- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1662-1055/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00289-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ana Karšul
- Ieškovas
- A. T.
- Atsakovas
- S. Š.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui S. Š. dėl išlaidų už automobilio taisymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo S. Š. 889,11 EUR kompensaciją už jo patirtas išlaidas pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. vasario 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą SBOB Nr. (duomenys neskelbtini), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2019 m. sausio 17 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi, sudarytoje Utenoje, atsakovas pardavė ieškovui naudotą automobilį VOLVO S80, rida 148 000 km. Ieškovui buvo suteikta galimybė apžiūrėti automobilį ir atlikti kontrolinį važiavimą tik automobilių stovėjimo aikštelėje, kadangi automobilis neturėjo valstybinių numerių ir išvažiuoti iš aikštelės negalėjo. Kontrolinio važiavimo aikštelėje metu automobilis važiavo tinkamai, todėl nusprendė jį įsigyti. Pirkimo – pardavimo sutartyje pardavėjas nenurodė jokios informacijos apie mašinos trūkumus. Nupirkus automobilį ir atlikus jo teisinę registraciją, ieškovui tą pačią dieną grįžtant namo į (duomenys neskelbtini), jis pastebėjo, kad važiuojant penktu greičiu netinkamai funkcionuoja automobilio sankaba – didinant variklio apsukas greitis nedidėjo. Apie pastebėtą defektą ieškovas iš karto pranešė telefonu atsakovui.
Tą pačią dieną grįžus į (duomenys neskelbtini) automobilis buvo nugabentas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ servisą, buvo nustatyti defektai, už kurių pašalinimą ieškovas sumokėjo 1 401,72 EUR, taip pat jam buvo nurodyta, kad aptikti defektai didžiąja dalimi yra užslėpto funkcinio pobūdžio ir negalėjo būti pastebėti per trumpalaikį kontrolinį važiavimą automobilių stovėjimo aikštelėje mašinos pirkimo metu, defektai yra ilgalaikių procesų pasekmė, todėl jie negalėjo atsirasti po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Buvo atlikti sekantys remonto darbai: pakeistas sankabos komplektas, smagratis, pagrindinis diržas su vandens siurbliu, aklė, stovėjimo stabdžių trinkelės, tepalų siurblio tarpinė, variklio pagalvė. Nors detalės buvo pakeistos naujomis, tačiau ieškovas prašo priteisti iš atsakovo naudotų detalių, kurių kaina sudarytų 60 procentų nuo naujų kainos, ir darbų išlaidas.
2019 m. sausio 24 d. ieškovas telefonu informavo atsakovą apie nustatytus automobilio trūkumus ir geranoriškai pasiūlė atlyginti bent dalį išlaidų remontui, tačiau atsakovas nesutiko, nurodė, kad apie trūkumus nežinojo, ir pasiūlė kreiptis į buvusį automobilio savininką, iš kurio pats atsakovas įsigijo automobilį.
Posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais ir papildomai paaiškino, kad atvyko pirkti automobilį su kvalifikuotais specialistais, kuriais pasitikėjo. Jie pažiūrėjo automobilį, kiek galėjo, ir patikino, kad jis tvarkingas, todėl nusprendė pirkti. Į servisą papildomai nusprendė mašinos patikrai nevaryti. Keičiant sankabos komplektą smagratis kartu galėjo būti ir nekeičiamas, tačiau palikus senąjį labai greitai nusidėvėtų naujas sankabos komplektas. Tam, kad patikrinti diržą, reikėjo ardyti automobilį, be