Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-717-190/2012

Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00907-2011-3

2012 m. lapkričio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. G. ir D. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. ir skirtas terminuotas laisvės atėmimas 2 (dviems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 str. konfiskuoti iš V. G. paimti 60 (šešiasdešimt) litų.

D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 str. 1 d. ir skirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. ir skirtas laisvės atėmimas 3 (trims) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 5 d. 2 p. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė D. M. skirta terminuotas laisvės atėmimas 3 (trims) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir T. K. bei D. J., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2011-07-18 apie 3.00 val. Vilniuje, prie Žirmūnų g. 42 namo, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nusipirkdamas iš D. J. į skolą už 125 litus įgijo 4,51 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) - kurios dalį (1,73 g) 2011-07-18 apie 12.20 val. prie degalinės „Nesteoil“, Žirmūnų g. 54c, Vilniuje, už 60 litų pardavė T. K., o likusią dalį (2,78 g) laikė iki tos pačios dienos bute, (duomenys neskelbtini), kai 14.00 val. kratos metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

D. M. nuteistas už tai, kad 2011-07-18 apie 13.00 val. Vilniuje, Dariaus ir Girėno g., iš kito asmens, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti įgijo narkotinę medžiagą – heroiną, kurios kiekis 0,133 g, kurios dalį (0,074 g) heroino laikė su savimi iki 2011-07-20, kai apie 15.50 val. prie Daugėliškio g. 6 namo, Vilniuje, už 200 litų pardavė D. J., o likusią dalį (0,059 g) heroino laikė savo automobilyje „BMW 520“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iki 2011-07-20, kai ją minėto automobilio apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistojo teigimu, teismas neįvertino tai, kad jis įsidarbino ir dabar dirba UAB „Melga“ šaltkalviu. Darbo sutartis buvo pasirašyta 2012-04-02 ir dirbti pradėjo nuo 2012-04-16.

Be to, teismas be pagrindo nepripažino ir kitos jo atsakomybę švelninančios aplinkybės - tai, kad jis nuo pat sulaikymo ir pirmos apklausos ne tik pripažino savo kaltę, bet ir padėjo pareigūnams atskleisti kitų asmenų padarytus nusikaltimus. Jis iš karto po sulaikymo pareigūnams nurodė, kad narkotinę medžiagą pardavė T. K., kad jam žinoma, jog narkotines medžiagas platina D. M.. Taip pat pareigūnams pasakė, kad namuose turi dar 3 maišelius su kanapėmis, o atvykus į butą parodė, kur tos narkotinės medžiagos padėtos.

Taigi, anot V. G., jis tokiais savo veiksmais padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti tiesą šioje byloje. Tai atitinka LR BK 62 str. išvardintas aplinkybes, todėl jo atžvilgiu teismas turėjo galimybę paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog yra neteistas, nuo sulaikymo dienos narkotinių medžiagų nevartoja. Nuo 2011-07-18 jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs, jo atžvilgiu nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų, dirba. Nuo narkotikų nėra priklausomas, vartodavo tik retkarčiais. Be to, narkotines medžiagas yra pardavęs tik vieninteliam asmeniui - T. K..

Dėl aukščiau išvardintų aplinkybių, V. G. manymu, bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti ir netaikant realios laisvės atėmimo bausmės.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet neatsižvelgė į įstatymo nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pažymi, jog, nors vienas nusikaltimas, kurio padarymu nuteistas D. M., priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, tačiau nustatyta, kad parduotos ir laikytos narkotinės medžiagos buvo išplatintos pagal nusikalstamos veikos elgesį imitavimo modelį, o tai reiškia, jog narkotikai nebuvo suvartoti, todėl ir reali žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams nebuvo padaryta. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad „...D. M. nebuvo provokuojamas daryti narkotinių medžiagų platinimo nusikalstamą veiką, kurią šis asmuo jau buvo pradėjęs vykdyti, ir prie kurios Nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelio dalyvis tinkamai prisijungė teisės aktų reglamentuota tvarka“, nes, gynėjo manymu, tokia išvada grindžiama tik prielaidomis. Teismas padarė tokią išvada neva „ Įvertinus V. G. ir D. J. parodymus apie tai, kad iki sulaikymo jie ir anksčiau buvo įsigiję narkotines medžiagas iš D. M., D. J. iš fotonuotraukų atpažintą D. M. kaip asmenį, kuris prekiauja heroinu ir „žole“, tinkamai sankcionuotą Nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelį, kurio dalyviu savarankiškai sutiko būti pats D. J., šio asmens kontaktų, skaičių ir heroino iš D. M. įsigijimo aplinkybes...“. Tačiau toks teismo teiginys neatitinka tikrovės, bylos faktinėms aplinkybėms, nes jokių objektyvių įrodymų, kad D. M. ir anksčiau būtu platinęs narkotines medžiagas, byloje nėra. Apklaustas teismo posėdyje nuteistasis V. G. parodė, kad jis kartu su D. J. buvo vieną kartą važiavęs susitikti su D. M., su kuriuo bendravo D. J., tačiau nematė, kad jo ginamasis būtu pardavęs narkotikų, tai tik nuteistojo prielaida. Pats V. G. pas D. M. jokių narkotikų nematė ir įsigijęs nebuvo. Taigi, teismas nepagrįstai vadovaujasi nuteistojo V. G. parodymais sprendžiant klausimą dėl provokacijos jo ginamojo atžvilgiu daryti nusikaltimą nebuvimo. Taip pat negalima vadovautis ir nuteistojo D. J. niekuo nepagrįstais parodymais, kad jis neva anksčiau buvo įsigijęs narkotikus pas D. M. (teismo posėdžio metu D. J. parodė, kad įsigijo narkotikus pas ginamąjį tik vieną kartą). Ginamasis neneigia pažinojęs D. J., tačiau jokių reikalų dėl narkotikų su juo neturėjęs ir kodėl šis apkalba jį, paaiškinti negalėjo.

