Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. ir atsakovės T. B. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-674-544/2015 pagal ieškovės Kredito unijos „Taupa“ ieškinį atsakovams J. Ž., M. Ž., T. B., A. J. dėl 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdžio sprendimo pripažinimo negaliojančiu, dėl darbo sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiu, dėl 20 910,57 Eur solidaraus žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų, dėl 8 584,04 Eur sumos priteisimo iš atsakovų T. B., A. J., J. Ž., dėl 70 904,52 Eur sumos priteisimo iš atsakovo J. Ž..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskirajame skunde nurodoma, jog skundžiama nutartis priimta neatlikus preliminaraus ieškovės ieškinio apelianto atžvilgiu pagrįstumo įvertinimo arba klaidingai vertinant ieškovės nurodytas aplinkybes. Ieškovė savo reikalavimus atsakovams grindžia vieninteliu dokumentu – 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdžio protokolu, kuris, kaip pripažįsta ir pati ieškovė, yra netikras dokumentas, todėl negali būti laikomas leistinu ir patikimu įrodymu. Apeliantas pažymi, kad minėtame valdybos posėdyje jis nedalyvavo, jokių jame nurodytais darbotvarkės klausimais pasiūlymų neteikė, nebalsavo ir nutarimų nepriėmė. Apelianto nuomone, ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, dėl ko ieškovės reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suformuluotas nekonkrečiai, ieškovė nenurodė, kokiai sumai ir (ar) kokia apimtimi turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės apeliantės atžvilgiu.Skundžiama nutartis laikytina nemotyvuota, nes nenurodyti motyvai dėl ko teismas mano, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.Ieškinys preliminariai nepagrįstas, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai. Teismas turėjo kritiškai vertinti 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos sprendimą, atsižvelgti į aplinkybę, kad ir pati ieškovė nurodo, kad šis dokumentas gali būti suklastotas, kad atsakovės galimai suklastotas parašas yra padėtas tik antrame dokumento lape ir kt.Aplinkybė, kad ieškovės naudai areštuota tik 6 157 Eur vertės kitų atsakovų (J. Ž. ir M. Ž.) turto, savaime neturėtų lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantės atžvilgiu. Ieškovės pasirinktas antstolis privalėjo atlikti detalesnę kitų atsakovų turto paiešką.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog ieškovė netinkamai suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti žalą solidariai iš visų atsakovų, todėl teismui patenkinus tokį ieškinį, ieškovė galėtų nukreipti išieškojimą tiek į visus atsakovus, tiek į vieną iš jų, tiek dėl visos sumos, tiek dėl jos dalies.Skundžiama nutartis tinkamai motyvuota.Nepagrįstas apeliantės argumentas dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė, kaip Kredito unijos „Taupa“ narė, ne tik priėmė ieškovei žalingą sprendimą, bet ir jį įgyvendino, taigi ieškovės reikalavimas apeliantei preliminariai pagrįstas. Nors apeliantė kelia ginčijamo valdybos posėdžio protokolo suklastojimo klausimą, tačiau nepateikia šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo iš esmės.Laikinosios apsaugos priemonės apeliantės atžvilgiu pritaikytos pagrįstai. Apeliantei, kaip fiziniam asmeniui, pareikštas 20 910,57 Eur ir 8 584,04 Eur sumos reikalavimas yra didelis ir ši aplinkybė pati savaime leidžia spręsti apie teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos gerą turtinę padėtį.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys apelianto civilinę atsakomybę (ginčijamas valdybos posėdžio protokolas, atsakovės M. Ž. darbo sutartis su pakeitimais), iš kurių matyti, kad ginčijamas valdybos sprendimas buvo įgyvendintas ir tuo pagrindu ieškovei sukelta žala. Nors apeliantas nurodo, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdyje nedalyvavo ir protokolo nepasirašė, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, savo parašo neginčija.Laikinosios apsaugos priemonės apelianto atžvilgiu pritaikytos pagrįstai. Apeliantas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų jo gerą turtinę padėtį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirieji skundai netenkintini.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o jos taikomos, kaip minėta, tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar asmens nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kartu pažymėtina, kad pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis (padidinti jų mastą), ir priešingai - jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.

