- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-23
- Bylos Nr.
- 2S-2036-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02006-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Suinteresuotas asmuo
- Nordea Bank AB, Lietuvoje, UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB DNB bankas, Nordea banko Finland Plc
- Pareiškėjas
- D. V.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ir R. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. V. pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, suinteresuoti asmenys: UAB „Būsto paskolų draudimas“, AB DNB bankas, Nordea banko Finland Plc, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, R. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. G. esmė
Pareiškėja prašė iškelti jai bankroto bylą, fizinio asmens administratoriumi paskirti UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“ įgaliotą asmenį A. U. Nurodė, kad ji su kreditoriais sudarė šias sutartis: 2008 m. birželio 30 d. AB DNB bankas suteikė pareiškėjai bei jos buvusiam sutuoktiniui R. V. 5792,40 EUR vartojimo kreditą pagal 2008 m. birželio 30 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. 2406-2008-46307; 2008 m. vasario 6 d. Nordea Bank Finland Plc suteikė pareiškėjai bei jos buvusiam sutuoktiniui R. V. 107 159 EUR kreditą pagal 2008 m. vasario 6 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. 08/02/S. N. Bank Finland Plc nutraukė su pareiškėja ir jos sutuoktiniu būsto paskolos sutartį ir savo reikalavimo teisę perleido UAB „Būsto paskolų draudimas“. Pareiškėjos ir suinteresuoto asmens R. V. santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (civilinė byla Nr. N2-2289-595/2013). Teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjos ir R. V. prievolės pagal būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/02/21SV ir Nr. 2406-2008-46307 yra solidarios. Po skyrybų su pareiškėja liko gyventi nepilnametė dukra A. V., kurios išlaikymui R. V. kas mėnesį turi mokėti po 500 Lt. Pareiškėja šiuo metu gauna 1000 Lt dydžio darbo užmokestį neatskaičius mokesčių bei 500 Lt dukters išlaikymui, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo ½ buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, kurios vertė 106500 Lt, bei automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1000 Lt. Bendra turto vertė sudaro 109 000 Lt. Nurodo, kad turtinių prievolių įvykdymui yra įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėja negauna tiek pajamų, kad galėtų vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, kurių suma viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau - MMA). Nurodė, kad pareiškėjai būtinųjų poreikių tenkinimui per mėnesį yra reikalinga 870 Lt suma (dukters darželis – 150 Lt/ mėn., maisto produktai – 400 Lt/mėn., telefono mokestis – 20 Lt/mėn., viešojo transporto mokestis – 100 Lt/mėn., kambario nuomos ir komunaliniai mokesčiai – 200 Lt/mėn.). Bankroto proceso metu ši suma padidės iki 1070 Lt (+200 Lt mokestis bankroto administratoriui). Pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėja nesiverčia individualiai ir (ar) ūkininko veikla. Taip pat nurodė, kad jos atžvilgiu nėra iškelta bylų, nėra aplinkybių, išdėstytų Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje, dėl kurių bankroto byla negalėtų būti keliama – pareiškėja atitinka fizinio asmens nemokumo būklę, per pastaruosius 3 m. iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nesudarė sandorių, dėl kurių sudarymo tapo nemoki, neturi žalingų įpročių, nėra bausta už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus LR BK 107, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, taip pat neturi teistumo, jos atžvilgiu nebuvo nutrauktas fizinio asmens bankroto procesas ar nepraėjęs 10 m. laikotarpis nuo fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, jos atžvilgiu nėra iškeltų neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis ji būtų, bankroto bylų.
