- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-14
- Bylos Nr.
- e2-1747-864/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- A. B., V. M.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Atava“ bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ ieškinį atsakovams A. B. ir V. M. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškiniu ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 20 999,77 euro žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Atava“, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Audersima“. Administratorius atliko patikrinimą ir nustatė, kad įmonė jos buveinės adresu J. K. g. 18, Vilniuje, veiklos nevykdo, duomenų apie šią įmonę šiuo adresu nėra. Pagal registro duomenis, likus vienam mėnesiui iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. nuo 2013 m. birželio 7 d., įmonės direktoriumi tapo J. H. karalystės pilietis I. S. Z. M.. Nuo 2013 m. balandžio 12 d. šis asmuo tapo ir akcininku. Administratoriaus nuomone, I. S. Z. M. vadovo statusas buvo įregistruotas jau po to, kai buvo kreiptasi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl jis kaltas dėl dokumentų neperdavimo, tačiau nėra jo kaltės nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Įmonės skolos susidarė iki I. S. Z. M. tampant akcininku ir vadovu, todėl atsakovais ieškovas nurodė buvusius akcininkus (savininkus) ir vadovus (vienasmenius valdymo organus). Administratorius nurodė, jog ieškovas 2010 m. sausio 14 d. UAB „Swedbank“ lizingas“ vėlavo sumokėti 326 640,69 Lt, ieškovas 2011 m. birželio 11 d. AB „Swedbank“ vėlavo sumokėti 264772,24 Lt, ieškovo neįvykdyti įsipareigojimai UAB „SEB lizingas“ 2011 m. lapkričio 30 d. siekė 1 971 458,51 Lt, AB „Swedbank“ 2012 m. vasario 8 d. – 375 505,90 Lt, dėl to parduotos 150,72 kv. m patalpos J. K. g. 18, Vilniuje, AB „Swedbank“ 2012 m. vasario 14 d. – 3 664 781,25 Lt, todėl UAB „Atava“ pardavė UAB „Tera projektai“ transporto priemones už 3 664 781,25 Lt lizingo įsipareigojimams padengti. Remdamasis nurodytais duomenimis, administratorius teigė, kad įmonė nemoki buvo jau 2011 m. lapkričio 30 d., ir apie tai jau tada turėjo būti žinoma vadovams, o akcininkams – 2012 m. balandžio 4 d., tvirtinant finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl nuo šio laikotarpio atsirado pareiga atitinkamiems įmonės valdymo organams ir savininkams kreiptis dėl įmonės nemokumo. Šiuo laikotarpiu akcininkais, turinčiais daugiau kaip 10 procentų akcijų buvo A. B. ir V. M., o vadovu – A. B.. Atsakovų veiksmai, dėl kurių padaryta žala įmonei, neatitiko protingo, atidaus ir rūpestingo vadovo ir akcininko standarto, verslo rizikos ir prieštaravo geriems verslo standartams. Nustačius vadovo bei akcininko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama, todėl ieškovas nurodė neprivalantis įrodinėti, kad atsakovai yra kalti. 2014 m. spalio 9 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino kreditorinius reikalavimus, kurių suma 286 245,07 euro (988 971,44 Lt). Pagal finansinės atskaitomybės duomenis, 2012 m. per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 265 245,30 euro (915 893 Lt). Pradelstų įsipareigojimų skirtumas nuo tada, kai įmonė tapo akivaizdžiai ir atsakovams žinomai nemokia ir tarp patvirtintų kreditorinių reikalavimų – 20 999,77 euro (28 6247,07 – 265 245,30), t. y. įmonei ir kreditoriams padarytas žalos dydis dėl nesavalaikio kreipimosi dėl bylos iškėlimo. Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, direktorius ir akcininkas A. B. – nuo 2011 m. lapkričio 30 d., o akcininkas V. M. – nuo 2012 m. balandžio 4 d. (t. y. nuo tada, kai privalėjo sužinoti apie įmonės nemokumą). Tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi žala įmonei ir kreditoriams atsirado atsakovams delsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinį. Nurodė, kad atsakovas A. B. nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo, nors jau 2011 metų balansas rodė, kad įmonė yra nemoki. Tuo padarė bankrutuojančiai įmonei prašomą priteisti žalą. Papildomai paaiškino, kad abiejų atsakovo atsakomybė yra solidari, kadangi atsakovui nevykdė minėtos pareigos bei nepasinaudojo procesine galimybe įrodyti priešingai.
