Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-7675-1134/2024 (teisminio proceso Nr. 2-52-3-00151-2024-7) panaikinimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. P. ir S. U. prašymą atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą priimti A. Š. palikimą ir naujos nutarties priėmimo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė „Turto bankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, R. C., R. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

17. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Dėl atskirojo skundo argumentų

19. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose nustatyta, kad M. Š. mirė (duomenys neskelbtini) Pagal 2005 m. birželio 7 d. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą M. Š. palikimą lygiomis dalimis priėmė jo vaikai A. Š., R. C. ir C. Š.. Paveldimą turtą sudarė (duomenys neskelbtini). M. Š. įpėdinis A. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Palikėjas A. Š. turėjo du vaikus - pareiškėjas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad palikėjas A. Š. testamento nebuvo sudaręs, o jo palikimą priėmė Lietuvos Respublikos valstybė. Remiantis palikimo perėjimo valstybei 2014 m. lapkričio 11 d. liudijimu nustatyta, kad valstybei paveldėjimo teise perėjo konkretūs daiktai tai yra dalis žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Apeliantė teigia, kad paveldėtas turtas buvo parduotas ir jis yra privačių asmenų nuosavybė.

20. Remiantis valstybės įmonės ,,Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenimis, laikotarpiu (duomenys neskelbtini) M. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 12 žemės sklypų dalių. M. Š. priklauso 1/3 dalis žemės sklypų, esančių: (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į kitas šių žemės sklypų dalis yra registruota R. C. (M. Š. dukra) vardu ir C. Š. (M. Š. sūnus) arba C. Š. dukros R. K. vardu.

21. Paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kai įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialius ir nematerialius dalykus, palikėjo turtines teises ir prievoles. Palikimas pereina įpėdiniams kaip vientisa teisių ir pareigų visuma tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu. Palikimas gali būti priimamas tik besąlygiškai. Vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Byloje nustatyta, kad apeliantė 2014 m. birželio 3 d. raštu kreipėsi į pareiškėjas, nurodydama, kad pareiškėjos iki 2014 m. birželio 30 d. turi imtis veiksmų palikimui priimti ir informuoti apeliantę apie atliktus veiksmus. Nurodė, kad jei iki nurodytos datos veiksmai nebus atlikti, likęs turtas po A. Š. mirties ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dalys žemės sklypų, 1/6 dalis gyvenamojo namo) paveldėjimo teise gali pereiti valstybei. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos A. Š. palikimo nepriėmė, tai patvirtina Palikimo perėjimo valstybei 2014 m. lapkričio 11 d. liudijimas, kuriame nurodyta, kad valstybei paveldėjimo teise perėjo liudijime išvardyti konkretūs daiktai tai yra dalis žemės sklypo ir statinių, esančių Vilniaus m. sav., Keturiasdešimt Totorių k., kuris apeliantės teigimu jau yra parduotas.

23. Pirmiausia, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog valstybė paveldėjo tik konkretų nekilnojamąjį turtą ir kad ji nelaikytina A. Š. įpėdiniu CK 5.1 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymi, kad pagal įstatymą neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Mano, kad atnaujinus pareiškėjoms terminą palikimui priimti, kurio dalies jos atsisakė (nepriėmė), priimti, buvo pažeista CK 5.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma.

24. Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė. CK 5.62 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami atvejai, kada paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, vienas jų – kai nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog valstybė, paveldėdama pagal įstatymą, nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti. Ši nuostata reiškia ne tai, kad valstybė privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įstatymo pagrindu įvykusiam palikimo perėjimo valstybei juridiniam faktui įforminti, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

26. Atsižvelgiant į tai, jog dalis A. Š. palikimo, nurodyto 2014 m. lapkričio 11 d. palikimo perėjimo valstybei liudijime jau faktiškai yra priimtas valstybės ir jis yra realizuotas įstatymo nustatyta tvarka, tai yra dėl to ginčo byloje nėra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 5.57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atnaujinus palikimo priėmimo terminą dėl svarbių priežasčių, įpėdiniui, praleidusiam palikimo priėmimo terminą, perduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklostė specifinė situacija, kai įstatyminiai įpėdiniai (pareiškėjos) tuo metu nepriėmė A. Š., mirusio (duomenys neskelbtini) palikimo, tačiau po jo mirties laikotarpiu (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos jo tėvui M. Š. (pareiškėjų seneliui) priklausiusios nuosavybės teisės į didelį kiekį (nutarties 20 punktas) nekilnojamojo turto, kurį kaip palikimą pareiškėjos turi galimybę paveldėti įstatymo (CK 5.11 straipsnis) pagrindu.

