Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybės administracija, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos 2020 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. 3R-487(2.13-1.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Aleksoto seniūnija 2019 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 01-2-451 „Dėl informacijos pateikimo“, 2019 m. spalio 18 d. raštu Nr. 01-2-482 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VMI, prašydama suteikti informaciją dėl (duomenys neskelbtini), nurodyti, ar minimu adresu yra įregistruota ir vykdoma komercinė-ūkinė veikla (b. l. 13, 15, 30).

Aleksoto seniūnija 2019 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 01-2-450 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VDI, prašydama nurodyti, ar minėtu adresu teisėtai vykdoma (duomenys neskelbtini) paslauga (b. l. 11, 56).

VDI Kauno skyrius 2019 m. spalio 16 d. raštu Nr. SD-2-12796 „Dėl atlikto patikrinimo“ nurodė, kad atlikto patikrinimo metu (duomenys neskelbtini) rasti keturi dirbantys asmenys, patikrinimo metu nelegalaus (nedeklaruoto) darbo faktas nenustatytas (b. l. 12).

Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į Inspekciją (Inspekcijoje gautas 2019 m. gruodžio 5 d., suteiktas Nr. 1R-7597), prašydamas: 1) išsiaiškinti, ar Aleksoto seniūnijos darbuotojai neviršijo savo įgaliojimų ir nepažeidė teisės aktų, siųsdami užklausas ir reikalaudami pateikti informaciją apie pareiškėją ir jo šeimos narius kitoms valstybinėms institucijoms; 2) išsiaiškinti, ar teisėtai seniūnijos darbuotojai siuntė pareiškėjo asmens duomenis kitoms institucijoms, neturėdami tam raštiško sutikimo; 3) išsiaiškinti, ar seniūnijos darbuotojai turi teisinį pagrindą domėtis pareiškėjo ir jo šeimos ūkinės veiklos teisėtumu; 4) nustačius pažeidimus imtis priemonių, kad darbuotojai atliktų tik jiems nustatytas funkcijas.

2020 m. birželio 8 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo Inspekcija atmetė pareiškėjo skundą (b. l. 7–10). Inspekcija nustatė, kad Aleksoto seniūnija kreipėsi į VMI dėl informacijos, ar adresu (duomenys neskelbtini), užregistruota ir vykdoma komercinė-ūkinė veikla, o į VDI – ar legaliai vykdomas (duomenys neskelbtini). Tad duomenys apie pareiškėją buvo renkami siekiant įgyvendinti Statybos įstatymo ir Aleksoto seniūnijos nuostatų reikalavimus. Aleksoto seniūnija nerinko kitos, nesusijusios su minėtose patalpose vykdoma veikla informacijos, todėl pareiškėjo skundas dėl jo asmens duomenų rinkimo teisėtumo atmestas kaip nepagrįstas.

Pastebėtina, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAT), kurio 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

Pareiškėjas, kaip minėta, nesutinka su Inspekcijos Sprendimu, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir pažymi, jog Aleksoto seniūnijos darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus (be kita ko, ir BDAR), viršijo savo kompetencijos ribas, kadangi siuntė jo ir jo šeimos duomenis kitoms institucijoms.

Vietos savivaldos įstatymo 32¹ straipsnio 2 dalyje pateiktos seniūnijos pagrindinės funkcijos, kurias seniūnija atlieka seniūnijos nuostatose nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Aleksoto seniūnijos nuostatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 20147 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. A-368 (toliau – ir Nuostatai) 12.15.1 punkte nurodyta, jog seniūnija atlieka statinių (išskyrus susisiekimo komunikacijas ir su jomis susijusius kitus inžinerinius statinius, taip pat hidrotechnikos statinius Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose) naudojimo priežiūrą. Seniūnija taip pat įgyvendina teisės aktuose nustatytas statinių naudotojų (techninių prižiūrėtojų) atliekamos statinių techninės priežiūros kontrolės priemones (Nuostatų 12.15.2 papunktis). Pažymėtina, jog Nuostatų 14.1 papunktyje nurodyta, jog seniūnija turi teisę gauti iš savivaldybės administracijos padalinių, įmonių, įstaigų ir organizacijų informaciją ir dokumentus, reikalingus pavestoms funkcijoms atlikti ir uždaviniams įgyvendinti.

