Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-1480-730/2015

Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-11069-2014-5)

2015 m. lapkričio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, išnagrinėjusi atsakovės UAB „Daikra“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Apricum LT“ ieškinį atsakovei UAB „Daikra“ dėl delspinigių, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atsakovės UAB „Daikra“ priešieškinį ieškovei UAB „Apricum LT“ dėl delspinigių, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės priešieškinio reikalavimus sprendė ir pasisakė tik dėl procesinių palūkanų, tačiau nepasisakė dėl atsakovės reikalavimo priteisti palūkanas mokėtinas nuo prievolės pažeidimo iki bylos teisme iškėlimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis.Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą pripažino pagrįstu vien tik formaliu pagrindu, vadovaujantis ieškovės įvykdytu apmokėjimu, neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su atliktų darbų apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad UAB „Apricum LT" ir UAB „Daikra" 2014-05-02 sudarė Rangos sutartį Nr. 14/05-02 (b. l. 6-10, 33-37). Minėta sutartimi rangovas (atsakovė UAB „Daikra") savo jėgomis ir rizika įsipareigojo atlikti VRV sistemos montavimo darbus (duomenys neskelbtini), numatytus sutarties priede Nr. 1 ir perduoti darbų rezultatą užsakovui (ieškovė UAB „Apricum LT") sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka, o pastaroji įsipareigojo priimti atliktus darbus bei atsiskaityti už juos sutartyje nustatyta tvarka bei terminais. Šalys 2014-06-05 pasirašė Atliktų darbų priėmimo - perdavimo aktą Nr. 14/04-23 (b. l. 4). UAB „Apricum LT" 2014-05-16 mokėjimo nurodymu Nr. 77 ir 2014-07-07 mokėjimo nurodymu Nr. 115 pervedė UAB „Daikra" atitinkamai 13000,00 Lt ir 26586,36 Lt (b. l. 41, 42).

Dėl ieškinio reikalavimų

Atsakovė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą pripažino pagrįstu vien tik formaliu pagrindu, vadovaudamasis ieškovės įvykdytu apmokėjimu, neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su atliktų darbų apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentu nesutinka.

Ginčo tarp šalių dėl atliktų darbų kokybės, delspinigių dydžio nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atliktų darbų apimties.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Kartu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde atsakovė neginčija, jog sprendžiant dėl rangos sutarties vykdymo, vadovautis reikėtų rangos sutarties, esančios b. l. 33-38, sąlygomis kaip tai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Iš sutarties 1.1 punkto matyti, jog šalys susitarė, kad atsakovė atliks darbus, numatytus sutarties priede Nr. 1 (varinių vamzdžių klojimo darbai virinant ir naudojant azoto dujas, varinių vamzdžių izoliavimas, varinių vamzdžių sujungimas su kondicionieriais vidiniais blokais, vidinių blokų montavimas pastatymas ant lubų, sistemų hidrauliniai bandymai, azotas, deguonis, acitelenas, lydmetalis ir kt., ir papildomos medžiagos), o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei avansą (sutarties 2.2 punktas) bei galutinį mokėjimą tame tarpe ir visus kitus pagal atliktų darbų aktą per 15 kalendorinių dienų po sąskaitos – faktūros išrašymo dienos. Sutarties kaina – 71500,11 Lt (20707,86 Eur). Kaip matyti iš šalių pasirašytos sutarties sąlygų, tiek ieškovė, tiek ir atsakovė prisiėmė įsipareigojimus, atsirandančius vykdant sutarties sąlygas.

Iš byloje esančios rangos sutarties matyti, kad šalys numatė darbų pradžią 2014 m. gegužės 15 d., o pabaigą – 2014 m. birželio 7 d.. Byloje esanti 2014-06-05 PVM sąskaita – faktūra Serija Nr. 000117 patvirtina, kad baigiantis darbų atlikimo terminui, atsakovė išrašė PVM sąskaitą – faktūrą 39586,36 Lt sumai. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktas Nr. 14/04-23 patvirtina, jog atsakovė atliko ir perdavė, o ieškovė priėmė rangos darbų už 39586,36 Lt (11465,00 Eur). Pažymėtina, jog Atliktų darbų priėmimo – perdavimo akte abiejų šalių atstovų parašais patvirtinta, kad likę nepabaigti darbai pagal sutartį yra – visų vidinių blokų kondensavimo nuvedimas iki stovų, penkių išorinių blokų pastatymas į vietą, sutvirtinimas ir sujungimas variniais vamzdžiais. Taigi, darytina išvada, jog abi šalys pripažino, jog darbai nėra atlikti visa apimtimi.

