Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal D. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria D. P. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 300 Lt (trijų šimtų litų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. kovo 16 d. 5. 18 val. (duomenys neskelbtini) m. ties (duomenys neskelbtini) namu policijos pareigūnams sustabdžius automobilį „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą automobilį vairavusiai M. N., būdamas šio automobilio keleiviu, be policijos pareigūnų leidimo išlipo iš sustabdyto automobilio, vaikščiojo prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, trukdė policijos pareigūnams dirbti bei nevykdė teisėtų policijos pareigūnų D. V. ir G. Ž. reikalavimų atsitraukti nuo policijos tarnybinio automobilio ir netrukdyti dirbti, grįžti į sustabdytą automobilį „BMW530“.

Skunde nurodoma, kad ATPK 302¹¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra institucijos, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, skundas arba nukentėjusiojo skundas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje 2014 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą, kuriuo nusprendė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kurioje jis, t. y. D. P., kaltinamas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, ir apie jo (D. P.) 2014 m. kovo 16 d. galimai padarytą Kelių eismo taisyklių 58 punkto pažeidimą informuoti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą. Pažymi, kad jis (D. P.) minėtą nutarimą apskundė. Atkreipia dėmesį, kad jis neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl bylos nutraukimo, apeliacinis skundas buvo pateiktas tik dėl nutarimo dalies, kuria nutarta apie jo (D. P.) 2014 m. kovo 16 d. galimai padarytą Kelių eismo taisyklių 58 punkto pažeidimą informuoti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą, panaikinimo.

D. P. taip pat atkreipia dėmesį, kad nei jis, nei Institucija apylinkės teismo sprendimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną neskundė. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartyje taip pat nesprendė klausimo ar teisėtai D. P. atžvilgiu buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, grąžino bylą pirmosios instancijos teismui tik tam, kad „pašalinti neįrodytas pažeidimo aplinkybes, jas tikslinti, savo nutarime (nutartyje) nurodyti teisingą ATPK straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą“, t. y. spręsti dėl galimo KET 58 punkto pažeidimo.

Skunde nurodoma, jog šiuo metu susidarė tokia situacija, kad pirmosios instancijos teismui nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, nesant Institucijos apeliacinio skundo, Šiaulių apygardos teismas grąžino bylą pirmosios instancijos teismui ir Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu pripažino jį padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apelianto manymu, tai prieštarauja teisingumo principui ir ATPK 302¹¹ straipsnio 2 dalyje nustatytam draudimui pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį.

Apeliantas pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

D. P. manymu, šiuo atveju jokių neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra. Teigia, kad teismas vadovavosi vien policijos pareigūnų parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Dėl antrojo pažeidimo anot apelianto yra akivaizdu, kad toks pažeidimas byloje nėra įrodytas, tuo labiau, kad yra visiškai neaišku, kokių tiksliai pareigūnų reikalavimų jis nevykdė, t. y. nenurodyta, kuo pasireiškė D. P. veikos objektyvioji pusė nevykdant pareigūno reikalavimų (ką konkrečiai D. P. atliko).

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nutarime nenurodant teisės pažeidimo padarymo aplinkybių ir neatliekant jų motyvuoto vertinimo, buvo pažeisti ATPK 284, 286 straipsniai, nes nei protokole, nei skundžiamame nutarime nėra paminėti teisės aktai, kurie suteikia teisę policijos pareigūnams reikalauti, kad asmuo „grįžtų į automobilį“. Mano, kad tokių teisės aktų nėra.

Pasak D. P., taip pat negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad egzistuoja teisėto policijos pareigūnų elgesio prezumpcija, kurią turi paneigti administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo išplėsti kaltinimo ribų, taigi vien dėl to yra pagrindas nutraukti administracinę bylą nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, požymių. Atkreipia dėmesį, kad filmuotoje medžiagoje matyti, jog pareigūnai nė karto nepareikalavo grįžti į automobilį. Dėl to kyla abejonių, ar toks reikalavimas buvo išsakytas anksčiau ir, ar šis reikalavimas yra teisėtas. Teigia, kad pareigūnams prašant atsitraukti nuo jų automobilio jis (D. P.) šiam reikalavimui pakluso ir buvo sulaikytas žymiai vėliau, visiškai be priežasties tik po to, kai pareigūnams rengiantis išvažiuoti, palinkėjo jiems gero kelio. Pažymi sutinkantis su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarime padaryta išvada, dėl netinkamo policijos pareigūnų elgesio šioje ginčo situacijoje.

Pasak D. P., skundžiamas teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nebuvo visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškintos bei motyvuotai įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, todėl nutarimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir turi būti panaikintas. D. P. nuomone, administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų nepakanka neginčijamai patvirtinti, kad jis padarė ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, jo kaltė yra grindžiama prielaidomis ir prieštaravimais.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis prielaidomis, padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas pareigūnų teisėto reikalavimo nevykdymo faktas, o tai prieštarauja administracinio teisės pažeidimo bylose galiojančiam nekaltumo prezumpcijos principui. Apeliantas pažymi, kad byloje iškilusios abejonės dėl jo kaltės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo (D. P.) atžvilgiu turi būti nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio1 dalies 1 punktas, 287 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato manymu teismas tinkamai ištyrė įrodymus, atsižvelgė į tai, jog nuobaudos vykdymas turėtų užtikrinti, kad pažeidėjas ateityje laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir nedarytų naujų teisės pažeidimų.

D. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Kelių eismo taisyklių 58 punkte nurodyta, kad jeigu tikrinantis pareigūnas sustabdo transporto priemonę, keleiviams leidžiama išlipti tik jam leidus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra teisingos, pagrįstos tinkami ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš liudytojo, policijos pareigūno G. Ž. parodymų, jis apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli parduotuvės „R.“ sustabdžius automobilį „BMW“ ir šį automobilį vairavusiai merginai rašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, iš automobilio „BMW“ išlipęs D. P. pradėjo vaikščioti apie policijos automobilį, perspėtas, kad grįžtų į automobilį, iš kurio išlipo, neklausė, vaikščiojo toliau, o po to pradėjo filmuoti. Atsakydamas į teisėjos klausimus liudytojas paaiškino, kad D. P. vaikščiojo ant važiuojamosios kelio dalies, blaškydamas dėmesį trukdė dirbti – rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Prieš D. P. pradedant filmuoti, jis ne kartą buvo pasakęs pastarajam sėsti į savo automobilį. Taip pat nurodė, kad kitas automobilyje važiavęs asmuo – M. A. – taipogi buvo išlipęs iš automobilio, tačiau perspėtas iš karto grįžo į savo automobilį (80-81 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas, policijos pareigūnas D. V.. Jis taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdžius automobilį, iš jo be leidimo išlipo D. P., kuris savavališkai lipo į policijos automobilį, trukdė rašyti protokolą, o paprašytas išlipti ir netrukdyti, eiti į sustabdytą automobilį bei įspėtas dėl atsakomybės už reikalavimo nevykdymą, vis tiek nelipo į automobilį, kuriuo atvažiavo, kalbėjo apie tai, kad jie blogai dirba. D. P. įspėtas dėl atsakomybės toliau vaikščiojo prie policijos automobilio, po to pradėjo filmuoti. Tuomet buvo tamsus paros metas, o D. P. neturėjo jokio šviesą atspindinčio elemento, todėl buvo įspėtas, kad neišeitų į važiuojamąją kelio dalį (81-82 b. l.). Akivaizdu, kad parodymus liudytojai G. Ž. ir D. V. davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi nėra, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje sutrinkti įrodymai, todėl netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo. Tai, kad 2014 m. kovo 16 d. 5.18 val. sustabdžius automobilį „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš automobilio keleivio vietos be leidimo išlipęs D. P. paprašytas į jį grįžti tai daryti kategoriškai atsisakė, į sustabdytą transporto priemonę negrįžo, toliau vaikščiojo apie tarnybinį automobilį, nurodyta ir policijos pareigūnų D. V. bei G. Ž. tarnybiniuose pranešimuose (4, 5 b. l.).

Apklausiamas teismo posėdyje D. P. nurodė žinantis, kad pagal Kelių eismo taisykles, pareigūnui sustabdžius automobilį ir jam neleidus iš automobilio išlipti, tai negalima daryti. (36-37 b. l.). Tai, jog žinojo, kad policijos pareigūnui, sustabdžiusiam transporto priemonę neleidus išlipti iš automobilio to daryti negalima, nurodė ir kartu su D. P. automobiliu važiavę M. N. bei M. A. (39-40, 40-41 b. l.).

D. P. darytas ir jo pateiktas vaizdo įrašas taipogi patvirtina, kad D. P. vaikščiojo prie policijos pareigūnų automobilio, policijos pareigūnai nurodė jam atsitraukti nuo automobilio, uždaryti jo duris. Akivaizdu, kad šis vaizdo įrašas darytas automobilį „BMW“ vairavusiai M. N. jau surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, taigi, jame užfiksuoti duomenys nepaneigia, kad D. P. iki policijos pareigūnų automobilio buvo atėjęs dar prieš pradėdamas filmuoti policijos pareigūnų veiksmus ir nevykdė reikalavimo grįžti į automobilį.

Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl D. P. kaltės padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Akivaizdu, kad šį pažeidimą D. P. padarė be pareigūnų leidimo išlipdamas iš automobilio ir paprašytas grįžti į automobilį, šio reikalavimo nevykdydamas. Apelianto skundo argumentas, kad tai, jog jis be pareigūnų leidimo išlipo iš automobilio, yra KET 58 punkte numatytas pažeidimas, kuris negali būti ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudedamuoju elementu, atmetamas kaip nepagrįstas. Logiška, kad neišlipusio iš automobilio asmens nebūtų pagrindo reikalauti į jį grįžti. Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnų reikalavimas buvo teisėtas, taigi, D. P. privalėjo jį vykdyti. Duomenų, patvirtinančių apelianto skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė kaltinimo ribas, nėra, todėl šis skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad teismas tinkamai, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą nepakeistą ir D. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.