Nagrinėjamoje byloje 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų J. Ž. ir M. Ž. turto atžvilgiu bendrai 20 910,57 Eur sumai bei atsakovo J. Ž. turto atžvilgiu ir 79 488,56 Eur sumai. Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, į bylą atsakovais įtraukė apeliantę T. B. ir apeliantą A. J. bei, atsižvelgusi į tai, kad vykdant 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį antstolė surado ir realiai areštavo atsakovų J. Ž. ir M. Ž. turto tik už 6 157 Eur sumą, pareiškė prašymą papildomai areštuoti kitų solidarių atsakovų T. B. ir A. J. turtą bei pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavęs abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, t. y. teismas konstatavo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, o ieškovės pareikšto didelio reikalavimo suma padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, šį prašymą patenkino. Abu apeliantai atskiruosiuose skunduose nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir nurodo, kad ieškinio reikalavimai jų atžvilgiu yra nepagrįsti ir būtent dėl šios priežasties, jų vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti pritaikytos. Be to, apeliantė T. B. atskirajame skunde nurodo, kad ieškovas nekonkrečiai suformulavo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas nutarties tinkamai nemotyvavo. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Pažymėtina, kad teismas šioje proceso stadijoje tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Todėl šioje proceso stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra jokio pagrindo.

Atsakant į apelianto A. J. atskirojo skundo argumentus, iš esmės būtent kuriais ir grindžiamas atskirasis skundas, t.y. kad apeliantas nedalyvavo 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdyje, jokių pasiūlymų jame neteikė, nebalsavo ir minėtame protokole nurodytų nutarimų nepriėmė, o ieškovė savo reikalavimo teisę į apeliantą grindžia pateikdama nepatikimą įrodymą, kitaip tariant, kad ieškinys esąs akivaizdžiai nepagrįstas jo atžvilgiu, pažymėtina, kad šios apelianto nurodomos aplinkybės yra susiję ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu, o su ieškinio pagrįstumu ir bylos esme. Apelianto nurodomos faktinės aplinkybės (pateikto įrodymo (ne)patikimumas, jo (ne)dalyvavimas valdybos posėdyje) bus nustatinėjamos ir išvados dėl jų bus daromos sprendžiant bylą iš esmės. Todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentų pagrįstumo išsamiau nenagrinėja ir išvadų šiuo klausimu nedaro.

Apeliantės T. B. atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas turėjo kritiškai vertinti valdybos posėdžio protokolą dėl galimo jo suklastojimo, apeliantės parašo vietos protokole ir kt. taip pat susiję ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu, bet su bylos esme, dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo, plačiau šių argumentų nenagrinėja. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones suformuluotas nekonkrečiai, nenurodant, kokiai sumai turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės apeliantės turto atžvilgiu. Iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovė ieškiniu be kita ko prašo priteisti 20 910,57 Eur žalą solidariai iš visų atsakovų (T. B., A. J., J. Ž. ir M. Ž.) ir 8 584,04 Eur žalą solidariai iš atsakovų T. B., A. J. ir J. Ž.. Šiems reikalavimams užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad solidarių atsakovų M. Ž. ir J. Ž. ankstesne teismo nutartimi areštuoto ir antstolio aprašyto turto nepakaktų ieškovės prašomai priteisti žalai atlyginti, ieškovė prašė taikyti likusių dviejų solidarių atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.

Taip pat nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad teismas, vertindamas tikėtiną ieškinio pagrįstumą, nutarties tinkamai nemotyvavo. Skundžiamos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl tikslingumo taikyti solidarių atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, atliko preliminarų ieškovės argumentų ir jais grindžiamų ieškinio reikalavimų vertinimą, kaip to reikalauja CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismo pozicija dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo išreikšta glausta forma, tačiau tai savaime nereiškia, kad teismo nebuvo įvertintos visos teisiškai reikšmingos nagrinėjamam klausimui išspręsti faktinės bei teisinės aplinkybės.

Analizuojant skundžiamoje nutartyje išdėstytus motyvus matyti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškovės prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė į ieškinio sumos dydį bei į pateiktus duomenis apie atsakovų turtinę padėtį ir sprendė, kad egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo rizika dėl didelės reikalavimo sumos. Reikalavimo suma tiek kiekvienam atsakovui atskirai, tiek jiems kartu objektyviai yra pakankamai reikšminga, ir būtent atsakovams, siekiantiems panaikinti skundžiama nutartimi jų turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jiems nėra didelė, o jų turtinė padėtis eliminuoja grėsę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantai jokių objektyvių duomenų, kurie leistų susiformuoti priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, nepateikė ir atskiruosiuose skunduose šios teismo išvados apskritai neginčijo.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami šiais atvejais, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Pažymėtina, kad nustatęs CPK 87 straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva (CPK 87 str. 5 d.). CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas dvidešimt aštuonių eurų žyminis mokestis. CPK 80 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad CPK 80 straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip du eurai.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog apeliantė T. B. už atskirąjį skundą, kurį pateikė elektroninių ryšių priemonėmis, sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog apeliantė privalėjo sumokėti 21 Eur žyminį mokestį, todėl apeliantei grąžintina permokėta 7 Eur žyminio mokesčio dalis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovei T. B. (duomenys neskelbtini) permokėtą 7 (septynių) eurų žyminio mokesčio dalį.