- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-202/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Biofabrikas“
- Atsakovas
- B. M., R. P.
- Kategorijos
- 126.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Biofabrikas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-846-368/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Biofabrikas“ ieškinį atsakovams B. M., R. P., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Bolima“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Biofabrikas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų B. M. ir R. P. 300 000 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai, kaip buvę trečiojo asmens bankrutavusios UAB „Bolima“ akcininkai, privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, kadangi UAB „Bolima“ 2009 m. būnant nemokiai ir nepajėgiant atsiskaityti su kreditoriais, toliau vykdė veiklą, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, akcininkai nesprendė klausimų dėl bendrovės nuosavo kapitalo atkūrimo ar bendrovės likvidavimo. Ieškovas 2009-09-28 su trečiuoju asmeniu UAB „Bolima“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, ir pagal ją trečiasis asmuo liko skolingas 948 608,77 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui B. M. iš ieškovo UAB „Biofabrikas“ 3 404 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, taip pat 45,52 Lt proceso išlaidas valstybei, netenkino atsakovų B. M., R. P. prašymo dėl baudos ieškovui UAB „Biofabrikas“ skyrimo. Taip pat teismas nurodė sprendimui įsiteisėjus, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Teismas nustatė, kad atsakovai B. M. ir R. P. buvo trečiojo asmens UAB „Bolima“ akcininkai, turėję po 50 proc. įmonės akcijų, o B. M. buvo įmonės vadovu. 2009-09-28 ieškovas UAB „Biofabrikas“ ir trečiasis asmuo UAB „Bolima“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti trečiajam asmeniui PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes, o trečiasis asmuo įsipareigojo už prekes atsiskaityti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą trečiajam asmeniui UAB „Bolima“. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal UAB „Biofabrikas“ ieškinį atsakovams UAB „Bolima“, B. M., R. P. dėl įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo, sandorių nuginčijimo ir nuostolių atlyginimo, 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi priteisė iš BUAB „Bolima“ ieškovui UAB „ Biofabrikas“ 616 756,04 Lt skolą, 35 284,91 Lt delspinigius, 8,05 procentų metines procesines palūkanas ir patvirtino šios sumos kreditorinį reikalavimą (civilinė byla Nr. 2-833-357/2011). Ieškovas ieškinį grindžia 2010-01-08 – 2011-02-25 neapmokėtomis sąskaitomis faktūromis. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovui pareiškus ieškinį dėl trečiojo asmens (bendrovės) akcininkų ir vadovo veiksmais (neveikimu) padarytos žalos bendrovės kreditoriui atlyginimo, svarbu išaiškinti, ar akcininkų ir vadovo elgesys nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir jos nemokumą. Ieškovas atsakovų atsakomybę, be kita ko, grindė aplinkybe, kad trečiajam asmeniui 2009 m. būnant nemokiam atsakovai neatliko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies pareigos, t. y. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte nurodytas pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindas, kai įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi iškėlęs bankroto bylą UAB „Bolima“ (civilinė byla Nr. B2-244-194/2012), šioje nutartyje nenurodė, kad UAB „Bolima“ būtų viešai paskelbusi kreditoriams apie nepajėgumą vykdyti įsipareigojimus. Nors ieškovas teigė, kad jau 2009 m. įmonė buvo nemoki, teismas nesutiko su šiais ieškovo teiginiais. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.), o pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal teismų praktiką, teismas, vertindamas įmonės nemokumą, turi atsižvelgti į pradelstų įmonės įsipareigojimų (skolų) dydžio ir į balansą įrašyto turto vertės santykį, o ne nustatinėti įmonės nemokumą lygindamas į įmonės balansą įrašyto turto vertę su per vienerius metus mokėtinomis sumomis ir trumpalaikiais įsipareigojimais. Teismas pažymėjo, kad vien iš balanse nurodytos įsipareigojimų sumos nėra galimybės nustatyti, kokią įsipareigojimų dalį sudaro pradelsti įsipareigojimai, todėl ieškovas ieškinyje nepagrįstai trečiojo asmens nemokumą grindžia 2009 m. finansinių metų mokėtinomis sumomis ir įsipareigojimais. Aplinkybė, kad bendrovė vėlavo atsiskaityti su ieškovu, teismo manymu neleidžia daryti išvados, jog visi įmonės 2009 m. įsipareigojimai buvo pradelsti. Priešingai, byloje nėra duomenų apie bendrą UAB „Bolima“ pradelstų įsipareigojimų 2009–2010 m. sumą, teismas jos nenustatė ir 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi keldamas UAB „Bolima“ bankroto bylą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Bolima“ pradėjo savo veiklą nuo 2009-08-05 (85 b. l.), į tai, jog įmonė veiklos nebevykdė tik nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, darbuotojams atlyginimus nustojo mokėti nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio, įmonės atsiskaitymai su kreditoriais pradėjo vėluoti 2010 m. (Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-244-194/2012), taip pat į tai, kad valstybės biudžetui įsiskolinimai atsirado nuo 2010 m. vidurio, ir ieškovas nepagrindė savo teiginių dėl trečiojo asmens pradelstų įsipareigojimų 2009 m., atmetė ieškovo teiginius dėl įmonės nemokumo 2009 m. ir atsakovų ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors ieškovas teigė, jog jau 2009 m. trečiasis asmuo negalėjo su juo atsiskaityti, bylos medžiaga paneigia šiuos ieškovo teiginius, nes iš civilinės bylos Nr. 2-833-357/2011 matyti, kad UAB „Bolima“ 2010 metais, atstovaujama atsakovo, su ieškovu sudarė 10 reikalavimo perleidimo sutarčių ir perleisto reikalavimo suma buvo sumažinta UAB „Bolima“ skola ieškovui pagal 2009-09-28 pirkimo-pardavimo sutartį, o skolininkai ieškovui realiai vykdė prievolės pagal minėtas reikalavimo perleidimo sutartis. Dėl to teismas nurodė, kad UAB „Bolima“ nesiekė išvengti įsipareigojimų ieškovui vykdymo, priešingai – siekė juos padengti. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybės sprendė, kad įmonės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, ir šiuo atveju nėra atsakovų neteisėtų veiksmų – privalomos atsakomybės sąlygos. Taip pat teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas nuo 2009-09-28 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki 2010-04-16 tiekė UAB „Bolima“ prekes, todėl, teismo vertinimu, ieškovas kaip patyręs verslo subjektas, žinojęs apie UAB „Bolima“ atsiskaitymų pagal sutartį vėlavimą, tačiau ir toliau tiekęs įmonei prekes, prisiėmė riziką, susijusią su tinkamu sutarties įvykdymu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB ,,Biofabrikas“ apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su įmonės mokumo būklės nustatymą, neteisingai šią sąvoką siejo su ĮBĮ nuostatomis. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad įmonės nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytų turto ir įsipareigojimų santykį. Faktinis įmonės nemokumas, nepriklausomai nuo bankroto bylos iškėlimo, nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis Nr. 3K-3-393/2012, 2012-05-02 nutartis Nr. 3K-3-204/2012). Nenustačius faktinio teismo nemokumo, teismas neteisingai nustatė esmines bylos aplinkybes, įskaitant įmonės finansinės būklę, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, jų kaltės. Dėl to liko neatskleista bylos esmė.
2. Byloje esantys duomenys patvirtina trečiojo asmens nemokumą ir atsakovų neteisėtus, nesąžiningus veiksmus. 2009-09-28 ieškovas ir trečiasis asmuo UAB ,,Bolima“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė prekes. Pagal 2009-12-31 balanso duomenis 2009 metų UAB „Bolima“ įsipareigojimai viršijo pusę į UAB „Bolima“ balansą įrašyto turto vertės. Atsakovai būdami vieninteliais trečiojo asmens akcininkais dar 2009 m. iki balanso sudarymo žinojo apie įmonės finansinę padėti jos sunkumus, negalėjimą atsiskaityti. Atsakovų netesėti veiksmai pasireiškė tuo, kad žinodami sunkią įmonės finansinę padėti, įmonės nemokumą, savalaikiai ir tinkamai šios problemos nesprendė, nenutraukė įmonės veiklos pateikdami teismui prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, neatstatė mokumo, nepadidino Įstatinio kapitalo, klaidino kreditorius, tame tarpe ir ieškovą, pirko iš jo prekes, žinomai, kad negalės atsiskaityti, jam teikė klaidingą informaciją apie savo turtinę padėtį.
3. Neteisinga teismo išvada, kad ieškovas prisiėmė verslo riziką parduodamas prekes trečiajam asmeniui. Atsakovai slėpė tikrąją įmonės turinę padėtį, kilus atsiskaitymo sunkumams, ieškovo iniciatyva buvo sudaryta prekių įkeitimo sutartis, kurios sąlygų trečiasis asmuo, nesilaikė.
4. Teismo sprendime neteisingai paskirstyta ir nustatyta įrodinėjimo našta. Teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, tuo pačiu neteisėtai atleisdamas nuo jos atsakovus. Civilinės atsakomybės sąlygos yra ne tik reikalavimas nustatyti neteisėtus veiksmus (neveikimą), bet ir žalos padarymo faktą bei priežastini ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nulėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d. ), išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Pagal nusistovėjusį šios nuostatos aiškinimą ieškovas šios sąlygos - atsakovo kaltės - neprivalo įrodyti. Nesant kaltės privalo įrodyti atsakovas. Atsakovai, dėl kurių veiksmų nemoki jiems priklausanti bendrovė vykdė ūkinę veiklą, negalėjo atsiskaityti su ieškovu, privalo įrodyti jų kaltės, priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir ieškovui kilusios žalos nebuvimą.
