Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-602-49-14

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-29
Bylos Nr.: P-602-49-14
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00698-2012-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Virginija Volskienė
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
Pareiškėjas: A. I.
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Administracinė byla Nr. P602-49/2014Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00698-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 4–6) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Klaipėdos skyrius) 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 (toliau – ir Sprendimas Nr. SPR-29018, skundžiamas sprendimas), kuriuo atsakovas nusprendė iš pareiškėjo priverstine tvarka išieškoti į Valstybinio socialinio draudimo fondą 1 210,28 Lt: 1 145,61 Lt įmokų ir 64,67 Lt delspinigių (I t., b. l. 8).

Paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazė, sumažinta nuo jos apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM). Valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas apskaičiavo ir sumokėjo remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu (toliau – ir VSDĮ), Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 17 straipsnio 4 dalies nuostatomis, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžetui neskolingas. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta teisės akto norma, kuria remiantis padaryta išvada, kad GPM, VSD, PSD įmokų bazės yra skirtingos, nėra nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuotas pareiškėjo skolos dydis. GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų GPMĮ nustatyta tvarka atimama nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas, kurioms taikomas GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas pajamų mokesčio tarifas) – GPMĮ 21 straipsnyje nustatyta tvarka. GPMĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad iš pajamų gali būti atimamos šios per mokestinį laikotarpį patirtos nuolatinio Lietuvos gyventojo išlaidos: savo, sutuoktinio arba savo nepilnamečių vaikų (įvaikių) bei iki 18 metų ir vyresnių vaikų (įvaikių), kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (iki 18 metų ir vyresnių vaikų (įvaikių), kuriems iki 2005 m. birželio 30 d. buvo nustatyta visiška negalia), naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudžiamajam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui.

2010 metais Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) deklaravo 55 408,43 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios apmokestinamųjų pajamų sumos pareiškėjas sumokėjo 8 311,00 Lt dydžio GPM. VSD įmokų bazę sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazė, sumažinta nuo jos apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčiu, todėl pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. sumokėjo 4 710,00 Lt VSD įmokų, apskaičiuotų tokia tvarka: 55 408,43-8 311,00 = 47 097,43 x 10 proc. = 4 709,74 Lt.

2011 metais pareiškėjas Klaipėdos apskrities VMI deklaravo 78 962,20 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios apmokestinamųjų pajamų sumos jis sumokėjo 11 252,11 Lt VSD įmokų bei 3 553,30 Lt PSD įmokų, apskaičiuotų tokia tvarka: VSD įmokos 78 962,20/2x28,5 proc. = 11 252,11 Lt; PSD įmokos 78 962,20/2x9 proc. = 3 553,30 Lt.

2012 metais pareiškėjas Klaipėdos apskrities VMI deklaravo 51 958,20 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios apmokestinamųjų pajamų sumos pareiškėjas sumokėjo 7 404,04 Lt VSD įmokų bei 2 338,12 Lt PSD įmokų, apskaičiuotų tokia tvarka: VSD įmokos 51 958,20/2x28,5 proc. = 7 404,04 Lt; PSD įmokos 51 958,20/2x9 proc. = 2 338,12 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovo Sprendime Nr. SPR-29108 nėra nurodyta teisės aktų norma, kuria remiantis padaryta išvada, kad GPM, VSD ir PSD įmokų bazės yra skirtingos, nėra nurodytas faktinis pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuotas pareiškėjo skolos dydis, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 34-39 ir 66-71) paaiškino, kad Sprendimo Nr. SPR-29018 sudedamoji ir neatskiriama dalis yra jo priedas „Ataskaita apie draudėjo advokato I. A., draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą“. Ataskaitoje nurodyti teisiniai, faktiniai išieškotinos advokato A. I. 1 210,28 Lt skolos VSDF biudžetui pagrindai. VSDFV Klaipėdos skyrius išsiuntė pareiškėjui 2012 m. spalio 26 d. raštą Nr. (7.4)SI-59765 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, jog remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikta informacija apie advokato I. A. gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos įmokos, bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) 2012 m. spalio 26 d. duomenimis, advokato I. A. įsiskolinimas VSDF biudžetui sudaro 1 210,28 Lt, iš jų: 214,92 Lt VSD įmokų už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; 360,79 Lt VSD įmokų ir 1 15,55 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.; 346,54 Lt VSD įmokų ir 107,81 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 52,71 Lt delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. spalio 26 d. ir 11,96 Lt delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. spalio 26 d.

Atsakovas 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. (7.4)SI-19179 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VMI, prašydamas informuoti, ar gyventojas, vykdantis individualią veiklą, apskaičiuodamas savo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, apmokestinamąsias pajamas, į leidžiamus atskaitymus gali įtraukti savo naudai sumokėtas gyvybės draudimo įmokas. VMI 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (18.16-13-1)-R-4074 „Dėl gyvybės draudimo įmokų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams“ informavo, jog „gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios gyventojo padarytos įprastinės šiai veiklai išlaidos (išlaidų dalis, tenkanti per mokestinį laikotarpį gautoms arba uždirbtoms pajamoms). Individualios veiklos leidžiami atskaitymai deklaruojami GPM308 formos V priede. Savo naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos nėra susijusios su individualios veiklos pajamų gavimu (uždirbimu), todėl šios išlaidos negali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams, t. y. nemažina individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu ir valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazės“.

Remiantis Registro duomenų bazėje esančiais VMI duomenimis, nustatyta, kad advokato I. A., draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), deklaruota pajamų metinė suma, nuo kurios yra skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 m. yra 49 249,20 Lt, todėl draudėjas iki 2010 m. gegužės 3 d. turėjo sumokėti 4 924,92 Lt (49 249,20 Lt x 10 proc. = 4 924,92 Lt) VSD įmokų. Remiantis Registro duomenimis, pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. sumokėjo 4 710,00 Lt, jis nesumokėjo į VSDF biudžetą 214,92 Lt (4 924,92 Lt – 4 710,00 Lt = 214,92 Lt) VSD įmokų.

VMI duomenimis, pareiškėjo 2010 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus PSD ir VSD įmokų) sudaro 81 494,00 Lt, todėl VSD ir PSD įmokų bazė yra 40 747,00 Lt (81 494,00 x 50 proc). Už 2010 m. pareiškėjas turėjo sumokėti 11 612,90 Lt (40 747,00 Lt x 28,5 proc. = 11 612,90 Lt) VSD įmokų ir 3 667,23 Lt (40 747,00 Lt x 9 proc. = 3 667,23 Lt) PSD įmokų. Remiantis Registro duomenimis, pareiškėjas 2011 m. gegužės 1 d. sumokėjo 11 252,11 Lt VSD įmokų ir 3 551,68 PSD įmokų, todėl VSDF biudžetui 2011 m. gegužės 2 d. liko skolingas 360,79 Lt VSD įmokų ir 115,55 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Registro duomenimis, pareiškėjo 2011 m. apmokestinamųjų pajamų suma (be PSD ir VSD įmokų) sudaro 54 390,00 Lt, todėl VSD ir PSD įmokų bazė yra 27 195,00 Lt (54 390,00 x 50 proc). Už 2011 m. pareiškėjas turėjo sumokėti 7 750,58 Lt (27 195,00 Lt x 28,5 proc. = 7 750,58 Lt) VSD įmokų ir 2 447,55 Lt (27 195,00 Lt x 9 proc. = 2 447,55 Lt) PSD įmokų. Remiantis Registro duomenimis, pareiškėjas 2012 m. gegužės 2 d. sumokėjo 7 404,04 Lt VSD įmokų ir 2 339,74 Lt PSD įmokų, todėl VSDF biudžetui 2012 m. gegužės 2 d. liko skolingas 346,54 Lt VSD įmokų ir 107,81 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Vadovaujantis VSDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudėjui laiku nesumokėjus VSD įmokų už 2009 m., priskaičiuota 14,83 Lt (214,92 Lt x 150 x 0,04 proc. + 214,92 Lt x 30 x 0,03 proc. = 14,83 Lt) delspinigių už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2010 m. spalio 30 d.; už 2010 m. priskaičiuota 19,48 Lt (360,79 Lt x 180 x 0,03 proc. = 19,48 Lt) delspinigių už pavėluotą VSD įmokų pervedimą ir 6,24 Lt (115,55 Lt x 180 x 0,03 proc. = 6,24 Lt) delspinigių už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. spalio 29 d.; už 2011 m. priskaičiuota 18,40 Lt (346,54 Lt x 177 x 0,03 proc. = 18,40 Lt) delspinigių už pavėluotą VSD įmokų pervedimą ir 5,72 Lt (107,81 Lt x 177 x 0,03 proc. = 5.72 Lt) delspinigių už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. spalio 26 d.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 99-102).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu (I t., b. l. 153-160) pareiškėjo A. I. skundą atsakovui VSDFV Klaipėdos skyriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui VSDFV dėl 2012 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. SPR-209018 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas, ar pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui 1 210,28 Lt: 1 145,61 Lt įmokų ir 64,67 Lt delspinigių. Pareiškėjas A. I. atsakovo nurodytu laikotarpiu dirbo ir šiuo metu dirba advokatu.