Atsižvelgiant į tai, gynėjo teigimu, jo ginamasis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 1 d. ir į tai neabejotinai turėjo būti atsižvelgta skiriant jam bausmę.

Gynėjas prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę narkotinių medžiagų įsigijime, laikyme, tai yra nusikaltimo, numatyto LR BK 259 str. 1 d. padaryme, o taip pat ir platinime nuteistajam D. J., padėjo tyrimui atskleisti nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi. Anksčiau teistas už pasikėsinimą padaryti nesunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 3 d.), bausmę atliko, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pagal mokymosi vietas charakterizuojamas teigiamai, jam yra suteikta darbo vietą, yra jauno amžiaus. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį jo padaryto nusikaltimo, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, bei jo paties asmenybės pavojingumą.

Skunde pažymima, kad teismo išvados, skiriant D. M. būtent 3 metų laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstos, nes teismas, nepripažinęs jo baudžiamojo įtatymo prasme recidyvistu (LR BK 27 str. 1 d.), formaliai taikė jo atžvilgiu LR BK 56 nuostatas, neatsižvelgė į tai, jog bausmė, paskirta jo ginamajam pagal ankstesnį nuosprendį už pasikėsinimą padarytį nesunkų, visiškai ne tos rūšies nusikaltimą.

Be to, teismas pripažintam recidyvistu D. J. (anksčiau teistas 9 kartus, teistumas neišnykęs) paskyrė tik 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo bausmę, nurodydamas, kad jis neva be visiško prisipažinimo, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad jo ginamasis taip pat padėjo tyrimui atskleisti savo padarytą nusikalstamą veiką, iš pat pradžių prisipažino laikęs ir išplatinęs narkotikus.

Gynėjo teigimu, teismas nesilaikė baudžiamojoje teisėje įtvirtinto proporcingumo principo.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, gynėjo manymu, šioje byloje net ir mažesnės už vidurkį sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. M. aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirčiai, įtvirtintai LR BK 41 straipsnyje. Todėl tikslinga, anot apelianto, svarstyti galimybę už padarytus nusikaltimus D. M. skirti bausmę vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d. nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. G., D. M. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. G. ir D. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

V. G. ir D. M. gynėjas veiksmų kvalifikavimo neginčija. Kolegijai šis klausimas abejonių taip pat nekelia. Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo V. G. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., o D. M. - pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. bei 260 str. 1 d. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su per giežtomis bausmėmis.

Dėl V. G. paskirtos bausmės

Apeliaciniu skundu V. G. nesutinka su, anot jo, per giežta bausme ir prašo paskirti jam švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę. Nuteistojo prašymas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nepagrįstas, todėl negali būti patenkintas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta Lietuvos Respublikos BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog V. G. nusikalstama veika turtinė žala nėra padaryta, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Tai apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Jų, kolegijos nuomonė, ir nėra.

