Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. Ž. (J. Ž.) ir M. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės kredito unijos ,,Taupa“ ieškinį atsakovams J. Ž., M. Ž., T. B., A. J. dėl valdybos posėdžio sprendimo, darbo sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių priteisimo; tretieji asmenys – G. T. (G. T.), J. L. (Y. L.) ir R. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovai buvo kredito unijos ,,Taupa“ (toliau – ir ieškovė, unija) pajininkai, be to, atsakovas J. Ž., T. B. ir A. J. – unijos valdybos nariai, atsakovas J. Ž. laikotarpiu nuo 1997-11-06 iki 2015-02-06 buvo unijos vadovas, o atsakovė M. Ž. nuo 2008-03-08 iki 2015-02-13 unijoje ėjo vyr. buhalterės pareigas. 2012-09-21 unijos valdybos posėdyje priimtas nutarimas, kuriuo nutarta nuo 2012-10-01 padidinti unijos vyr. buhalterės mėnesio atlyginimą iki 50 000 Lt (2012-09-21 unijos valdybos nutarimas, priimtas 3 – uoju darbotvarkės klausimu). 2014 m. buvo atliktas atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimas, kuris numatė 50 000 Lt mėnesinį darbo užmokestį nuo 2014-01-02, kuris iki tol buvo 2 500 Lt. Po dviejų mėnesių atsakovės darbo sutartis dar kartą buvo pakeista numatant jai 5 000 Lt atlyginimą. Ieškovės paskaičiavimu, darbo sutarties pakeitimo pagrindu už 2 mėn. atsakovei M. Ž. buvo nepagrįstai išmokėtas 20 910,57 Eur darbo užmokestis. Be to, unija už nepagrįstai padidintą atsakovės M. Ž. darbo užmokestį sumokėjo ir 8 584,04 Eur didesnius mokesčius. Minėtas valdybos posėdžio sprendimas ir darbo sutarties pakeitimas prieštarauja unijos steigimo dokumentams, veiklos tikslams bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, be to, 2012-09-21 valdybos posėdžio protokolas ir jo sudarymo data yra abejotini, todėl turėtų būti pripažinti negaliojančiais, o iš visų atsakovų priteisiama 20 910,57 Eur bei 8 554,04 Eur sumos. Be to, ieškovė nurodė, kad iš atsakovas J. Ž. unijai padarė 70 904,52 Eur nuostolius, kuriuos sudaro 1 395,72 Eur suma dėl atsakovo asmeninių išlaidų dengimo unijos sąskaita ir 69 508,80 Eur suma dėl pinigų trūkumo kasoje (tariamo pajinio įnašo išsimokėjimo). Pateiktu patikslintu ieškiniu ieškovė KU ,,Taupa“ prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2012-09-21 unijos valdybos posėdžio protokolą trečiuoju darbotvarkės klausimu; 2) pripažinti atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimą, kuriame numatytas 50 000 Lt mėnesio darbo užmokestis, negaliojančiu; 3) priteisti iš visų atsakovų solidariai 20 910,57 Eur sumą, kurią sudaro nepagrįstai išmokėtas M. Ž. darbo užmokestis, ir 8 554,04 Eur sumą dėl padidėjusių mokesčių išmokant nepagrįstai didelį atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo J. Ž. 70 904,52 Eur nuostolių sumą; 5) priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiais 2012-09-21 unijos valdybos posėdžio protokolą trečiuoju darbotvarkės klausimu ir atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimą, kuriuo jos darbo užmokestis padidintas iki 50 000 Lt, priteisė iš atsakovų J. Ž. ir M. Ž. solidariai 20 910,57 Eur sumą žalai atlyginti, iš atsakovo J. Ž. – 69 508,80 Eur žalai atlyginti ir nuo priteistų sumų 5 proc. dydžio metines proc. palūkanas. Ieškinio reikalavimą dėl 8 554,04 Eur sumos priteisimo, kurią sudaro mokesčiai nuo nepagrįstai išmokėto darbo užmokesčio, teismas paliko nenagrinėtą, o kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido 3 mėn. ieškinio senaties termino ginčyti 2012-09-21 unijos valdybos posėdžio nutarimą (CK 2.82 str. 4 d.), kadangi byloje nepaneigta, jog ieškovė apie ginčijamą dokumentą sužinojo 2015-09-25, gavusi atsakovų atsiliepimą su nepatvirtinta protokolo kopija.Teismas sutiko su ieškove, kad 2012-09-21 unijos valdybos posėdžio