Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. R. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-38-446/2013 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei R. R. dėl skolos priteisimo ir atsakovės R. R. priešieškinį atsakovams M. J., E. J., E. J. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo Vilniaus m. 31-ojo notaro biuro notaras S. S., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Apeliantė teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad iki savo mirties (duomenys neskelbtini) R. J. būtų kokiu nors kitokiu būdu, nei įrašas mokėjimo paskirtyje „paskola“, išreiškęs savo valią pinigus perduoti su sąlyga, kad R. R. privalės juos grąžinti. Apeliantė įsitikinusi, kad R. J. santuoka su M. J. atskleidžia tik teisinę santykių pusę, bet ne faktinę, nes artimi santykiai užsimezgę 2008 metais, palaipsniui peraugo į tvirtą ryšį ir bendros ateities kūrimą. Dėl darbo skirtinguose rajonuose R. J. ir R. R. negalėjo gyventi kartu ir vesti akivaizdaus bendro ūkio, tačiau teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad jų santykiai atitiko faktinį bendro ūkio vedimą, jie pirko žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir ruošėsi statyti namą, kad galėtų nuolat gyventi kartu. Būtent tokie R. J. ir R. R. santykiai, nors ir susiklostę R. J. esant santuokos teisiniuose santykiuose su M. J., nerodo jo valios su R. R. sukurti paskolos teisinius santykius.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. S., M. J., E. J., E. J. atstovas advokatas D. K. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. CK nenustato draudimo įpėdiniams disponuoti paveldimu turtu iki paveldėjimo liudijimo išdavimo. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. CK nedraudžia įgyti reikalavimo teisės nepriklausomai nuo to ar ji bus ginčijama ateityje, ar ne, todėl ieškovas įgydamas reikalavimo teises bei suvokdamas apie įstatyminę jo, kaip naujojo kreditoriaus teisių apsaugą, kreipdamasis į teismą veikė jam suteiktos diskrecijos ribose. Atsakovės pozicija, kad būtent tretieji asmenys, o ne ieškovas turėjo bylinėtis su atsakove tam, kad patvirtinti atsakovės skolą teisme yra teisiškai nepagrįsta. Jei įstatymas konkrečiu atveju nenustato privalomos sandorio registracijos, tai sandorio šalys neturi pareigos tokią registraciją inicijuoti, be to, viešojo registro apeliantės nurodomoms turtinėms teisėms registruoti nėra.

2. Vadovaujantis apeliantės pasirinktu teisės normų aiškinimu būtų visiškai eliminuota CK 6.101 str., 6.105 str. 2 d., 6.107 str. taikymo galimybė. M. J., E. J. ir E. J. priimdami R. J. palikimą įgijo tapatų reikalavimą į apeliantę, kokį turėjo R. J.. Įpėdinių nuosavybės teisė disponuoti reikalavimo teise nebuvo apribota įstatymo reikalavimų, todėl įpėdiniai tapačią reikalavimo teisę teisėtai perleido ieškovui. Apie reikalavimo perleidimą apeliantei buvo pranešta, taigi buvo laikytasi visų teisės aktais nustatytų reikalavimų.

3. Priešingai nei teigia apeliantė, teisinių santykių tarp R. J. bei R. R. pripažinimas kaip paskolos, buvo vienu iš ieškinio pagrindų.

4. Apeliantė būdama profesionalia teisininke, tiek R. J. būdamas profesionalus verslininkas, turėjo būti itin suinteresuoti pakeisti „paskolos” statusą perduotoms lėšoms, todėl neteisi apeliantė teigdama, kad apie R. J. valią reikėtų spręsti iš netiesioginių jo valią patvirtinančių įrodymų. Apeliantė teigdama, kad dėl jos pažinties bei santykių pobūdžio, R. J. valia nebuvo suteikti jai paskolos, nenurodo, kokiu kitu teisiniu pagrindu ji gavo pinigus iš R. J..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl paveldėjimo teisinių santykių

Apeliantė teisi nurodydama, kad šiuo atveju aktualios teisės normos reglamentuojančios ne tik paskolos ir reikalavimo teisės perleidimo teisinius santykius, bet ir paveldėjimo teisinius santykius, nes jie sukuria pagrindą reikalavimo teisei iš atsakovės. Tačiau apeliacinio skundo argumentas, kad palikimo turinį sudarančiu turtu ir turtinėmis teisėmis, kaip nuosavybės teisių objektais, įpėdiniai gali disponuoti tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, laikytinas nepagrįstu.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1straipsnio 1 dalis). Asmeniui mirus palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t. y. apsispręsti, jog nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad M. J., E. J. ir E. J. įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto 31-ąjį notarų biurą dėl R. J. palikimo priėmimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įpėdinio nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra sandoris – palikimo priėmimas. Įstatyme nenustatyta, kad palikimo priėmimo pagrindu atsirandančios įpėdinio nuosavybės teisės perėjimo momentas priklausytų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar jo teisinės registracijos. Visos palikėjo turėtos turtinės ir iš dalies neturtinės teisės ir pareigos pereina įpėdiniams nuo tada, kai jie palikimą priima, o ne nuo jo įforminimo ar išviešinimo per registrą momento (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-214/2007, 2011-12-30 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-484/2011, 2012-05-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-251/2012).