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja tinkamai neatskleidė duomenų apie turtą. Be to, pareiškėja buvo nesąžininga: neinformavo banko apie papildomus skolinius įsipareigojimus; yra nenuosekli teigdama, kad buto nuomos sutartį sudarė dėl to, kad negalėjo pateikti į jai nuosavybės teise priklausantį butą; be to, nors pareiškėja gauna pajamas, tačiau iš jos pateiktų duomenų nėra matyti, kaip ji siekė atsiskaityti su kreditoriais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesutiko. Jis nurodė, kad 2008 m. vasario 6 d. su pareiškėja ir jos sutuoktiniu R. V. buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. 08/02/21SV, kuria jiems buvo suteiktas 107 159 EUR dydžio kreditas būstui įsigyti. Minėto kredito grąžinimas 2008 m. vasario 15 d. buvo apdraustas bendrovėje. Kredito gavėjams tinkamai nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas nutraukė kredito sutartį ir 2013 m. spalio 6 d. kreipėsi į bendrovę dėl draudimo išmokos gavimo. Bendrovė 2013 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą dėl 98969,48 EUR negrąžinto kredito sumos ir 283,46 EUR nesumokėtų palūkanų už trijų mėnesių laikotarpį draudimo išmokos išmokėjimo. Minėta suma mokama bankui pagal 2013 m. lapkričio 4 d. draudimo išmokos mokėjimo grafiką nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. spalio 20 d.. Bendrovei išmokėjus bankui visą draudimo išmoką, bankas perleis bendrovei reikalavimo teisę kredito gavėjų atžvilgiu pagal kredito sutartį. Pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 4 d. tarp UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir pareiškėjos bei jos sutuoktinio R. V. buvo sudarytas mokėjimų draudimo susitarimas Nr. BPD 040579-1/1095, pagal kurį bendrovė bankui per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. spalio 26 d. sumokėjo 8683,50 EUR. prie 2009 m. lapkričio 4 d. mokėjimų draudimo susitarimo 2010 m. lapkričio 9 d. buvo suformuotas grąžinimo grafikas, pagal kurį D. V. ir R. V. įsipareigojo grąžinti bendrovei 8900,59 EUR, mokant kas mėnesį nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. spalio 25 d. Minėtas susitarimas, pareiškėjai ir R. V. nevykdant sutartinių įsipareigojimų, buvo nutrauktas 2014 m. vasario 27 d. Skola bendrovei – 6455,72 EUR. 2011 m. vasario 28 d. tarp bendrovės ir pareiškėjos bei R. V. buvo sudarytas mokėjimų draudimo susitarimas, pagal kurį bendrovė įsipareigojo bankui susidariusią skolą (išskyrus netesybas) ir mokėti už pareiškėją mėnesines įmokas bankui 12 mėn. Bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2012 m. vasario 27 d. sumokėjo 9262,40 EUR. 2012 m. kovo 16 d. buvo suformuotas grąžinimo grafikas prie 2011 m. vasario 28 d. mokėjimų draudimo susitarimo, pagal kurį D. V. ir R. V. įsipareigojo grąžinti bendrovei 10188,64 EUR per laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2022 m. kovo 25 d. Minėtas susitarimas nutrauktas 2014 m. vasario 27 d. Skola bendrovei – 8979,57 EUR. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja yra galimai nesąžininga, nes nurodo, kad jos pajamos per mėnesį yra 1000 Lt neatskaičius mokesčių, tačiau iš jos kortelės ataskaitos matyti, kad ji, dirbdama kirpėja, gauna ir papildomų pajamų – 2013 m. gruodžio 27 d. jai buvo pervesta 170 Lt už „šukuoseną“, be to, ji neteikia duomenų apie pajamas už paskutinius trejus metus, nėra duomenų apie jos vardu atliktus nekilnojamojo turto sandorius per pastaruosius trejus metus. Suinteresuotas asmuo prašo, kad bankroto administratoriumi būtų paskirtas jų nurodytas asmuo – A. S., patvirtinta 2000 Lt suma, reikalinga bankroto procedūroms atlikti nuo fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepime į pareiškimą prašė, kad klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti teismo nuožiūra pagal byloje surinktus įrodymus. Pažymėjo, kad tarp banko ir pareiškėjos bei R. V. 2008 m. birželio 30 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2406-2008-46307, pagal kurią bankas suteikė 5792,40 EUR vartojimo kreditą iki 2013 m. gegužės 31 d. Įsipareigojimai bankui nėra įvykdyti, šiuo metu vyksta skolos išieškojimas ikiteismine tvarka. Skola bankui 2014 m. kovo 24 d. yra 3342,05 EUR (11 539,43 Lt).
