Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Alansta“ bankroto byloje atsisakyta patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Primestus“ finansinį reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Nemokumo administratorei 2025 m. balandžio 3 d. buvo pateiktas UAB „Primestus“ prašymas įtraukti ją į bendrovės kreditorių sąrašą ir patvirtinti bankroto byloje 5 746,33 Eur finansinį reikalavimą.

3. Nemokumo administratorė, patikrinusi UAB „Primestus“ kartu su prašymu pateiktus dokumentus, nustatė, kad paskutinė 257,05 Eur sąskaita Nr. KPRIM0002775 buvo išrašyta 2025 m. sausio 3 d., t. y. po nutarties, kuria UAB „Alansta“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo. Remdamasi šia aplinkybe nemokumo administratorė nurodė, kad nesutinka su 257,05 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimu bankroto byloje.

6. UAB ,,Primestus“ pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad UAB „Alansta“ nuomojosi patalpas iš UAB „Primestus“ iki 2025 m. vasario 5 d. Pareiškėjos teigimu, bendrovė neatlaisvino patalpų, nemokėjo sutarto nuomos mokesčio, vengė bendravimo, neatsakinėjo į raginimus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis UAB ,,Primestus“ teigė, kad paskutinė sąskaita faktūra 2025 m. sausio 3 d. buvo išrašyta pagrįstai, o pareiškėjos prašymas patvirtinti ir 257,05 Eur finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) ,,Alansta“ bankroto byloje turi būti patenkintas.

7. Nemokumo administratorė papildomai pažymėjo, kad UAB „Primestus“ 275,05 Eur finansinis reikalavimas pagal 2025 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KPRIM0002775 neturi būti tvirtinamas ne tik dėl to, kad sąskaita išrašyta tuomet, kai tarp šalių susiklostę nuomos teisiniai santykiai jau buvo nutrūkę, bet ir dėl to, kad pareiškėja nėra pateikusi sąskaitos faktūros, iš kurios kildina finansinį reikalavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas. Prieš vertindama skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija, visų pirma, pasisako dėl apeliantės kartu su skundu teikiamų naujų įrodymų.

14. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2025 m. sausio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KPRIM0002775 ir patvirtinimą apie nurodytos sąskaitos faktūros registravimą viešajame registre. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė įtraukti apeliantę į LUAB „Alansta“ kreditorių sąrašą su 257,05 Eur finansiniu reikalavimu nurodęs, jog apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos prašymo pagrįstumą, t. y. sąskaitos faktūros ir duomenų apie jos įtraukimą į viešą registrą.

15. Nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo nepriimti apeliantės naujai pateiktų įrodymų, kadangi jie pateikti pavėluotai ir nepagrindžia prašymo pagrįstumo.

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

18. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

19. Šiuo atveju aktualu tai, kad klausimas dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas vertinant finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje klausimą.

20. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys). Taigi, pagal bendrąją JANĮ įtvirtintą taisyklę bankrutuojančio juridinio asmens kreditoriai, siekdami patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančio juridinio asmens turto, turi pareikšti savo reikalavimus nemokumo administratoriui. Nemokumo administratorius kreditorių pareikštus reikalavimus perduoda tvirtinti teismui, kartu pareikšdamas savo nuomonę dėl reikalavimų pagrįstumo.

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013).

22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apeliantės UAB „Primestus“ prašymo patvirtinti LUAB „Alansta“ bankroto byloje 257,05 Eur finansinį reikalavimą, kurį apeliantė kildino iš šalis siejusių patalpų nuomos teisinių santykių ir grindė neapmokėta 2025 m. sausio 3 d. PVM sąskaita faktūra Nr. KPRIM0002775.

23. Nemokumo administratorė, susipažinusi su UAB „Primestus“ prašymu patvirtinti finansinį reikalavimą ir jį pagrindžiančiais įrodymais, dar 2025 m. balandžio 15 d. prašyme teismui iškėlė abejonę dėl UAB „Primestus“ 257,05 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo, o 2025 m. gegužės 13 d. ginčydama apeliantės reikalavimą pažymėjo, kad apeliantė nepateikė sąskaitos faktūros, kuria grindžiamas šis finansinis reikalavimas.

24. Taigi, vadovaujantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, bei bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, būtent apeliantei, kuri siekia, kad jos finansinis reikalavimas būtų patvirtintas bendrovės bankroto byloje, kilo pareiga pateikti teismui įrodymus pagrindžiančius prašymo pagrįstumą ir ši pareiga turėjo būti įgyvendinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Aktualu ir tai, kad nemokumo administratorė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog teismui nėra pateikta 2025 m. sausio 3 d. sąskaita faktūra, tačiau apeliantė naujai teikiamų įrodymų ne tik kad nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur vyksta esminis bylos nagrinėjimas, bet net nenurodė, kad turi duomenis, pagrindžiančius jos įrodinėjamas aplinkybes, tačiau negali jų pateikti dėl tam tikrų priežasčių, jei tokios egzistavo.

