- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- A-1777-438/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00439-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Pareiškėjas
- J. U.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. U. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–10), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, dėl to pareiškėjui kilo įvairių nepatogumų (kaupėsi drėgmė, trūko oro, buvo triukšminga). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga psichikos liga – (duomenys neskelbtini), todėl turėjo būti laikomas atskirai nuo sveikų asmenų. Be to, pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, todėl pareiškėjui buvo apribotos galimybės naudotis bendromis patalpomis, sporto aikštele, kiti nuteistieji neleido jam laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais, depresija, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, nemiga.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–23) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pažymėjo, kad pataisos namai neskirsto nuteistųjų į kastas. Nuteistieji yra priskiriami grupėms, numatytoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK). Paaiškino, kad nuteistieji bausmes pataisos namuose atlieka pagal teismo nuosprendžius. Jei nuteistajam pasireiškia psichikos sveikatos sutrikimas, jis nedelsiant konsultuojamas gydytojo psichiatro, esant reikalui izoliuojamas. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 123–128) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (pvz., 2015 m. sausio 7 d. nutartis byloje Nr. A-46-442/2015), atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d., o skundą teismui pateikė 2016 m. kovo 17 d. (b. l. 15), svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktu, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 14 brigados 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 30,16 kv. m (b. l. 19, 26, 27). Tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad šioje patalpoje gyveno kartu su ne mažiau, kaip 15 asmenų, taip pat prie skundo pateikė 1 būrio 6 patalpos planą Nr. 63-1966, kuriame matyti, jog patalpoje yra įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 12), tačiau iš minėtame plane pateiktos informacijos negalima spręsti, kiek konkrečiai asmenų buvo kalinami kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami (b. l. 19). Taigi byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad būtent Pravieniškių PN-AK turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Pravieniškių PN-AK nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 1 būrio 6 patalpoje laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtoje patalpoje laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą, kadangi, kaip atsakovas nurodė, patalpa yra 30,16 kv. m ploto, o pareiškėjas nurodė, kad ginčo patalpoje kartu su juo gyveno ne mažiau kaip 15 asmenų, taigi, asmeniui tenkanti ploto norma buvo ne didesnė nei 2,01 kv. m. Kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjas skirtingais etapais buvo išvykęs iš Pravieniškių PN-AK iš viso 108 dienas (b. l. 24-25), padaryta išvada, jog minimalaus ploto norma 1 būrio 6 patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta 988 dienas.Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad patalpos perpildymas sukėlė ir kitokių neigiamų pasekmių, t. y. drėgmės kaupimąsi, oro trūkumą, pašalinių kvapų intensyvumą, triukšmą, neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertino kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi grybelis, be to, buvo prastas apšvietimas, todėl jam pablogėjo regėjimas. Iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kreipęsis į gydytoją dėl to, jog skaitant akyse liejasi vaizdas, tačiau epikrizėje (b. l. 81) pažymėta, kad pareiškėjas dar vaikystėje patyrė akies traumą, buvo operuotas ir nešiojo akinius. Atsižvelgęs į tai, teismas negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad būtent dėl galimai prasto gyvenamosios patalpos apšvietimo pablogėjo pareiškėjo sveikata, t. y. jau prieš patenkant į Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo diagnozuoti regėjimo sutrikimai (b. l. 81). Taip pat pareiškėjas teiginio, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi grybelis, visiškai nedetalizavo, nenurodė priežastinio ryšio su kilusiais neigiamais išgyvenimais, todėl toks argumentas teismo nevertintas kaip pakankamas neturtinės žalos konstatavimui. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir pelėsio yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog nepaisant jo sveikatos būklės jis buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais, teismas nustatė, kad pareiškėjui yra diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir kt. (b. l. 96). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog dėl perkėlimo atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą buvo kreipęsis į pataisos namų sveikatos priežiūros specialistus ar administraciją, nepateikė ir neginčijo galimai gautų atsakymų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus, jei tokie buvo pateikti. Iš bylos duomenų matyti, kad į pataisos namų administraciją pareiškėjas buvo kreipęsis tik su prašymu paaiškinti, kodėl jis dėl ligos negali būti atleidžiamas nuo likusios bausmės atlikimo (b. l. 95). Šiuo atveju pareiškėjui buvo išaiškinta, jog jis turi kreiptis į Pravieniškių PN-AK gydytoją psichiatrą, kurio siuntimu jis bus nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog yra laikomas drauge su sveikais asmenimis, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmesti kaip nepagrįsti.Dėl „kastų“ sistemos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais, kad pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o yra priskiriami grupėms, numatytoms BVK, neturėjo pagrindo. Nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 988 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 988 paros, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, padaryta išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.Vertindamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas iš pareiškėjo sveikatos istorijos (b. l. 31-94) nustatė, kad jis yra priklausomas (duomenys neskelbtini) ir serga (duomenys neskelbtini), taigi, tokie sveikatos sutrikimai, kaip nemiga, dirglumas, įtampa, baimės priepuoliai ir kt., buvo nulemti minėtų pareiškėjui diagnozuotų ligų bei priklausomybės nuo (duomenys neskelbtini) (b. l. 76–79, 82–85, 86–93). Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą (b. l. 28). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pažymėjo, jog ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos – t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t. t. (b. l. 99–101). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Todėl teismas padarė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Psichologinę tarnybą, taip pat nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 137–139), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus. Teismas nepilnai įvertino atsakovo pateiktus duomenis, jog duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Be to, nurodė, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016).Šiuo atveju būtina remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad Pravieniškių kalėjime pareiškėjui buvo skirta atitinkamai 2,7 ir 3,2 kub. m ploto, bet patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 kub. m ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, santykinai mažų miegamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė, todėl bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Be to, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 142–144) prašo priteisti jam iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas bei papildomai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo apšmeižimą (duomenys neskelbtini) ir kitokį pažeminimą.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 146–149) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinant atsakovo apeliacinį skundą. Nurodo iš dalies tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas apeliaciniame skunde. Mano, kad teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose, atlyginimo.Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojant 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui Nr. XII-2399 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad jis nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, pirmiausia pritaikęs ieškinio senaties terminą, apribojo ginčo laikotarpį nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d. bei, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas šiuo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 988 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei įrodymus, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. teigia, kad teismas be pagrindo priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tokia administracinių teismų praktika, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).Šiuo atveju pareiškėjui nurodžius bei pakankamai pagrindus aplinkybes, susijusias su Pravieniškių PN-AK bendrabučio patalpų, kuriose jis buvo laikomas, plotu, atsakovo atstovui kilo pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šiose patalpose asmenims tenkantį plotą. Tačiau Pravieniškių PN-AK nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 1 būrio 6 patalpoje laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, jog pareiškėjui būnant minėtoje patalpoje laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 17 d., t. y. 988 paras, nebuvo užtikrinta teisė į minimalią 3,1 kv. m ploto normą asmeniui bendrabučio tipo patalpose. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo laikotarpiu asmeniui tenkanti ploto norma šiose patalpose buvo ne didesnė nei 2,01 kv. m, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr. 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13), tuo atveju, jei kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė, todėl atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos rėžiminį pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko, jo manymu, teisės pažeidimas laikytinas minimaliu, atmestini kaip nepagįsti.Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.Pridurtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodamas, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam ne tik jo skunde nurodytą 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, bet ir papildomai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo apšmeižimą bei kitokį pažeminimą iš atsakovo atstovo pusės, pirmiausia pabrėžtina, jog pareiškėjas šį prašymą teikia ne skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau tik atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Be to, ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde (taip pat ir apskritai apeliacinėje instancijoje) negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.). Atsižvelgus į tai, šiuo atveju minėtas pareiškėjo papildomas reikalavimas vertintinas kaip naujas skundas ir negali būti reiškiamas bei nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl jo nepasisakytina.Taip pat teisėjų kolegija priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo padavė tik atsakovas, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma negali būti didinama, tačiau jos dar labiau sumažinti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytus motyvus, taip pat neturi pagrindo.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.