- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- 2A-427-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00695-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Aušra Baubienė, Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Kategorijos
- 27.3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Viritra“, atsakovo V. K. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-885-753/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Viritra“ ieškinį atsakovui V. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui R. K., dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo 73 470,14 Lt turtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-06-25 Kauno apygardos nutartimi, kuria iškelta bankroto byla UAB „Viritra“, jos valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. Tačiau administratoriui buvo perduota tik dalis bendrovės dokumentų, su kuriais susipažinęs, administratorius nustatė, kad bendrovė jau 2008-01-01 buvo nemoki, dirbo nuostolingai, todėl įmonės vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nevykdė šios pareigos, todėl ieškovė prašė priteisti 73 470,14 Lt žalą, kurią sudarė bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, apskaičiuoti 2013-01-16 (teismui patvirtinus kreditorių reikalavimus).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovei 29 656,09 Lt žalos atlyginimą, 2 712,51 Lt bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – 889,68 Lt žyminį mokestį ir 45,31 Lt procesines išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, taip pat priteisė iš ieškovės atsakovui 2 534,67 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad atsakovas dėl savo teisinės padėties neabejotinai žinojo, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų ir dėl to nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos, galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė nuo 2009 metų buvo nemoki, dirbo nuostolingai. Remdamasis UAB „Viritra“ balansais, atsakovo paaiškinimais, jog nuo 2009-12-31 sau nemokėjo darbo užmokesčio, kad pats nešė savo asmenines lėšas į įmonę tikslu atgaivinti įmonės veiklą, ir įvertinęs Kauno apygardos teismo 2012-06-25 nutartimi, kuria buvo iškelta bankroto byla, nustatytus įsipareigojimus, teismas sprendė, kad atsakovui įvykdžius pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo galima išvengti kreditorių reikalavimų padidėjimo. Kadangi jau nuo 2009 metų įmonė buvo nemoki, dirbo nuostolingai, o bankroto byla ieškovei iškelta 2012-06-25, todėl teismas sprendė, kad atsakovui laiku įvykdžius ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą pateikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei dalies kreditorių reikalavimų padidėjimo buvo galima išvengti, nes iki bankroto bylos iškėlimo VSDFV Kauno skyriaus ir Kauno VMI duomenimis bendrovei dėl naujai priskaičiuojamų įmokų ir delspinigių skolos biudžetams išaugo iki 29 656,09 Lt. Spręsdamas dėl priteistino žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas siekė atgaivinti įmonės veiklą savo asmeninėmis lėšomis, dalį skolinių įsipareigojimų kaip laiduotojas padengė gera valia, kad nuo 2009-12-31 nemokėjo sau darbo užmokesčio, augina du nepilnamečius vaikus, ieškovės prašomą priteisti 73 470,14 Lt sumą žalai atlyginti sumažino iki 29656,09 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas skundžiamoje dalyje neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas įvertinus ne visus įrodymus ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Nurodo šiuos skundo argumentus:
1) Teismas netinkamai įvertinęs įrodymus nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį dėl to, kad atsakovas siekė atgaivinti bendrovės veiklą savo asmeninėmis lėšomis. Byloje esantys kasos žiniaraščiai ir kasos išlaidų orderiai patvirtina, kad atsakovas iš įmonės kasos, kuri buvo areštuota, išėmė 92 165,59 Lt grynųjų pinigų tam nesant jokių pagrindžiančių dokumentų. Atsakovas savo poziciją grindžia kasos pajamų orderių kopijomis, kurios neva patvirtina, kad atsakovas įnešė į bendrovės kasą tam tikrą kiekį grynųjų pinigų, tačiau tokie dokumentai nebuvo perduoti administratoriui, todėl atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu. Atsakovo pateiktos UAB „SKS Auditas“ pažymos, kuriomis apeliantas grindžia skolinimo bendrovei faktus, gali neatitikti faktinės situacijos vien todėl, kad pats vadovas teikė šiai įmonei realybės neatitinkančius dokumentus (jo ir jo motinos pasirašytus kasos pajamų orderius), o bendrovės kasos niekas niekada faktiškai netikrino. Bendrovėje niekada nebuvo atlikta metinė inventorizacija, todėl visi UAB „SKS Auditas“ dokumentai nepagrįsti jokiais įrodymais.