to, atsakovas jį patikino, kad diržas pakeistas. Aklę reikėjo keisti, kadangi ji buvo nusidėvėjusi ir galėjo bet kuriuo momentu iškristi, tada tepalai patektų į vidų ir sugadintų sankabą. Trinkelės galėjo būti patikrintos tik servise taikant specialius įrenginius. Besisunkiantį tepalą pamatė tik išardžius apsaugas, kitaip jo nesimatė, teko keisti tarpinę. Pagalvė, stabilizuojanti variklį, buvo įtrūkusi, todėl ją reikėjo keisti, šis defektas pastebėtas taip pat tik išardžius mašiną. Technikinė apžiūra jam perkant automobilį jau buvo praeita, tiesiog kortelę gavo tik tada, kai užregistravo mašiną ir gavo valstybinius numerius. Atsakovas jį tikino, kad automobilis tvarkingas, pakeistos trinkelės, lemputės, diržas ir vandens pompa. Kartu su juo buvę draugai patikrino perkamą automobilį su specialiu kompiuteriu ir didelių trūkumų nerado, tik pasakė, kad žvakes reikės keisti, kiti trūkumai buvo kosmetiniai, pakaba tvarkinga. Pradinė automobilio kaina buvo apie 2 900 EUR, nupirko už 2 000 EUR, nuolaidą pardavėjas padarė dėl kosmetinių trūkumų, nes reikėjo dažymo. Važinėdamas aikštelėje sankabos defekto nepastebėjo, nes jį galima buvo pastebėti tik išvažiavus į kelią ir pasiekus tam tikrą greitį, važiuojant 4-5 pavara. Šį defektą pastebėjo beveik iš karto išvažiavęs iš Utenos, praslydo sankaba. Tuomet paskambino atsakovui, bet šis tikino, kad viskas gerai su mašina. Kadangi su tokia mašina važiuoti buvo nesaugu, tai (duomenys neskelbtini) iš karto nuvarė ją į servisą. Atžymą „Be grąžinimo“ į sutartį įrašė atsakovas, nes jam jau kelis kartus buvo grąžinę mašinas. Dar viena priežastis, kodėl iš karto negrąžino mašinos atsakovui yra ta, kad jam labai reikėjo mašinos darbo kelionėms, be to, suprato ir planavo, kad kažkiek reikės investuoti į ją. Jei ne sankabos defektas, turbūt nebūtų prašęs nuostolių, nes tam tikros išlaidos nupirkus nenaują automobilį yra tikėtinos. Dėl kitų pozicijų prašo, kadangi atsakovas buvo jį patikinęs, kad trinkelės ir diržas pakeisti, nors iš tikrųjų taip nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą ir paaiškinimą prie atsiliepimo, kuriuose su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad automobilis VOLVO S80, kurį 2019 m sausio 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš jo įsigijo ieškovas, 2018 m. gruodžio 3 d. buvo įsigytas (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. gruodžio 15 d. buvo atgabentas į Lietuvą, kur nebuvo registruotas ir eksploatuojamas, todėl jis negalėjo žinoti minėto automobilio trūkumų, tuo labiau nuslėpti juos nuo pirkėjo. Automobilio kaina atitiko jo techninę būklę ir kitus parametrus, jis buvo nenaujas ir be garantijos, ieškovas laisva valia nusipirko automobilį ir pradėjo juo naudotis, jį tvarkyti ir prižiūrėti. Ieškovas pretenzijas pradėjo reikšti po tam tikro laiko ir jam nežinoma, kiek laiko šis automobilis buvo ieškovo naudojamas, kas jame buvo tvarkoma ir keičiama. Automobiliui buvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, todėl jis nieko nepažeidė, tvirtindamas, kad mašina tvarkinga. Ieškovas, prieš pirkdamas automobilį, turėjo teisę perkamą transporto priemonę patikrinti pats, taip pat kreiptis į specialistus. Kadangi ieškovas nepasinaudojo tokia galimybe, iš jo neprotingo elgesio kylanti neigiamų pasekmių rizika tenka jam pačiam.