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartimi iškėlė pareiškėjai D. V. bankroto bylą; pareiškėjos D. V. bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administratoriai ir Ko“ įgaliotą asmenį A. U.; nustatė 30 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; patvirtino 200 Lt per mėnesį lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjos D. V. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtino 870 Lt lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį D. V. būtiniesiems poreikiams tenkinti, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatė keturių mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti.
Teismas nustatė, kad pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis R. V. su Nordea bank Finland Plc 2008 m. vasario 6 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/02/21SV dėl 107 159,00 EUR paskolos būstui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, įsigyti, kredito grąžinimo terminas - 2038 m. sausio 25 d. 2008 m. birželio 30 d. pareiškėja ir suinteresuotas asmuo R. V. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2406-2008-46307 su AB NORD banku, kuris suteikė 5792,40 EUR dydžio vartojamąją paskolą iki 2013 m. gegužės 31 d. Pareiškėjos D. V. ir suinteresuoto asmens R. V. santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu, kuriuo įsipareigojimai pagal abi kreditavimo sutartis liko solidarūs, įsigytas būstas padalintas lygiomis dalimis. Suinteresuotas asmuo Nordea Bank Finland Plc Būsto kreditavimo sutartį nutraukė nuo 2013 m. rugsėjo 14 d. Nordea Bank Finland Plc nutraukus Būsto kreditavimo sutartį, bankas kreipėsi į draudiką - UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, ir 2013 m. spalio 31 d. sprendimu dėl draudimo išmokos buvo nutarta išmokėti bankui 98 969,48 EUR negrąžinto kredito sumos ir 283,46 EUR nesumokėtų palūkanų už 3 mėn. laikotarpį. Teismas konstatavo, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ su pareiškėja ir suinteresuotu asmeniu R. V. susitarė dėl išmokėtos draudimo išmokos mokėjimo dalimis (2009 m. lapkričio 4 d., 2010-11-09, 2011 m. vasario 28 d., 2012 m. kovo 16 d.), tačiau nei vienas susitarimas nebuvo tinkamai vykdomas, jie buvo nutraukti 2014 m. vasario 27 d.
Pagal pateiktus dokumentus teismas nustatė, kad pareiškėjos solidari skola UAB „Būsto paskolų draudimas“ yra 8979,57 Lt, skola AB DNB bankui – 2014 m. kovo 24 d. sudarė 3342,05 EUR, suinteresuotam asmeniui „Nordea Bank Finland Plc“, AB, solidari skola 2014 m. kovo 26 d. - 92259,86 EUR ir 284 Lt. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos solidarių skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma preliminariai sudaro 104 581,48 EUR ir 284 Lt. Teismas nustatė, kad pareiškėjos turto balansą sudaro 1000 Lt pajamų per mėnesį (jei R. V. reguliariai mokėtų išlaikymą nepilnametei dukrai – 1500 Lt/ mėn.), ½ dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buto rinkos vertė 2013 m. rugpjūčio 1 d. - 175000 Lt, lengvasis automobilis Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio rinkos vertė – 1000 Lt. Teismas konstatavo, kad pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad kitų pajamų neturi
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja pagal jos turtinę padėtį negali įvykdyti minėtų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, o skolinių įsipareigojimų suma, kurios pareiškėja negali įvykdyti, viršija 25 MMA. Dėl to konstatavo, kad pareiškėja yra nemoki. Teismas pažymėjo, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą ir kad kita Įstatyme numatyta sąlyga bankroto bylos iškėlimui – Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų atvejų nebuvimas.