Atsiliepimas
Atsakovai B. M. ir R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, skirti ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis 20 000 Lt dydžio baudą, 50 procentų iš šios baudos ieškovą įpareigojant lygiomis dalimis sumokėti atsakovams, priteisti iš ieškovo atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovas ne tik ieškinyje, bet ir apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių ir aiškių argumentų, pagrindžiančių jo reikalavimus, nekonkretizavo aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus ir prie apeliacinio skundo nepridėjo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų. Ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nesąžiningai paduodant nepagrįstą apeliacinį skundą laikytinas pažeidimu už kurį skirtina bauda.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje keliamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininkų civilinės atsakomybės klausimas, dėl to, kad jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo.
Dėl įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės
Byloje nustatyta, kad atsakovai B. M. ir R. P. buvo trečiojo asmens UAB „Bolima“ akcininkai, o B. M. buvo ir šios bendrovės vadovu (civilinė byla Nr. 2-833-357/2011, t. 1, b. l. 32-33, 111-112).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje BUAB ,,Panevėžio balsas“ v. UAB ,,Eksena“, byla Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovai, t. y. įmonės vadovas ir akcininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., byla Nr. 3K-3-130/2011).
Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu.
Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tačiau nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemokia, yra svarbu kai sprendžiama dėl pasekmių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju – reikalaujama iš atsakovų žalos atlyginimo būtent dėl to, kad jie laiku neinicijavo įmonės bankroto), turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat – kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t. t.
Ieškovas teigia, kad atsakovai dar iki 2009 m. balanso sudarymo žinojo apie įmonės finansinę padėti, jos sunkumus, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Bolima“ veiklą pradėjo nuo 2009-08-05 (civilinė byla Nr. 2-833-357/2011, t. 1, b. l. 111-112). Pagal UAB ,,Bolima“ 2009-12-31 balansą už laikotarpį 2009-08-05 – 2009-12-31, įmonė turėjo 2 438 015 Lt vertės turto (ilgalaikis turtas sudarė 11 403 Lt, trumpalaikis – 2 426 612 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 463 159 Lt (t. 1, b. l. 99). Skaičiuojant aritmetiškai, per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų suma viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, todėl ieškovas, siekdamas įrodyti, kad atsakovų pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado dar 2009 m., turėtų įrodyti aplinkybę, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai), tuo metu jau viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Tokių įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pastebėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nemoki, ar jai gresia nemokumas, ji prisiima naujus įsipareigojimus, dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais didėja nuostoliai arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti.
Vertinant aplinkybę, ar įmonės akcininkų ir vadovo veiksmai nevykdant pareigos inicijuoti įmonės bankroto, laikytini neteisėtais, atsižvelgtina į byloje nustatytas aplinkybes, kad UAB „Bolima“ pradėjusi savo veiklą nuo 2009-08-05, įmonė nustojo vykdyti veiklą tik nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, darbuotojams atlyginimus nustojo mokėti nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio, įmonės atsiskaitymai su kreditoriais pradėjo vėluoti nuo 2010 m. gegužės mėnesio (civilinė byla Nr. 2-833-357/2011, t. 1, b. l. 253-254), 2010 metais UAB ,,Bolima“ su ieškovu sudarė 10 reikalavimo perleidimo sutarčių bendrai 1 064 189,45 Lt sumai, taip sumažindama skolą ieškovui pagal 2009-09-28 pirkimo-pardavimo sutartį (civilinė byla Nr. 2-833-357/2011, t. 1, b. l. 152-161). Minėta, jog nesant duomenų apie 2009 m. pradelstų įmonės įsipareigojimų sumą bei jų santykį su įmonės turtu, o balansui neatspindint realaus įmonės nemokumo, aplinkybės, kad įmonė buvo tik pradėjusi savo ūkinę veiklą, vykdė prisiimtus įsipareigojimus (atsiskaitinėjo su kreditoriais, darbuotojais), laikytina, jog tuo metu tiek įmonės vadovas, tiek akcininkas turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti įmonės bankroto.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atsakovams atmetė.
Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl baudos skyrimo
Atsakovai B. M. ir R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, motyvuodami tuo, kad ieškovas piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis padavė nepagrįstą tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą. Šis atsakovų prašymas netenkintinas. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo proceso teisėmis paskirti yra nustatytos būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas, jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str. 1 d.), o šis konstitucinis principas yra detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga konstatuoja, kad nustatyta, jog ieškovas pateikė nepagrįstą ieškinį, o nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir nepagrįstą apeliacinį skundą. Tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, negalima daryti išvados dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Įstatymas numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Šalys apeliacinės instancijos teismui yra pateikę procesinius dokumentus, kuriuose išdėstė savo poziciją. Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, o apeliantas nenurodė argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, jog būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismui yra pateikti duomenys, kad atsakovas B. M. už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 000 Lt išlaidų (t. 2, b. l. 29-30), kurios priteistinos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Biofabrikas“ (į. k. 182705844) atsakovui B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (tūkstantį litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų.