- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-06
- Bylos Nr.
- eI2-13746-561/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03083-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- U. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Giedrius Abromavičius
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas U. A. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 25S118026 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Departamento 2025 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 25S116162 (toliau – ir Sprendimas 2); 3) įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo U. A. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 9 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikotarpiu dirbo UAB „Olego transportas“ vairuotojo pareigose. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 11 d. per elektroninių migracijos paslaugų portalą „MIGRIS“ pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tačiau atsakovas Sprendimu 2 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas taip pat Sprendimu 1 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. gegužės 20 d. iki 2030 m. gegužės 19 d.
Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamento priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi yra priimti nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) principų ir yra šališki, pernelyg griežtai ir neadekvačiai įvertinta situacija, dėl kurios nepagrįstai pritaikyta pati griežčiausia sankcija – uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Sprendime 2 padaryta išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir pažymi, jog pareiškėjas absoliučiai nėra lojalus nei Baltarusijos Respublikai, nei Rusijos Federacijai bei jų režimams ir smerkia jų vykdomą agresyvią užsienio politiką. Pareiškėjas dirbo ne valstybės tarnautoju valstybės institucijoje, o įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, dirbo ne vadovaujančiose pareigose, o nereikšmingose, žemos grandies apsaugos darbuotojo pareigose.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turėjo ilgalaikius ir nepertraukiamus socialinius ryšius – jau 3 metus gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas per trejų metų laikotarpį, kai jam galiojo laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nepadarė jokių teisės pažeidimų, laikėsi bei gerbė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus bei puoselėjo visuotinai pripažįstamas vertybes. Pareiškėjas gyvendamas Lietuvos Respublikoje trejus metus kūrė ir siejo savo profesinį gyvenimą su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas pažymi, jog leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2023 m. kovo 9 d., t. y. jau praėjus 379 dienoms po Rusijos plataus masto invazijos ir agresijos prieš Ukrainą pradžios. Pareiškėjui iš esmės nėra aišku, ką Migracijos departamentas šiuo atveju laiko kaip pasikeitusią geopolitinę situaciją, atitinkamai pareiškėjas šiuos teiginius laiko deklaratyviais ir niekaip nepagrįstais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė, ketindamas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ apsaugos darbuotoju.
2025 m. gegužės 2 d. Valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) pateikė išvadą Nr. 18- 4987, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui, išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas, siekdamas patikslinti pareiškėjo darbo funkcijas jo darbo Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje laikotarpiu, 2025 m. gegužės 5 d. per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją, prašydamas nurodyti konkrečias darbo funkcijas, paaiškinti šio darbo pasirinkimo ir išėjimo iš jo priežastis, taip pat nurodyti, kaip dažnai ir kokiu tikslu pareiškėjas vyksta į Baltarusiją, kokia jo vizitų Baltarusijoje trukmė. Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, nurodė, kad Baltarusijos Respublikos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ dirbo apsaugos darbuotojo pareigose, pagrindinėmis šio darbo funkcijomis buvo užtikrinti keleivinių traukinių vagonų apsaugą nuo grafiti piešimo ant jų bei užkirsti kelią vagystėms iš vagonų ar depo teritorijos. Šį darbą pareiškėjas pasirinko, siekdamas turėti oficialų darbą Baltarusijos Respublikoje, taip pat kita šio pasirinkimo priežastimi buvo patogus darbo grafikas (viena – darbo diena, trys – poilsio dienos). Poilsio nuo darbo dienomis pareiškėjas turėjo galimybę dirbti kitą darbą – vairuotojo darbą, už kurį gautos pajamos prisidėdavo prie šeimos išlaikymo. Pareiškėjo teigimu, apsaugininko (sargo) darbas Baltarusijoje nėra reikšmingas, todėl jį susirasti buvo gana paprasta, jis jį rado pagal užimtumo centro skelbimą. Darbo santykius nutraukė, nes jam buvo pasiūlytas labai gerai apmokamas darbas privačioje kompanijoje. Su buvusiais įmonės „Baltarusijos geležinkeliai“ kolegomis ryšių nepalaiko, o ir ten dirbdamas bendraudavo tik darbo klausimais. Atsakydamas į klausimą apie jo išvykas į Baltarusiją, pareiškėjas nurodė, kad, dirbdamas Lietuvos įmonėje „Olego transportas“ nuo 2023 m. kovo mėn. iki dabar buvo išvykęs į Baltarusiją 5 kartus, iš kurių 3 kartus pagal atostogų grafiką, 1 kartą gydytis, 1 kartą priverstinį laukimą, kol bus pagaminta vairuotojo kortelė, 2024 metais 1 kartą atostogoms, 2025 metais 1 kartą atostogoms. Pareiškėjas paaiškino, kad būdamas Baltarusijoje, laiką leidžia su šeima (žmona ir vaikais).
Pažymi, jog ginčijamuose sprendimuose yra įvertinti pareiškėjo ekonominiai socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos neturėjo, jam darbo pagrindu Lietuvoje buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2025 m. kovo 9 d. dirbo vienoje Lietuvos transporto įmonėje, darbo užmokestis buvo mokamas. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra.
Pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) bei savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ankstesnių užsieniečio darbinių ryšių yra išnykusi. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad jam prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, jog toks leidimas ir ateityje turi būti išduodamas.
Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 9 d. Baltarusijos–Lietuvos valstybės sieną kirto apie 16 kartų, į Baltarusiją buvo išvykęs apie 8 kartus. Jo vizitų trukmė Baltarusijos Respublikoje, daugeliu atveju, nuo savaitės iki 1 mėnesio. Šią informaciją asmuo patvirtino ir raštu, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą dėl jo išvykų į Baltarusiją. Jo vizitų į Baltarusiją tikslas – aplankyti šeimos (žmonos ir vaikų). Pabrėžia, jog tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.
Migracijos departamento vertinimu, nebuvo nustatyti reikšmingi ir ilgalaikiai socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išimtinai darbo santykiai, be to, dėl darbo pobūdžio pareiškėjas beveik nebūna Lietuvos Respublikoje, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje neturi. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjui uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčiais kilti grėsmes.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad atsakovas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Paaiškino, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“. VSD teigimu, pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas bei jo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo Nr. 2, kuriais atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. gegužės 20 d. iki 2030 m. gegužės 19 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė, ketindamas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ apsaugos darbuotoju.
Departamentas, siekdamas patikslinti pareiškėjo darbo funkcijas jo darbo Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje laikotarpiu, 2025 m. gegužės 5 d. per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją, prašydamas nurodyti konkrečias darbo funkcijas, paaiškinti šio darbo pasirinkimo ir išėjimo iš jo priežastis, taip pat nurodyti, kaip dažnai ir kokiu tikslu pareiškėjas vyksta į Baltarusiją, kokia jo vizitų Baltarusijoje trukmė.
Pareiškėjas 2025 m. gegužės 6 d. pateikė atsakovui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Baltarusijos Respublikos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ dirbo apsaugos darbuotojo pareigose, pagrindinėmis šio darbo funkcijomis buvo užtikrinti keleivinių traukinių vagonų apsaugą nuo grafiti piešimo ant jų bei užkirsti kelią vagystėms iš vagonų ar depo teritorijos. Šį darbą pareiškėjas pasirinko, siekdamas turėti oficialų darbą Baltarusijos Respublikoje, taip pat kita šio pasirinkimo priežastimi buvo patogus darbo grafikas (viena – darbo diena, trys – poilsio dienos). Poilsio nuo darbo dienomis pareiškėjas turėjo galimybę dirbti kitą darbą – vairuotojo darbą, už kurį gautos pajamos prisidėdavo prie šeimos išlaikymo. Pareiškėjo teigimu, apsaugininko (sargo) darbas Baltarusijoje nėra reikšmingas, todėl jį susirasti buvo gana paprasta, jis jį rado pagal užimtumo centro skelbimą. Darbo santykius nutraukė, nes jam buvo pasiūlytas labai gerai apmokamas darbas privačioje kompanijoje. Su buvusiais įmonės „Baltarusijos geležinkeliai“ kolegomis ryšių nepalaiko, o ir ten dirbdamas bendraudavo tik darbo klausimais. Atsakydamas į klausimą apie jo išvykas į Baltarusiją, pareiškėjas nurodė, kad, dirbdamas Lietuvos įmonėje „Olego transportas“ nuo 2023 m. kovo mėn. iki 2025 m. gegužės 6 d. buvo išvykęs į Baltarusiją 5 kartus, iš kurių 3 kartus pagal atostogų grafiką, 1 kartą gydytis, 1 kartą priverstinį laukimą, kol bus pagaminta vairuotojo kortelė, 2024 metais 1 kartą atostogoms, 2025 metais 1 kartą atostogoms. Pareiškėjas paaiškino, kad būdamas Baltarusijoje, laiką leidžia su šeima (žmona ir vaikais).
VSD 2025 m. gegužės 2 d. išvadoje Nr. 18-4987 (toliau – ir Išvada) nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui, išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašė neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
Atsakovas, įvertinęs pateiktą VSD Išvadą, priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą Nr. 2.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu 1 ir Sprendimu Nr. 2, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamus sprendimus.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o turimą leidimą gyventi Lietuvoje panaikinti, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Departamentui priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek ginčijamų sprendimų turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
Departamentas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus darbuotojas Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonė, bet ir pažeisdama tarptautinę teisė, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ dirbo tik apsaugos darbuotoju, tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Sprendimo Nr. 2 neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti/pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas/pakeitimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Teismas pažymi ir tai, kad vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ dirbo apsaugos darbuotojo pareigose savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).
LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
Pažymėtina ir tai, kad remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 9 d. Baltarusijos–Lietuvos valstybės sieną kirto apie 16 kartų, į Baltarusiją buvo išvykęs 8 kartus. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad šios aplinkybės gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.
Teismo vertinimu, nors iš Migracijos departamento Sprendimo 2 matyti, jog esminis šio Sprendimo Nr. 2 pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo eitų pareigų Baltarusijos valstybinėje geležinkelių įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, tačiau iš šio Sprendimo 2 turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos neturėjo, jam darbo pagrindu Lietuvoje buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2023 m. kovo 9 d. iki 2025 m. kovo 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 2 d. iki 2025 m. kovo 9 d. dirbo vienoje Lietuvos transporto įmonėje, darbo užmokestis buvo mokamas. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime 2 rėmėsi tik VSD pateikta Išvada, atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 37.1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktį užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Teismas konstatuoja, kad atsakovas, įvertinęs tai, kad VSD prašė nustatyti 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpį bei pareiškėjo socialinius ryšius, pagrįstai sprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Dėl pareiškėjo argumento, kad sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teismas pažymi, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismo vertinimu, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo U. A. (U. A.) skundą atmesti.
Pareiškėjo U. A. (U. A.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.