Posėdžio metu atsakovas ir jo atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime ir paaiškinime prie atsiliepimo nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad parduotas automobilis yra nenaujas, be to, ieškovas prieš pirkdamas galėjo jį patikrinti, apžiūrint automobilį dalyvavo ieškovo pakviesti specialistai, kuriais jis pasitikėjo. Pats ieškovas aiškino, kad pirkdamas nenaują automobilį tikėjosi tam tikrų išlaidų. Pažymi, kad parduodant automobilį buvo padaryta 900 EUR nuolaida, kas pilnai padengia remonto išlaidas. Visi ieškovo nurodyti atlikti darbai yra iš esmės einamojo remonto darbai, susiję su automobilio eksploatavimu. Smagračio defekto nebuvo, nėra įrodymų, kad būtina buvo jį keisti, o sankabos defektas atsakovui nebuvo žinomas, be to, ieškovas galėjo jį aptikti bandomojo važiavimo metu. Automobiliu buvo galima saugiai važiuoti, ką patvirtina atlikta valstybinė techninė apžiūra. Teigė, kad diržas yra pakeistas, kadangi buvo nuėmęs dangtį ir matė, kad jis naujas. Neneigia, kad automobilis galėjo turėti užslėptų trūkumų, tačiau jų nežinojo. Jei būtų pats eksploatavęs automobilį, tai pastebėtų juos, bet automobiliu nevažinėjo. Kai ieškovas paskambino jam po pirkimo, nukreipė į užsienio pardavėją, iš kurio pats pirko mašiną be kokybės garantijų. Jis iš esmės buvo tik tarpininkas, todėl jam ir nekilo mintis kažką tvarkyti automobilyje. Iki „Regitra“ mašiną po pardavimo vežė su tralu, nes neturėjo numerių. Automobilių pardavimas nėra jo verslas, šis pardavimas buvo vienetinis atvejis, jokio pelno iš to negavo, nes pardavė praktiškai už tokią pat kainą, už kurią pirko. Ieškovas su draugais mašiną apžiūrinėjo 3 valandas, galėjo nuvaryti ją į servisą. Į sutartį įrašė, kad automobilis parduodamas „be grąžinimo“, kad nebūtų piktnaudžiavimo, aptarė šią sąlygą su ieškovu, jokios garantijos automobiliui nedavė.
Liudytojas E. T. parodė, kad atsakovas yra jo žmonos tėvas. Jis buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, kai ieškovas su draugais apžiūrinėjo automobilį. Matė visą procesą, jie jungėsi kompiuterį, tikrino mašiną. Pretenzijų pardavėjui jokių neturėjo, mašina tiko, todėl buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Pirkėjui buvo leista išbandyti automobilį, pravažiuoti juo. Derybų dėl kainos negirdėjo. Kiek jam žinoma, Lietuvoje automobilis nebuvo eksploatuojamas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2019 m. sausio 17 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu atsakovas pardavė, o ieškovas įsigijo automobilį VOLVO S80, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), rida 148 000 km, už 2 000 EUR. Duomenys apie daikto trūkumus sutartyje nenurodyti.
2019 m. vasario 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje 1 401,72 EUR sumai nurodyta, kad automobiliui VOLVO S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atlikti darbai ir pakeistos detalės: sankabos komplektas, smagratis, alkūninio veleno galinis ir priekinis riebokšliai, paskirstymo veleno riebokšlis, pagrindinio diržo komplektas su vandens siurbliu, tarpiklis, aklė, stovėjimo stabdžių trinkelės, kaitinimo žvakės, tepalų siurblio tarpinė ir variklio pagalvė.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto naudoto daikto (automobilio) kokybės trūkumus bei pirkėjo teisių gynimo įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Ieškovui teigiant, jog parduotas automobilis dėl paslėptų trūkumų negalėjo būti tinkamai eksploatuojamas, atsakovas nurodo, kad automobiliui buvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, todėl jis buvo tinkamas naudotis, be to, jis nežinojo apie jokius automobilio trūkumus, todėl negalėjo jų nuslėpti.
Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalis). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis).
Perduodamo daikto kokybės reikalavimai reglamentuojami CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Reikalavimai dėl daikto kokybės apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pirkėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 6 dalys). Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo ,,įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).
Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010).
Šioje byloje atsakovas pardavė ieškovui ne naują daiktą, o naudotą automobilį, kurio pirmos registracijos metai yra 2003 metai. Ieškovas pirko naudotą automobilį, turėdamas tikslą jį naudoti savo poreikiams, todėl jis pagrįstai tikėjosi, jog parduodamas automobilis bus tinkamas naudoti pagal paskirtį ir juo bus galima saugiai važiuoti. CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.
Byloje nustatyta, kad atsakovas patikino ieškovą, kad transporto priemonė yra tvarkinga, nors pats nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog automobiliu nesinaudojo, neeksploatavo jo, todėl negalėjo žinoti apie esamus trūkumus. Atsakovas iš esmės neginčija byloje esančiuose dokumentuose nurodytų nustatytų mašinos trūkumų, tačiau nurodo, kad ieškovas turėjo visas galimybes automobilį patikrinti servise, buvo atvykęs su dviem draugais, kurie tikrino mašiną ir nieko ypatingo nerado. Tačiau teismas pažymi, kad nei įstatymas, nei pirkimo-pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą - už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis Nr. 3K-3-182/2009).