Dėl VSD įmokų ir PSD įmokų pirmosios instancijos teismas vadovavosi VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies redakcija (galiojusia aktualiu laikotarpiu), kurioje nustatyta, jog advokatų, kaip asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta GPMĮ, pajamų metinę sumą, nuo kurios yra skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sudaro VMI deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių pajamų individualios veiklos pajamų mokesčio skirtumas. VSDĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD įmokos nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, metinės sumos turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 39 punktu, kuriame nustatyta, kad VSDFV informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, teikia VMI. SDĮ 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, PSD įmokos skaičiuojamos nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos jų VSD įmokos.

Pagal GPMĮ 16 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant gyventojo apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimama: 1) neapmokestinamosios pajamos; 2) pajamos, įsigijus verslo liudijimą; 3) leidžiami atsiskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu (GPMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka); 4) per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo turto pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos (GPMĮ 19 straipsnyje nustatyta tvarka); 5) neapmokestinamasis pajamų dydis ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis; 6) nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas, kurioms taikomas GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas pajamų mokesčio tarifas – 15 procentų) GPMĮ 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Šia tvarka apskaičiuojamos apmokestinamosios pajamos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovo pateikti apskaičiavimai (Ataskaita, I t., b. l. 9-12; 55-58; 87-90) ir VMI 2012 m. gegužės 9 d. atsakymas (I t., b. l. 62-63; 94-95) pagrindžia, jog atsakovas tinkamai apskaičiavo pareiškėjo mokėtinas VSD ir PSD įmokas ir jų nesumokėjimo dalį, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog jis nėra skolingas VSDF biudžetui. Teismas vadovavosi VSDĮ 16 straipsnio 1 dalimi ir sutiko su Ataskaitoje nurodytais delspinigių paskaičiavimais. Dėl skundžiamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams teismas sprendė, jog atsakovo Sprendimas Nr. SPR-29108 laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio numatytus reikalavimus, kadangi jis priimtas remiantis prie šio sprendimo pridedama Ataskaita apie draudėjo advokato A. I., draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo VSDF biudžetui apskaičiavimą (4 lapai). Ataskaitoje išsamiai nurodyta, kokių būtent objektyvių duomenų (faktų) pagrindu buvo nustatyta, jog pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui, nurodyti VSDĮ atitinkami straipsniai ir VSD biudžeto sudarymo taisyklių atitinkami punktai, nurodyta, kokiais dokumentais ir duomenimis remiantis apskaičiuota skola ir delspinigiai, už kokį laikotarpį jie apskaičiuoti, pateikti ir patys apskaičiavimai, jų dydis. Sprendimo Nr. SPR-29018 sudedamoji ir neatskiriama dalis yra jo priedas „Ataskaita apie draudėjo advokato I. A., draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą“. Dėl GPM 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto paaiškino, kad Klaipėdos apskrities VMI 2012 m. sausio 26 d. rašte Nr. (18.32)D2-610 advokatui A. I. (I t., b. l. 62-63; 94-95) teisingai nurodė, kad šios įmokos nemažina VSD ir PSD įmokų bazės. Savo naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos nėra susijusios su individualios veiklos pajamų gavimu (uždirbimu), todėl šios išlaidos negali būti priskirtos leidžiamiems atsiskaitymams, t. y. nemažina individualios veiklos, vykdomos pagal pažymą, apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu ir VSD ir PSD įmokų bazės. Remdamasis teisinėmis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. SPR-29018 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. I., nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–6), kuriuo prašė šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 panaikinti.

