Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-70-835/2014 pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I . Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos priteisimo. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 11 d. pateikė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, o 2014 m. gruodžio 8 d. patikslintą priešieškinį dėl santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo. Nurodė, kad iškilo būtinybė patikslinti priešieškinį dalyje dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, t.y., padalinti ūkininko ūkį, kaip turtinį kompleksą, nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria teismas nustatė terminą patikslinto priešieškinio trūkumams šalinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame nurodė, kad iškilo būtinybė patikslinti priešieškinį dalyje dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais patikslinto ieškinio trūkumais, t.y., kad atsakovas pateikė netinkamą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo projektą, nepateikė tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų ūkininko ūkiui priklausantį turtą ir netinkamai suformulavo reikalavimą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką.

Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis reiškia, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismas sprendžia išimtinai procesinio teisinio pobūdžio klausimus, t. y. ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, ar jis šią teisę realizuoja, laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. CPK 115 straipsnyje ir 138 straipsnyje įtvirtintas ieškinio trūkumų šalinimo institutas, kuriuo sudaryta galimybė besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus, teismui neatsisakant priimti su trūkumais pateikto ieškinio. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas neleidžia iškelti civilinės bylos pagal procesinių reikalavimų neatitinkantį ieškinį ir yra skirtas koncentruotam ir ekonomiškam teismo procesui užtikrinti. Kriterijų, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nustato CPK 115 straipsnio 4 dalis: trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1, kat. 106.3; Teismų praktika Nr. 36).

Šiuo atveju atsakovas jau nagrinėjant bylą iš esmės pateikė patikslintą priešieškinį dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo. Atsakovas patikslintame ieškinyje prašo padalinti ieškovei ir atsakovui po ½ dalį gyvenamojo namo ir nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal atsakovo pateiktą projektą. Nors atsakovas pagrįstai nurodo, kad tik bylą nagrinėjant iš esmės bus sprendžiama, kokia naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka yra priimtiniausia šalims, tačiau atsakovas prašydamas nustatyti naudojimosi tvarką privalo pateikti projektą, atitinkantį jo reiškiamą reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos projektas nėra tinkamas. Nustatant gyvenamuoju namu naudojimosi tvarką turi būti atsižvelgiama į visetą kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje: teisėtumą, adekvatumą dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinę taiką ir proporcingumą, naudojimosi daiktu racionalumą (patogumą) ir efektyvumą, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32). Siekiant įvertinti minėtus kriterijus šalys turi pateikti teismui planą (projektą) kaip pageidauja naudotis bendrąją nuosavybe priklausančiu daiktu, kuris turi būti paremtas nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų duomenimis, t. y. gyvenamojo namo vidaus patalpų planais ir jų plotų eksplikacija (Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1269-259/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-888/2014). Atsakovo pateiktame projekte (b. l. 10) nėra nurodytas viso gyvenamojo namo ir atskirų jo patalpų plotas, todėl negalima nustatyti, ar ieškovė ir atsakovas naudosis po ½ dalį gyvenamojo namo, todėl atsakovas prašydamas padalinti gyvenamąjį namą kiekvienam paskiriant po ½ dalį namo, turi pateikti projektą, kuriame bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitiktų jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Taip pat pateiktame naudojimosi tvarkos plane turi būti nurodyta, kaip bendraturčiai pateks į konkrečias patalpas. Atsakovo pateiktame naudojimosi tvarkos projekte, kaip patalpų naudotojai yra nurodyti ir nepilnamečiai vaikai. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju dalinamas santuokos metu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgytas turtas (CK 3.127 straipsnis), todėl jeigu šalys laiko, kad gyvenamasis namas priklauso bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, jis turi būti dalinamas tik tarp ieškovo ir atsakovo. Taigi atsakovas nepagrįstai į projektą įtraukia šalių vaikus, nes jie turto padalijimo teisiniuose santykiuose nedalyvauja.

Teismas priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, privalo išspręsti pareikštus reikalavimus dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimą (CPK 385 straipsnio 1 dalis). Kitų reikalavimų šalys kelti negali (CPK 383 straipsnis). Atsakovas patikslintame priešieškinyje prašė nustatyti, kad ieškovė, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi, skirta patekimui į gyvenamąjį namą, naudosis pagal tarp šalių sudarytą nuomos sutartį. Taigi, atsakovas santuokos nutraukimo byloje prašo spręsti klausimą dėl servituto nustatymo, t.y., ieškovei suteikti teisę naudotis atsakovui priklausančiu daiktu (žemės sklypu), siekiant užtikrinti ieškovei teisę tinkamai naudotis gyvenamuoju namu. Šiuo aspektu pažymima, kad klausimas dėl servituto nustatymo turi būti sprendžiamas CK 4.124 - 4.129 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtas reikalavimas apskritai negali būti keliamas šioje byloje.

Apeliantas prašė padalinti ūkininko ūkį kaip visumą ir nurodė, kad ūkininko ūkį sudaro pramoniniai šiltnamiai, 2 elektros generatoriai, 500 vnt. plastiko dėžių, 4 savadarbiai kieto kuro katilai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėti daiktai priklauso ūkininko ūkiui. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ūkininko ūkis yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama ir įmonė bei iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl byloje ūkininko ūkis bus dalijamas bendrąją tvarka numatyta CK 3.127 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nurodė, kokie daiktai sudaro ūkininko ūkį, nurodė jų vertę. Teismas negali grąžinti ieškinio, remdamasis tik įrodymų nepakankamumu (CPK 115 str. 3 d.); įrodymų pakankamumo klausimą teismas visiškai išsprendžia, kai ištiria visus įrodymus teismo posėdyje (CPK 183, 185, 260 str.), o išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti teismas privalo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-856/2014). Nagrinėjamu atveju tam tikrų patikslintame priešieškinyje esančių netikslumų pašalinimo klausimai iš esmės galėtų ir turėtų būti sprendžiami ne per ieškinio trūkumų šalinimo institutą, bet teismo posėdyje. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1825/2014). Nuo atsakovo išdėstytų aplinkybių bei reikalavimų tinkamumo, pateiktų įrodymų pakankamumo priklausys, kaip teismas spręs ūkininko ūkio padalijimo klausimą – priešieškinį šioje dalyje tenkinti visą ar iš dalies arba atmesti. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą pateikti įrodymus būtent kokie daiktai priklauso ūkininko ūkiui, tačiau kiti teismo nurodyti trūkumai šalintini, tame tarpe atsakovas privalo nurodyti padalijamo turto vertę, nes jos nenurodžius negalės būti apskaičiuojamas žyminis mokestis (CPK 85 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovui A. Ž. terminą iki 2015 m. kovo 17 d. (įskaitytinai) pašalinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje nurodytus patikslinto priešieškinio trūkumus.