- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-600-361-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-9-00299-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Stasys Valužis, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- V. J.
- Kategorijos
Teisėjas J. Špelveris Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00299-2013-9
2014 m. rugsėjo 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį, paskiriant jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbine veikla.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. nubaustas už tai, kad pagal 2012 m. birželio 22 dienos Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, kuris įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 dieną, mažamečio D. J., gim. 2008 m., nuolatinė gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina V. P., nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo dienos neperdavė mažamečio sūnaus D. J. motinai ir tokiu būdu nevykdė 2012 m. birželio 22 dienos Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. J. prašo panaikinti 2014-04-25 Klaipėdos miesto apylinkės nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad buvo apskundęs 2012-06-22 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą apeliacine tvarka, o vėliau, 2013 m., jis pats kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydamas šį sprendimą pakeisti (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-05-29 nutartis, Klaipėdos apygardos teismo 2013-07-04 nutartis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešimas 2013-10-04), t. y. dėjo visas pastangas ir teisinėmis priemonėmis bandė apginti savo mažamečio sūnaus teises ir jo teisėtus interesus, siekdamas nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, t. y. tėčiu. Pripažįsta, jog iš tiesų yra labai prie sūnaus prisirišęs, tačiau tyčia nevengė vykdyti teismo priimto sprendimo. Nurodo, jog 2013 m. kovo mėn. jis su vaikais gulėjo (duomenys neskelbtini) vaikų ligoninės stacionare, o 2013 m. beveik visą balandžio mėnesį – sanatorijoje (duomenys neskelbtini). 2013 m. gegužės ir birželio mėnesiais stengėsi su vaikais būti gamtoje, todėl antstolis ir jo padėjėja namuose jo galėjo ir nerasti. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad augina penkis mažamečius vaikus, du iš jų yra mokyklinio amžiaus ir, kadangi yra neįgalūs, mokosi namuose, todėl mokslo metų laikotarpiu pas juos lankydavosi mokytojos, kurios sutartu laiku visuomet rasdavo juos namuose. Todėl mano, jog teismas visiškai nepagrįstai savo nuosprendyje nurodė, jog jis su vaikais slapstėsi, neatidarydavo durų ir pan. Pažymi ir tai, jog iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad policija atsisakė skelbti jo paiešką, kadangi jo ir jo vaikų, įskaitant D. J., gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog jis niekuomet nesislapstė, minėtu adresu pareigūnai galėjo jį visuomet rasti, be to, buvo galima susisiekti su juo ir telefonu. Pažymi, jog pati V. P. vengė susisiekti su juo dėl vaiko perdavimo, pati nerodė jokios iniciatyvos ir nesiekė bendravimo su jų sūnumi. Todėl mano, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu ir priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).
Apeliantas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog jis nevengė vykdyti 2012 m. birželio 22 dienos Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo jis turėjo perduoti mažametį D. J. jo motinai V. P.. Tačiau byloje apklausti liudytojai, surinkti duomenys kaip tik parodo, jog apeliantas piktybiškai vengė vykdyti teismo sprendimą ir piktybiškai neperdavė vaiko motinai. Akcentuotina tai, jog būtent nuo apelianto veiksmų priklausė, ar bus sėkmingai įvykdytas teismo sprendimas perduoti mažametį vaiką motinai, kadangi byloje nustatyta, jog mažametis D. J. visą laiką, iki jis buvo perduotas motinai, gyveno su apeliantu. Taigi be apelianto geros valios jis galėjo būti perduotas motinai tik prievarta. Kadangi apeliantas vaiko geruoju neatidavė, 2013-10-09 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi buvo nuspręsta tenkinti antstolio A. S. prašymą ir išduoti leidimą antstoliui A. S. vykdomojoje byloje Nr.0010/13/00625 prievarta paimti vaiką D. J. iš skolininko V. J. (t.1, b. l. 95–98). Taigi, kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, pritaikius kitokią – civilinę teisinę atsakomybę, šios priemonės nepakako, kad būtų įgyvendintas privalomai vykdytino teismo sprendimo vykdymas, kaltinamasis V. J. jo nevykdė be pateisinamų priežasčių, nesant kokių nors objektyvių kliūčių, tyčia.
Apie tai, jog apeliantas visaip slėpė vaiką ir trukdė įvykdyti teismo sprendimą, parodė ne tik nukentėjusioji V. P., bet ir antstolio padėjėja M. P., Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistė I. A., kurios patvirtino, kad V. J. keitė gyvenamąsias vietas, neatidarydavo durų, jo nebuvo galima rasti bei tinkamai įvykdyti spendimą. Beje, tokie faktai (daugkartiniai durų neatidarymai Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistėms, nebendravimas su antstoliu, skolininko slapstymasis, darželio nelankymas ir pan.) nustatyti vaiko teisių specialisčių tarnybiniais pranešimais, antstolio A. S. informacija apie sprendimo vykdymo eigą (t.1., b. l. 59, 63, 64, 66, 71, 73–75). Pabrėžtina tai, kad 2014-02-14 Klaipėdos AVPK net buvo pradėta V. J. paieškos byla dėl D. J. perdavimo motinai. Pažymoje nurodyta, jog V. J. savo nurodytoje gyvenamojoje vietoje negyvena, slapstosi, jo ir vaiko gyvenamoji vieta nežinoma (b. l. 4, t. 2). Tik 2014-03-12 nepilnametis D. J. buvo perduotas savo motinai V. P. (b.l.6, t.2). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, tai nesumažina V. J. kaltės, kadangi tik po priverstinės sprendimo nevykdymo procedūros bei įsikišus policijos pareigūnams, vaikas pagaliau buvo perduotas motinai.
Nurodyti faktai kaip tik parodo, jog V. J. teismo sprendimo perduoti vaiką motinai nevykdė piktybiškai ir priešingai nei nurodo apeliantas, jis tai darė tyčia. Tam, jog vaikas pagaliau būtų perduotas motinai, prireikė ypatingų daugelio institucijų pastangų.
Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 245 straipsnį. Naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.