Apeliacinį skundą grindė argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 4–6). Papildomai paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas pažeidė proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 ir 86 straipsnių reikalavimai). Skundžiamu sprendimu teismas nepanaikino atsakovo sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė iš pareiškėjo priverstine tvarka išieškoti 214,92 Lt įmokų už 2009 metus su delspinigiais, kurių išieškojimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-2287/2011 jau buvo pripažinęs neteisėtu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje patenkinto pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-784-609/2010 ir VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SPR-9272 panaikinimo).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio įmokų išieškojimo iš pareiškėjo už 2009, 2010 ir 2011 metus, taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas. 2010 m. Klaipėdos apskrities VMI pareiškėjas už 2009 metus deklaravo 55 408,43 Lt apmokestinamųjų pajamų, nuo šios sumos pareiškėjas sumokėjo 8 311 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestį. VSD įmokų bazę sudarė GPM bazė, sumažinta nuo jos apskaičiuotu gyventojų pajamų mokesčiu, todėl pareiškėjas 2010 m. gegužės 3 d. sumokėjo 4 710 Lt VSD įmokų, kurios apskaičiuotos taip: 55 408,43 Lt – 8 311 Lt = 47 097,43 Lt x 10% = 4 709,74 Lt. Kitaip VSD įmokų bazės apskaičiuoti neįmanoma aritmetiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog už 2009 metus pareiškėjo deklaruota apmokestinamųjų pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, yra 49 249,20 Lt, tačiau tokios sumos pareiškėjas nėra deklaravęs ir neaišku, kaip teismas šį dydį nustatė. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. SPR-29018 apskritai nėra jokių duomenų, kaip nustatant pareiškėjo skolą buvo įvykdytas VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies reikalavimas. Šių aplinkybių teismas neaiškino ir netyrė, todėl taip pat buvo pažeisti ABTĮ 81 ir 86 straipsnių reikalavimai.

Teismas nurodė, kad savo naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos nėra susijusios su individualios veiklos pajamų gavimu (uždirbimu), todėl šios išlaidos negali būti priskirtos leidžiamiems atskaitymams ir nemažina apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu ir VSD bei PSD įmokų bazės, tačiau šios išvados prieštarauja GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkto bei 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms. Pareiškėjas VSD ir PSD įmokas apskaičiavo ir sumokėjo remdamasis GPMĮ 16 straipsnio 1 dalimi, VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, SDĮ 17 straipsnio 4 dalimi, apmokestinamąsias pajamas už 2009, 2010 ir 2011 metus VSDFV Klaipėdos skyriui deklaravo, pateikdamas SAV pranešimus, todėl jis VSDF biudžetui neskolingas. Teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą grindė 2012 m. gegužės 9 d. VMI raštu Nr. (18.16-31-1)-R-4074, tačiau šiame rašte padarytos išvados pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalį nelaikomos teisės aktu ir negali sukelti teisinių pasekmių.

GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato išimtį, kokiais atvejais apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas negalima pasinaudoti šiame straipsnyje numatyta lengvata – tai apmokestinant pajamas iš paskirstytojo pelno. Individualios veiklos pajamos nėra pajamos iš paskirstytojo pelno, savo naujai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas atimamos remiantis GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Neaišku, kokia materialinės teisės norma remiantis VMI ir pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad gyvybės draudimo įmokos nemažina apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu ir VSD ir PSD įmokų bazės. VMI niekada neginčijo, kad pareiškėjas nepagrįstai gyvybės draudimo įmokomis sumažina apmokestinamąsias pajamas, todėl 2012 m. gegužės 9 d. rašte Nr. (18.16-31-1)-R-4074 VMI pateikti išaiškinimai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities VMI 2012 m. birželio 26 d. rašto Nr. (18.32)D2-610, mokesčių administratorius savo paaiškinimus grindžia ne įstatymų normomis, o deklaracijos pildymo algoritmu, kas akivaizdžiai prieštarauja VAĮ nuostatoms. Klaipėdos apskrities VMI 2012 m. kovo 1 d. rašte Nr. (18.32)D2-1352 nurodyta, kad individualia veikla užsiimančių asmenų PSD įmokas administruoja Klaipėdos skyrius, todėl neaišku, kodėl VMI 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (18.16-31-1)-R-4074 pareiškėjui ir atsakovui ėmėsi aiškinti šių įmokų mokėjimo tvarką, o VSDFV Klaipėdos skyrius šiuo išaiškinimu vadovavosi.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 22–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu panaikino Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. SPR-9272 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kadangi sprendimas neatitiko esminių VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. VSDFV Klaipėdos skyrius, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, grąžino advokatui A. I. 214,92 Lt VSD įmokų ir 1,81 Lt delspinigių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu 2011 m. rugpjūčio l d. sprendimu konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. SPR-9272 neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o sprendime nenurodyta, kokių būtent objektyvių duomenų (faktų) pagrindu buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė, kad pareiškėjas nebuvo skolingas 216,54 Lt VSDF biudžetui ir kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. SPR-9272 neteisėtai priverstine tvarka išieškojo 214,73 Lt VSD įmokų ir 1,81 Lt delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamame Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. SPR-29108 laikomas atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio numatytus reikalavimus, kadangi VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimo sudedamoji ir neatskiriama dalis yra priedas „Ataskaita apie draudėjo advokato A. I., draudėjo kodas (duomenys neskelbtini), įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą“, kurioje išsamiai nurodyta, kokių objektyvių duomenų (faktų) pagrindu buvo nustatyta, jog pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui, nurodyti VSDĮ atitinkami straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių atitinkami punktai, nurodyta, kokiais dokumentais ir duomenimis remiantis apskaičiuota skola ir delspinigiai, už kokį laikotarpį jie apskaičiuoti, pateikti ir patys paskaičiavimai. VSDFV teritoriniai skyriai neadministruoja gyventojų pajamų mokesčio, todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendime Nr. SPR-29108 nėra nurodomos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis apskaičiuojama GPM bazė. VSDFV teritoriniai skyriai neskaičiuoja ir savarankiškai dirbančių asmenų gautų pajamų metinių sumų, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 39 punktu VSDFV informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, teikia VMI.

Teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovavosi aktualių teisės aktų nuostatomis bei rėmėsi į bylą pateiktais Registro duomenų bazėje esančiais VMI duomenimis (Klaipėdos skyriaus 2013 m. sausio 10 d. atsiliepimo Nr. (2.36)SI-1978 2 priedas) bei pagrįstai nustatė, kad advokato A. I. deklaruota pajamų metinė suma, nuo kurios yra skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 m., yra 49 249,20 Lt, 2010 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus PSD ir VSD įmokų) sudaro 81 494,00 Lt, todėl VSD ir PSD įmokų bazė yra 40 747,00 Lt, o 2011 m. apmokestinamųjų pajamų suma (be PSD ir VSD įmokų) sudaro 54 390,00 Lt, todėl VSD ir PSD įmokų bazė yra 27 195,00 Lt.