Daiktas turi pasižymėti tokia kokybe ir veikimu, kokie paprastai būdingi tokio paties pobūdžio daiktams. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).
Byloje taip pat nustatyta, kad vienas iš trūkumų – sankabos nusidėvėjimas ieškovo buvo nustatytas beveik iš karto po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo jam išvažiavus į kelią, kur leidžiamas greitis yra didesnis negu 50 km/val. Ieškovas nurodė ir atsakovas to neneigia, kad apie trūkumą jis iš karto telefonu pranešė pardavėjui, tačiau pastarasis atsikirto, kad mašina yra tvarkinga ir pasiūlė kreiptis į užsienio pardavėją, iš kurio pats įsigijo transporto priemonę. Taigi, atsakovas iš karto visiškai neprisiėmė savo, kaip pardavėjo, atsakomybės už parduoto daikto kokybę. Nagrinėjant bylą teisme atsakovas ir jo atstovas teigė, kad visi nustatyti trūkumai ir atlikti remonto darbai yra einamojo pobūdžio darbai, kurie paprastai yra atliekami naudojantis mašina pagal paskirtį, be to, automobiliui buvo atlikta valstybinė techninė apžiūra ir juo galima buvo saugiai naudotis.
Techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu. Dėl to galimos situacijos, kai dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių iki transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo pabaigos jos techninė būklė pasikeičia (transporto priemonė tampa techniškai netvarkinga). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose vien konstatuoti faktą, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti, nepakanka. Turi būti svarstoma, ar yra pagrindas byloje taikyti CK 6.327 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003).
Kaip nustatyta iš ieškovo paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, kurių atsakovas niekaip nepaneigė, beveik visus ieškovo nurodytus trūkumus, už kurių pašalinimą jis prašo priteisti turėtas išlaidas, išskyrus sankabos defektą, buvo įmanoma aptikti tik tikrinant automobilį servise, jį dalinai išardžius ir naudojant specialius įrenginius. Taigi šie trūkumai nebuvo aptikti atliekant valstybinę techninę apžiūrą, kadangi jos metu automobiliai nėra ardomi, tačiau nustatyti defektai, teismo nuomone, norint ilgesnį laiką saugiai eksploatuoti transporto priemonę, o būtent tokį tikslą turėjo ieškovas įsigydamas mašiną, turėjo būti pašalinti. Teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, mažinančių jo atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybę, dėl ko yra pagrindas taikyti CK 6.334 straipsnį, nustatantį pirkėjo teises, nusipirkus netinkamos kokybės daiktą. Ta aplinkybė, kad atsakovas pats automobiliu nesinaudojo, todėl, jo teigimu turi būti laikomas tik tarpininku ir nežinojo bei negalėjo žinoti apie galimus mašinos trūkumus, neeliminuoja jo atsakomybės už parduoto daikto kokybę. S. Š. pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė kaip pardavėjas, sutartyje nėra jokios atžymos apie tai, kad jis nežino apie galimus trūkumus, be to, jis žodžiu garantavo ieškovui, kad automobilis yra tvarkingas, taigi, prisiėmė atsakomybę už parduodamo daikto kokybę.
Atsakovas ir jo atstovas nurodė, kad parduodant automobilį buvo padaryta 900 EUR nuolaida, kuri pilnai padengia ieškovo patirtas remonto išlaidas. Tačiau ieškovas nurodė, kad automobilis turėjo kosmetinių kėbulo trūkumų, dėl kurių ir buvo padaryta minėta nuolaida. Ši aplinkybė nėra paneigta. Be to, teismo vertinimu, jei atsakovas teigia nežinojęs apie jokius trūkumus, tai nelogiška jo pozicija, kad nuolaida padaryta būtent galimiems trūkumams pašalinti. Teismas konstatuoja, kad nuolaida perkant automobilį buvo padaryta būtent dėl aiškiai matomų ir pirkimo metu nustatytų automobilių trūkumų, o ne dėl užslėptų, kurie buvo nustatyti vėliau specialistų, todėl šis atsakovo motyvas atmestinas.
CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Šiuo pagrindu reikšdamas ieškinį pirkėjas turi nurodyti parduoto daikto trūkumą, pagrįsti (nesant kokybės garantijos termino), kad jis atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis), taip pat turėtas išlaidas daikto trūkumams pašalinti. Atitinkamai pardavėjui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, tenka pareiga įrodyti esant jo atsakomybę šalinančius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).
Nustatyti trūkumai negalėjo atsirasti per trumpą laiką, tai yra automobilį naudojant ieškovui. Visos patikslintame ieškinyje nurodytos pakeistos detalės galėjo nusidėvėti tik ilgo transporto priemonės naudojimo pagal paskirtį pasekoje. Taigi, trūkumai tikrai atsirado iki ieškovui įsigyjant automobilį ir atsakovas, būdamas transporto priemonės pardavėjas, privalo prisiimti atsakomybę už parduoto daikto trūkumus. Teismo nuomone, ieškovas, kreipdamasis į atsakovą ir siūlydamas jam geranoriškai atlyginti bent dalį patirtų mašinos remonto išlaidų, elgėsi sąžiningai ir teisėtai, tačiau atsakovas nesielgė atsakingai ir atsisakė kompensuoti bent dalį patirtų nuostolių. Atsakovas neįrodė, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. neįrodė aplinkybių, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę.
Ieškovas transporto priemone tinkamai negalėjo naudotis iš esmės iš karto po jos įsigijimo, o siekiant užtikrinti galimybę tinkamai ir saugiai eksploatuoti transporto priemonę, ieškovas, siekdamas ištaisyti nustatytus defektus, turėjo papildomų išlaidų. Kaip jau buvo nurodyta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad net ir parduodamas naudotas daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, o galimumas naudoti pagal tikslinę paskirtį neturėtų būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to papildomas sąnaudas. Ieškovo pateikti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatytus transporto priemonės trūkumus patvirtina, kad ieškovas be papildomų sąnaudų negalėjo įsigytos transporto priemonės tinkamai naudoti pagal tikslinę jos paskirtį, nes tinkamam jos eksploatavimui jis turėjo papildomai 1 401 EUR išlaidų. Pažymėtina, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 889,11 EUR, tai yra tik dalį patirtų išlaidų, taip pripažindamas, kad įsigyjant naudotą transporto priemonę, pirkėjas taip pat prisiima tam tikrą riziką, kad į perkamą daiktą reikės investuoti, taigi elgiasi sąžiningai.
Teismas sutinka, kad transporto priemonės naudojimas lemia jos detalių natūralų nusidėvėjimą, tačiau negalima laikyti, kad natūralus transporto priemonės nusidėvėjimo pokytis, lyginant su nauja transporto priemone, šiuo atveju nustačius, jog detalės yra nusidėvėjusios tiek, kad transporto priemonės negalima saugiai naudoti pagal tikslinę jos paskirtį, ieškovui turėjo būti savaime suprantamas. Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad nors transporto priemonė yra šešiolikos metų senumo, tačiau transporto priemonės rida nėra didelė – 148 000 km, kad pardavėjas nenurodė jokių transporto priemonės trūkumų, priešingai nurodydamas, jog automobilis buvo remontuotas ir yra tvarkingas, darytina išvada, kad bet kuriam vidutiniam pirkėjui nebuvo galima tikėtis, kad transporto priemonės eksploatacija bus galima tik tuomet, kai dėl natūralaus detalių nusidėvėjimo jos bus pakeistos kitomis ar bus atlikti remonto darbai, t. y. negalima daryti išvados, kad vidutinis pirkėjas, įsigydamas tokią transporto priemonę, būtų galėjęs numanyti, jog tinkamam jos eksploatavimui bus būtina atlikti nurodytus remonto darbus, nes, priešingu atveju, jos tinkamas eksploatavimas būtų apsunkintas.