V. G. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nuo pat sulaikymo ir pirmos apklausos ne tik pripažino savo kaltę, bet ir padėjo pareigūnams atskleisti kitų asmenų padarytus nusikaltimus, nes iš karto po sulaikymo pareigūnams nurodė, kad narkotinę medžiagą pardavė T. K., kad jam žinoma, jog narkotines medžiagas platina D. M., taip pat pareigūnams pasakė, kad namuose turi dar 3 maišelius su kanapėmis, o atvykus į butą parodė, kur tos narkotinės medžiagos padėtos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog D. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog asmens, vardu D. M., nepažįsta (t. 2, b.l. 57, 60), o teisiamajame posėdyje parodė, jog D. M. pažįsta iš matymo, buvo užvažiavęs vieną kartą su D. J. pas jį pirkti narkotikų, tačiau tame pačiame posėdyje atsakydamas į advokato klausimą teigė, jog tą kartą, kai su D. J. užvažiavo pas D. M., D. J. prie Klavarijų turgaus išlipo susistikti su D. M., o jis (V. G. liko sėdėti automobilyje ir matė, jie susitiko, pasisveikino, narkotinių medžiagų įgijimo momento nematė, tik susidarė tokia nuomonė, kad galėjo įgyti (t. 5, b.l. 292-303). Todėl pripažintina, jog jo parodymai nėra pakankamai nuoseklūs ir nuoširdūs. Pažymėtina ir tai, kad V. G. buvo sulaikytas 2011-07-18 ir tą pačią dieną jo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kur jis nurodė, jog turi 3 maišelius su kanapėmis, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tokie jo veiksmai buvo sąlygoti manymo, jog narkotinės medžiagos vis tiek gali būti surastos, taip pat suvokimo, jog jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė, kas ir paskatino parodyti narkotinių medžiagų buvimo vietą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tai atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Taigi taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirti nuteistajam V. G. švelnesnę, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, kolegijos nuomone, nėra įstatyminio pagrindo. V. G. padarė sunkią tyčinę nusikalstamą veiką. Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje byloje BK 62 str. 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga.

Skirdamas nuteistajam V. G. bausmę, apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

V. G. padarė sunkų nusikaltimą, susijusį su narkotinių medžiagų disponavimu turint tikslą jas aprduoti ar kitaip platinti. Be to, jis nedirba, baustas administracine tvarka. Svarstydamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai V. G. už Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskyrė vienintelės šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimalų dydį – dvejus metus, todėl V. G. paskirta bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta arba neteisinga.

Dėl D. M. paskirtos bausmės

D. M. gynėjas teigia, jog tikslinga svarstyti galimybę jo ginamajam už padarytus nusikaltimus skirti bausmę vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatomis.

Apeliacinė instancija pažymi, kad jeigu nėra pagrindo paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str., o įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms, gali būti pritaikyta Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, nuteistojo gynėjo skunde nėra nurodyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui.

Nepagrįstas, kolegijos manymu, skundo argumentas, jog teismo išvada, kad „...D. M. nebuvo provokuojamas daryti narkotinių medžiagų platinimo nusikalstamą veiką, kurią šis asmuo jau buvo pradėjęs vykdyti, ir prie kurios Nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelio dalyvis tinkamai prisijungė teisės aktų reglamentuota tvarka“, nes, neva grindžiama tik prielaidomis, jokių objektyvių įrodymų, kad D. M. ir anksčiau būtų platinęs narkotines medžiagas, gynėjo teigimu, byloje nėra. Apeliacinė instancija pažymi, jog remiantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 p. operatyvinės veiklos subjektams, taikant nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelį, draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija laikomas spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. D. M. atžvilgiu taikytas nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelis, pagal kurį veikė D. J., buvo teisėtas. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. J. būtų išprovokavęs D. M. padaryti nusikaltimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. M. padarė nusikalstamą veiką laisva valia, sąmoningai suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdamas taip veikti, t.y. veikdamas tiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, kad jo atžvilgiu būtų buvusi panaudota fizinė ar psichinė prievarta. Atvirkščiai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojų V. G. ir D. J. parodymai patvirtina, jog D. M. ir anksčiau yra platinęs narkotines medžiagas. Skundo argumentas, kad D. M. padaryti nusikaltimą išprovokavo D. J., yra nepagrįstas ir vertintinas kaip siekimas sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog D. M. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šį straipsnį ir D. M. teisingai parinko Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Tai, jog ankstesniu nuosprendžiu D. M. nuteistas už pasikėsinimą padarytį nesunkų ir kitos rūšies nusikaltimą, Lietuvos Respublikos BK 56 str. taikymui reikšmės neturi.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. M., Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kitas padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę.

D. M. padarė nesunkų ir sunkų tyčinius nusikaltimus. Be to, praeityje teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, tačiau jis ir vėl nusikalto. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų iš savo poelgių, nerodo noro pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti. Svarstydamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apylinkės teismas pagrįstai D. M. už Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir 260 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas paskyrė sankcijose nurodytą laisvės atėmimo bausmę, kurių dydžiai yra ženkliai mažesni už vidurkį, todėl paskirtos bausmės negali būti pripažintos aiškiai per griežtomis arba neteisingomis.

D. M. gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, jog teismas D. J., nors jis anksčiau teistas 9 kartus, teistumas neišnykęs, paskyrė tik 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo bausmę, nurodydamas, kad jis neva be visiško prisipažinimo, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad jo ginamasis taip pat padėjo tyrimui atskleisti savo padarytą nusikalstamą veiką, iš pat pradžių prisipažino laikęs ir išplatinęs narkotikus. Kolegija pažymi, jog nėra pagrindo pripažinti D. M. lengvinančia aplinkybe, jog jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, nes, kaip matyti, jis teigia, kad buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 1 d. Bausmė nuteistajam skiriama individualiai, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltę, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias bei kitas aplinkybes.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

V. G. ir D. M. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.