- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-435-755/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybei
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-435-755/2018
teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00753-2017-5
2018 m. birželio 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-228-228/2018 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Utenos rajono savivaldybei dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovės Utenos rajono savivaldybės 379,80 Eur turtinės žalos atlyginimą, 34,13 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 21 d. transporto priemonė „Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę. Utenos apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad duobė nebuvo paženklinta įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, kadangi nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (Kasko), vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Transporto priemonės techninės apžiūros metu buvo nustatyta, kad per eismo įvykį sugadinta ir reikalinga keisti transporto priemonės priekinę ir galinę dešinės pusės padangas, priekinį ir galinį dešinės pusės ratlankius, priekinę apatinę dešinės pusės svirtį, priekinę dešinės pusės stabilizatoriaus traukę, priekinę dešinės pusės guolio apsaugą, galinę ašį. Vadovaudamasi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021, ieškovė apskaičiavo bei išmokėjo 379,80 Eur draudimo išmoką. Kadangi draudėjas nesilaikė sutarties sąlygų, todėl ieškovė 20 procentų (26 Eur) sumažino draudimo išmoką. Ieškovė pretenzija ragino atsakovę sumokėti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, tačiau atsakovė žalos neatlygino. Ieškovės manymu, atsakovė privalo atlyginti atsiradusią 379,80 Eur žalą, nes yra kelio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė ir valdytoja. Nevykdydama pareigos prižiūrėti ir taisyti šio kelio, atsakovė elgėsi neteisėtai, transporto priemonei įvažiavus į kelyje buvusią duobę, atsirado žala, kuri yra tiesioginis atsakovės kelio trūkumo sukeltas ir jos pareigos tvarkyti, prižiūrėti jai priklausantį kelią nevykdymo rezultatas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2018 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 21 d., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kuriame, įvažiavus į kelyje esančią duobę, buvo apgadintas (sprogo padangos) automobilis „Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas Transporto priemonių draudimu. Automobilis priklauso R. Č., kurį eismo įvykio metu vairavo S. Č.. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. gegužės 21 d. pranešime apie eismo įvykį nurodyti transporto priemonės sugadinimai: priekinis dešinės pusės ratas, užpakalinis dešinės pusės ratas. R. Č. 2015 m. gegužės 21 d. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė prašymą išmokėti draudimo išmoką. 2015 m. gegužės 21 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyti transporto priemonės sugadinimai: pr. d/p padanga „Michelin“, gal. d/p padanga, pr. d/p l. l. ratlankis, gal. d/p. l. l. ratlankis, pr., d. p. ap. svirtis, pr. d/p stabilizatoriaus traukė, pr. d/p kamp. perd. guolio apsauga, gal. ašis. Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 89NT-31210943-15 nutraukė tolesnį šio eismo įvykio ir galimo Kelių eismo taisyklių pažeidimo tyrimą, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovė, remdamasi 2015 m. birželio 21 d. prekių (paslaugų) pirkimo kvitu (130 Eur sumai), 2015 m. gegužės 21 d. R. K. individualios įmonės PVM sąskaita – faktūra (217,80 Eur sumai), 2015 m. gegužės 22 d. IĮ „Auto žilvesta“ PVM sąskaita – faktūra (58 Eur sumai), paskaičiavo 405,80 Eur draudimo išmoką, kurią sumažino 20 procentų, kadangi draudėjas nesilaikė sutarties sąlygų remontuoti automobilį draudiko nurodytose remonto dirbtuvėse, ir pervedė 379,80 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė su 2015 m. birželio 9 d. pretenzija kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės administraciją, prašydama pervesti 379,80 Eur draudimo išmoką. Utenos rajono savivaldybės administracija 2015 m. birželio 29 d. raštu informavo, jog prašymo netenkins.
