Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2020 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu 4 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja L. J. bei įpareigojant tęsti darbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. P. nuteista už tai, kad 2019 m. lapkričio 4 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), L. J. priklausančių namų koridoriuje, žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą pastūmė L. J. bei dešinės rankos delnu sudavė per kairįjį skruostą, tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai L. J. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistosios V. P. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistosios V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad V. P. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl V. P. pripažinimo kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius V. P. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistosios keltą versiją, neva ji nukentėjusiajai L. J. į veidą galėjo trenkti tik dėl neatsargumo, mėgindama neleisti pastarajai iškviesti policijos, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios L. J., liudytojos V. J. bei policijos pareigūnų parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad V. P. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajai V. P. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.4. Apygardos teismo vertinimu, V. P. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčia, o ne dėl neatsargumo, trenkus nukentėjusiajai delnu, sukeliant pastarajai fizinį skausmą, įrodo: nuoseklūs nukentėjusiosios L. J. parodymai apylinkės teisme, kur ji nurodė, kad pas ją į namus atvyko V. P. su savo vyru, tuo metu ji (nukentėjusioji) vaizdo skambučiu kalbėjosi su savo vyru, todėl atvykus P. vaizdo skambutį baigė, V. P., tik įėjusi į jos (nukentėjusiosios) butą pradėjo šaukti, neva ji pastarąją apkalba, vyko žodinis konfliktas, kurio metu jai skambino vyras, V. P. neleido atsiliepti, tačiau netyčia vieną kartą ji (nukentėjusioji) atsiliepė, todėl jos vyras N. J. girdėjo dalį konflikto, ji sakė, kad kvies policiją, tačiau V. P. to neleido daryti, uždengdama telefoną, išgirdusi konfliktą iš savo kambario atėjo jos (nukentėjusiosios) dukra V. J., kuri iškvietė policiją, o kai V. J. pasakė, jog iškvietė policiją, V. P. trenkė jai (nukentėjusiajai) dešine ranka į kairį skruostą, iš karto po smūgio V. P. vyras pastarąją išsivedė iš buto, nuo suduoto smūgio jai skaudėjo, paraudo žandas, atvykus medikams, paraudimas ant žando buvo sumažėjęs (1 t., b. l. 187–192); liudytojos V. J. parodymai teisme, kurie visiškai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus ir paneigia nuteistosios V. P. keltą versiją dėl netyčinio smūgio sudavimo, kadangi V. J. nurodė, jog išgirdusi šaukiančią V. P. atėjo iš savo kambario, po to, kai L. J. pasakė, jog iškvietė policiją, matė, kaip V. P. nukentėjusiajai trenkė per veidą, nukentėjusiosios skruostas buvo raudonas, atvykus medikams sumušimo žymė dar šiek tiek matėsi, iš karto po suduoto smūgio A. P. išsitempė V. P. iš buto, be to, V. J. patvirtino, kad iki atvykstant P. L. J. telefonu kalbėjo su N. J. (2 t., b. l. 14–15); liudytojų (policijos pareigūnų) K. R. ir E. M. parodymai teisme, kur pastarieji nurodė, jog jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji nurodė, kad ją sumušė pažįstama moteris, kuri nukentėjusiajai ranka trenkė į veidą, nukentėjusiosios veido kairė pusė buvo paraudusi, nukentėjusioji nurodžiusi pareigūnams, kad jai skaudėjo (2 t., b. l. 12–14); iš dalies liudytojo N. J. parodymai, kurie patvirtina apie buvusį konfliktą tarp nukentėjusiosios ir V. P., be to, nukentėjusioji N. J. sakiusi, kad jai V. P. suduotas smūgis sukėlė fizinį skausmą (2 t., b. l. 15); pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas (1 t., b. l. 14–16), kuriame užfiksuota pirminė nukentėjusiosios L. J. apklausa apie įvykį, iš kurios matyti, jog nukentėjusioji tiek iš karto po įvykio, tiek duodama parodymus apylinkės teisme davė analogiškus ir tarpusavyje neprieštaraujančius parodymus, tai tik patvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumą; byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais, kuriame užfiksuota, jog buvo paraudimas ant kairiojo nukentėjusiosios žando (1 t., b. l. 21–27). Taigi, minėti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantė, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajai į veidą buvo trenkta tyčia, o ne dėl neatsargumo, kadangi nukentėjusioji aiškiai atribojo V. P. veiksmus ir jų seką, t. y. nurodė ir apie pirminius V. P. veiksmus bandant neleisti nukentėjusiajai paskambinti policijai, telefono dengimą rankomis, bei tolesnius V. P. atlikus veiksmus, kai nukentėjusiosios dukra pasakė, jog yra iškviesta policija, t. y. V. P. smūgį į nukentėjusiosios kairį skruostą.

