstinės teisėjų kolegijos teigimu, įstatymų leidėjas ginčo teisiniams santykiams aktualiose VSD įstatymo nuostatose VSD įmokų bazę (pajamas, nuo kurios mokamos šios įmokos) sieja tik su individualios veiklos apmokestinamosiomis pajamomis, lemia, jog GPM įstatymo 16 straipsnis (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-115 redakcijos), reglamentuojantis bendrą apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką, taikomas tik tiek, kiek tai susiję su išimtinai individualios veiklos, o ne bendrų gyventojo pajamų pripažinimu apmokestinamosiomis. Tai reiškia, kad apskaičiuojant individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas VSD įstatymo taikymo aspektu iš individualios veiklos pajamų gali būti atimamos tik tokios GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-115 redakcijos) nurodytos sumos, kurios tiesiogiai susijusios su gyventojo vykdoma (vykdyta) individualia veikla ir iš šios veiklos gautomis, o ne bendromis, pajamomis.

Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su atsakovu, kad apskaičiuojant individualios veiklos apmokestinimo pajamas VSD ir PSD įmokų bazės (pajamų, nuo kurių mokamos šios įmokos) nustatymo tikslais nebuvo atsižvelgta į GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos) ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-11 redakcija) nurodytas sumas – jo sumokėtas gyvybės draudimo įmokas. Kitaip tariant, pareiškėjas mano, jog apskaičiuojant jam mokėtinas VSD ir PSD įmokas, iš jo gautų individualios veiklos pajamų turėjo būti atimtos sumokėtų gyvybės draudimo įmokų suma.

Vertindama šių bendras gyventojo apmokestinamąsias pajamas mažinančių išlaidų turinį bei paskirtį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad GPM įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-11 redakcija) nurodytos išlaidos akivaizdžiai yra susijusios su gyventojo (jo šeimos narių) asmeninių poreikių tenkinimu, o ne vykdoma individualia veikla. Byloje nėra ginčo, kad šios išlaidos (gyvybės draudimo įmokos) nėra laikytinos GPM įstatymo 18 straipsnyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111, 2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-385 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos) nurodytais leidžiamais atskaitymais, susijusiais su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, mažinančiais individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas. Atsižvelgusi į pateiktą aiškinimą dėl GPM įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog identifikuodamas individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas ir nustatydamas VSD bei PSD įmokų bazę (pajamas, nuo kurių mokamos šios įmokos) atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas sumas.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nurodyta 49 249 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, suma, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 2009 metų pajamos, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos, ir yra 49 249 Lt suma, kuri gaunama iš pareiškėjo deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų atėmus apskaičiuotą šių (individualios veiklos) pajamų GPM.

VI.

Pareiškėjas A. I. 2015 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VIII.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. I. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015, nurodydamas, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs esminės įtakos priimant neteisėtą nutartį, bei būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 bei 12 p.).

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, Nr. 52854/99; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2015 m. vasario 27 d., o pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2015 m. gegužės 26 d. Atsižvelgusi į pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodomus proceso atnaujinimo pagrindus (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas nepraleidus termino.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010; 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog ši administracinė byla užbaigta išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu, kuris yra priimtas, įvertinus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A552-629/2014, pateiktus VSD bei GPM įstatymų normų išaiškinimus. Akcentuotina, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, tačiau, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais ir būtina ją koreguoti. Todėl vertinant, kuriuo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-22-525/2015). Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą pažymėjęs, jog galutinė ir vieninga administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, kuri yra priimta vėliau nei buvo išnagrinėtos pareiškėjo nurodomos administracinės bylos.

Nors nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo perduota nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, tačiau vadovaujantis bendru principu – išplėstinė teisėjų kolegija sudaroma sudėtingoms byloms nagrinėti (ABTĮ 46 str. 2 d.). Pažymėtina, kad galimybė Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėti išplėstinėms teisėjų kolegijoms sietina su bylų sudėtingumu, ką pirmiausia apsprendžia ginčo sudėtingumas dėl teisinių bylos aspektų, taip pat ir kitokio pobūdžio aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, bylos rezultato aktualumas daugeliui visuomenės narių ar jos atskiros grupės nariams ir pan. Pavyzdžiui, išplėstinė penkių teisėjų kolegija kaip sudėtingoms byloms spręsti buvo sudaryta bylose, kuriose buvo keliami aktualūs klausimai reikšmingi formuoti vienodą administracinių teismų praktiką analogiškose bylose, kai nagrinėjamais aspektais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nebuvo išsamiai pasisakęs (žr., pvz., administracines bylas Nr. A520-2136/2012; Nr. A662-368/2012; Nr. A662-58/2012 ir kt.). Atsižvelgus į nurodytus argumentus dėl išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymo bei šios teisėjų kolegijos priimamų procesinių sprendimų reikšmingumo, darytina išvada, kad esant prieštaravimui tarp išplėstinės teisėjų kolegijos priimtame procesiniame sprendime pateiktų teisės nuostatų taikymo bei aiškinimo ir analogiškų teisės normų pritaikymo ir išaiškinimo faktinėmis aplinkybėmis tapačiose bylose, pateikto trijų teisėjų kolegijos priimtame procesiniame sprendime, turi būti vadovaujamasi išplėstinės teisėjų kolegijos priimtu procesiniu sprendimu.

Pareiškėjas, siekdamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A552-629/2014, ir 2015 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir GPM įstatymo taikymo ir todėl turi būti atnaujintas šios administracinės bylos procesas. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, nes šiuose procesiniuose sprendimuose pateikti išaiškinimai dėl VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir GPM įstatymo nuostatų taikymo, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimą – panaikinti atsakovo Valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo priverstine tvarka išieškoti 1 210,28 Lt – iš jų: 1 145,61 Lt įmokų ir 64,67 Lt įmokų delspinigių, nesudaro pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija nustatė, kad administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo priverstine (ne ginčo) tvarka išieškoti iš pareiškėjo (advokato) jo nesumokėtas VSD ir PSD įmokas už 2009, 2010 ir 2011 metus bei apskaičiuotus šių įmokų delspinigius. Administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš to paties pareiškėjo už vėlesnį laikotarpį – 2012 metus, nesumokėtas VSD ir PSD įmokas bei priskaičiuotus delspinigius. Tiek vienoje, tiek kitoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos jo naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos nėra priskiriamos leidžiamiems atsiskaitymas ir nemažina individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą, apmokestinamųjų pajamų ir VSD bei PSD įmokų bazės, t. y. kad apskaičiuojant pareiškėjo mokėtinas VSD ir PSD įmokas iš jo gautų individualios veiklos pajamų neturėjo būti atimtos jo sumokėtos gyvybės draudimo įmokų sumos.

Sprendžiant klausimą dėl VSD bei PSD įmokų už 2009 metus, taikytina VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija), kuri įtvirtino, jog šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų, t. y. ir pareiškėjo, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. Toje pačioje įstatymo nuostatoje įstatymų leidėjas įtvirtino, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta GPM įstatyme, pajamų metinę sumą sudaro VMI deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokėtinų VSD įmokų už 2010, 2011 bei 2012 metus, taikytinas VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389 (pakeisto 2009 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-638), 2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-903 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1167 redakcijos), nustatęs, kad „<...> asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta (GPM) įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma <...>.“ Vadovaujantis SD įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-391 redakcija), asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, šias įmokas moka nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos, t. y. VSD ir PSD įmokų bazės 2010, 2011 ir 2012 metais sutapo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 padarė išvadą, kad VSD įstatymo 7 straipsnyje (straipsnio redakcija, galiojusi apskaičiuojant mokėtinas VSD bei PSD įmokas už 2012 metus) nuoroda į GPM įstatymą padaryta tik apibrėžiant individualios veiklos sąvoką, tačiau ne apmokestinamąsias pajamas, o GPM įstatymas yra skirtas pajamų mokesčiui apskaičiuoti ir leidžia iš visų gautų apmokestinamųjų pajamų atimti šio įstatymo numatytas išlaidas, tuo sumažinant tik mokėtino gyventojų pajamų mokesčio sumą, tačiau tai nereiškia, kad taip pat turėtų būti mažinami ir kiti privalomieji mokėti mokesčiai, todėl konstatavo, jog atsakovo sprendimas, vadovaujantis kuriuo pareiškėjo mokėtinos VSD ir PSD įmokos apskaičiuotos nuo visų pareiškėjo per 2012 metus gautų apmokestinamųjų pajamų 50 procentų dalies, neatėmus išlaidų, kuriomis pagal GPM įstatymą leidžiama mažinti apmokestinamąsias pajamas, yra teisėtas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 padarė išvadą, kad 2010 ir 2011 metais VSD ir PSD įmokų bazė apskaičiuojama atsižvelgiant ne į visas individualią veiklą vykdančio asmens gautas apmokestinamąsias pajamas, bet tik į pajamas, gautas vykdant individualią veiklą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ginčo teisiniams santykiams aktualiose VSD įstatymo nuostatose VSD įmokų bazę (pajamas, nuo kurios mokamos šios įmokos) sieja tik su individualios veiklos apmokestinamosiomis pajamomis, todėl GPM įstatymo 16 straipsnis (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-115 redakcijos), reglamentuojantis bendrą apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką, taikomas tik tiek, kiek tai susiję su išimtinai individualios veiklos, o ne bendrų gyventojo pajamų pripažinimu apmokestinamosiomis. Tai reiškia, kad apskaičiuojant individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas VSD įstatymo taikymo aspektu iš individualios veiklos pajamų gali būti atimamos tik tokios GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-115 redakcijos) nurodytos sumos, kurios tiesiogiai susijusios su gyventojo vykdoma (vykdyta) individualia veikla ir iš šios veiklos gautomis, o ne bendromis, pajamomis.