5. Teismas konstatavo, jog ieškovė pagal bendrą civilinio proceso įrodinėjimo deliktinės atsakomybės bylose taisyklę, kad žalos faktą ir priežastinį ryšį kreditorius turi įrodyti pakankamais ir patikimais įrodymais, nepagrindė ieškinio reikalavimo reikiamais įrodymais, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą (CPK 177, 178 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
7. Nurodo, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, kas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. O būtent: byloje buvo pateiktas ieškovės darbuotojo paaiškinimas dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į kelio duobę, tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių teismas šį įrodymą vertino kritiškai; iš kvito Nr. 28 matyti, kad buvo atsiskaityta už automobilio remonto darbus, kadangi sugadintos detalės buvo perkamos kitose įmonėse ir pateikti tokias išlaidas patvirtinantys dokumentai; iš nuotraukų, įsigytų automobilio detalių galima daryti išvadą, kad remonto darbai apėmė tik byloje nagrinėjamo įvykio metu automobiliui padarytų sugadinimų remontą. Tuo tarpu teismas byloje esančius įrodymus vertino itin formaliai, selektyviai, o ne jų visumą.
8. Teigia, jog teismas, nurodydamas, kad nėra aiškus pakeistų detalių nusidėvėjimas, nesivadovavo draudimo sutarties nuostatomis. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.6.2 punktą, nusidėvėjimas detalėms taikomos tuo atveju, jeigu sugadintos ar sunaikintos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojos detalėmis. Pagal draudėjo pateiktus detalių įsigijimą patvirtinančius dokumentus ieškovė žalos administravimo procese nustatė, kad sugadintos detalės buvo pakeistos ne naujomis originaliomis detalėmis, o naudotomis ir trečių šalių detalėmis. Dėl to nusidėvėjimas nebuvo ir neturėjo būti skaičiuojamas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Utenos rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas, nepažeisdamas proceso teisės normų, teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, todėl pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas tinkamai taikė bendrą civilinio proceso įrodinėjimo deliktinės atsakomybės bylose taisyklę, pagal kurią žalos faktą ir priežastinį ryšį kreditorius turi įrodyti pakankamais ir patikimais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
12. Teismas pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
13. Byloje sprendžiamas klausimas dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
15. Vertinant aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, sprendžiama, jog priimant skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjamo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Būtent,
vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą.
16. Nagrinėjamu atveju teismas, atnaujinęs šios bylos nagrinėjimą, pasiūlė ieškovei teikti papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad pagal smūgio mechanizmą buvo sugadinti ne tik priekinis ir galinis dešinės pusės ratai (kaip nurodyta prašyme išmokėti draudimo išmoką, PK informacijoje draudikui), bet buvo sugadintos ir kitos detalės. Ieškovė tam pagrįsti pateikė AB „Lietuvos draudimas“ žalų eksperto L. V. papildomus paaiškinimus žalos byloje, kur aprašytas atitinkamo įvykio žalos susidarymo mechanizmas. Kaip matyti, teismas šį dokumentą vertino kritiškai, kaip neturintį įrodomosios galios, tačiau iš esmės nepasisakė, kuom jis yra ydingas, netinkamas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant abejonių eksperto paaiškinimų išsamumu, jo kompetencija, kylant papildomų klausimų, norint juos susieti su konkrečia ginčo situacija, teismas šį asmenį galėjo pasiūlyti apklausti teismo posėdžio metu.