Įvertinus Aleksoto seniūnijos raštus, kuriais kreiptasi į VMI ir VDI (b. l. 11, 13, 15), matyti, jog juose Aleksoto seniūnija, įgyvendindama jai paminėtų teisės aktų tvarka suteiktą kompetenciją atlikti statinių naudojimo priežiūrą, kreipėsi į minėtas institucijas su prašymu nustatyti, ar konkrečiu adresu yra vykdoma (o jeigu yra vykdoma, nustatyti, ar teisėtai) ūkinė-komercinė veikla. Atitinkamai konstatuotina, jog Aleksoto seniūnija šiuo atveju teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl šioje dalyje skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą grindžia taip pat tuo, jog Aleksoto seniūnija, galimai, pažeidė BDAR nuostatas, kadangi, jo teigimu, išsiuntė informaciją (asmens duomenis, kaip jie suprantami BDAR) kitoms institucijoms. Teismas nustatė, jog Aleksoto seniūnija, įgyvendindama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, kreipėsi į VMI ir VDI. Tačiau šiuo atveju būtina nustatyti, ar seniūnija įgyvendino vieną iš BDAR principų – duomenų kiekio mažinimo, kuris nustato, jog skelbiami duomenys turi būti tinkami ir tik tokie, kurių reikia, siekiant tikslų. Įvertinus minėtų raštų, kuriais Aleksoto seniūnija kreipėsi į VDI ir VMI, turinį, matyti, jog juose nėra nei pareiškėjo, nei jo šeimos duomenų, o raštuose yra nurodytas tik adresas. Savo ruožtu VMI ir VDI, savo atsakymuose Aleksoto seniūnijai, apsiribojo tik informacija apie tai, ar nurodytu adresu buvo vykdoma ūkinė-komercinė veikla ir ar ši veikla buvo vykdoma teisėtai. Šiuo atveju, teismo įsitikinimu, negalima pripažinti, kad Aleksoto seniūnija, įgyvendindama savo įgaliojimus statinių priežiūros srityje, kreipdamasi į atitinkamas institucijas siekiant tinkamo situacijos išnagrinėjimo ir apsiribodama tik minimalia būtina informacija dėl komercinės ūkinės veiklos vykdymo vietos, neteisėtai paskleidė informaciją apie pareiškėją ar jo šeimos narius. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog Inspekcija netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kadangi įvertinus šiame teismo sprendime paminėtas aplinkybes matyti, jog atsakovė tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimo pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti 500 Eur neturtinės žalos, kadangi dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jam kilo neigiami padariniai.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-968-756/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1219-624/2019 ir kt.). 3. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019; 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2123-1062/2019 ir kt.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Konstatuotina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Šiuo atveju teismas, kaip minėta, nustatė, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog valstybės institucija (Inspekcija) neveikė taip, kaip turėjo veikti. Taigi, šiuo atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų, vienos iš kumuliatyvios neturtinės žalos atlyginimo sąlygų. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio hipotetiniais teiginiais, kurių įrodymų nepateikia. Atitinkamai nenustatyta (neįrodyta) kilusi žala. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestinas.

Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes ir esamą teisinį reguliavimą, vertintina, jog atsakovė laikėsi VAĮ nustatytų pareigų, tyrimo ir (ar) tikrinimo objektyvumo, proporcingumo, subsidiarumo ir kitų viešojo administravimo principų, išsamiai nurodė pareiškėjui, kokiais teisės aktais Aleksoto seniūnija veikė ir kokios teisės jai yra suteiktos, Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, atsakovės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Konstatavus, jog atsakovė nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir nustačius, jog pareiškėjas nepagrindė jam kilusios žalos, nėra pagrindo tenkinti jo išvestinį reikalavimą ir atlyginti jam 500 Eur neturtinės žalos. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.