5.5. Nuteistoji mano ir teigia, kad ją nukentėjusioji apkalba, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kodėl apeliantė galėtų būti apkalbama, tokių duomenų nepateikė ir pati V. P. viso ikiteisminio tyrimo metu, apylinkės teisme bei apeliaciniame skunde. Pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais apie įvykio aplinkybes, kuriuos patvirtina anksčiau paminėti įrodymai, teismas neturi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios iškelta versija, jog ji yra šmeižiama ir yra nekalta dėl padarytos veikos, laikytina tik apeliantės gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pastebėtina, jog būtent V. P. ir jos vyro A. P. parodymai negali būti laikomi patikimais, kuriais būtų galima vadovautis nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, kadangi minėtų asmenų parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, be to, jų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs. Pažymėtina, kad pati apeliantė apylinkės teisme keitė savo poziciją dėl įvykio aplinkybių, t. y. pradžioje duodama parodymus nurodė, jog vyko tik žodinis konfliktas ir jokio smūgių sudavimo nebuvo, tačiau teisėjai uždavinėjant klausimus V. P. pozicija vis kito, tai ji nurodė, kad apskritai nesudavė nukentėjusiajai, tai teigė, jog galėjo nukentėjusiajai trenki netyčia, kai ji mėgino neleisti nukentėjusiajai paskambinti telefonu (2 t., b. l. 61–64), tai šiuo atveju rodo apeliantės siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes arba nutylint esmines bylos aplinkybes. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo vadovautis A. P. parodymais, kaip teisinančiais V. P., kadangi A. P. pozicija teisme, kaip ir jo žmonos V. P., kito – A. P. tai neigė, jog koks nors sudavimo faktas apskritai galėjo būti, tai vėliau nurodė, kad sudavimas nukentėjusiajai galėjo būti atliktas, kai V. P. dengė nukentėjusiosios telefoną, be to, pats A. P. pripažino, kad ne visą laiką stebėjo įvykį (2 t., b. l. 16–18). Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad A. P. galėjo smūgio fakto nukentėjusiajai ir nepamatyti, todėl jo parodymai, priešingai nei teigia apeliantė, nepaneigia nukentėjusiosios ir jos dukros parodymų patikimumo.