protokolo tikrumas yra labai abejotinas: atsakovas J. Ž. šio dokumento originalo nepateikė, šio dokumento naujam unijos vadovui neperdavė, pagal unijos įstatus unijos valdybos kompetencijai nepriklausė spręsti tokio pobūdžio klausimų, atsakovai T. B. ir A. J. neigia, kad vyko šis valdybos posėdis ir kad jie balsavo už tokį nutarimą, nesant dokumento originalo patikrinti parašų autentiškumo negalima, šis protokolas (nutarimas) nepaminėtas kaip M. Ž. darbo sutarties pakeitimo pagrindas 2014 m., nuo 2012-09-21 nutarimo priėmimo iki jo realizavimo praėjo apie 1,5 m., darbo sutarties pakeitimas galiojo 2 mėn., nors nutarime terminas galiojimo nenurodytas. Teismas sprendė, kad toks nutarimas prieštarauja unijos veiklos tikslams, numatytiems unijos įstatų 1.6 punkte, tenkino tik asmeninius atsakovų J. Ž. ir M. Ž. poreikius, kėlė grėsmę unijos finansiniam stabilumui ir patikimumui, tokio dydžio darbo užmokesčio nustatymas vyr. buhalterei prieštaravo ir protingumo bei sąžiningumo principams, žymiai viršijo tuo metu šalyje buvusį vidutinį darbo užmokestį analogiškoje ir bet kurioje kitoje veikloje, per visus 2012 m. unijos personalo išlaikymo išlaidų unijoje buvo numatyta tik 41 100 Lt, o 2014 metais personalo išlaikymo išlaidoms buvo skirta tik 78 000 Lt. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą protokolo nutarimą negaliojančiu. Teismas sprendė, jog ginčijamas darbo sutarties pakeitimas, kurio pagrindu atsakovei M. Ž. buvo nepagrįstai išmokėtas 29 494,61 Eur darbo užmokestis, buvo sudarytas atsakovams M. Ž. ir J. Ž. veikiant nesąžiningai, nes jie buvo ne tik unijos pajininkai, nariai, administracijos atstovai, bet ir sutuoktiniai, vedę bendrą ūkį. Dėl šio pakeitimo atsakovai nesąžiningai, nepagrįstai ir neteisėtai gavo naudos unijos sąskaita, nes neatlikus adekvačios vertės darbo (nesuteikus paslaugų) buvo išmokėtas didelis ir darbo rinkoje neįmanomas mokėti atlyginimas, kuris tapo bendrąja jungtine atsakovų nuosavybe. Teismas sprendė, jog yra pagrindas pripažinti darbo sutarties pakeitimą CK 1.82 straipsnio pagrindu. Teismas iš atsakovų J. Ž. ir M. Ž. solidariai (kaip iš sutuoktinių) priteisė 29 494,61 Eur žalą, kurią sudaro nepagrįstai išmokėtas M. Ž. darbo užmokestis. Teismo vertinimu, tai, kur atsakovai panaudojo neteisėtai gautus pinigus, šioje byloje neturi esminės reikšmės, kadangi žala unijai padaryta neteisėtai ir be pagrindo išmokėjus nurodytas sumas, o ne teisėtai gautus pinigus panaudojus ne unijos naudai ir interesais. Kita vertus, pasak teismo, problematiškų paskolų padengimas ir indėlio atstatymas iš pačios unijos lėšų, taip dirbtinai pagerinant unijos rodiklius ir Lietuvos banko priežiūros tarnybai sudarant viziją, kad unija atitinka visus kredito unijų veiklos riziką ribojančius normatyvus, nėra teisėtas ir sąžiningas veikimas ieškovės naudai. Teismas sprendė, kad yra pagrindas iš atsakovo J. Ž. priteisti 69 508,80 Eur, kurie buvo nustatyti kaip kasos trūkumas. Teismas nustatė, kad 2015-01-02 atsakovui J. Ž. be kasos išlaidų orderio ir nenurodžius mokėjimo paskirties išmokėta 17 400 Eur, o 2015-02-09 – 52 108,80 Eur, tuo padarant unijai 69 508,80 Eur žalą. Atsakovo argumentus, kad pinigų trūkumas tariamas, nes pinigai buvo panaudoti jo, kaip unijos pajininko, papildomo pajaus išmokėjimui, nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų, nes pajinis įnašas už papildomą pajų galėjo būti grąžinamas tik unijos sprendimu patenkinus pajininko rašytinį prašymą grąžinti pajinį įnašą (KUĮ 18 str. 2, 3 d.). Teismo vertinimu, toks grąžinimas šiuo atveju nebuvo galimas, nes pajinio įnašo šiam atsakovui grąžinimas būtų pažeidęs kapitalo pakankamumo normatyvą.Teismas sprendė, kad atsakovai nepagrįstai tvirtina, jog ieškinį ieškovės vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Ieškinį ieškovės vardu pasirašė advokatas G. M., su kuriuo atstovavimo sutartį sudarė unijos administracijos vadovas R. K.. Kredito unijų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad kredito unijai teisme, kai nagrinėjami ginčai tarp kredito unijos ir valdybos, tarp kredito unijos narių ir valdybos, tarp kredito unijos ir administracijos vadovo, atstovauja stebėtojų taryba. To paties įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyta, kad administracijos vadovas atstovauja kredito unijai teisme, arbitraže ir kitose institucijose, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ieškovės įstatų 5.29.9 ir 5.57.2 punktuose. Teismas sprendė, kad nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog stebėtojų taryba atstovauja uniją teisme ginčuose tarp jos ir tuo metu atitinkamas pareigas einančių (esamų) valdybos narių ir administracijos vadovo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai J. Ž. ir M. Ž. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai atsakovų J. Ž. ir M. Ž. atžvilgiu, ir šią ieškinio dalį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Dėl 2012-09-21 unijos valdybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė, ginčydama 2012-09-21 unijos valdybos sprendimą, akivaizdžiai praleido 3 mėn. ieškinio senaties terminą juridinio asmens valdymo organų sprendimams apskųsti. Ieškinio pateikimo metu po ginčijimo sprendimo priėmimo buvo praėję daugiau nei 3 m., t. y. itin ilgas laiko tarpas lyginant su įstatymo nustatytu ieškinio senaties terminu. Ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko ji akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą. Visi unijos dokumentai unijos administracijos vadovui R. K. turėjo būti prieinami. Be to, minėtame unijos valdybos nutarime nebuvo nurodyta konkrečių pareigų, buvo priimtas valdybos sprendimas dėl etatų ir jiems galimų skirti darbo užmokesčių patvirtinimo. 2012 m. priėmus ginčijamą valdybos sprendimą jis nebuvo įgyvendintas, todėl faktas, kad 2012 m. unijos finansinė padėtis nebuvo gera, nėra teisiškai reikšmingas šiame ginče. Teismas nevertino įrodymų (el. susirašinėjimo), patvirtinančio atsakovo J. Ž. pastangas įforminti dokumentų perdavimą naujam unijos vadovui R. K.. Dėl atsakovės M. Ž. darbo sutarties pakeitimo. Teismas iš esmės nenurodė jokių teisinių argumentų, dėl ko panaikino darbo sutarties pakeitimą, kuris įformintas teisės aktų nustatyta tvarka. Vienintelis teismo argumentas, kad darbo sutartyje nėra nurodyta, kad pakeitimo pagrindas – 2012-09-21 valdybos nutarimas. Teismo motyvai, jog neturi teisinės reikšmės, kur buvo panaudoti išmokėti pinigai, yra visiškai nepagrįsti. Apeliantai įrodinėjo, kad pinigai grįžo į unijos kasą ir buvo panaudoti unijos interesams, nes atsakovė M. Ž. visus ieškovės nurodytus darbo užmokesčio pagrindu jai išmokėtus pinigus grynais pinigais įnešė į ieškovės kasą, jais padengdama R. B., J. L. ir G. T. paimtas ir iki tol negrąžintas paskolas. Tai reiškia, kad apeliantai dėl padidinto atlyginimo išmokėjimo unijai nepadarė žalos. Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas J. Ž. pažeidė savo, kaip unijos vadovo, pareigas. Kredito unijoje pagrindiniai veiklos rodikliai yra kapitalo pakankamumas, likvidumas ir pelningumas. Teismas šių rodiklių nevertino, o jie akivaizdžiai patvirtina, kad jokia žala unijai nebuvo padaryta. Be to, teismas šioje dalyje nepagrįstai taikė atsakovams solidarią atsakomybę nenurodydamas, kokiais veiksmais abu atsakovai prisidėjo prie įrodinėjamos žalos atsiradimo. Vien faktas, kad atsakovai yra sutuoktiniai, negali reikšti, jog už žalą ieškovei jei turi atsakyti solidariai. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, kuo pasireiškė atsakovės M. Ž. neteisėti veiksmai dėl jai išmokėto darbo užmokesčio. Dėl 69 508,80 Eur, kaip tariamo kasos trūkumo, priteisimo. Atsakovas J. Ž. atsiėmė papildomą pajų, be to, neišstodamas iš unijos. Jei ir buvo atlikti formalūs pažeidimai, teismas turėjo vertinti, kokias pasekmes šie pažeidimai realiai sukėlė. Šiuo atveju atsakovo papildomo pajaus atsiėmimas nepažeidė kapitalo pakankamumo normatyvo, nes unijos pajinis kapitalas buvo 280 000 Eur, o nuosavas kapitalas – 142 780 Eur ir tai jau buvo po atsakovo papildomo pajaus atsiėmimo. Net ir darant hipotetinę prielaidą apie tariamus normatyvinius pažeidimus, nelogiškas teismo sprendimas priteisti iš atsakovo ieškovei sumą, kai ieškovė atsakovo atžvilgiu turi tokio pat dydžio prievolę. Be to, teismas nevertino, ar atlikta inventorizacija, kurios metu buvo nustatytas tariamas trūkumas, buvo atlikta tinkamai. Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 3 punkto pagrindu. Teismas nepagrįstai nepaliko ieškinio nenagrinėto, kaip pareikšto neįgalioto asmens. Pagal Kredito unijų įstatymą, kredito unijai teisme, kai nagrinėjami ginčai tarp kredito unijos ir valdybos, tarp kredito unijos narių ir valdybos, tarp kredito unijos ir administracijos vadovo, atstovauja stebėtojų taryba. Šiuo atveju atstovavimo sutartį su advokatu unijos vardu sudarė unijos administracijos vadovas R. K.. Priešingai nei sprendė teismas, įstatymas nenurodo išimčių, o priskiria stebėtojų tarybai atstovauti visuose ginčuose su valdyba, nariais, administracijos vadovu, nepriklausomai nuo to, ar jie tuo metu veikiantys, ar jų įgaliojimai pasibaigę. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai T. B. ir A. J. prašo jį spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad apeliantai ginčija iš esmės jiems aktualią sprendimo dalį, todėl plačiau dėl skundo argumentų nepasisako. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė KU ,,Taupa“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pritariama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo palikti ieškinį nenagrinėtą, kadangi unijos vadovas nėra tinkamas subjektas nagrinėjamam ieškiniui pareikšti. Tokią poziciją apeliantai grindžia Kredito unijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015-07-04) 27 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, kad stebėtojų taryba atstovauja kredito unijai teisme, kai nagrinėjami ginčai tarp kredito unijos ir valdybos, tarp kredito unijos narių ir valdybos, tarp kredito unijos ir administracijos vadovo. Su tokiu apeliantų argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CPK 55 straipsnį bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Tos pačios redakcijos Kredito unijų įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad administracijos vadovas atstovauja kredito unijai teisme, arbitraže ir kitose institucijose, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.Kolegijos vertinimu, Kredito unijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta stebėtojų tarybos kompetencija reikšti ieškinį teisme tam tikrais atvejais yra skirta išvengti juridinio asmens (kurį pagal įstatymą atstovautų vienasmenis valdymo organas) ir vadovo ar valdybos narių, kuriems turėtų būti reiškiamas ieškinys, interesų konflikto. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad stebėtojų taryba kompetenciją reikšti ieškinį turi tada, kai ieškinys reiškiamas esamiems (o ne buvusiems) unijos valdymo organų nariams. Apeliantai ieškinio pateikimo metu nebuvo unijos valdymo organų nariai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad esamas unijos vadovas turėjo kompetenciją teikti ieškinį teismui (sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu dėl tokio ieškinio pateikimo).

