Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-688-952/2016 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams A. M., V. M., D. M. dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. M. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą prašydama pripažinti, kad atsakovai paskleidė ieškovės garbę ir orumą žeminančius bei tikrovės neatitinkančius duomenis bei priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės naudai 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. apie 10 val. (duomenys neskelbtini) ieškovei atvykus pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi E. M., dalyvaujant antstoliui A. B. ir jo padėjėjui M. K., mažamečiui E. M., atsakovas A. M. įžeidė ieškovės garbę ir orumą pasakydamas šiuos žodžius „motina tokį gyvenimą gyvena kad žiauru...“, „vot aferistė“, „tu po langais Anglijoj girta voliojais“, „kiek tu kartų girta ateidavai pas mumis“, V. M. šiais žodžiais: „su kuiliu Palangoj gulėjai“, „vaiks skundžias, saka, kai aš paprašau valgyt, ant mani rėk, saka, mani muš“, „vaiks pasakė, su chachaliu paliko mašinoj, naktį Anglijoj, aš net apsisisiojau iš baimės“, „jin alkoholikė yra“, „kiek ji paėmus“, „yra žinių, kad ji nori parduoti vaiką Anglijoj <...> nu tai reiškias prisigers tenai, ją paims vaikų teisės tenai, atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai. Yra toki...“; D. M. šiais žodžiais: „tu su chachaliu daveis!”, „chachalį susiradai“, „aferiste tu aferiste“, „barakuda tu“, „ko jisai klykė, ką? Kad mama mane nemyli, kad mama mane skriaudžia...“, „dvi savaites baladojo, du vakarus paskambino akis apsipylus“, „tau snukį vieną sykį išlygino, bet buvo už ką! Dėl to, kad tu su chachaliu trankeis, už tai, kad girta drypsojai“, „kad tu girta gatvėj drybsojai“, „tu prisidarei tiek klaidų begerdama, begastroliuodama“, „tai ar ant vaiko nespjaudei girta gulėdama?“, „troškin tikriausiai šiandien labai“, „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrai vakar, troškin labai“. Be to, atsakovas A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. apie 15 val. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau ? VTAS) patalpose dalyvaujant VTAS darbuotojoms L. P. bei D. D. teigė, jog ieškovė nori pasiimti vaiką tik tam, kad parduotų vaiką Anglijoje bevaikei anglų šeimai už didelius pinigus“.Be to, atsakovas A. M. 2013 m. gruodžio 20 d. paaiškinime VTAS nurodė, kad V. M. veda žalingą gyvenimo būdą, kad ji nevengia vartoti alkoholinių gėrimų, gyvena su svetimu vyriškiu, dėl V. M. elgesio vaikas gali atsidurti socialinių tarnybų akiratyje. Be to, atsakovė D. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinime VTAS nurodė, kad V. M. paskambino A. M. ir „iš balso A. M. suprato, kad V. M. tą dieną buvo neblaivi“.Dėl tokio atsakovų elgesio ieškovė patyrė skausmą, pažeminimą, tai pakirtimą jos pasitikėjimą savimi, sužlugdė jos ir sūnaus tarpusavio santykius, sutriko jos sveikata: blogai miega, tapo nervinga, jaučia sumišimą, baimę, todėl neturtinę žalą įvertino 3 000 Eur suma.Atsakovai A. M., V. M. ir D. M. nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės V. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl garbės ir orumo gynimo, bei nurodė keturis atvejus, kuomet, jos manymu, buvo pažeistos jos teisės. Pažymėtina, kad veiksmai, kuriuos ieškovė įvardija kaip pažeidžiančius jos garbę ir orumą, nuo 2013 m. lapkričio 12 d. buvo analizuoti baudžiamojoje byloje Nr. PK-105-156/2015 pagal V. M. skundą privataus kaltinimo tvarka, kurioje A. M., V. M. ir D. M. buvo kaltinami padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, tačiau kaltinamieji buvo išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, o procesas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį nutrauktas nukentėjusiajai atsisakius skundo. Nors V. M. nesutiko su teismo išvadomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-437-135/2015 paliko pirmos instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacino skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.Nors apeliantė tvirtina, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. šalių tarpusavio santykiai buvo geri, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo teiginiu. Aplinkybė, kad ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos teisme prasidėjo tik šiek tiek vėliau (2013 m. rugsėjo 30 d.) savaime nereiškia, kad šalys iki kreipimosi į teismą sutarė. Priešingai, iš baudžiamojoje byloje liudytojų A. B., G. M. bei pačios apeliantės nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas atsisakė gera valia atiduoti vaiką, todėl ji, norėdama atsiimti vaiką, kreipėsi į antstolį. Ši aplinkybė rodo, kad šalių tarpusavio santykiai buvo priešiški ir įtempti, priešingu atveju apeliantė nebūtų kreipusi į antstolį norėdama pasiimti sūnų iš buvusio sutuoktinio (atsakovo A. M.), todėl pirmos instancijos teismas vertindamas aplinkybes, kurios esant buvo pasakyti ieškinyje nurodyti teiginiai pagrįstai akcentavo konfliktiškus šalių tarpusavio santykius.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybės, susijusius su atsakovo A. M. parodymais 2014 m. gegužės 23 d. teisiamajame posėdyje bei, apeliantės teigimu, atsakovo 2013 m. rugsėjo 26 d. VTAS patalpose pasakytais žodžiais apie V. M. ketiną parduoti vaiką, buvo analizuotos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-437-135/2015, todėl pripažintina, kad šie faktai turi prejudicinę galią, todėl nereikia jų iš naujo įrodinėti šioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-378/2016). Minėtoje baudžiamojoje byloje teismas konstatavo, kad atsakovas šių žodžių teismo posėdyje nesakė. Be to, liudytojomis apklaustos VTAS darbuotojos L. P. ir D. D. taip pat nurodė neprisimenančios, jog V. M. būtų buvusi kaltinama ketinimu parduoti vaiką. Įvertinus tokių kaltinimų rimtumą, manytina, kad VTAS specialistai besirūpinantys vaiko teisių apsauga būtų įsidėmėti tokius teiginius. Nors liudytoja G. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. matė kaip jos sesuo iš kabineto išėjo verkdama ir jai papasakojo, jog A. M. kaltina ją noru parduoti vaiką Anglijoje, kad L. P. išėjusi iš kabineto ramino seserį, tačiau šiuos liudytojos G. M. parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas įvertinęs G. M. yra V. M. giminystės ryšį (seserys), pripažino, jog liudytoja suinteresuota palaikyti nukentėjusiosios poziciją, todėl G. M. parodymus vertino kritiškai. Taigi įvertinus šiuos baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. VTAS patalpose pasakė ieškinyje nurodytus žodžius.