Ginčas tarp advokato A. I. ir VSDFV Klaipėdos skyriaus dėl advokato A. I. mokėtinos į VSDF biudžetą VSD ir PSD įmokų skolos tęsiasi nuo 2010 metų, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. (7.4)SI-19179 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VMI, prašydamas informuoti, ar gyventojas, vykdantis individualią veiklą, apskaičiuodamas savo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, apmokestinamąsias pajamas, į leidžiamus atskaitymus gali įtraukti savo naudai sumokėtas gyvybės draudimo įmokas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad VMI aiškino PSD įmokų mokėjimą, kadangi VMI 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (18.16-13-l)-R-4074 „Dėl gyvybės draudimo įmokų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams“ pagal savo kompetenciją tik informavo, kad savo naudai sumokėtos gyvybės draudimo išmokos negali būti priskiriamos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamiems atskaitymams. Pareiškėjo teiginys, kad VMI 2012 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (18.16-13-1)-R-4074 negali būti laikomas teisės aktu ir negali sukelti teisinių pasekmių, pagrįstas, tačiau pastarasis VMI raštas yra tik vienas iš rašytinių įrodymų šioje administracinėje byloje, kuriuo rėmėsi Klaipėdos apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą. Be to, GPMĮ komentaras, kuriuo grindžiami pareiškėjo skundo argumentai dėl individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo, taip pat nėra teisės aktas, kuriuo būtų galima vadovautis priimant atitinkamą sprendimą. Kaip aukščiau nurodyta, VSDFV informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, teikia VMI, todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą, pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktu VMI 2012 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (18.16-13-l)-R-4074 „Dėl gyvybės draudimo įmokų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams“.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 17–20) prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikė atsakovas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo A. I. skundą patenkino; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 ,,Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“ panaikino.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo A. I. už 2009–2011 m. laikotarpį nesumokėtas VSD ir PSD įmokas, taip pat už šias laiku nesumokėtas įmokas priskaičiuotus delspinigius.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (galiojusių ginčui aktualiu laikotarpiu) 39 punktu, kuriame nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija teikia VSDFV informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Papildomai į bylą atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad, Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai duomenis apie individualių įmonių, <...>, advokatų <...> ir kitų asmenų, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, deklaruotas pajamų (pelno) metines sumas bei mokestinių metų pajamų (pelno) mokesčio sumas teikia Valstybinė mokesčių inspekcija (II t., b. l. 52-71). Remiantis Registro duomenų bazėje esančiais VMI duomenimis, pareiškėjo pajamų (pelno) deklaracijose už 2009 – 2011 m. nurodyta tokia apmokestinamųjų pajamų suma: 2009 m. – 57 940,23 Lt (pelno mokesčio suma – 8 691,03 Lt); 2010 m. – 81 949 Lt (pelno mokesčio suma – 0 Lt); 2011 m. – 54 390 Lt (pelno mokesčio suma – 0 Lt) (II t., b. l. 72).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 2 dalimi, sprendė, kad atsakovas, konstatuodamas, kad pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, sudaro VMI deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio skirtumas, netinkamai aiškino ir taikė 2009 metais galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir neteisingai paskaičiavo pareiškėjo turimą mokėti socialinio draudimo įmokų sumą. Pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikius netinkamą teisės aktą buvo skaičiuojama ne tik įmokų skola, bet ir delspinigiai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad vien nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek ir atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018, todėl dėl kito laikotarpio pareiškėjui paskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų (įmokų skolos bei delspinigių) nepasisakė.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius kreipėsi su prašymu dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 103-105) administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 (senas bylos Nr. A756-1989/2013). Prašyme nurodo, kad procesas turi būti atnaujintas, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė neteisėtą 2014 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756 -1989/2013, kadangi vadovavosi laikinai nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 5 d. galiojusia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 7 straipsnio 2 dalimi, kuri nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo pakeista 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. XI-170 redakcija ir 2009 metais netaikoma. VSDĮ (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. Individualios įmonės savininko pajamų metinę sumą sudaro įmonės apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, ir mokestinių metų pelno mokesčio skirtumas. Ūkinės bendrijos tikrojo nario pajamų metine suma yra laikoma tam nariui tenkanti pajamų, kurias sudaro ūkinės bendrijos apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, ir mokestinių metų pelno mokesčio sumos skirtumas, dalis (ją Fondo valdybos teritoriniam skyriui nurodo ūkinė bendrija). Asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, išskyrus advokatus, advokatų padėjėjus, notarus ir antstolius, pajamų metinę sumą sudaro valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas. Advokatų, advokatų padėjėjų, notarų ir antstolių pajamų metinė suma, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, yra laikoma mokestinių metų 24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma <...>“. Anksčiau nurodyta VSDĮ 7 straipsnio 2 dalis, kuria vadovavosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2014 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 (senas bylos Nr. A756-1989/2013), nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo pakeista.

Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija) 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. <...> Asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, pajamų metinę sumą sudaro Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas“. Ši įstatymo nuostata galiojo iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-389 redakcija) 7 straipsnio 2 dalies pakeitimas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas A. I. 2014 m. rugsėjo 8 d. gautu atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 VSDFV Klaipėdos skyrių buvo įpareigojęs pateikti įrodymus, kokios teisės normos pagrindu yra nustatoma VSD įmokų bazė. VSDFV Klaipėdos skyrius teismui nurodė, kad šią bazę nustato VMI.

VMI pareiškėjui išaiškino, kad VSD įmokų bazė nustatoma remiantis deklaracijos pildymo algoritmu (žr. VMI 2012 m. sausio 26 d. ir 2012 m. kovo 1 d. raštus), todėl ginčas šioje byloje kilo dėl to, kad tiek VMI, tiek VSDFV Klaipėdos skyrius VSD įmokų bazę nustato ne įstatymo normos pagrindu, tačiau remiantis deklaracijos pildymo algoritmu, ir teisės aktai aiškinami taip, kad jie atitiktų ne įstatymo normą, tačiau klaidingą deklaracijos pildymo algoritmą (žr. VMI 2012 m. gegužės 9 d. raštą).

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 panaikinus VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą Nr. SPR-29018 ir grąžinus neteisėtai išieškotus 1 210,28 Lt, pareiškėjui iš naujo buvo priskaičiuota 1 210,28 Lt skola, nes vėl vadovaujamasi ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau tais duomenimis, kurie sukurti deklaracijos pildymo algoritmu (žr. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. raštą).

GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6 punktas leidžia apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų atimti, ir GPMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotus leidžiamus atskaitymus, ir GPMĮ 21 straipsnyje nustatyta tvarka patirtas išlaidas. Ginčo dėl to, kad GPMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotais leidžiamais atskaitymais buvo sumažinta VSD įmokų bazė, nėra, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius GMPĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų išlaidų nepagrįstai nepripažįsta kaip mažinančių VSD įmokų bazę, nors tuo pačiu metu GPMĮ 18 straipsnyje numatytus leidžiamus atskaitymus pripažįsta kaip mažinančius VSD įmokų bazę.

VSDFV Klaipėdos skyrius prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ta aplinkybe, kad buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos, tačiau net jeigu ir būtų nustatytas toks pažeidimas, 2014 m. vasario 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013, kuriuo buvo panaikintas VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas Nr. SPR-29018, iš esmės yra teisingas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. I. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018, kuriuo atsakovas nusprendė iš pareiškėjo priverstine tvarka išieškoti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 1 210,28 Lt, iš jų: 1 145,61 Lt įmokų ir 64,67 Lt delspinigių (I t., b. l. 8).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu (I t., b. l. 153-160) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Dėl VSD ir PSD įmokų pirmosios instancijos teismas inter alia vadovavosi VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies redakcija (galiojusia aktualiu laikotarpiu), kurioje nustatyta, jog advokatų, kaip asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta GPMĮ, pajamų metinę sumą, nuo kurios yra skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sudaro VMI deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių pajamų individualios veiklos pajamų mokesčio skirtumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino; VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 ,,Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“ panaikino. Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 2 dalimi, sprendė, kad atsakovas, konstatuodamas, kad pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, sudaro VMI deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio skirtumas, netinkamai aiškino ir taikė 2009 metais galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir neteisingai paskaičiavo pareiškėjo turimą mokėti socialinio draudimo įmokų sumą. Pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikius netinkamą teisės aktą buvo skaičiuojama ne tik įmokų skola, bet ir delspinigiai. Konstatavo, kad vien nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą, tiek ir atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018, todėl dėl kito laikotarpio pareiškėjui paskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų nepasisakė.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A756-999/2014, teigdamas, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė neteisėtą 2014 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013, kadangi vadovavosi laikinai galiojusia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) 7 straipsnio 2 dalimi, kuri nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo pakeista 2009 m. vasario 17 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. XI-170 redakcija ir 2009 metais netaikoma.