Įstatymo leidėjas nėra nustatęs draudimo įpėdiniams disponuoti paveldimu turtu iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises išviešinantis dokumentas, jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Atsižvelgiant į tai, apeliantė nepagrįstai M. J., E. J. ir E. J. palikimo priėmimą sieja su paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu. Apeliaciniame skunde remiamasi CK 1.75 straipsniu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio viešojo registro apeliantės nurodomoms turtinėms teisėms registruoti nėra.

Dėl reikalavimo teisės perleidimo

Reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. CK 6.101 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, kad prievolinė subjektinė teisė – kreditoriaus reikalavimo teisė – yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK1.112 straipsnis). Prievolės dalykas gali būti bet kokie veiksmai, kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat – bet koks turtas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi E. J., M. J., E. J. už atlyginimą perleido reikalavimo teises bei visas susijusiais papildomas teises į atsakovę R. R..

Nagrinėjamu atveju nuosavybes teises į palikėjo R. J. turtą tretieji asmenys įgijo priėmę palikimą, tai yra palikėjo R. J. įstatyminiai įpėdiniai M. J., E. J., E. J., kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarą ir priėmė palikimą, taip įgijo ir palikėjo turtinę reikalavimo teisę į skolininkę. Įpėdiniams priėmus R. J. palikimą nuo palikimo priėmimo momento jiems perėjo ir nuosavybės teisės į visą be išimties palikėjo turtą, tame tarpe ir reikalavimo teisė į apeliantę. Byloje nėra duomenų apie tai, kad įpėdinių teisė disponuoti paveldimu turtu ar turtinėmis teisėmis buvo apribota, todėl įpėdiniai disponuodami reikalavimo teise, tokia pat kokią ir turėjo palikėjas, ją teisėtai perleido ieškovui. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. J., E. J. ir E. J. perleido A. S. reikalavimo teisę, kurią patys turėjo, kas reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas atitiko įmanomumo reikalavimą (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), sudarant šią sutartį nebuvo pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Šiuo atveju, trečiųjų asmenų reikalavimo teisių perleidimas ieškovui ir jo kreipimasis į teismą dėl paskolinių santykių tarp R. J. ir R. R. pripažinimo, paneigia apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, kad ne ieškovas, o tretieji asmenys privalėjo kreiptis į teismą dėl paskolos iš atsakovės priteisimo.

Dėl ieškinio ribų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas reiškia reikalavimą priteisti skolą iš atsakovės remdamasis 2013 m. vasario 19 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, todėl teismas pripažindamas, kad dėl keturių R. J. padarytų pinigų pervedimų į atsakovės sąskaitą tarp R. R. ir R. J. buvo paskolos teisiniai santykiai, išėjo už ieškinio ribų, nes ne R. J. buvo cedentas, perleidęs A. S. reikalavimo teisę. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Nors ieškovas nereiškė reikalavimo materialiąja prasme pripažinti buvus paskolos santykius tarp R. J. ir atsakovės R. R., o prašė priteisti iš atsakovės skolą, faktinės aplinkybės šioje byloje buvo įrodinėjamos buvus paskolos santykiams tarp R. R. ir R. J.. Teismas, ieškovo nurodyto ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo apimtyje nagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir ištyręs įrodymus padarė išvadą, kad tarp R. J. ir R. R. paskolos santykiai egzistavo. Kadangi paskolos teisinių santykių tarp R. J. bei R. R. pripažinimas buvo vienas iš ieškinio faktinių pagrindų, neteisingai apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas pripažindamas tarp R. R. ir R. J. paskolos teisinių santykių buvimą, išėjo už ieškinio ribų.

Dėl paskolinių teisinių santykių

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pripažindamas paskolos teisinių santykių tarp R. R. ir R. J. egzistavimą, turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir apie R. J. valią spręsti iš netiesioginių jo valią patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios pozicijos ir laikėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą.

Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad R. J. iš savo asmeninių sąskaitų į atsakovės R. R. asmeninę sąskaitą per keturis kartus 2010 m. lapkričio 22 d., lapkričio 24 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. pervedė 61000 Lt (4000+4000+3000+50000), mokėjimo paskirtis nurodyta „paskola“. Atsakovė pinigų gavimo fakto neneigė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtina, kad R. J. ir R. R. siejo artimi asmeniniai santykiai, todėl jokių paskolos teisinių santykių tarp šių asmenų negalėjo būti. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui, o atsakovei neįrodžius kitokio, ne paskolinio lėšų pervedimo teisinio pagrindo, konstatavo paskolos teisinių santykių tarp R. R. ir R. J. egzistavimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą žodžio „paskola“ prasmę, remdamasi CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sprendžia, kad paskolos pinigai paprastai siejami su jų perdavimu ir gavimu, t. y. paskolinimu – paskolinių santykių atsiradimu. Be to, atsakovės veiksmai, priimant R. J. pervestus pinigus su nuoroda apie jų mokėjimo paskirtį „paskola“, taip pat suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus gavo ir priėmė kaip paskolą. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Apylinkės teismui nekilo abejonių, kad apeliantė tinkamai suprato jai pervedamų pinigų paskirtį, nes R. J. pinigų pervedimai, pavedimuose nurodant, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovės veiksmai šiuos pinigus priimant suteikė pagrindą apylinkės teismui vertinti, kad pinigus atsakovė gavo kaip paskolą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013).

Byloje nustatyta, kad rašytinės paskolos tarp R. J. ir R. R. nebuvo sudaryta. Nagrinėjimu atveju dėl R. J. mirties, nėra galimybės sužinoti tikrosios R. J. valios vertinant ją paskolinių teisinių santykių aspektu, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės nurodytą kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą, pagrįstai vertino atsakovės R. R. ir R. J. susiklosčiusių santykių pobūdį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju aptariamos valios išreiškimą nebūtinai turi patvirtinti antroji paskolos sutarties šalis, jis gali būti byloje patvirtintas kitais įrodymais, sutarties šalių faktiniais veiksmais. Pažymėtina ir tai, kad rašytiniai įrodymai, nesant sudarytos rašytinės paskolos sutarties, privalomai turi būti teikiami pinigų perdavimo faktui, o ne valios išraiškai patvirtinti.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovės įrodinėjamas aplinkybes sprendė, kad byloje apeliantės neįrodyta dėl bendro ūkio vedimo, nes R. J. iki mirties gyveno santuokoje, neįrodyta, kad R. J. į asmeninę sąskaitą pervesti pinigai, pavedime nurodant paskolos paskirtį, buvo dovanojami. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

CPK 178straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).

Šios bylos atveju, atsakovė R. R., norėdama paneigti paskolos santykių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o pinigus iš R. J. gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitos sutarties pagrindu.

Nors apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad R. J. santuoka su M. J. atskleidžia tik teisinę santykių pusę, bet ne faktinę, nes artimi santykiai užsimezgę 2008 metais, palaipsniui peraugo į tvirtą ryšį ir bendros ateities kūrimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju buvo svarbus R. J. ir M. J. santuokos galiojimo faktas, nes kiti įrodymai nepaneigia santuokinių ryšių nutraukimo fakto. Byloje esančių apeliantės siustų SMS žinučių turinys, nesant SMS gavėjo atsakymų turinio, neleidžia teisėjų kolegijai daryti vienareikšmiškos išvados dėl apeliacinio skundo teiginių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei žemės sklypo įsigijimas namo statybai atsakovės vardu, nei kontoros papildomų patalpų įregistravimas, esant R. J. santuokos teisiniuose santykiuose su M. J., neįrodo palikėjo valios. Kelionės, bendravimas ir kiti netiesioginiai įrodymai nepatvirtina sutarties šalių valios bei pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl buvusių santykių, paremtų artima draugyste ir bičiulyste, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie faktai neturi esminės reikšmės prievolės pobūdžiui, nes nepatvirtina kitokio, ne paskolinio lėšų pervedimo teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis).

Šiuo atveju apeliacinio skundo teiginys, kad byloje esančios R. J. banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad ne viename jo darytame pavedime fiziniams asmenims mokėjimo paskirtyje įrašyta „paskola“, ir tai duoda pagrindo manyti, kad elektroninėje bankininkystės sistemoje buvo naudojamas mokėjimo pavedimo ruošinys, realiai nesuteikiant paskolos sandorio prasmės, teisėjų kolegijos vertinami kaip prielaida. Priešingai nei teigiama, R. J. elektroninėje bankininkystės sistemoje yra nurodyta kitų, ne tik „paskola“, mokėjimo paskirčių (1 t.,100-106 b. l.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Ieškovo ir trečiųjų asmenų atstovas prašo priteisti 1887,60 Lt kas atitinka 546,69 eurų išlaidų, susijusių su advokato pagalba teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme ir pateikia pagrindžiančius dokumentus, kad šią sumą yra sumokėjęs E. J. (2 t., 152-153 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl atmetus atsakovės apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apeliantės E. J. naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 546,69 Eurų (penkis šimtus keturiasdešimt šešis eurus 69 euro cnt) E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.