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 2.24 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl atsakovų klausimo forma suformuotų teiginių nekvalifikavo kaip žinių.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, demokratinėje visuomenėje šios teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje. Constantinescu prieš Rumuniją, Nr. 28871/95). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016).Sutiktina su apeliante, kad teiginiai „kiek tu kartų ateidavai girta pas mumis“, „tai ar ant vaiko nespjaudei mašinoj girta gulėdama“; „troškin tikriausiai šiandien labai“, „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrei vakar, troškin labai“ nors ir buvo suformuoti tarsi klausimas, tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant šie žodžiai buvo pasakyti, pripažinti žinia, kuria atsakovai tvirtina, kad ieškovė yra neblaivi, piktnaudžiauja alkoholiu. Atitinkamai teiginiai neatitinkantys tikrovės, kurie yra nesuderinami su moralės ir (ar) paprotinių normų laikymusi teismų praktikoje pripažintini žeminančiais asmens garbę ir orumą.

Dėl informacijos paskleidimo.

Bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo būtina nustatyti žinių paskleidimo faktą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad žinių paskelbimu laikytinas konkrečių faktų ar duomenų perdavimas, pranešimas tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1160/2003), tačiau kreipimasis į tam tikras valstybės (savivaldybės) institucijas, pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo nelaikytinas duomenų paskleidimu, jei ši informacija nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004, 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2006). Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pripažintina kad VTAS atstovams nurodyti teiginiai apie ieškovę, nepaisant jų išraiškos būdo (žodžiu ar raštu), negali būti vertinami kaip asmens garbę ir orumą pažeidžiančios informacijos paskleidimas.Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad atsakovai 2013 m. rugsėjo 9 d. paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją, nes jų žodžius girdėjo antstolis bei jo padėjėjas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas. Taigi antstolis (jo padėjėjas) turi valstybės tarnautojui prilygintą teisinį statusą. Nagrinėjamu atveju antstolis ir jo padėjėjas atvyko kartu su ieškove 2013 m. rugsėjo 9 d. pas atsakovus vykdydami jiems įstatymų pavestas funkcijas, todėl pripažintina, kad šių asmenų akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip paskleisti tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. tarp atsakovų ir ieškovės kilusį konfliktą girdėjo tik antstolis ir jo padėjėjas, kiti pašaliniai asmenys kivirčo negalėjo girdėti dėl šuns lojimo, gatvės triukšmo, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos ir privalomų CK 2.24 taikymo sąlygų ? žinių paskleidimo.

Dėl bylos procesinės baigties.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra visų CK 2.24 straipsnyje numatytų asmens garbės ir orumo gynimo sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės atsakovams sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (CK 6.245, 6.250 straipsniai).Įvertinęs aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl garbės ir orumo gynimo, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą pirmos instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Nors CPK 95 straipsnyje numatyta, kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas turi teisę skirti baudą, tačiau įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Nagrinėjamu atveju, esamų duomenų nepakanka išvadai, kad ieškovė ar jos atstovė advokatė I. B. apeliacinį skundą iš tiesų pateikė siekdamos kitų tikslų, nei apginti savo teises, todėl netenkintinas atsakovų prašymas dėl baudos skyrimo.

Dėl kreipimosi į kompetentingas institucijas.

Nors įstatymų leidėjas suteikė teisę civilinę bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į atitinkamais institucijas jas informuojant apie įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus (CPK 299?300 straipsniai), tačiau nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų apeliantės ar jos atstovės veiksmų, todėl prašymai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.Atmetus ieškovės apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai nepateikė teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas instancijos teismas, todėl jo neatlygintinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje šalims.