VII.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1– 12 punkte.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Šio punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar nėra praleistas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, svarbu nustatyti, kada atsakovas sužinojo apie aplinkybes, sudarančias, pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamu atveju atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2014 m. vasario 14 d. (pagal gavimo datą). Tuo tarpu galutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-999/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2014 m. vasario 11 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, tapo žinoma 2014 m. vasario 11 dieną, prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas (2014 m. vasario 14 d.) nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino, todėl nagrinėtinas iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu tenkindamas pareiškėjo skundą vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija), ir sprendė, kad atsakovas, konstatuodamas, jog pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, sudaro VMI deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio skirtumas, netinkamai aiškino ir taikė 2009 metais galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir neteisingai paskaičiavo pareiškėjo turimą mokėti socialinio draudimo įmokų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendime vadovavosi laikinai galiojusia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija). Ši redakcija buvo pakeista 2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija, kurioje numatyta, kad 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d. Taigi priimant ginčijamą atsakovo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018 buvo akivaizdu, kad nustatant pareiškėjo metinę pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos už 2009 metus, turėjo būti taikoma 2009 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. XI-170 pakeista Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant yra akivaizdus, todėl teisėjų kolegijai nelieka jokių pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normos taikymo.

Pagal aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neužtenka, kad būtų nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant ir tokio pažeidimo akivaizdumas, bet būtina trečia sąlyga – toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Vertindama nagrinėjamos situacijos atitiktį aptartai sąlygai, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iš esmės dėl to, nuo kokios sumos pareiškėjui turėjo būti skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendime taikytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija) buvo nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. <...> Asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, išskyrus advokatus, advokatų padėjėjus, notarus ir antstolius, pajamų metinę sumą sudaro valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas. Advokatų, advokatų padėjėjų, notarų ir antstolių pajamų metinė suma, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, yra laikoma mokestinių metų 24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma <...>“. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-170 redakcija) redakcijoje nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. <...> Asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, pajamų metinę sumą sudaro Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas“. Atsižvelgiant į aptartas nuostatas, matyti, kad pareiškėjui, kuris ginčo laikotarpiu dirbo advokatu, metinė pajamų suma, apskaičiuota pagal skirtingas įstatymo redakcijas, skirtųsi. Taigi konstatuotina, kad teismo padaryta teisės taikymo klaida nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, tuo labiau, kad neteisingos teisės akto redakcijos taikymas buvo iš esmės vienintelis motyvas, kuriuo remiantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino skundžiamą VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SPR-29018.

Šioje vietoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje Brum?rescu prieš Rumuniją 61 par.). Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04). Nukrypimas nuo šio principo gali būti pateisinamas tik svarių ir įtikinamų aplinkybių. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr. EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją 52 par., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Pravednaya prieš Rusiją 25 par.). Ši teisė turi būti įgyvendinama siekiant kiek įmanoma labiau išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp individualių interesų ir siekio išlaikyti teisinės sistemos efektyvumą (žr. EŽTT sprendimo Nikitin prieš Rusiją 54-61 par.).

Įvertindama aptartas nuostatas, teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas yra grindžiamas tuo, jog teismas pritaikė neteisingą teisės akto redakciją, kas galėjo lemti neteisingą administracinės bylos išsprendimą. Teisėjų kolegija laiko, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai susiję tik su teismo padarytos klaidos ištaisymu, o ne siekiu pernagrinėti bylą iš naujo. Proceso atnaujinimas tokiu pagrindu pagal EŽTT praktiką neprieštarauja teisinio tikrumo principui, kai tai būtina dėl svarių ir įtikinamų aplinkybių, tame tarpe ir teisminių klaidų ištaisymo (žr. EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimą Pravednaya prieš Rusiją, 2009 m. sausio 29 d. sprendimą Lenskaya prieš Rusiją).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius įstatyme nustatytais terminais padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo, pagrįstą ABTĮ nustatytais pagrindais (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), todėl yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-999/2014.

Atnaujinus procesą, kurį buvo prašoma atnaujinti dėl apeliacine tvarka priimtos nutarties, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 159 str. 2 d., 160 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-999/2014 pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Atnaujintą bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava RuskanArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė