Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-20 · Administracinė byla Nr. I-2762-423/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-20
Bylos Nr.
I-2762-423/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00439-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
J.U.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2762-423/2016Proceso Nr. 3-62-3-00439-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.;3.21. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 20 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

dalyvaujant pareiškėjui J.U., į posėdį neatvykus atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J.U. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-10). Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2012-05-21 iki 2016-03-17 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, dėl to pareiškėjui kilo įvairių nepatogumų (kaupėsi drėgmė, trūko oro, buvo triukšminga). Patalpose buvo prastas apšvietimas, veisėsi grybelis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad serga psichikos liga - šizofrenija, todėl turėjo būti laikomas atskirai nuo sveikų asmenų. Be to, pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, todėl pareiškėjui buvo apribotos galimybės naudotis bendromis patalpomis, sporto aikštele, kiti nuteistieji neleido jam laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, o pataisos namų administracija nesiėmė veiksmų užkirsti kelią tokiam elgesiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais, depresija, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, nemiga. Šią žalą vertina 20 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai atsiliepime (b.l. 18-22) nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pažymėjo, kad pataisos namai neskirsto nuteistųjų į kastas. Nuteistieji yra priskiriami grupėms, numatytoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Paaiškino, kad nuteistieji bausmes pataisos namuose atlieka pagal teismo nuosprendžius. Jei nuteistajam pasireiškia psichikos sveikatos sutrikimas, jis nedelsiant konsultuojamas gydytojo psichiatro, esant reikalui izoliuojamas. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010 -06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012-05-21, o skundą teismui pateikė 2016-03-17 (b. l. 15). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-03-17 iki 2016-03-17. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015-01-07 nutartis byloje Nr. A-46-442/2015).

Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 14 brigados 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 30,16 kv.m. (b. l. 19, 26, 27). Tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad šioje patalpoje gyveno kartu su nemažiau, kaip 15 asmenų, taip pat prie skundo pateikė 1 būrio 6 patalpos planą Nr. 63-1966, kuriame matyti, jog patalpoje yra įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 12), tačiau iš minėtame plane pateiktos informacijos negalima spręsti, kiek konkrečiai asmenų buvo kalinami kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami (b. l. 19). Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Pravieniškių PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 1 būrio 6 patalpoje laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtoje patalpoje laikotarpiu nuo 2013-03-17 iki 2016-03-17 nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m. ploto normą, kadangi kaip atsakovas nurodė, patalpa yra 30,16 kv. m. ploto, o pareiškėjas nurodė aplinkybes, kad ginčo patalpoje kartu su juo gyveno ne mažiau, kaip 15 asmenų, taigi, asmeniui tenkanti ploto norma buvo ne didesnė, nei 2,01 kv. m. Kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjas skirtingais etapais buvo išvykęs iš Pravieniškių PN iš viso 108 dienas (b. l. 24-25), darytina išvada, jog minimalaus ploto norma 1 būrio 6 patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta 988 dienas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad patalpos perpildymas sukėlė ir kitokių neigiamų pasekmių, t.y. drėgmės kaupimąsi, oro trūkumą, pašalinių kvapų intensyvumą, triukšmą, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi grybelis, be to, buvo prastas apšvietimas, todėl jam pablogėjo regėjimas. Iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos įrašų matyti, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kreipęsis į gydytoją dėl to, jog skaitant akyse liejasi vaizdas, tačiau epikrizėje (b. l. 81) pažymėta, kad pareiškėjas dar vaikystėje patyrė akies traumą, buvo operuotas ir nešiojo akinius. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad būtent dėl galimai prasto gyvenamosios patalpos apšvietimo pablogėjo pareiškėjo sveikata, t. y. jau prieš patenkant į Pravieniškių PN pareiškėjui buvo diagnozuoti regėjimo sutrikimai (b. l. 81). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi grybelis, tačiau šio teiginio visiškai nedetalizavo, nenurodė priežastinio ryšio su kilusiais neigiamais išgyvenimais, todėl toks argumentas nevertinamas kaip pakankamas neturtinės žalos konstatavimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir pelėsio yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais, nors jam yra diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Pareiškėjo manymu, jis turėjo būti laikomas specialioje laisvės atėmimo įstaigoje ir nuolat prižiūrimas gydytojų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui yra diagnozuota paranoidinė šizofrenija, remisija, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimai dėl narkotikų vartojimo, pošizofreninė depresija ir kt. (b.l. 96). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnyje numatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais (1 d.). Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (4 d.). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtintą Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašą, nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą šia tvarka: perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga; išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas (3.1 p.). Pareiškėjas nenurodo, jog dėl perkėlimo atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą buvo kreipęsis į pataisos namų sveikatos priežiūros specialistus ar administraciją, nepateikia ir neginčija galimai gautų atsakymų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus, jei tokie buvo pateikti. Iš bylos duomenų matyti, kad į pataisos namų administraciją pareiškėjas buvo kreipęsis tik su prašymu paaiškinti, kodėl jis dėl ligos negali būti atleidžiamas nuo likusios bausmės atlikimo (b. l. 95). Šiuo atveju pareiškėjui buvo išaiškinta, jog jis turi kreiptis į Pravieniškių PN gydytoją psichiatrą, kurio siuntimu jis bus nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog yra laikomas drauge su sveikais asmenimis, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, dėl ko jis buvo žeminamas, diskriminuojamas, negalėjo laisvai judėti sektoriaus teritorijoje, o pataisos namų pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų tokiai situacijai išspręsti. Atsakovas atsiliepime bei 2016-04-06 pažymoje Nr.63-995 (b.l. 26) paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o yra priskiriami grupėms, numatytoms BVK. Pareiškėjas nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl kastų susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais neturi pagrindo. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 988 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 988 paros, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, sveikatos pablogėjimu, depresija, nemiga, pažeminimu. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos (b.l. 31-94) matyti, kad jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir serga paranoidine šizofrenija - remisija, taigi, tokie sveikatos sutrikimai, kaip nemiga, dirglumas, įtampa, baimės priepuoliai ir kt. buvo sąlygoti minėtų pareiškėjui diagnozuotų ligų bei priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų (b.l. 76-79, 82-85, 86-93). Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą (b.l. 28). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t., tą patvirtina į bylą pateikta nuteistųjų dienotvarkė (b.l.99-101). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.).

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Psichologinę tarnybą, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J.U. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti J.U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Urbonienė