27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė paveldėjimo teisės normas, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad ji laikytina palikėjo A. Š. turto priėmėja, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad pirmiausia šiuo atveju buvo paveldėtas tik konkretus turtas (nutarties 22 punktas), byloje nėra ginčo dėl to, kad perimtas konkretus turtas neišliko, tai yra jis buvo parduotas, tačiau šiuo atveju negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad palikimo perėjimo valstybei liudijime nėra aptarti nutarties 20 punkte nurodyti žemės sklypai, o ir tai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negalėjo būti padaryta, nes nei apeliantei, nei pareiškėjoms nebuvo žinoma, jog pareiškėjų seneliui M. Š. bus atkurtos nuosavybės teisės į didelį kiekį (nutarties 20 punktas) nekilnojamojo turto. Atsižvelgiant į tai, jog minėtas turtas nebuvo paveldėtas, sutiktina su pareiškėjų atsiliepime nurodytais argumentais, kad šiuo atveju pareiškėjos vadovaujantis CK 5.57 straipsnio 2 dalimi turi teisę paveldėti tą turtą, kuris šiuo metu yra išlikęs ir nėra perėjęs valstybei ar jo nėra priėmę kiti įpėdiniai. Nors apeliantė atskirajame skunde akcentuoja, kad šiuo atveju bus sudarytos išlygos dėl turto paveldėjimo, tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į CK 5.57 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad įpėdiniai gali priimti tai, kas išliko natūra, į tai, kad palikimo atsiradimo momentu minėtos nuosavybės teisės į ginčo turtą nebuvo atkurtos ir toks turtas nebuvo valstybės, kaip specifinio paveldėjimo teisinio santykio subjekto, nebuvo priimtas bei realizuotas, apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl paveldėjimo teisės normų aiškinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

28. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priežastis, sąlygojusias termino palikimui priimti praleidimą, svarbą, termino praleidimo trukmę, tačiau su šiais argumentais nesutiktina.

29. Remiantis CK 5.57 straipsnio 1 dalimi teismas gali praleistą terminą atnaujinti, jeigu pripažįsta, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Įstatymas nenumato, kokios termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, todėl šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio atnaujinti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017).

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. Š., kuriam nuosavybės teisės buvo atkurtos, mirė (duomenys neskelbtini) o jo įpėdinis A. Š., kurio palikimo pareiškėjos nepriėmė, mirė (duomenys neskelbtini) Nors apeliantė pagrįstai nuodo, kad šiuo atveju pareiškėjos į teismą kreipėsi praėjus ilgam laiko tarpui, tai yra daugiau kaip 15 metų, kai apeliantės vertinimu įprastai žymiai trumpesnis (3,5 metų, 8 metų ir pan.) delsimas kreiptis į teismą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino palikimui priimti atnaujinimo jau traktuojamas kaip nepateisinamas, tačiau vertinant šiuos apeliantės argumentus pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai (duomenys neskelbtini) mirusio asmens nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo atkurtos laikotarpiu (duomenys neskelbtini) tai yra praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui tiek po M. Š., tiek po A. Š. mirties. Teismo vertinimu, šiuo atveju esminė termino praleidimo priežastis yra ta, kad abiejų palikėjų mirties momentu ir ilgą laiką po to, tai yra iki pat (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės į didelį kiekį nekilnojamojo turto objektų nebuvo atkurtos, apie šį turtą nei apeliantei, nei pareiškėjoms nebuvo žinoma, o šiuo atveju pareiškėjų pateikti įrodymai patvirtina, kad atkūrus jų senelio M. Š. nuosavybės teises jos atliko aktyvius veiksmus, siekdamos nustatyti į kokį turtą buvo atkurtos nuosavybės teisės ir jos nedelsiant, tai yra per protingą terminą kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, taigi šiuo aspektu atmestini apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priežastis, sąlygojusias termino palikimui priimti praleidimą, svarbą, termino praleidimo trukmę. Teismo vertinimu, šiuo atveju susiklostė svarbios priežastys, dėl kurių terminas priimti turėtų būti atnaujintas, nes termino praleidimo priežastys yra iš esmės susijusios su nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, o ne su pareiškėjų, kaip įstatyminių įpėdinių nesavalaikiai atliktais veiksmais.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priešingai nei teigia apeliantė, nepažeidžia jos interesų, o ir taip pat, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo nutartis kelia abejonių dėl jos įgyvendinimo problematikos. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokiam turtui atnaujintas terminas palikimui priimti, tačiau atsižvelgiant į CK 5.57 straipsnio 2 dalies formuluotę „perduodama <...> tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį.“, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl nutarties įgyvendinimo problematikos yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad A. Š. neturėjo skolų valstybės biudžetui, šiuo atveju išlikusį palikimą (CK 5.57 straipsnio 2 dalis) priėmus įstatyminiams įpėdiniams, apeliantės interesai nebus pažeisti, apie kurio egzistavimą pareiškėjoms negalėjo būti žinoma ankščiau, nei buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (CK 1.5 straipsnis). Teismas taip pat pažymi, kad nors pareiškėjų teigimu civilinė byla turėtų būti nutraukta atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neturi tiesioginio suinteresuotumo, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi apeliantė yra subjektas, paveldėjimo teise priėmęs A. Š. palikimą, todėl akivaizdu, jog apeliantė turi neabejotiną interesą bylos baigtimi, kurioje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino terminą įstatyminiams įpėdiniams palikėjo palikimui priimti (CPK 37 straipsnis).

32. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, nutaria, apeliantės atskirojo skundo reikalavimų netenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

33. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.