Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal T. N. ieškinį atsakovui G. N. dėl išlaikymo priteisimo bei atsakovo G. N. priešieškinį ieškovei T. N. dėl tėvystės nuginčijimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovė ir jos atstovas – prašė skundą atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas naujas įrodymas – Vilniaus teritorinės darbo biržos 2011-03-21 pažyma Nr. w/1-7041.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo G. N. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi atvykusių į teismo posėdį asmenų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146-3.148, 3.150 str.).

Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichologinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-169/2010). Siekiant sudaryti sąlygas darniai vaiko fizinei ir psichologinei raidai, būtina įvertinti tai, kad tėvystė yra ne tik biologinis, bet ir teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, ir, nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę vaiko ir tėvo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-9/2007).

Apeliantas nagrinėjamoje byloje priešieškiniu ginčijo savo tėvystę nepilnametės J. N. atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė dėl senaties. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog priešieškinys atmestas be pagrindo, kadangi ieškovė nagrinėjimo iš esmės metu sutiko su priešieškiniu ir jį pripažino. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priešieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio pirmojoje dalyje numatytu pagrindu – atsakovui praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą dėl tėvystės nuginčijimo (CK 3.152 str.).

Tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis ir pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad šio klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės konstatavimo, t.y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko. Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Taigi kaip ir kiekvienas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis ir interesais, senaties termino kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo klausimas turi būti sprendžiamas prioritetiškai atsižvelgiant į vaiko interesus - būtina įvertinti, ar galimas tėvystės nuginčijimas konkrečiu atveju nepažeis vaiko interesų. Sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, todėl, iškilus biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemai, turėtų būti atsižvelgiama į visus pirmiau nurodytus kriterijus ir priimamas vaiko interesus labiau atitinkantis sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 m. birželio 29 d. byloje dėl priimtinumo Nylund prieš Suomiją (Nylund v. Finland (dec.), no. 27110/95,ECHR 1999-VI) nurodė, kad yra visiškai pateisinama, kai nacionaliniai teismai, spręsdami klausimą dėl biologinio fakto nustatymo, laiko vaiko ir šeimos, kurioje jis gyvena, interesus prioritetiniais. Teismas šioje byloje atmetė pareiškėjo argumentą, kad biologinio tėvo ir vaiko ryšio apsaugos reikšmė nusveria būtinybę ginti socialinį šeimos institutą.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nėra nepilnametės J. N., gimusios 2004-05-19, biologinis tėvas. Priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo atsakovas teismui pateikė 2010-03-30 parengiamajame teismo posėdyje (b.l. 63), kuris teismo buvo priimtas 2010-04-06 (b.l. 81). Priešieškinyje atsakovas teigė, jog apie tai, kad nėra J. N. tėvas, sužinojo po to, kai pripažino tėvystę 2008-06-18 pas notarą patvirtintu pareiškimu. Tačiau civilinės bylos duomenys tvirtina, jog atsakovas 2010-02-18 teismo posėdyje, nors ir išreiškė norą, kad jo tėvystė nepilnametės J. N. atžvilgiu būtų panaikinta, tačiau pripažino aplinkybę, jog, sudarant santuoką su ieškove (2007-06-07), jis žinojo, kad J. N. yra ne jo vaikas, tačiau labai norėjo šeimos ir todėl tėvystę pripažino (b.l. 46). Taip pat atsakovas teismo posėdyje nurodė, jog mergaitė buvo šiek tiek prie jo prisirišusi, jis vedžiojo ją į darželį, pasiimdavo iš jo, nori matytis su abiem vaikais (b.l. 46). Atsiliepime į ieškinį atsakovas neteigė, jog buvo ieškovės apgautas, neginčijo socialinės tėvystės J. N. atžvilgiu, abiems vaikams sutiko mokėti po 200 Lt išlaikymą (b.l. 27-28). Ir tik 2010-05-24 teismo posėdyje atsakovas nurodė, jog ieškovė jį apgavo, t.y. įtikino, kad J. yra jo biologinis vaikas, todėl jis tėvystę geranoriškai pripažino (b.l. 104). Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas nepaneigė jo pripažintos aplinkybės, jog, 2007-06-07 sudarydamas santuoką su ieškove bei 2008-06-18 notarine tvarka pripažindamas J. N. tėvystę, žinojo, jog jis nėra biologinis J. N. tėvas ir dėl to savo valia bei sąmoningai 2008-06-18 notarine tvarka pripažino tėvystę (b.l. 80), nors ir žinojo, kad nėra šios mergaitės biologinis tėvas. Todėl teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą reikšti ieškiniui dėl tėvystės nuginčijimo, o, kadangi ieškovė reikalavo taikyti ieškinio senatį, prieieškinį atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad ieškovė viename iš teismo posėdžių priešieškinį pripažino, nesudarė pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismui priešieškinį tenkinti, kadangi ieškovė, nors ir pripažindama priešieškinį bei atsisakydama reikalavimo atsakovui dėl išlaikymo nepilnametei J. priteisimo, nesiekė nustatyti biologinės J. N. tėvystės ir ateityje to neketino daryti (b.l. 106). Taigi patenkinus priešieškinį ir nuginčijus tėvystę, būtų pažeisti vaiko - J. N. interesai turėti abu tėvus, vykdančius savo valdžią bei užtikrinančius vaiko turtines ir neturtines teises, t.y. mergaitė liktų be tėvo, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, nors ieškovė jį ir pripažino, tinkamai taikė tiek materialines, tiek ir procesines teisės normas, taip pat atsižvelgė į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.) ir šioje dalyje priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Kita grupė atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susijusi su teismo priteisto išlaikymo dydžiu. Apeliantas teigia, kad priteistas išlaikymas kiekvienam vaikui po 300 Lt per mėnesį nėra proporcingas atsakovo pajamoms, todėl prieštarauja CK 3.192 straipsnio 2 daliai. Atsakovas skunde prašo priteisti sūnaus A. N. išlaikymui po 400 Lt per mėnesį. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį kad atsakovas turi pareigą išlaikyti abu savo vaikus: pareigos išlaikyti sūnų A. N. atsakovas neginčija, nesutinka tik su priteisto išlaikymo dydžiu, o pareiga išlaikyti savo nepilnametę J. N. atsakovui kilo, jam pripažinus tėvystę 2008-06-18 pas notarą patvirtintu pareiškimu ir atmetus priešieškinį dėl tėvystės nuginčijimo. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra reglamentuota CK 3.192 straipsnyje, kurio antrojoje dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje, ne kartą yra pažymėjęs, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties, t. y. teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Dėl to, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, teismas privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį - visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-294/2010; 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-37/2010; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-101/2010; 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-569/2008, kt.). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, todėl kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, turi būti vertinama ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-294/2010; 2010-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-71/2010; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-596/2009; 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-189/2009; 2008-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-303/2008; kt.).