5.6. Pagrindo vadovautis byloje esančia konsultacine teismo medicinos specialisto išvada Nr. 0399/19 (2 t., b. l. 47–58), kaip paneigiančia smūgio sudavimo nukentėjusiajai faktą, taip pat nėra. Pažymėtina, kad nors minėtoje išvadoje nurodyta, jog nukentėjusioji L. J. įvykio metu jokių sužalojimų nepatyrė, tačiau šioje byloje ir nėra ginčo dėl nukentėjusiosios sužalojimų nebuvimo, kadangi V. P. atsakomybėn yra traukiama tik dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai, kuris asmeniui gali būti sukeliamas ir nepadarant jokių sužalojimų. Tuo pačiu pastebėtina, kad konsultacinėje išvadoje yra tik keliama prielaida, jog nukentėjusiajai žando paraudimą galėjo sukelti kiti veiksniai (stresas, pyktis, išgąstis, odos patologinė būklė) nei smūgio sudavimas, tačiau šiuo atveju byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad smūgis nukentėjusiajai į veidą buvo suduotas, todėl neabejotina, kad būtent V. P. smūgis nukentėjusiajai į veidą, o ne kiti veiksniai, buvo pagrindinė nukentėjusiosios veido kairės pusės paraudimo priežastis. Be to, V. P. yra traukiama baudžiamojon atsakomybėn ne dėl to, kad savo veiksmais sukėlė nukentėjusiosios veido paraudimą, o, kaip ir minėta, dėl to, jog savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Minėta specialisto konsultacinė išvada, priešingai nei mano apeliantė, neįrodo, kad nukentėjusioji nejuto fizinio skausmo, kadangi specialisto išvadoje yra nurodoma tik teorinė nuostata, jog delnu suduotas smūgis į veidą ne visada sukelia fizinį skausmą. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji aiškiai nurodė, jog dėl V. P. veiksmų (sudavimas rankos delnu į kairį nukentėjusiosios skruostą) juto fizinį skausmą, tai nurodė tiek savo dukrai ir vyrui, tiek atvykusiems policijos pareigūnams, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, natūralu, kad smūgio sudavimas asmeniui į veidą gali sukelti fizinį skausmą. Aplinkybė, kad atvykę policijos pareigūnai savo iniciatyva, o ne pati nukentėjusioji, iškvietė greitąją medicinos pagalbą iš karto po įvykio, patvirtina, jog nukentėjusiosios fizinio skausmo išraiška buvo pakankama, kad net net aplinkiniams asmenims buvo aišku, jog nukentėjusiajai dėl jos atžvilgiu panaudotų smurtinių veiksmų skauda ir dėl to reikia kreiptis į medikus. Be kita ko, pažymėtina, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Nagrinėjamu atveju byloje esančiais patikimais įrodymais yra nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo smurtaujama, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji dėl jos atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų patyrė fizinį skausmą. Vien tai, kad nukentėjusioji pati nei tą pačią dieną, nei vėliau nesikreipė į medikus, nevyko į vaistinę, taip pat nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo fakto, be to, tokių nusikalstamos veikos sudėties požymių, kaip būtinas kreipimasis į medikus, vaistinę, ar fizinio skausmo trukmė, BK 140 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta.

5.7. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantės padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistosios V. P. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. P. kaltei dėl jai inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

6. Apeliantė skundu prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės prašymas nepagrįstas.

6.1. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

6.2. Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).

6.3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti V. P. padarytos nusikalstamos veikos mažareikšme ir V. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi: V. P. padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – kito žmogaus sveikatą; padarytas nusikaltimas sukėlė L. J. fizinį skausmą, kuris truko pakankamai trumpą laiko tarpą, tačiau tai niekaip nemažina V. P. padaryto nusikaltimo pavojingumo, nes smūgis nukentėjusiajai buvo suduotas į veidą, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno sritį; nusikaltimas padarytas vakare (18.30 val.), pačiai apeliantei atvykus į nukentėjusiosios butą, matant nukentėjusiosios dukrai; apeliantė inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdama netiesiogine tyčia, savo kaltės viso proceso metu nepripažino, klaidino tiek pirmosios instancijos teismą, tiek apeliacinės instancijos teismą dėl tikrųjų įvykio aplinkybių; veika įvykdyta dėl mažareikšmės ir, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, klaidingos priežasties – neva buvusių apkalbų; be to, kaip matyti iš A. P. ir V. J. parodymų, smurtiniai apeliantės veiksmai buvo nutraukti ne pačios apeliantės iniciatyva, o tik į konfliktą įsikišus nukentėjusiosios dukrai ir A. P. „ištempus“ apeliantę iš nukentėjusiosios buto. Taigi, šiuo atveju nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus sąlygų pripažinti V. P. veiką mažareikšme (BK 37 straipsnis) nėra. Tuo pačiu pastebėtina, kad apeliantės teiginiai, susiję su jos asmeninėmis savybėmis, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi vertinant nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą yra vertinamos tik aplinkybės, susijusios su nusikaltimo įvykdymu. Be to, apeliantė skunde pateikia klaidingus argumentus, neva apylinkės teismas nesvarstė galimybės taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies yra akivaizdžiai matyti, kad apylinkės teismas minėtą galimybę svarstė ir motyvuotai atmetė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios V. P. apeliacinį skundą atmesti.