2) Aplinkybė, kad atsakovas atsiskaitė su bendrovės kreditoriumi pagal Laidavimo sutartį, neturi jokios reikšmės šioje byloje. Laidavimo sutartis nebuvo pateikta į bylą, tačiau iš antstolės M. L. 2014-02-03 rašto bei 2014-04-23 Banko DNB rašto Nr. 30.56-17/547 matyti, kad atsakovas ne geranoriškai atlygino DNB banko kreditorinį reikalavimą pagal 2007-10-04 Laidavimo sutartį Nr. 200710F-1275-G, o tik pradėjus vykdyti teisme išduotą vykdomąjį raštą. Tai rodo dar didesnį atsakovo neatsakingumą ir nesąžiningumą, nes jis, būdamas bendrovės vadovu ir žinodamas, kad ji yra nemoki, iš karto nevykdė laiduotojo pareigos bankui. Todėl teismas neteisingai taikė laidavimo santykius reglamentuojančias teisės normas ir dėl to nepagrįstai sumažino žalos dydį.
3) Teismas negalėjo mažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad atsakovas nemokėjo sau atlyginimo. Atsakovas šį faktą grindžia UAB „SKS Auditas“ pažyma, kuri negali būti vertinama neginčijamu įrodymu.
4) Atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) prasidėjo dar 2008 m., o jo šeimyninė padėtis pasikeitė vėliau, todėl atsakovas, siekdamas išvengti žalos atlyginimo, negali remtis savo šeimyninėmis aplinkybėmis, jomis negalima manipuliuoti, siekiant išvengti įstatymuose numatytų pareigų vykdymo ar atsakomybės, kilusios už netinkamą pareigų vykdymą.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinys, naikintina, kadangi teismas išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nesilaikė formuojamos praktikos. Nurodo šiuos skundo argumentus:
1) Atsakovui civilinė atsakomybė taikyta nenustačius visų jos taikymo sąlygų. Teismas neatskleidė ir nepagrindė, kaip ir kokiu būdu, t. y. kokiais konkrečiais veiksmais ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys. Teismas nenustatė, kada teismo nustatyta žala susiformavo ir kaip ji kito. Byloje turi būti nustatinėjama ir įvertinta, ar teismo priteista žala susiformavo iki įmonei tampant nemokiai, t. y. iki 2009 metų pradžios, už ką apeliantas nėra atsakingas, ar įmonei jau tapus nemokia. Iš UAB „SKS auditas“ 2014-08-01 ir 2014-08-13 pažymų, parengtų vadovaujantis ieškovės pirminiais buhalteriniais dokumentais ir buhalteriniais registrais, matyti, kad 2009-01-01 ieškovė kreditoriams turėjo iš viso 51 867,56 Lt dydžio finansinius įsipareigojimus, kurie susiformavo iki 2009-01-01, o tų pačių kreditorių 2012 metais bendra pareikštų reikalavimų suma, patvirtinta ieškovės bankroto byloje, yra 9 294,16 Lt mažesnė, t. y. tik 42 573,40 Lt, nes jie buvo dalinai apmokėti iki įmonei iškeliant bankroto bylą. Apelianto vertinimu, jo veiksmai objektyviai negali būti laikomi neteisėtais veiksmais, nes įmonės įsipareigojimai ženkliai sumažėjo, su daugeliu kreditorių buvo atsiskaityta, todėl nėra pagrindo jo civilinei atsakomybei kilti, nes nėra nustatyti neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšis tarp ieškovės nurodomų esą neteisėtų veiksmų ir tariamai padarytos žalos. Be to, neigiamas nuosavas kapitalas nuo 2008 m. pabaigos, kai jis buvo -151 219 Lt sumažėjo iki -53 470 Lt 2013 m. Įmonės finansinė būklė gerėjo ir todėl, kad jis įnešdavo savo asmenines lėšas, nebemokėjo sau atlyginimo, savo lėšomis padengė banko skolą.