Ieškovė darbų apimtį įrodinėjo 2014-06-05 atliktų darbų priėmimo perdavimo aktu bei 2014-06-05 sąskaita - faktūra. Atsakovė pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog rangos sutarties priede Nr. 1 nurodyti darbai buvo atlikti beveik pilna apimtimi, tai yra, 95 procentai. Kadangi atsakovės įrodinėjo, jog sutartyje numatyti darbai buvo atlikti 95 procentų apimtyje, turėjo pareigą tai įrodyti. Atsakovės nuomone, tokias aplinkybes pagrindžia išrašas iš šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu. Įvertinus minėtą šalių susirašinėjimą, darytina išvada, jog šie rašytiniai įrodymai nepagrindžia atliktų darbų apimties, kadangi atsakovė savo elektroniniuose laiškuose ieškovei atliktų darbų apimtį įrodinėja savo teiginiu, o ne įrodymais. Kitokių įrodymų (pažymų, aktų) apie konkrečius atliktus rangos darbus, jų kainą, kiekį, kurie pagrįstų, jog rangos sutartimi sutarti darbai atlikti 95 procentų apimtimi, atsakovė nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei į tai, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, tačiau atsakovė teise rinkti įrodymus nesinaudojo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgdama į nustatytą ginčo šalių sutartinių santykių pobūdį, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, atsižvelgdama į tai, jog atsakovė neįrodė, kad sutartimi sutartus darbus įvykdė 95 procentų apimtimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis atliktų darbų akto duomenimis, sąskaitoje – faktūroje nurodyta darbų apimtimi bei kaina, procentaliai nuo bendros sutarties kainos (71500,11 Lt) apskaičiavo atliktų darbų apimtį – tai yra, jog atsakovė atliko 55 procentus numatytų darbų ir pagrįstai priteisė iš atsakovės 2052,00 Eur (7085,13 Lt) delspinigių.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės priešieškinio reikalavimus sprendė ir pasisakė tik dėl procesinių palūkanų, tuo tarpu dėl įstatyminių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo prievolės pažeidimo momento iki bylos iškėlimo teisme, teismas nepasisakė, nors toks reikalavimas sudarė priešieškinio esmę. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais.

Atsakovė priešieškiniu prašė be kitų reikalavimų priteisti 6 procentų dydžio palūkanas už avansinio mokėjimo vėlavimą ir už mokėjimo vėlavimą pagal sąskaitą už kiekvieną pradelstą dieną, iš viso 42858,81 Lt. Atsakovė motyvavo savo reikalavimą tuo, jog esant tarp šalių sudarytam komerciniam sandoriui atsakovei kyla pareiga palūkanas mokėti pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.

Byloje kilo ginčas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Kompensuojamosios palūkanos reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pavyzdžiui, CK 6.415, 6.446 straipsniai). Kompensuojamosios palūkanos bei jų dydžiai taip pat gali būti įtvirtinti specialiuosiuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius prevencijos įstatyme. CK 6.261 str. numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Palūkanos gali būti nustatytos įstatymo arba šalių susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.)

Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias įstatymu numatytas palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir tokia teisė įstatymu garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisių turėtojas pats pasirenka savo teisių gynimo būdą: sutartinį arba sutartinį ir įstatyme nustatytą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2013 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.-3K-3-364/2013).

Iš šalių sudarytos rangos sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog rangovas (atsakovė) turi teisę ieškovei uždelsus sumokėti atsakovei priklausančias sumas sutartyje numatytais terminais ir tvarka, gauti 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo neapmokėtų darbų kainos už kiekvieną uždelstą dieną bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo neapmokėtos sumos (10.1.; 10.3. punktai). Taigi, šalys susitarė dėl sutartinio pažeistos teisės gynimo būdo bei formos – dėl netesybų (delspinigių) ir kompensuojamųjų palūkanų. Toks šalių susitarimas dėl atsakomybės už sutarties pažeidimą atitinka sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) ir neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai, šios sutarties sąlygos šalių nėra ginčijamos. Tačiau atsakovė reikalavo priteisti ne tik 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo neapmokėtų darbų kainos už kiekvieną uždelstą dieną, bet ir 6 procentų dydžio palūkanas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, taip nesilaikydama sutarties 10.3. punkto nuostatų. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Šis įstatymas yra specialus įstatymas, turintis pirmenybę prieš Civilinio kodekso 6.210 straipsnį, nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šiame įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. birželio 29 d. konsultacija "Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo" Nr. A3 – 130).