Įvertinus nurodytose administracinėse bylose pateiktus VSD įstatymo bei GPM įstatymo nuostatų išaiškinimus, matyti, kad VSD bei GPM įstatymo nuostatų aiškinimas iš dalies skirtingas. Ankstesnėje byloje, kurioje nagrinėtas klausimas dėl pareiškėjo už vėlesnį laikotarpį (2012 metus) nesumokėtų VSD ir PSD įmokų išieškojimo teisėtumo klausimas, buvo pateiktas VSD įstatymo ir GPM įstatymo nuostatų aiškinimas, nurodant, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas VSD bei PSD įmokoms apskaičiuoti, neatsižvelgiama į GPM įstatyme (16 str.) nustatytą apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką, vadovaujantis kuria, nustatyta galimybė iš visų gautų apmokestinamųjų pajamų atimti šio įstatymo numatytas išlaidas, tuo sumažinant apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių apskaičiuojamos mokėtinos VSD bei PSD įmokos. Administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 pateiktas VSD įstatymo bei GPM įstatymo nuostatų aiškinimas, vadovaujantis kuriuo, GPM įstatymo 16 straipsnis, reglamentuojantis bendrą apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką, apskaičiuojant mokėtinas VSD bei PSD įmokas, gali būti taikomas, tačiau tik tiek, kiek tai susiję su išimtinai individualios veiklos, o ne bendrų gyventojo pajamų pripažinimu apmokestinamosiomis. Tačiau šiuo atveju yra svarbu tai, kad abiejose bylose nustatyta, jog pareiškėjas yra neteisus teigdamas, kad atsakovas neteisingai apskaičiavo įmokas ir delspinigius dėl to, jog apskaičiuojant pareiškėjo mokėtinas VSD ir PSD įmokas iš jo gautų individualios veiklos pajamų turėjo būti atimtos jo sumokėtos gyvybės draudimo įmokų sumos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, daro išvadą, jog pareiškėjas nesiekia, kad administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 pateiktas VSD įstatymo bei GPM įstatymo nuostatų išaiškinimas būtų pritaikytas ir administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015, tačiau siekia, kad administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 pateiktas išaiškinimas būtų pakeistas tuo aspektu, jog nustatant VSD bei PSD įmokų apskaičiavimo bazę, nebūtų nustatyti ribojimai apskaičiuojant VSD bei PSD įmokų bazę taikyti GPM įstatymo nuostatas, vadovaujantis kuriomis iš pajamų gali būti atimamos šios per mokestinį laikotarpį savo, sutuoktinio arba savo nepilnamečių vaikų (įvaikių) bei iki 18 metų ir vyresnių neįgaliųjų vaikų (įvaikių), kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (iki 18 metų ir vyresnių vaikų (įvaikių), kuriems iki 2005 m. birželio 30 d. buvo nustatyta visiška negalia), naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudžiamajam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui (GPM įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d.)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktame prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų, vadovaujantis kuriais būtų galima pripažinti, jog dėl administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 išaiškintų ir taikytų VSD bei GPM įstatymo nuostatų buvo neteisingai nustatyta šioje byloje esminė teisiškai reikšminga aplinkybė, t. y. kad apskaičiuojant individualios veiklos apmokestinimo pajamas VSD ir PSD įmokų bazės (pajamų, nuo kurių mokamos šios įmokos) nustatymo tikslais turi būti atsižvelgta į GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 ir 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152 redakcijos) ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-11 redakcija) nurodytas sumas – pareiškėjo sumokėtas gyvybės draudimo įmokas. Taip pat pareiškėjas nenurodo reikšmingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuri patvirtintų pareiškėjo šioje byloje teikto argumento, jog nustatant jo, kaip advokato, apmokestinamąsias pajamas VSD bei PSD įmokoms apskaičiuoti iš jų turi būti atimamos jo per mokestinį laikotarpį sumokėtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, pagrįstumą, o būtent šioje byloje ir buvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su gyvybės draudimo įmokomis pagal gyvybės draudimo sutartį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog prašymu atnaujinti procesą pareiškėjas siekia, kad būtų iš naujo įvertintos bylos faktinės aplinkybės, bet nenurodo jokių konkrečių, su nagrinėta administracine byla tiesiogiai susijusių argumentų, vadovaujantis kuriais būtų galima daryti prielaidą apie ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014). Taip pat, kaip buvo minėta, pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuojamas konkrečios bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, leidžiančių abejoti administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 priimtos nutarties teisėtumu bei pagrįstumu.