17. Teismas konstatavo, jog ieškovė, nustatydama eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, dėl remonto darbų rėmėsi 2015 m. birželio 21 d. prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito Nr. 28 duomenimis, iš kurių negalima nustatyti, kokie remonto darbai buvo atlikti, kiek kiekvienas darbas kainavo, kada buvo kreiptasi ir kokių darbų atlikimui, t. y. nepateikta paraiška, kuri galėtų patvirtinti, dėl kokių remonto darbų kreiptasi, taip pat įneštų aiškumo ir dėl automobilio konkrečių sužalojimų bei jų atsiradimo laiko. Tuo metu galiojusio Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 2B-175 patvirtintas „Reikalavimų transporto priemonių techninę priežiūrą ir (ar) remontą atliekantiems asmenims ir transporto priemonių techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų teikimo tvarkos aprašas“, nustatė transporto priemonių techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų teikimo tvarką ir reikalavimus transporto priemonių techninę priežiūrą ir (ar) remontą atliekantiems asmenims. Pagal šį Aprašą, techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų užsakymas įforminamas užpildant užsakymų paraišką. Prieš įformindami techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų užsakymo paraišką, techninę priežiūrą ir (ar) remontą atliekantys asmenys privalo suteikti transporto priemonės valdytojui būtiną teisingą, išsamią, tikslią ir aiškią informaciją apie teikiamų techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugų sąlygas, kainą, teikimo terminus, galimas pasekmes ir kitokią informaciją, turinčią įtakos transporto priemonės valdytojo apsisprendimui gauti techninės priežiūros ir (ar) remonto paslaugą. Jeigu paslauga teikiama dalyvaujant transporto priemonės valdytojui, užsakymų paraiška techninės priežiūros darbams gali būti neįforminama (Aprašo 8.2, 9, 10 punktai). Apeliantė kelia klausimą dėl Aprašo 10 punkto taikymo, kai paslauga teikiama dalyvaujant transporto priemonės valdytojui, todėl gali būti neįforminama, išduodamas pinigų mokėjimo dokumentas. Nagrinėjamu atveju liko neatskleista, ar techninės priežiūros darbų paslauga buvo teikiama dalyvaujant transporto priemonės valdytojui ir atitinkamai taikytina 10 p. išlyga. Tam bei išsamiai paaiškinti, už kokius konkrečius darbus sumokėta 130 Eur, kodėl buvo laukta tiek dienų po žalos dydžio nustatymo fakto ir pan., teismas turėjo spręsti ar netikslinga apklausti pačią S. Č., kuri eismo įvykio metu vairavo automobilį ir pasirašė ginčijamame 2015 m. birželio 21 d. prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvite Nr. 28. Akivaizdu, jog ši aplinkybė yra svarbi, nes tik esant tokiai faktinei situacijai, kai techninės priežiūros darbų paslauga teikiama dalyvaujant transporto priemonės valdytojui, gali būti neįforminama užsakymų paraiška, t. y. galima taikyti minėto Aprašo 10 punktą.
18. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog iš bylos duomenų neaišku, koks buvo pakeistų dalių ir įsigytų detalių nusidėvėjimo procentas ir kokios įsigytos dalys ir detalės: naujos ar dėvėtos, jei dėvėtos, koks jų nusidėvėjimas. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.6.2 punktą, nusidėvėjimas detalėms taikomos tuo atveju, jeigu sugadintos ar sunaikintos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojos detalėmis. Apeliantės teigimu, žalos administravimo procese ji nustatė, kad sugadintos detalės buvo pakeistos ne naujomis originaliomis detalėmis, o naudotomis ir trečių šalių detalėmis, dėl ko nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teisingam klausimo išsprendimui, šią aplinkybę byloje būtina išsiaiškinti.
19. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes spręsdamas šalių ginčą dėl turtinės žalos priteisimo tinkamai neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, neteikė siūlymų šalims teikti kitus įrodymus, išvadas grindė tik abstrakčiais pasisakymais, dėl ko ieškovės ieškinį atmetė visa apimtimi, taigi, negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo. Tokiu būdu, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 straipsniai).
20. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį, procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi dalinai naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turėtų spręsti ar šios nutarties 16-18 punktuose nurodytų aplinkybių ištyrimui, jeigu jų nepavyksta tikėtinai tiksliai jau pateiktais įrodymais nustatyti, nėra tikslinga apklausti žalos ekspertą L. V., S. Č., tikslintis dėl to kokios būklės ir savybių detalės buvo panaudotos remontui , tikrinti reikšmingas ginčui išspręsti paraiškos remonto atlikimui rengimo (nerengimo) aplinkybes.
21. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako ir jų nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.