Esant nurodytoms aplinkybėms, jog kompensuojamųjų palūkanų dydį už laiku nevykdomus mokėjimus šalys numatė rangos sutartyje, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, nagrinėjamam ginčui netaikytinos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos, o kompensuojamos palūkanos už pavėluotus mokėjimus skaičiuotinos vadovaujantis sutarties 10.3 punkte nurodytu palūkanų dydžiu.

Rangos sutartyje šalys numatė, kad ieškovė pirmąjį avansinį mokėjimą (13000,00 Lt) sumoka atsakovei per 2 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo; antrąjį avansinį mokėjimas (8450,00 Lt) – per 10 dienų nuo sutarties pasirašymo; visas kitas sumas pagal atliktų darbų aktą per 15 kalendorinių dienų po sąskaitos – faktūros išrašymo dienos.

Iš byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pirmąjį avansinį mokėjimą (13000,00 Lt) vėlavo sumokėti 10 dienų (nuo 2014-05-07 iki 2014-05-16), antrą avansinį mokėjimą (8450,00 Lt) ieškovė vėlavo sumokėti 55 dienas (nuo 2014-05-13 iki 2014-07-07). Pagal rangos sutarties 10.3 punktą, uždelsus darbų apmokėjimą, už uždelsimo laikotarpį atsakovė turi teisę gauti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo neapmokėtos sumos. Esant tokioms aplinkybėms, palūkanos už pirmąjį avansinį mokėjimą sudaro - 2,14 * 10 dienų = 21,4 Lt (13000,00 Lt*6/100/365), už antrąjį mokėjimą - 1,39 * 55 dienos = 76,45 Lt (8450,00 Lt *6/100/365). Iš viso palūkanų sumą sudaro 97,85 Lt (28,34 Eur). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atliktų darbų aktas pasirašytas vėliau nei nurodyta akto data (2014-06-05), kadangi iš byloje esančių šalių elektroninių susirašinėjimų matyti, kad atsakovė pakoreguotą aktą atsiuntė 2014-07-03 (b. l. 56). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, palūkanos už pavėluotą mokėjimą pagal atliktų darbų aktą nepriteistinos, kadangi pagal atliktų darbų aktą suma sumokėta 2014-07-07.

Atsakovės naudai pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė 344,50 Eur sutartyje numatytas netesybas (delspinigius). Vertinant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius. Taigi jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Nagrinėjamoje byloje priteistinų sutartinių kompensuojamųjų palūkanų dydį sudaro 28,34 Eur, priteistų sutartinių delspinigių dydį sudaro 344,50 Eur, todėl atsakovei reikalaujant tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų, palūkanos įskaitytinos į sutartinius delspinigius, kurie yra didesni, ir iš ieškovės už prievolės įvykdymo termino praleidimą priteistini tik delspinigiai.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės tik delspinigius, kurie sudaro 344,50 Eur.

Įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais teismas rėmėsi priteisdamas palūkanas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, sprendė ir pasisakė dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti kompensuojamas palūkanas, tačiau sutartyje numatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo neapmokėtos sumos priteisė nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, tai yra procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos taip pat priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius.

Atsakovė priešieškinyje reikalavimo priteisti procesines palūkanas nereiškė, tačiau nei ieškovė, nei atsakovė šios sprendimo dalies neskundžia. Kadangi spręsdamas ginčą, kai skundą pateikia tik viena šalis, bei vykdydamas teisingumą, apeliacinės instancijos teismas yra ribojamas CPK 313 straipsnyje įtvirtinto principo, kuriuo vadovaudamasis teismas negali dėl atsakovės (apeliantės) priimti blogesnio sprendimo, nes sprendimą apskundė tik atsakovė (CPK 313 straipsnis), todėl ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas tiek ieškinį, tiek priešieškinį iš dalies, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, nors nevisiškai teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias netesybų bei kompensuojamų palūkanų priteisimą, tačiau iš esmės priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 172,00 Eur žyminį mokestį, atsakovei atidėtas dalies 200,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Kadangi atsakovės reikalavimas buvo priteisti 42858,81 Lt palūkanas, apeliacinės instancijos teismas šį reikalavimą patenkino priteisdamas 97,85 Lt, tai yra atsakovės reikalavimas patenkintas 0,23 procentais. Esant tokioms aplinkybėms, iš ieškovės priteistina 0,40 Eur žyminio mokesčio atsakovės naudai (CPK 93 straipsnis). Iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 200,00 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Daikra“ 200,00 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

Iš ieškovės UAB „Apricum LT“ priteisti 0,40 Eur žyminio mokesčio atsakovei UAB „Daikra“.