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos išsilavinimas – aukštesnysis, dirba kirpėja, duomenų apie perleistą nekilnojamąjį turtą per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos kėlimo nėra, neteista, žalingų įpročių neturi, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašyta. Teismas, išanalizavęs surinktą medžiagą, proceso dalyvių pateiktus rašytinius įrodymus, apklausęs teisme pareiškėją bei liudytojus, nustatė, kad pareiškėja dirba kirpėja, jos šeimos nemokumą sukėlė tarp sutuoktinių atsiradę nesutarimai, dėl ko buvo nutraukta šalių santuoka, po to nutraukta ir būsto kreditavimo sutartis. Nors santuoka nutraukta tik 2013 m. kovo 22 d., būsto kreditavimo sutartis nutraukta 2013 m. rugsėjo 14 d., tačiau susitarimai su UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokų grąžinimo buvo sudaromi nuo 2009 m., tačiau nebuvo tinkamai vykdomi. Teismo vertinimu, tai patvirtina pareiškėjos paaiškinimus, kad nesutarimai šeimoje prasidėjo apie 2009 m., kada sutuoktinis išvyko dirbti į Norvegiją, nes šeima negalėjo tinkamai vykdyti prisiimtų turtinių įsipareigojimų. Teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktą pareiškėjos sąskaitos išrašą konstatavo, kad nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėja į savo sąskaitą grynais įnešė viso 14 227,63 Lt, t. y. per 10 mėnesių kas mėnesį po 1422,763 Lt. Iš pateiktų metinių pajamų deklaracijų teismas nustatė, kad 2011 m. pareiškėjos pajamos buvo 4620,86 Lt, 2012 m. – 4864,25 Lt, 2013 m. – 8786,44 Lt. Teismas nustatė, kad pareiškėjos 2010 – 2011 m. asmeniniuose užrašuose nurodyta, kad pajamos per 2011 m. buvo 30 786 Lt, vidutiniškai per mėnesį – 2565,50 Lt, o 2010 metais – 28 761,00 Lt, vidutiniškai per mėnesį – 2396,75 Lt (LR CPK 177, 186 str. str.). Teismas konstatavo, kad pareiškėja neneigė, jog tai jos asmeniniai darbo kalendoriai, kuriuose ji fiksavo informaciją apie klientus ir gautas pajamas, tačiau detaliau paaiškinti negalėjo. Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, darbo sutartį su UAB „Anivera“, kurioje nurodyta, nustatė, kad pareiškėja dirba 0,5 etato, nors posėdžio metu nurodė, kad dirba pilnu etatu. Teismo vertinimu, nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įneštų pinigų sumos nepaneigia abejonių pareiškėjos nesąžiningumu paaiškinimas, kad ji šias sumas surenka pirkdama kosmetines priemones darbui kartu su kitomis kirpėjomis. Nors pateiktų įrodymų analizė sudaro pagrindą abejoti pareiškėjos sąžiningumu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo išvadai apie jos nesąžiningumą konstatuoti tik pagal šiuos duomenis. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytai sąlygai – asmens sąžiningumui paneigti pagrindai yra numatyti šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje. Minėtas Įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas detalizuoja, kokiais skolininko nesąžiningumo atvejais teismas privalo atsisakyti iškelti bankroto bylą. Kitų duomenų, teismo vertinimu, patvirtinančių pareiškėjos akivaizdų nesąžiningumą, byloje nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas (Kauno apygardos teismo 2014-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-789-221/2014). Dėl to teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės dėl galimo pareiškėjos nesąžiningumo, nenurodant visų gaunamų pajamų, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą.
Teismo vertinimu, pareiškėjos gaunamos pajamos ilgus metus neleistų padengti skolų sumų. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas, siekiama kreditorių pagalba atstatyti pareiškėjos mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek pareiškėjos, tiek kreditorių interesus. Be to, iškėlus bankroto bylą, kils pareiga bankroto administratoriui patikrinti pareiškėjos sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali įvykdyti prievolių kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais (Įstatymo 12 straipsnio 3 dalis), taip pat gaunamas pajamas. Galiausiai, kreditoriams bankroto procedūros metu Įstatymas numato svertus kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą ir įtakoti bankroto procesą (gauti iš bankroto administratoriaus informaciją, veiklos ataskaitas, motyvuotai reikalauti atstatydinti, pritarti planui, kontroliuoti plano įgyvendinimą, reikalauti nutraukti bankroto bylą, kt.).
Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas iškelti pareiškėjai bankroto bylą, nes ji yra nemoki ir nenustatyti Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatyti atvejai. Teismas, atsižvelgęs į FABĮ 8 straipsnio 5 dalies nuostatas, numatančias, kad plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 4 mėn. nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, padarė išvadą, kad pareiškėjos pasiūlyto bankroto administratoriaus paslaugų kaina yra mažesnė nei suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“, todėl bankroto administratoriumi paskyrė A. U..
Įvertinęs teismui pateiktą informaciją apie bankroto administratoriui reikalingų lėšų per mėnesį sumą (200 Lt/mėn.), reikalingos bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, pagrindimą, laikė, kad nurodyta 200 Lt per mėn. suma yra protinga ir pagrįsta, todėl ją patvirtino (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Atsižvelgdamas į pareiškėjos nurodytas sumas, reikalingas kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti, įvertinęs tai, kad suinteresuoti asmenys prieštaravimų dėl tokių sumų nereiškė, o pareiškėjos šeimoje auga nepilnametė duktė, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, teismas patvirtino pareiškėjai kiekvieną mėnesį reikalingą pinigų sumą - 870 Lt (T. 1, b.l. 2, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 9 punktas).
I. A. skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti pareiškėjai D. V. bankroto bylą; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iškėlė bankroto bylą pareiškėjai. Teismas nustatė, kad pareiškėja, dirbanti kirpėja, slėpė ir slepia pajamas, iš kurių galėtų dengti skolas kreditoriams. Dėl to jos veiksmai kreditorių atžvilgiu nesąžiningi (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Be to, ir pati pareiškėja nepaneigė to, kad gauna neoficialių pajamų ir jas slepia nuo kreditorių. Pareiškėja siekia dirbtinai sumažinti savo mokumą ir nesistengia dengti skolų. Tokio asmens bankrotas reikštų skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros pažeidimą.
2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pareiškėja prisiėmė naujus įsipareigojimus suprasdama, kad taip tik didina savo skolų naštą ir tai padarė pažeisdama pareigą informuoti banką, kas laikytina nesąžiningu elgesiu kreditoriaus atžvilgiu. 2008 m. vasario 6 d. pareiškėja su buvusiu sutuoktiniu (kredito gavėjai) sudarė su banku būsto kreditavimo sutartį, o 2008 m. birželio 30 d. - su AB DNB banku kreditavimo sutartį vartojimo poreikiams tenkinti. 2008 m. vasario 6 d. kreditavimo sutarties bendrosios dalies 14.1.2. punkte yra numatyta sąlyga, kad kredito gavėjas ne vėliau kaip per 10 d. privalo raštu informuoti banką apie skolinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis prisiėmimą kitoms kredito įstaigoms, jeigu bendra įsipareigojimų suma viršija 5000 Lt. Pareiškėja banko neinformavo apie savo turtinės padėties pabloginimą, sumažino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriumi, todėl buvo nesąžininga.
3. Neatskleidus tikrųjų pareiškėjos gaunamų ir gautinų pajamų, nėra galimybės objektyviai spręsti dėl turto ir įsipareigojimų santykio. Nenustačius vieno iš turto objektų (pajamų), nėra įmanoma padaryti išvados (o ne prielaidos) apie pareiškėjos galimybes padengti skolas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo R. V. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti pareiškėjai D. V. bankroto bylą; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl suinteresuoto asmens AB Nordea Bank Finland Plc argumentų (CPK 185 straipsnis, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismas nenurodė, kad minėtas asmuo pateikė atsiliepimą, kad jis nesutinka su bankroto bylos iškėlimu pareiškėjai, taip pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi vienos iš proceso šalių atsiliepimo motyvai buvo nevertinti, tokia teisinė situacija vertintina kaip bylos išnagrinėjimas neįtraukus procese turinčio dalyvauti asmens (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
2. FABĮ nuostatų prasmė ir esmė yra ta, kad šio įstatymo nuostatų taikymas ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas (ar neiškėlimas) konkrečiam asmeniui turi sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą ir visais atvejais yra būtina siekti teisingos teik skolininko, tiek jo kreditorių interesų pusiausvyros, nepiktnaudžiaujant suteiktomis teisėmis. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos sandorių, kurie atitiktų bent vieną CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, t. y. pareiškėja nepateikė įrodymų apie tokių sandorių nesudarymą. Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėja neneigė, kad asmeniniuose darbo kalendoriuose fiksavo informaciją apie klientus ir gautas pajamas, tačiau detaliau paaiškinti negalėjo. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog į jos sąskaitą įneštos pinigų sumos yra iš asmenų surinktos pinigų sumos, skirtos kosmetinėms priemonėms pirkti. Tai reiškia, kad pareiškėja neatskleidė savo tikrųjų pajamų, todėl yra nesąžininga. Bylą nagrinėjęs teismas iš esmės atleido pareiškėją nuo įrodinėjimo pareigos, nes formaliai sutiko su pozicija, kad ji yra nemoki, kad jos gaunamos pajamos yra minimalios ir kad ji yra sąžininga FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies prasme.
3. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pareiškėjas turi pridėti ir pateikti teismui fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas, o FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis. Pareiškėja kreipdamasi į teismą nenurodė aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad ji atliko kokius nors veiksmus siekiant padidinti pajamas: pareiškėja nesikreipė į darbo biržą dėl geriau apmokamo darbo, nesiėmė veiksmų siekiant sumažinti skolas ar padidinti pajamas.
4. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad šios bylos nagrinėjimo metu nustačius aplinkybes dėl galimo pareiškėjos nesąžiningumo, nenurodant visų pajamų, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą, nes iškėlus bankroto bylą paskirtas administratorius turės galimybę ne tik pareiškėjos sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus, bet ir pareiškėjos gaunamas pajamas. Be to, teismas pažymėjo, kad kreditoriams bankroto procedūros metu numato svertus kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą. Šios teismo išvados yra neteisėtos ir prieštarauja bankroto bylos iškėlimo instituto paskirčiai, tikslams, bei teismui įstatymo leidėjo keliamoms pareigoms. Tik teismas turi teisę ir pareigą galutinai preziumuoti fizinio asmens bankroto bylų iškėlimo pagrindų buvimą ar nebuvimą. Nurodyti teismo teiginiai siekiant perkelti teismui paskirtas funkcijas dėl pareiškėjos sąžiningumo bankroto administratoriui ar kreditoriams yra teisiškai nelogiški ir subjektyvūs. Pareiškėjos sąžiningumas yra lemiamas veiksnys bankroto bylos iškėlimui, todėl jo nustatymas negali būti perkeliamas vėlesnėms bankroto procedūros stadijoms ar apeliuojant bankroto administratoriaus ir kreditorių teisėmis. Teismas formaliai nutarė iškelti bankroto bylą, nes bankroto bylos iškėlimo procedūrą laikė mažiau teisiškai reikšmingą nei tolimesnį bankroto procesą, kurio metu ir bus galima detaliau aiškinti tiek dėl pareiškėjos sąžiningumo, tiek dėl jos realių pajamų, o kreditoriai galės kontroliuoti administratoriaus veiklą.
5. Skundžiamojoje nutartyje esantis teismo formalumas ir nekonkretumas nėra suderinamas su privalomais teisėtumo ir šalių lygiateisiškumo principais. Tik tuo atveju jeigu skundžiamojoje teismo nutartyje būtų aiškiai pagrįsti bankroto bylos iškėlimo pagrindai, o ne formaliai konstatuojamas pareiškėjos nemokumas, bei vadovaujantis CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktu būtų aiškiai ir vienareikšmiai pasisakyta dėl visų suinteresuotų asmenų išdėstytų motyvuotų prieštaravimų pareiškėjos bankroto bylos iškėlimui bei nurodoma su kuriais teismas sutinka, o kuriuos atmeta, užtikrinama proceso šalies teisė į pagrįstą teismo sprendimą bei teisingą teismo procesą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskiruosius skundus pareiškėja D. V. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti.
Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiraisiais skundais argumentai:
1. Dėl pareiškėjos nesąžiningumo. Priešingai nei nurodyta atskiruosiuose skunduose, pareiškėja neslepia savo pajamų nuo kreditorių. Pareiškėja teigia, kad ji gauna arbatpinigių, tačiau šie pinigai negali sudaryti ir nesudaro pagrindinių pareiškėjos pajamų. Be to, pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis savo įsipareigojimus kreditoriams vykdė, vadinasi, pareiškėja dalį neoficialių pajamų skyrė skoliniams įsipareigojimams vykdyti. Pareiškėja stengėsi išnuomoti butą ir atsiskaityti su kreditoriais, todėl nepagrįstas atskirųjų skundų teiginys, kad ji nesiekė gauti papildomų pajamų. Pareiškėjos nemokumą lėmė ne nesąžiningas jos elgesys, o objektyvios aplinkybės: per nekilnojamojo turto bumą įsigytas brangus nekilnojamasis turtas, jo remontui paimta vartojamoji paskola, sutuoktinio atleidimas iš gerai apmokamo darbo, jo priverstinė emigracija į Norvegiją ir sumažėjusios šeimos pajamos. Pareiškėja liko viena auginti vaiką ir turėdama tik profesinį išsilavinimą negalėjo po skyrybų visiškai pasirūpinti savimi, išlaikyti nepilnametį vaiką bei dengti tiek savo, tiek buvusio sutuoktinio skolas.
2. Dėl pareiškėjos padaryto kreditavimo sutarties pažeidimo ir jo vertinimo. Tai, kad pareiškėja neinformavo suinteresuoto asmens Nordea Bank AB apie paimtą kreditą vartojimo poreikiams tenkinti, gali būti vertinamas tik kaip prievolės informuoti banką nevykdymas, o ne kaip priežastis, kuri lėmė pareiškėjos nemokumą. Be to, būsto paskolos sutartyje nėra numatytas draudimas ar kokia kita įtaka imti ar neimti vartojimo paskolos. AB DnB NORD bankas, suteikdamas vartojimo paskolą, vertino būsimų kreditorių finansinius pajėgumus ir jam buvo žinomas faktas, kad yra paimta būsto paskola. Ši paimta paskola negali būti vertinama kaip nesąžiningas veiksmas, nes paskola suteikta ne žalingiems įpročiams tenkinti ar švaistymui, o šeimos poreikių tenkinimui.
3. Dėl galimybės objektyviai nustatyti pareiškėjos pajamas. Teismas, nagrinėdamas bylą ištyrė visus pateiktus įrodymus, taip pat vertino pareiškėjos darbo kalendorius, todėl atskirųjų skundų teiginiai, kad pajamos nėra nustatytos, nepagrįsti. Teismui užteko įrodymų, kad konstatuoti pareiškėjos nemokumą.
4. Dėl CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo. Teismo nutartis motyvuota, įrodymai ištirti ir įvertinti, be to, pats suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB nesiskundžia dėl jo teisių į teisingą procesą pažeidimo nenurodo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutartis su suinteresuotu asmeniu Nordea Bank AB nutraukta, jis gauna draudimo išmoką, todėl teisinį suinteresuotumą turi ne bankas, o UAB „Būsto paskolų draudimas“.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis pareiškėjai iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.
FABĮ 1 str. 1 d. numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai yra užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 str. 1 d. numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas MMA ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjos solidarių skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję suma sudaro 104 581,48 EUR ir tai akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 25 000,00 Lt ribą.
Nesutikimą su tokia pirmos instancijos teismo pozicija dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai D. V. apeliantai iš esmės grindžia argumentais, kad pirmos instancijos teismas neįvertino pareiškėjos sąžiningumo pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.
Kaip jau buvo minėta, FABĮ 1 str. 1 d. numatyta, jog įstatymo paskirtis - sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, tačiau įstatymo 5 str. 8 d. įvirtintos sąlygos, kurioms esant teismas turėtų atsisakyti kelti bankroto bylą. Visų pirma, nesąžiningumas Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme suprantamas ne kaip pareiškėjos sąžiningumas apskritai, bet FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytų atvejų prasme. FABĮ išskirti du atvejai, kai fizinis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu: 1) jeigu jis su kitu asmeniu sudaro sandorį, kuris pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo; 2) jeigu jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Toks teisinis reglamentavimas leidžia teismui daryti išvadą, jog fizinio asmens sąžiningumas turi būti vertinamas FABĮ 5 str. 8 d. numatytų sąlygų ribose ir teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo, kadangi – vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius. Todėl nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas abejoti pareiškėjos sąžiningumu, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo išvadai konstatuoti apie pareiškėjos D. V. nesąžiningumą.
Apeliacinis teismas akcentuoja, kad civilinėje teisėje yra įvirtinta sąžiningumo prezumpcija. Tačiau CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo išimtis ir šiame straipsnyje išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t.y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ar kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Pažymėtina ir tai, kad byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos sudarytų sandorių, kurie atitiktų bent vieną CK 6.67 str. įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, nes apeliantai nepateikė įrodymų apie tokių sandorių sudarymą. Todėl remiantis virš išdėstytu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu FABĮ 5 str. 8 d. numatytų sąlygų ribose.
Apeliantas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių atskirajame skunde nurodo, kad pareiškėja slėpė ir slepia pajamas iš kurių galėtų dengti skolas kreditoriams, tačiau teismas to nelaikė pakankamu nesąžiningumu, tam, kad atsisakytų iškelti bankroto bylą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su banko argumentais, kad pareiškėja slepia pajamas, nes teismas negali vadovautis prielaidomis, o byloje nenustačius jokių objektyvių aplinkybių, t.y. atitinkamų valstybės institucijų konstatavimo apie pareiškėjos lėšų slėpimą ar vengimą mokėti mokesčius, apelianto argumentai atmestini. Tuo tarpu iš byloje esančių pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad pareiškėja teismo posėdžio metu pripažino, kad jai, kaip kirpėjai, yra paliekami arbatpinigiai. Tačiau arbatpinigiai nesudaro ir pagal savo esmę negali sudaryti tokių pajamų, kuriomis pareiškėja galėtų padengti kreditorinius įsiskolinimus.
Apeliantai taip pat nesutinka su tuo, kad pareiškėja yra sąžininga, kadangi jau po 2008-02-06 sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. BK08/02/21SV, pareiškėja bei jos sutuoktinis su AB DnB Nord bankas 2008-06-30 sudarė kreditavimo sutartį vartojimo poreikiams tenkinti (kredito suma 5 792,40 EUR). Pareiškėja neinformavo banko apie savo turtinės padėties pabloginimą ir tokiu būdu banko atžvilgiu buvo nesąžininga sumažindama skolos padengimo galimybes.
Apeliantai pažymi, kad pareiškėja turėjo suvokti, jog tokiais savo veiksmais ji sunkino savo finansinę padėtį ir toks elgesys, sudarant vartojimo kredito sutartį, turint didelių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, rodo pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu.
Apeliacinio teismo vertinimu, pareiškėjos ir jos sutuoktinio vartojimo kredito sutarties sudarymas neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjos nemokumui, nes byloje kreditorius neįrodė, kad būtent vartojimo kreditas lėmė pareiškėjos nemokumą. Pažymėtina ir tai, kad AB DnB Nord bankas suteikdamas vartojimo kreditą turėjo vertinti pareiškėjos ir jos vyro R. V. finansinius pajėgumus ir bankui turėjo būti žinomas faktas, kad sutuoktiniai D. ir R. V. buvo gavę kreditą iš kito banko. Todėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesį nepranešant bankui apie pasiimtą vartojamąjį kreditą, apeliacinis teismas vertina kaip prievolių pagal sandorį pažeidimą, o ne nesąžiningumą FABĮ prasme.
Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai ir nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Be to, pažymėtina ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam nagrinėjamos bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde ir atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, taip pat civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjos nemokumo ir sąžiningumo padarė įvertinęs būtinas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant tuos klausimus ir daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.