25. Nors viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose lemia, kad teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, turi imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes, tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis), tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020). Šiuo atveju apeliantė nurodė, kokiais duomenimis grindžia savo reikalavimą, jai neabejotinai buvo žinoma apie nemokumo administratorės iškeltą klausimą dėl 2025 m. sausio 3 d. sąskaitos faktūros egzistavimo, todėl pareiga pateikti visus reikalavimą pagrindžiančius įrodymus kilo būtent apeliantei, teismas neturėjo pareigos išreikalauti konkrečių įrodymų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju naujų įrodymų teikimas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka stadijoje nepagrįstas objektyviomis priežastimis, todėl negalima daryti išvados, kad galimybė ir (ar) būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Vadovaudamasi įstatymo reglamentuota tvarka ir pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, todėl nepriima apeliantės teikiamų rašytinių duomenų kaip naujų įrodymų.

27. Be to, teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujai teikiamus įrodymus atsisakytina priimti ir tuo pagrindu, kad jie nelemtų kitokių nei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

28. Šiuo atveju ginčas kilęs dėl 257,05 Eur finansinio reikalavimo LUAB „Alansta“ bankroto byloje patvirtinimo. Apeliantė teigia, kad UAB „Alansta“ nuomojosi patalpas iš UAB „Primestus“ nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2025 m. vasario 5 d., todėl jai kilo pareiga sumokėti nuomos mokestį ir pagal 2025 m. sausio 3 d. sąskaitą faktūrą už 2025 m. sausio mėnesį. Pažymėtina, kad nors apeliantė teigia, jog 2025 m. vasario 5 d. nuomojamos patalpos buvo atlaisvintos, tačiau šią aplinkybę patvirtina tik jos pačios elektroninis laiškas. Šalių pasirašytas nuomojamų patalpų perdavimo aktas ar kitas dokumentas, leidžiantis nustatyti, kada realiai patalpos buvo atlaisvintos, nepateiktas.

29. Teismui pateikti įrodymai (elektroninio susirašinėjimo duomenys) pagrindžia, kad apeliantė dar 2024 m. gruodžio 30 d. elektroniniu laišku buvo informuota apie tai, kad UAB „Alansta“ iškelta bankroto byla ir nuomos teisiniai santykiai nutraukiami. Nepaisant to, apeliantė patalpų atlaisvinimo klausimus derino su bendrovės vadovu (nors nuo bankroto bylos iškėlimo jis neteko įgaliojimų (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis), nesusisiekė su bendrovės nemokumo administratore dėl tolesnės patalpų nuomos ir (ar) jų atlaisvinimo ir toliau nepagrįstai skaičiavo nuomos mokestį. Pažymėtina, kad nemokumo administratorė nurodė, jog tik susipažinusi su 2025 m. gegužės 9 d. apeliantės pateiktais papildomais paaiškinimais ji sužinojo apie bendrovės galimą vėlavimą atlaisvinti patalpas. Šios aplinkybės apeliantė neginčija, ją paneigiančių įrodymų nepateikė.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2024 m. spalio 31 d. nutartis, kuria UAB „Alansta“ buvo iškelta bankroto byla įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 19 d. JANĮ 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikoma, jog visų juridinio asmens prievolių įvykdymo terminai yra suėję, išskyrus atvejus, kai: 1) nemokumo administratorius, atsižvelgęs į prievolės ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams, per 30 dienų nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos praneša kitai prievolės šaliai, kad prievolę vykdys; 2) prievolės kyla iš tęsiamos ūkinės veiklos, kurią nemokumo administratorius, atsižvelgęs į jos tęsimo ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams, nusprendžia vykdyti iki pirmojo kreditorių susirinkimo.

31. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kad patalpų nuomos teisinius santykius buvo nuspręsta tęsti ir po nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo. Be to, tuo atveju jei patalpų nuomos teisiniai santykiai tęsėsi ir bendrovės bankroto bylos nagrinėjimo metu, dėl to patirtos išlaidos turėjo būti vertinamos kaip einamieji mokėjimai ir priteisiamos apeliantei iš ūkinės komercinės veiklos pajamų (JANĮ 63 straipsnio 4 dalis).

32. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad patalpų nuomos teisiniai santykiai tarp bylos šalių pasibaigė (nutrūko) nuo nutarties iškelti bankroto bylą LUAB „Alansta“ įsiteisėjimo, t. y. 2024 m. gruodžio 19 d. Nesant duomenų, kad nemokumo administratorė informavo apeliantę apie nuomos teisinių santykių tęsimą bendrovės bankroto proceso metu, apeliantė neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti ir reikalauti iš bendrovės mokėti nuomos mokestį įsiteisėjus nutarčiai, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Tai, kad apeliantė žinodama apie bendrovei iškeltą bankroto bylą ir suprasdama, jog visi klausimai, kilę iš šalis siejusių teisinių santykių (tarp jų ir patalpų atlaisvinimo) turi būti derinami su nemokumo administratore (laiku ir tinkamai ją informuojant apie pareigą atlaisvinti patalpas), nesiėmė aktyvių veiksmų, nesuteikia teisės apeliantei reikalauti nuomos mokesčio už sausio mėnesį, priteisimo.

33. Apibendrinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nustatė, jog apeliantė neįrodė nemokumo administratorės ginčijamos prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo dalies (257,05 Eur) pagrįstumo, ir teisėtai nurodyto dydžio finansinio reikalavimo nepatvirtino LUAB „Alansta“ bankroto byloje. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįsto ir teisėto teismo procesinio sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.