Šalies argumentai
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, jog tuo metu, t. y. 2013 m. gegužės 28 d., kai UAB „Romasta Group“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, ieškovo įmonės vadovu nuo 2013 m. balandžio 13 d. buvo paskirtas I. S. Z. M.. Atsakovas A. B. atleistas iš įmonės vadovo pareigų dar 2013 m. kovo 12 d. Remdamasis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, atsakovas teigė, jog bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, o ne nuo įregistravimo registre momento. Atsakovas nesutiko su ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis apie įmonės nemokumą ir apskaičiuotos žalos dydžiu. Paaiškino, kad jei vadovautis ieškovo nuomone, kad įmonė buvo nemoki jau 2011 m. lapkričio 30 d. ir būtent tada atsakovas turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylą, tada, atsakovo nuomone, ieškovas į žalos dydžio apskaičiavimą turėjo imti duomenis iš 2011 metų, bet ne iš 2012 metų balanso. Atkreipė dėmesį, kad 2011 metais įmonės bendra įsipareigojimų suma per vienerius metus sudarė 320 713 eurų (1 107 358 Lt), tuo tarpu patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma tesudaro 286 425,93 euro (988 971,44 Lt). Nurodė, kad tuomet, kai, ieškovo teigimu, atsakovas turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylą, neįvykdytų reikalavimų suma buvo didesnė net 34 287,11 euro (320 713,04 euro – 286 425,93 euro) nei Vilniaus apygardos teismas nustatė 2014 m. spalio 9 d. nutartimi tvirtindamas kreditorių eiles. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas toje pačioje byloje nurodė, jog įmonės nemokumas buvo nustatinėjamas pagal 2011 metų balansą ir įmonę pripažino nemokia ir dėl to iškėlė bankroto bylą, todėl, atsakovo nuomone, būtent 2011 metų balanso data (2011 m. gruodžio 31 d.) turėtų būti įrodinėjamų neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) ir nuostolių atsiradimo momentas. Teigė, kad UAB „Atava“ įsipareigojimai, kuomet įmonė tapo nemoki buvo didesni, o iškėlus bankroto bylą – sumažėję, o ne išaugę, todėl, atsakovo nuomone, nesant žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, ieškinys atsakovui yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus. Prašė ieškinį atmesti.
A. V. M. atsiliepimu visiškai palaikė atsakovo A. B. poziciją, išsakytą atsiliepime. Nurodė, kad esminė aplinkybė, šalinanti V. M. atsakomybę, yra ta, kad ieškovas, apskaičiuodamas žalos dydį, rėmėsi ne tų metų finansiniais įmonės rodikliais. Pabrėžė, kad būtent 2011 metų balanso data, t. y. 2011 m. gruodžio 31 d., turėtų būti įrodinėjamų neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti UAB „Atava“ padaryti nuostoliai.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas iš esmės atkartojo atsiliepimų motyvus. Vertino 2011 metų balansą ir 2013 m. gegužės 27 d. balansus ir jų pagrindu teigė, kad skoliniai įsipareigojimai ne padidėjo, bet dar ir buvo sumažinti. Tokiu būdu atsakovų veiksmais nebuvo padaryta žala. Padarė išvadą, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų vadovo atsakomybei kilti. Prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Pagal bylos duomenis nustatyta, kad įmonė UAB „Atava“ (toliau – įmonė) įsteigta 2006 m. kovo 31 d., įregistruota 2006 m. gegužės 10 d. A. V. M. nuo 2006 m. kovo 28 d. iki 2007 m. gegužės 8 d. buvo įmonės vadovas, o nuo 2007 m. gegužės 8 d. iki šiol – įmonės akcininkas, turintis 49 akcijas. Atsakovas A. B. nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. birželio 4 d. buvo įmonės akcininkas, turintis 18 akcijų, nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. 1 d. buvo įmonės akcininkas, turintis 51 akciją, o nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. buvo įmonės vadovas. Nuo 2013 m. balandžio 12 d. akcininkas, turintis 51 įmonės akciją, bei nuo 2013 birželio 7 d. ir įmonės vadovu buvo I. S. Z. M.. Iš pateiktų įmonės balanso duomenų matyti, kad UAB „Atava“ finansiniais 2011 metais turėjo turto už 6 882 736 Lt, pradelstų skolų per vienerius metus - 1 017 358 Lt; 2012 metais - turto už 1 017 818 Lt, pradelstų skolų per vienerius metus - 915 893 Lt; 2013 d gegužės 27 d. balanso duomenimis - turto už 998 060 Lt, pradelstų skolų per vienerius metus - 918 987 Lt.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi įmonei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirdamas UAB „Audersima“.
Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl solidarios atsakovų, kaip įmonės savininkų bei vadovų, atsakomybės, neįvykdžius tinkamai pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuomet, ieškovo teigimu, pagal balanso duomenis įmonė jau buvo nemoki, bei dėl žalos dydžio nustatymo.
Ieškovas ieškinio reikalavimą kildina iš atsakovų, kaip įmonės savininkų bei vadovų, atsakomybės, neįvykdžius tinkamai pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks neveikimas, ieškovo nuomone, lėmė atsakovų neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų buvimą bei atsiradimą pareigos solidariai atlyginti dėl laiku neiškelto įmonės bankroto atsiradusią žalą. Taigi reikalavimą atsakovams šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas kildino iš Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies (redakcija nuo 2008-07-01) nuostatos, nustatančios įmonės vadovo ar kito asmens (asmenų), įmonėje turinčio teisę priimti atitinkamą sprendimą, pareigą padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai yra tarpusavyje susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį taikyti yra reikalinga nustatyti šias teisiškai reikšmingas sąlygas: nesąžiningus, neteisėtus ir kaltus juridinio asmens dalyvio veiksmus, juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Ieškovas šioje byloje pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo abiejų atsakovų civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindu nurodydamas Civilinio kodekso 2.87 straipsnį bei įrodinėdamas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas.
Remiantis Juridinių asmenų registro išrašu atsakovas V. M. nuo 2006 m. kovo 28 d. iki 2007 m. gegužės 8 d. buvo įmonės vadovas, o nuo 2007 m. gegužės 8 d. iki šiol – įmonės akcininkas, turintis 49 akcijas. Atsakovas A. B. nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. birželio 4 d. buvo įmonės akcininkas, turintis 18 akcijų, nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. 1 d. buvo įmonės akcininkas, turintis 51 akciją, o nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. buvo įmonės vadovas. Taigi akivaizdu, kad atsakovai įmonės veikloje dalyvavo skirtingais laikotarpiais bei kitokiu teisiniu statusu, kas lemia skirtingą jų civilinės atsakomybės pagrindą bei eliminuoja atsakovų solidarios civilinės atsakomybės atsiradimo galimybę. Tačiau teismas iš dalies sutinka su ieškovo argumentu, kad bendru žalos padarymu laikomi ir tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Teismas pažymi, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje prievolės solidarumo prezumpcijai kilti gali pakakti ir savarankiškų atsakovų veiksmų, tačiau sukėlusių bendrą žalą (objektyvaus bendrininkavimo), jei būtų nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovai atliko savarankiškus veiksmus (ar nevykdė įstatyme nustatytos pareigos), kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip sukėlę bendrą žalą. Ieškovas įrodinėjo atsakovų solidarią atsakomybę jų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai balanso duomenimis įmonė jau buvo nemoki, neįvykdymo faktu. Teismas pažymi, kad būtent atsakovams šiuo atveju tenka pareiga įrodyti, jog žala nėra bendra. Atsakovai šioje byloje tokių faktinių aplinkybių neįrodinėjo (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi įstatymas numato, kad įmonės nemokumas konstatuotinas esant aplinkybių visumai: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykis su įmonės turtu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo pagal IBĮ 2 straipsnio 8 dalį, yra lyginami ne įmonės turimi visi įsipareigojimai ar sumos, mokėtinos per vienerius metus, o įmonės pradelsti įsipareigojimai (pvz. pradelstos skolos, t. y. mokėjimai, kurių terminas pasibaigęs, tiekėjams, nesumokėti mokesčiai valstybei ir kt.) ir įmonės turimo turto vertė (Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-143-267/2014). Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pastebėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nemoki, ar jai gresia nemokumas, ji prisiima naujus įsipareigojimus, dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais didėja nuostoliai arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-202/2014). Įrodinėjimo dalykas nagrinėjamu atveju yra faktas, jog atsakovams nesikreipus į teismą ar dėl neteisminės bankroto procedūros taikymo, nesikreipimo laikotarpiu padidėjo įmonės skola kreditoriams, taip buvo padaryta konkreti turtinė žala įmonei (jos būsimiems kreditoriams), kurią privalo atlyginti dėl to kaltas asmuo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovas įrodinėdamas atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymą, turėjo bylos nagrinėjimo metu įrodyti momentą, nuo kurio laikytina, kad įmonė buvo nemoki, įrodyti įmonės nemokumo faktą tuo momentu, t. y. kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Ieškovo teigimu, įmonė 2011 metų balanso duomenimis buvo nemoki, nes ieškovas 2010 m. sausio 14 d. UAB „Swedbank“ lizingas“ vėlavo sumokėti 326 640,69 Lt, ieškovas 2011 m. birželio 11 d. AB „Swedbank“ vėlavo sumokėti 264 772,24 Lt, ieškovo neįvykdyti įsipareigojimai UAB „SEB lizingas“ 2011 m. lapkričio 30 d. siekė 1 971 458,51 Lt, AB „Swedbank“ 2012 m. vasario 8 d. – 375 505,90 Lt, dėl to parduotos 150,72 kv. m patalpos J. K. g. 18, Vilniuje, AB „Swedbank“ 2012 m. vasario 14 d. – 3 664 781,25 Lt, todėl UAB „Atava“ pardavė UAB „Tera projektai“ transporto priemones už 3 664 781,25 Lt lizingo įsipareigojimams padengti. Remdamasis nurodytais duomenimis, administratorius teigė, kad įmonė nemoki buvo jau 2011 m. lapkričio 30 d., ir apie tai jau tada turėjo būti žinoma vadovams, o akcininkams – 2012 m. balandžio 4 d., tvirtinant finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl nuo šio laikotarpio atsirado pareiga atitinkamiems įmonės valdymo organams ir savininkams kreiptis dėl įmonės nemokumo.
Įvertinus 2011-2012 metų balansų duomenis, nustatyta, kad 2011 metaus UAB „Atava“ turėjo turto už 6 882 736 Lt (iš kurio pastatams teko 455 349 Lt, transporto priemonės - 4 159 989 Lt), pradelstų skolų per vienerius metus - 1 017 358 Lt; 2012 metais - turto už 1 017 818 Lt (iš kurio pastatų vertės nebeliko, transporto priemonėms – 35 704 Lt), pradelstų skolų per vienerius metus - 915 893 Lt. Teismas daro išvadą, kad per vienerius finansinius metus buvo sumažintos įmonės skolos, kurių sumažėjimą proporcingai nulėmė įmonės materialaus turto realizavimas.
Ieškovas teigė, kad įmonė nemoki buvo jau 2011 m. lapkričio 30 d., kada UAB „Atava“ neįvykdyti įsipareigojimai UAB „SEB lizingas“ siekė 1 971 458,51 Lt ir apie tai jau tada turėjo būti žinoma atsakovui A. B.. Tačiau į bylą ieškovas nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Todėl teismas vertina byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. 2011 metų įmonės balanso, duomenis ir palyginęs įmonės turimus visus įsipareigojimus ir sumos, mokėtinas per vienerius metus, finansines įmonės skolas 2011 metais ir įmonės turimo turto vertę, daro išvadą, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai 2011 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas konstatuoja, kad atsakovai pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė 2012 m. balandžio 4 d., šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti UAB „Atava“ padaryti nuostoliai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu (2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2015). Šiuo atveju, teismui būtina nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. nuo 2012 m. balandžio 4 d., ir atsakovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2013 m. balandžio 12 d. Nustačius šių dydžių skirtumą galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius įmonė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio žalą bankrutuojančiai UAB „Atava“ turi pareigą atlyginti atsakovai. Pagal 2011 metų įmonės balanso duomenis pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai 1 107 358 Lt, o 2013 d gegužės 27 d. balanso duomenimis pradelstų skolų per vienerius metus suma - 918 987 Lt. Teismas pažymi, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu. Įvertinęs įmonės skolinius įsipareigojimus vadovo įmonės valdymo pradžioje ir pabaigoje, teismas daro išvadą, kad šiuo laikotarpiu įmonei žala nebuvo padaryta (918 987 Lt - 1 107 358 Lt = -191 465 Lt).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė atsakovų visų civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju – žalos) buvimo. Todėl ieškovo ieškinys atsakovams dėl 20 999,77 euro žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų priteisimo atmestinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų bylos nagrinėjimu išlaidų, dėl ko bylinėjimosi išlaidos atsakovams nepriteistinos.
Atmetus ieškinį, naikintinos teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugo priemonės.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - ieškovo BUAB „Atsava“, j. a. k. 300567046, reikalavimams užtikrinti taikytą atsakovų A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) turto areštą 21 000 eurų (dvidešimt vieno tūkstančio eurų) sumai.
Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.