Dėl unijos 2012-09-21 valdybos nutarimo 3-uoju darbotvarkės klausimu pripažinimo negaliojančiu

2012-09-21 unijos valdyba trečiuoju darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą nuo 2012-10-01 padidinti unijos vyr. buhalterės mėnesio atlyginimą iki 50 000 Lt. Šį nutarimą pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu. Nesutikdami su šia teismo sprendimo dalimi, apeliantai nurodo, kad ieškovė žymiai praleido 3 mėn. ieškinio senaties terminą ginčyti tokį nutarimą (CPK 2.82 str. 4 d.). Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-05 nutartis Nr. e3K-7-63-969/2017). Be to, CK 2.82 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad 3 mėn. ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jei CK ar kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ar kitokios sprendimo ginčijimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad apie ginčijamą valdybos nutarimą sužinojo tada, kai apeliantai kartu su atsiliepimu į ieškinį 2015 m. rugsėjo mėn. pateikė 2012-09-21 valdybos posėdžio protokolą. 2015 spalio mėn. ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame ginčijo ir minėtą valdybos nutarimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią nuo 2015 m. rugsėjo mėn., nes apeliantai nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji apie ginčo nutarimą anksčiau nežinojo. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantai būtų perdavę šį dokumentą naujam unijos vadovui R. K.. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nevertino el. susirašinėjimo tarp apelianto R. Ž. ir naujojo unijos vadovo R. K., tačiau minėti el. laiškai nepatvirtina, kad apeliantas J. Ž. būtų siekęs perduoti ginčijamą protokolą. Dėl to, priešingai nei teigia apeliantai, ieškovė senaties termino ginčyti šį nutarimą nepraleido. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sprendimas padidinti unijos vyr. buhalterei mėnesio atlyginimą iki 50 000 Lt prieštaravo unijos veiklos tikslams, kėlė grėsmę unijos finansiniams stabilumui, neatitiko unijos finansinių galimybių (per 2012 m. personalo išlaidymo išlaidoms buvo skirta iš viso 41 000 Lt, o 2014 m. – iš viso 78 000 Lt), žymiai viršijo tuo metu buvusį vidutinį darbo užmokestį analogiškoje ar bet kurioje kitoje veikloje, prieštaravo protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėtina, kad šių teismo nurodytų argumentų apeliantai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Tai, kad nutarimas nebuvo iš karto įgyvendintas nepaneigia jo neteisėtumo.

Dėl 20 910,57 Eur priteisimo

Skirtingai nei teigia apeliantai, darbo sutarties pakeitimas buvo pripažintas negaliojančiu ne todėl, kad jame nėra nuorodos į 2012-09-21 unijos valdybos nutarimą, o todėl, kad juo nustatytas neprotingo dydžio atlyginimas, prieštaraujantis juridinio asmens (unijos) veiklos tikslams (CK 1.82 str.). Sprendžiant dėl pagal šį pakeitimą sumokėtos sumos, kaip unijai padarytos žalos, priteisimo iš apeliantų, būtina nustatyti, kokia atsakomybė jiems taikytina ir jos taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantams taikytina civilinė atsakomybė. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina identifikuoti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-13 nutartis Nr. e3K-3-180-378/2017). Atsakovo J. Ž. veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis, būdamas unijos valdymo organas, nusprendė padidinti savo sutuoktinei darbo užmokestį iki neprotingai didelės sumos (iki 50 000 Lt per mėnesį). Toks apelianto sprendimas yra žalingas (nuostolingas) unijai, prieštarauja unijos veiklos tikslams, unijos finansiniam stabilumui ir patikimumui. Abu apeliantai neabejotinai žinojo ir suprato apie darbo užmokesčio neatitikimą tokio darbo rinkos kainoms ir pačios unijos finansiniams rodikliams. Tokiu būdu apeliantas J. Ž. pažeidė savo, kaip unijos vadovo pareigas, įtvirtintas CK 2.87 straipsnyje: veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.) būti lojaliam (CK 2.87 str. 2 d.), vengti interesų konflikto (CK 2.87 str. 3, 5 d.), nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 str. 4 d.). Kolegijos vertinimu, tokie apeliantų, kurie tarpusavyje susiję santuokos ryšiais, veiksmai vertintini kaip