Pažymėtina, kad nustatant išlaikymo dydį, turi būti įvertinama ir tai, jog išlaikymas privalo užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas. Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į jau minėtą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t.y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 str.). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1017/2003; 2004-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-5/2004; 2004-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-231/2004).

Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžių nustatymui taikytinus teisinius kriterijus, yra ne kartą pažymėjęs, kad turi būti atsižvelgiama į tai, jog nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. Taigi sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį, būtinų vaikui išlaikyti lėšų dydį, vadovaudamasis CK 6.461 straipsnio 2 dalyje numatyta bendra taisykle, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą, kuri teismo sprendimo priėmimo dieną buvo 800 Lt, bei kitomis CK normomis (3.155-3.156, 3.131, 3.163, 3.192 str.), iš atsakovo nepilnamečių vaikų J. N. ir A. N. išlaikymui priteisė po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog tokio išlaikymo negali teikti, nurodydamas vienintelį motyvą – kad yra bedarbis, gauna 650 Lt dydžio bedarbio pašalpą ir neranda darbo. Tačiau atsakovas, būdamas jauno amžiaus ir pilnai pajėgus dirbti, nes nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl jis negali susirasti darbo, kad turėtų galimybę tinkamai išlaikyti nepilnamečius vaikus, taip pat byloje nenustatyta, kad jis dabartiniu metu būtų riboto darbingumo dėl sveikatos ar kitų objektyvių priežasčių. Todėl teisėjų kolegija atsakovo motyvą, kad jis yra bedarbis, vertina tik kaip atsakovo siekį išvengti išlaikymo mokėjimo nepilnamečiams vaikams (CPK 185 str., CK 1.5 str.), nes visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (CK 3.3 str.). Taip pat pažymėtina, jog tėvai yra atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai. Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais, tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Atsakovas pats pasirinko savo gyvenimo būdą, todėl jo teiginys, kad jis neturi pakankamai lėšų išlaikyti nepilnamečius vaikus, neatleidžia jo visiškai nuo šios pareigos vykdymo.

CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Aiškinant ir taikant šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šiuo metu minimali mėnesio alga yra 800 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimas Nr.1368). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į sunkią abiejų šalių turtinę padėtį, iš atsakovo priteisė netgi mažesnį išlaikymą nepilnamečiams vaikams, nei numato minėta CK nuostata – t.y. po 300 Lt kiekvienam vaikui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio išlaikymas gali patenkinti tik pačius būtiniausius vaikų poreikius, o mažesnis išlaikymo dydis tam būtų nepakankamas ir šių poreikių neužtikrintų, dėl to jo mažinti dar labiau nėra pagrindo, nes ir tai pažeistų nepilnamečių vaikų interesus.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį bei atmesdamas priešieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.