Konstatuotina, kad byloje pateikti objektyvūs įrodymai, kurie patvirtina transporto priemonės trūkumus, kurie atsirado vos įsigijus transporto priemonę. Transporto priemonės įmanomumas ją naudoti pats savaime, t. y. galėjimas ja važiuoti, nesudaro pagrindo spręsti dėl transporto priemonės įmanomumo saugiai ją naudoti pagal tikslinę jos paskirtį. Be to, atsakovas, teigdamas, kad transporto priemonė neturėjo trūkumų ir ją buvo galima tinkamai eksploatuoti neatlikus ieškovo nurodytų remonto darbų, nepateikė teismui objektyvių įrodymų, patvirtinančių šias jo nurodytas aplinkybes, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes dėl transporto priemonės trūkumų.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad ieškovas savo pasirinkimu užsakė atlikti darbus servise, kurių dalis yra pertekliniai. Nurodė, jog ieškovo pateiktoje sąmatoje su sankabos defekto darbais susijęs tik vienas punktas, o kituose punktuose nurodyti bendro pobūdžio darbai, kurie gali būti atliekami pagal kliento pasirinkimą, kurie akivaizdžiai nėra gedimai, kurie turėtų būti kompensuojami arba mažinantys automobilio našumą. Šie darbai galėtų būti atliekami, tačiau tik šalies pasirinkimu. Ieškovas ieškinį grindžia būtent visa sąmata ir nurodo, kad jam reikėjo atlikti investicijas už 889,11 EUR, kad pašalinti defektus. Teismas neturi pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, kad nepakeitus smagračio labai greitai nusidėvėtų naujas sankabos komplektas, todėl tik sankabos komplekto pakeitimas būtų neefektyvus; pagrindinio diržo su vandens siurbliu, aklės, stovėjimo stabdžių trinkelių ir tepalų siurblio tarpinės pakeitimas buvo būtinas, nes kitaip automobilio sistemos galėjo būti sugadintos taip, kad juo apskritai neįmanoma būtų naudotis; variklio pagalvė buvo įtrūkusi, dėl ko negalėjo tinkamai atlikti savo funkcijos apsaugant variklį. Taigi, visi nurodyti darbai buvo būtini siekiant saugiai ir ilgesnį laiką naudoti automobilį pagal jo tiesioginę paskirtį.
Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, t. y. nusipirktas naudotas automobilis tinkamai nevažiavo ir ieškovui teko savo lėšomis taisyti jo gedimus, kadangi atsakovas atlyginti nors dalį išlaidų atsisakė. Nustačius, kad nuostoliai susidarė dėl ieškovo pirkto naudoto automobilio kokybės trūkumų, ieškovas įgijo teisę į jo dėl automobilio remonto patirtų išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovo patirtos išlaidos automobilio remontui buvo pagrįstos ir būtinos, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 889,11 EUR nuostolių (CK 6.221 straipsnio 2 dalis, 6.63 straipsnio 2 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis).
CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą atsakovui nėra.
Ieškovo reikalavimai patenkinti visiškai, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis, kuris sudaro 20 EUR. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų seka, kad ieškovas už suteiktas teisines paslaugas parengiant patikslintą ieškinį bei atstovaujant teisme, sumokėjo advokato padėjėjui 375 EUR. Vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis teismas konstatuoja, kad ieškovo patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, ir neviršija nustatytą maksimalią už tokias paslaugas priteistiną sumą. Teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, šias išlaidas priteisia iš atsakovo ieškovui, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Taip pat iš atsakovo valstybės biudžeto naudai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 5,52 EUR (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).
Ieškovas, teikdamas ieškinį, jį apmokėjo 32 EUR dydžio žyminiu mokesčiu, patikslinus ieškinio reikalavimus ir juos sumažinus, mokėtina žyminio mokesčio suma sudarė 20 EUR (889,11 x 0,03 x 0,75), todėl likusi žyminio mokesčio dalis – 12 EUR grąžintina ieškovui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268- 270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškovo ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo S. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovo A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai: 889,11 EUR (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 11 ct) remonto išlaidų atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 889,11 EUR (aštuonių šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų ir 11 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. kovo 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20 EUR (dvidešimt eurų) žyminio mokesčio bei 375 EUR (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovo S. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 5,52 EUR (penkis eurus ir 52 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Grąžinti A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 12,00 EUR (dvylikos eurų ir 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. vasario 25 d., permoką,
Ieškovui išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo sprendimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.