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ir tuo, kad teismo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančiu VSD įstatymu, nes jame nenustatyta socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo tvarka, bei Taisyklių 39 punktu, kuris, pareiškėjo nuomone, taip pat prieštarauja ir VSD įstatymui, nes Valdybai užkerta kelią administruoti socialinio draudimo įmokas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas visos bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikęs prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atitinkamai pagal jų kompetenciją, dėl VSD įstatymo bei Taisyklių ištyrimo. Taip pat pažymėtina, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Šiuo atveju abejonių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai nekilo, todėl ji ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą bei neinicijavo norminės bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Pažymėtina, kad VSD įstatymo bei Taisyklių 39 punkto neatitikimą Konstitucijai pareiškėjas grindžia tuo, kad VSD įstatyme nenustatyta socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo tvarka ir tai trukdo atsakovui administruoti socialinio draudimo įmokas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išplėstinė teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje nurodė, jog nesant atitinkamų VSD įstatymo nuostatų, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje minimi pajamų, nuo kurių mokamos VSD įmokos, apskaičiavimui reikšmingi kintamieji – VMI deklaruotos individualios veiklos apmokestinamosios pajamos ir apskaičiuota individualios veiklos pajamų mokesčio suma – turi būti nustatomi remiantis individualios veiklos pajamų mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo klausimus reglamentuojančiame GPM įstatyme įtvirtintomis taisyklėmis su išplėstinės teisėjų kolegijos, atsižvelgus į pareiškėjo vykdomą veiklą, nustatytomis išimtimis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo teisinių argumentų, kuriais pagrįstų savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl toks prašymas nebūtų Konstitucinio Teismo priimtas ir būtų grąžintas vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

Iš pareiškėjo prašyme dėstomų argumentų galima daryti išvadą, kad jis iš esmės siekia, jog Konstitucinis Teismas išaiškintų, kaip turėtų būti taikomas bei aiškinamas VSD įstatymas. Tačiau Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. birželio 17 d. sprendimai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo inicijuotam administraciniam ginčui išspręsti taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimą atliko išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi kitų VSD įstatymo ir nacionalinių mokesčių įstatymų nuostatų kontekste loginę ir lingvistinę VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos konstrukciją, VSD ir SD įstatymų nuostatas. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodęs įtikinamų teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad išplėstinė teisėjų kolegija netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, nepripažindama pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad apskaičiuojant mokėtinas VSD ir PSD įmokas iš pareiškėjo gautų individualios veiklos pajamų turėjo būti atimtos jo sumokėtos gyvybės draudimo įmokos sumos.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai dėl VSD įstatymo bei Taisyklių neatitikimo Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, o Taisyklių 39 punkto ir VSD įstatymui, nesudaro pagrindo abejoti VSD įstatymo bei Taisyklių 39 punkto konstitucingumu.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčą ir taikydamas Konstitucijai prieštaraujančiais nepripažintus teisės aktus, nepadarė esminio materialiosios teisės normų pažeidimo ir nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 ir pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. I. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 pagal A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.