Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų I. A. ir J. A. bei atsakovės O. R. apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei O. R., tretiesiems asmenims S. R., I. A., J. A. dėl savininko teisių gynimo, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl informavimo pareigos apie bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį įvykdymo.Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2017 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą Nr. A51-29646/17(2.9.3.19-UK2), kuris nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir kuris, pasak ieškovo, įrodo, kad 2015 m. gruodžio 28 d. 8:48 val. buvo registruotas jo prašymas išduoti leidimą laidoti šeimos kape. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su ieškovo atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas raštas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl šį prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtą naują įrodymą atsisako priimti.Dėl informavimo pareigos apie bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį įvykdymo. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.78 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Daikto, kuris priklauso keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendraturtis, ketindamas parduoti savo dalį trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui), privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie tokį ketinimą, nurodydamas pardavimo sąlygas, ir tik kitiems bendraturčiams atsisakius pasinaudoti savo pirmenybės teise arba jos neįgyvendinus per įstatyme nurodytą laikotarpį, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyti pardavėjo pareigos pasiūlyti pirkti parduodamą daiktą bendraturčiui neįvykdymo padariniai: bendraturtis, kurio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį buvo pažeista, turi teisę reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, kuri yra bendroji nuosavybė. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta. Todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).Bylos duomenis nustatyta, kad ieškovas yra ½ dalies pastato – poilsio namelio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, kita ½ dalis pastato nuosavybės teisė priklausė atsakovei, kuri 2016 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nekilnojamąjį turtą pardavė tretiesiems asmenims J. A. ir I. A., kurių vardu šiuo metu viešame registre yra įregistruota nuosavybės teisė į nupirktą turtą.Ieškovas A. R. byloje pareikšto ieškinio reikalavimus grindė teisėjų kolegijos jau aptartose teisės normose įtvirtinta bendraturčio teisės įsigyti perleidžiamą bendro turto dalį pirmiau, nei tą galėtų padaryti kiti asmenys, garantija ir CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytos jo informavimo tvarkos pažeidimu. Byloje ginčo dėl to, kad atsakovė turėjo pranešti kitam pastato bendraturčiui apie ketinimą parduoti jai priklausančią ½ pastato dalį bei nurodyti tokio sandorio sąlygas pagal CK 4.79 straipsnio 2 dalį, ką ji ir padarė, 2015 m. gruodžio 22 d. per notarą išsiųsdama ieškovui adresuotą atitinkamo turinio pranešimą apie ketinimą už 6000 Eur parduoti pastato dalį, nėra. Atitinkamai, bendraturtis apie savo norą arba atsisakymą šią pastato dalį pirkti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tokio pranešimo gavimo dienos turėjo pranešti Vilniaus miesto 35-ajam notarų biurui. Tuo atveju, jei į pranešimą nebūtų sureaguota, tai reikštų pirmumo teisės atsisakymą ir turto pardavimo kitiems asmenimis galimybę. Šalių nuomonė išsiskyrė dėl tokio panešimo įteikimo tinkamumo ieškovui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad notaras, išsiuntęs pranešimą apie ketinimus parduoti ginčo pastato dalį, gavo pranešimą, kad siunta Nr. RN669549442LT 2015 m. gruodžio 28 d. įteikta asmeniškai gavėjui A. R.. AB „Lietuvos paštas“ 2016 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje Nr. 3-5085 taip pat patvirtino, kad Vilniaus miesto 35-ojo notarų biuro siųsta registruotos korespondencijos siunta Nr. RN669549442LT ieškovui, 2015 m. gruodžio 28 d. jam įteikta asmeniškai. Iš atiduotų pašto siuntų sąrašo matyti, kad laiškininkas 2015 m. gruodžio 28 d. įteikė siuntą A. R., yra gavėjo parašas. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovė raštu per notarą išsiuntė bendraturčiui pranešimą, atitinkantį CK 4.79 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriame buvo nurodyta ir turto paradavimo kaina, ir terminas, per kurį bendraturtis galėjo pareikšti savo valią ir pasinaudoti pirmumo teisę. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, kad jis negalėjo gauti jam siųsto pranešimo ir pasirašyti, kad jį gavo, nes tą dieną kartu su šeima dalyvavo tėvo laidotuvėse, paneigia, kad atsakovė tinkamai įvykdė savo aukščiau nurodytą pareigą. Kad ieškovo tą dieną nebuvo namuose patvirtino ir trečiasis asmuo S. R. bei liudytojai J. S. ir A. R.. Nors apeliantai nurodo, kad minėtų asmenų parodymai neteisėti, nes jų suinteresuotumas yra akivaizdus, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtus trečiojo asmens ir liudytojų parodymus vertino visų faktinių aplinkybių kontekste ir priėjo pagrįstos išvados, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie jo pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį. Pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais neturi ir apeliacinės instancijos teismas, nes labiau tikėtina, kad mirus artimam giminaičiui (tėvui) ir būtent tą dieną jį laidojant, ieškovo visą dieną nebuvo namuose. Minėtas aplinkybes patvirtina ir ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai - UAB „Tadora“ pažyma ir kvitas, prašymas suteikti administracinę paslaugą, kavinės SE VITA gedulingų pietų užsakymo sąlygos, sąskaita ir kvitas. Be to, AB „Lietuvos paštas“ 2016 m. spalio 18 d. rašte Nr. 3-6794 nurodė, jog laiškininkė, įteikusi pašto siuntą, nebedirba, todėl patikrinti siuntos įteikimo aplinkybes nėra galimybių.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats ieškovas, siekdamas įrodyti, jog parašas atiduotų pašto siuntų sąraše yra ne jo, siekė atlikti teismo rašysenos ekspertizę, tačiau dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių (AB „Lietuvos paštas“ pranešė, kad 2016 m. rugsėjo 7 d. prašomas pateikti dokumentas buvo sunaikintas), rašysenos ekspertizė nebuvo atlikta. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad ieškovas pateikė motyvus ir įrodymus, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie pirmenybės teise pirkti parduodamą turto dalį bei pripažįsta, kad asmuo, kuriam buvo skirta pašto siunta, įrodė, jog ne dėl jo kaltės nebuvo įmanoma tokį pranešimą gauti, todėl konstatuoja, kad atsakovei 2016 m. vasario 24 d. sudarius pirkimo-pardavimo sutartį su trečiaisiais asmenimis J. A. ir I. A., ji pažeidė ieškovo kaip bendraturčio pirmenybės teisę pirkti ginčo turto dalį. Nors apeliantė O. R. nurodo, kad apie jos ketinimus parduoti ½ dalį namo ieškovas žinojo daugiau nei 10 m., nes tretieji asmenys gyveno namo dalyje ir naudojosi kaip savo turtu nuo 2000 m., tačiau tokius argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Pažymėtina, kad CK 4.79 normoje įtvirtinta imperatyvi pareiga per notarą pranešti kitam bendraturčiams apie ketinimą parduoti turtą.Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantai, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kas sąlygojo neteisingų išvadų ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 176–179 straipsniai, 185 straipsnis, 189 straipsnis).Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, be kita ko, savo praktikoje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ne tik pagal tiesioginius įrodymus, kurių civilinėse bylose kartais ir neįmanoma surinkti, bet ištyręs įrodymų visumą bei įvertinęs jų sąsajumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).Dėl netinkamo įrodymų, patvirtinančių panešimo apie ketinimą parduoti turtą įteikimą ieškovui, vertinimo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ne tik šalių ir liudytojų parodymus, ieškovo pateiktas pažymas ir kvitus, bet vertino ir byloje esančius kitus rašytinius įrodymus – AB „Lietuvos paštas“ raštus, atiduotų pašto siuntų sąrašą, tačiau teismas laikė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas negavo Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarės 2015 m. gruodžio 22 d. apeliantės O. R. atstovo siųsto pareiškimo. Vien ta aplinkybė, kad iš atiduotų pašto siuntų sąrašo matyti, kad laiškininkas 2015 m. gruodžio 28 d. įteikė siuntą A. R. ir yra gavėjo parašas, vertintina kritiškai, nes kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, gavėjo parašas, esantis atiduotų pašto siuntų sąraše, vizualiai yra nepanašus į ieškovo parašą. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantai, nesiėmė eksperto pareigų, tačiau įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nuosekliai nuo pat civilinės bylos nagrinėjimo pradžios teigė, kad laiškų įteikimo žurnale esantis parašas yra ne jo, nes jo tą dieną nebuvo namuose, dalyvavo savo tėvo laidotuvėse, taip pat į tai, kad pats ieškovas siekė atlikti savo parašo teismo rašysenos ekspertizę, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas negavo siųsto pranešimo, dėl ko buvo pažeistos jo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisė pirkti nekilnojamojo daikto dalį.Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos pirmiau nurodytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos, nes apeliantų teiginiai apie tinkamą pranešimo įteikimą ieškovui paneigti surinktais ir teismo ištirtais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog jam nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie ketinimą parduoti turto dalį. Be to, pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantams, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino atsakovės ir trečiųjų asmenų pateiktų faktinių ir teisinių argumentų.Dėl tinkamų atsakovų. Remiantis CPK 37 straipsnio 1 dalimi dalyvaujančiais byloje asmenimis laikytini proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Minėto straipsnio 2 dalyje yra konkrečiai nurodyti proceso dalyviai, kurie laikytini dalyvaujančiais byloje asmenimis. Pažymėtina, jog civilinis procesas yra grindžiamas dispozityvumo principu, reiškiančiu, kad šalys bei kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). CPK 45 straipsnyje reglamentuojama netinkamos šalies pakeitimo tinkama tvarka.Apeliantai savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia ir ta aplinkybe, kad tretieji asmenys I. A. ir J. A. turi teisinį suinteresuotumą byloje, todėl byloje turėjo dalyvauti kaip atsakovai, toks teismo CPK 40 straipsnio pažeidimas nulėmė ir netinkamą ir nepagristą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliantų argumentais ir pažymi, kad tretieji asmenys I. A. ir J. A. turi teisinį suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, CPK 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu ar atsakovu. Taigi, net ir tuo atveju, jei teismas nustatytų pirmiau nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkama šalimi, teismui nesuteikta teisė veikti savo nuožiūra, o netinkamos šalies pakeitimas tinkama išimtinai yra susijęs tik su šalių valia. Nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad būtent ieškovas, reikšdamas ieškinį, jį pareiškė tik atsakovei O. R., nekilnojamojo turto pirkėjus J. A. ir I. A. pagal 2016 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį įtraukdama tik trečiaisiais asmenimis, neleidžia spręsti, jog teismas civilinę bylą išnagrinėjo netinkamai nustačius trečiųjų asmenų procesinę padėtį. Pažymėtina, kad apeliantai, teigdami, jog netinkamai buvo nustatyta trečiųjų asmenų procesinė padėtis, pirmosios instancijos teismui prašymų dėl trečiųjų asmenų procesinės padėties pakeitimo nereiškė, taip pat nenurodė jokių argumentų kaip konkrečiai pasireiškė apeliantų procesinių teisių pažeidimas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog teismui išsprendus bylą trečiųjų asmenų neįtraukus į bylą atsakovais, buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios procese dalyvaujančius asmenis. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pareigą tinkamai informuoti bendraturtį apie ketinimą parduoti turto dalį nagrinėjamu atveju turėjo atsakovė O. R., o ne tretieji asmenys J. A. ir I. A., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai priteisė tik iš atsakovės. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą pastato dalį, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.Ieškovas A. R. prašė jo naudai priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimus į apeliacinius skundus surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinį, spręstina, kad yra pagrindas ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, iš apeliantės O. R. ieškovo naudai priteisiant 200 Eur; iš apeliantų I. A. ir J. A. priteisinat taip pat 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno apelianto po 100 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (atsakovės) O. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš apeliantų (trečiųjų asmenų) I. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. A., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.