piktavališkas tyčinis jų susitarimas pasisavinti iš įmonės lėšas. Todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, kad neaišku, kokie yra atsakovės M. Ž. neteisėti veiksmai. Apeliantų argumentai, susiję su M. Ž. pervesto padidinto darbo užmokesčio panaudojimu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl žalos iš apeliantų priteisimo, kaip pagrįstai pasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Tuo atveju, jei apeliantė iš gaunamo padidinto darbo užmokesčio dengė kitų asmenų skolas unijai, ji turi teisę reikalauti pervestų sumų iš minėtų asmenų. Be to, nelogiškas apeliantės argumentas, kad jai padengus kitų asmenų skolas unijai, jai pervestas darbo užmokestis grįžo į uniją, todėl unija žalos nepatyrė, kadangi, laikantis apeliantės pozicijos, tokiu atveju unija neteko teisinio pagrindo reikalauti grąžinti įsiskolinimus iš jai skolingų asmenų, skolas padengdama savo lėšomis. Byloje nustatyta, kad pagal darbo sutarties pakeitimą apeliantei M. Ž. buvo išmokėtas padidintas 20 910,57 Eur dydžio atlyginimas. Ginčo dėl išmokėtos sumos dydžio byloje nėra. Ši suma atitinka unijos patirtą žalą, nes ja sumažėjo unijos turtas (CK 6.249 str. 1 d.). Ši suma buvo išmokėta dėl nesąžiningų apeliantų veiksmų, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir neteisėtų apeliantų veiksmų, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 str.). Apeliantų nurodomi argumentai, kad pagrindiniai unijos veiklos rodikliai (kapitalo pakankamumas, likvidumas ir pelningumas) yra pakankami, nepaneigia fakto, kad dėl apeliantų neteisėtų veiksmų unijos turtas sumažėjo 20 910,57 Eur suma. Nustačius apeliantų neteisėtus veiksmus, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Apeliantai šios prezumpcijos nepaneigė. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 20 910,57 Eur žalą iš apeliantų priteisė solidariai.Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju teisiniai padariniai nesiskirtų, jei apeliantams būtų taikoma ne civilinė, o materialinė atsakomybė, nes nustačius apeliantų tyčią, jų atsakomybė nebūtų ribojama (DK 245, 246 str., 255 str. 1 p.)

Dėl 69 508,80 Eur kasos trūkumo priteisimo

Apeliantai teigia, kad ieškovės nurodytas 69 508,80 Eur kasos trūkumas yra apelianto J. Ž. iš unijos atsiimtas papildomas pajinis įnašas. Todėl, pasak apeliantų, teismas nepagrįstai šią sumą priteisė iš apelianto J. Ž.. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Tam, kad įnašas už papildomą pajų būtų grąžinamas, neužtenka vien unijos nario, pasinaudojančio savo, kaip unijos vadovo, pareigomis atitinkamų sumų išėmimo iš unijos kasos. Įnašas už papildomą pajų gali būti grąžinamas laikantis įnašo už papildomą pajų grąžinimą nustatančios tvarkos. Unijos įstatų 4.20 punkte nurodyta, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis unijos įstatuose nustatyta tvarka. Įstatų 4.13.10 punkte nustatyta, kad unijos narys turi teisę reikalauti, kad unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį. Nurodytos įstatų nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad unijos narys turi pateikti prašymą atsiimti papildomą pajų. Tai patvirtina ir ankstesnė apelianto J. Ž. pajinio įnašo atsiėmimo procedūra – apeliantas J. Ž. pateikė unijos valdybai prašymą grąžinti papildomą pajų, tada jis buvo svarstomas unijos vadybos susirinkime. Be to, pažymėtina, kad apeliantas byloje nurodydamas, kad atsiėmė pajinį įnašą, tokios išimamų pinigų paskirties nenurodė (išraše iš kasos knygos nurodyta, kad apeliantas J. Ž. išėmė nurodytą sumą iš kasos, tačiau nėra nurodoma kokiu pagrindu, nėra pateiktų ir kasos išlaidų orderių, kurie nurodyti išraše iš kasos knygos), taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad įnašo už papildomą pajų atsiėmimas unijos buhalteriniuose dokumentuose būtų apskaitytas. Todėl vien apelianto teiginys, kad jo sau išsimokėta pinigų suma iš unijos kasos yra jo atsiimtas įnašas už papildomą pajų, nesilaikant papildomo pajaus grąžinimo tvarkos, neapskaitant šios pinigų sumos kaip pajaus grąžinimo, nesudaro pagrindo traktuoti šios sumos kaip papildomo pajaus atsiėmimo ir naikinti skundžiamą sprendimą šioje dalyje. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.