2) Teismas priteisė 29 656,09 Lt dydžio žalą, t. y. sumą, kurią bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė skola VMI ir Sodros biudžetams, tačiau to nepakanka apelianto civilinei atsakomybei kilti, kadangi teismas nenustatė ir nepagrindė, kada ši žalos suma susiformavo, kokio dydžio skola buvo iki 2009 m. pradžios ir kokia apimtimi ši skola padidėjo po 2009 metų. Tai svarbi bylos aplinkybė, nes už įvardinamą skolą, kuri susiformavo iki 2009 metų, apeliantas negali būti atsakingas, o tuo atveju, jeigu įvardinamas įsiskolinimas Kauno skyriaus VMI ir VSD Fondo biudžetui nuo 2009 m. pradžios nedidėjo arba netgi mažėjo, tai ir šiuo atveju apeliantas negali būti laikomas atsakingu už šią teismo nustatytą esą apelianto padarytą žalą. Apeliantas nurodo, kad įmonei padaryta žala laikytinas įmonės nemokumo metu išaugęs kreditorių skolų dydis dėl bankroto laiku neiniciavimo, t. y. tik ta apimtimi, kuria išaugo skolos ir kurios įmonė negali padengti dėl savo turimo turto trūkumo, todėl teismas privalėjo vertinti bankroto administratoriui perduoto įmonės „Viritra“ turto rinkos vertę, nurodytą 2012-11-30, 2012-12-03 turto priėmimo–perdavimo aktuose, nes šia perduoto turto rinkos verte taip pat bus dengiami ieškovo kreditorių reikalavimai. Perduoto turto rinkos verte privalėjo būti mažinamas žalos dydis, tačiau teismas šių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, taip pat nenustatė ieškovės skolininkų ir jų bendros įsiskolinimo sumos. Be to, žalos dydis mažintinas ir 33 914,12 Lt suma, nes ši suma pagal teismo patvirtintus kreditorių kreditorinius reikalavimus, remiantis UAB „SKS audito“ 2014-08-01 ir 2014-08-13 pažymomis, susidarė iki 2009-01-01.
3) Teismas nepagrįstai, pažeisdamas imperatyvias teisės normas, tenkino ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi byla išnagrinėta 2014-09-25 teismo posėdyje, o ieškovė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė jau išnagrinėjus bylą iš esmės, sąskaita išrašyta ir apmokėta taip pat jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Be to, sąskaitą, išrašytą ieškovei, apmokėjo ieškovės bankroto administratorius iš savo asmeninių lėšų, todėl darytina išvada, kad ieškovė bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, jas patyrė bankroto administratorius asmeniškai. Sprendimas šioje dalyje nepagrįstas ir dėl to, kad teismas, nurodydamas, jog šalių išlaidas priteisia proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, ir priteisdamas iš apelianto ieškovei 2 712,51 Lt sumą, o apeliantui iš ieškovės – 2 534,67 Lt sumą, nesilaikė proporcingumo principo. Įvertinus teismo priteistų sumų dydį matematiškai, matyti, kad ieškovės reikalavimas patenkintas 40,36 % apimtimi, todėl ieškovei turėjo būti priteista ne 2 712,51 Lt, o 1 794,71 Lt, skaičiuojant 40,36 % nuo visos ieškovės išlaidų sumos 4 446,75 Lt. Ieškovės ieškinio nepatenkinti reikalavimai sudaro 59,64 %, todėl apeliantui turėjo būti priteista ne 2 534,67 Lt, o 3 876,10 Lt bylinėjimosi išlaidų nuo patirtos bendros 6 499,16 Lt bylinėjimosi išlaidų sumos.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai skunde teigia, kad atsakovo skunde nurodyta asmeninių lėšų įnešimo į įmonės kasą aplinkybė neatitinka tikrovės, kadangi šią aplinkybę patvirtinta laikotarpiu 2007-11-07–2009-04-14 išrašyti kasos pajamų orderiai, UAB ,,SKS Auditas“ 2014-05-30 pažyma. Ieškovė taip pat nepagrįstai teigia, kad atsakovas neteisėtai iš įmonės kasos išėmė 92 165,59 Lt, kadangi bet kokių piniginių sumų išėmimas iš įmonės kasos visada buvo pagrindžiamas išlaidų ar kitais dokumentais, o be to, šis argumentas nėra susijęs su nagrinėjamu ginču. Nepagrįsti skundo argumentai, kad administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, kadangi dokumentų ir turto perdavimo faktą patvirtinta net septyni byloje esantys perdavimo aktai. Atsakovas taip pat nesutinka, kad UAB ,,SKS Auditas“ pažymos vertintinos kritiškai, kadangi atsakovas su šia įmone buhalterinių paslaugų sutartį sudarė jau įmonei iškėlus bankroto bylą siekiant sutvarkyti įmonės buhalterinis dokumentus ir juos perduoti administratoriui ir pažymos parengtos pirminių buhalterinių dokumentų pagrindu. Atsakovas nesutinka su apeliante, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, kurių pagrindu sumažino priteistinos žalos dydį. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas įvykdė 38 341,07 Lt prievolę bankui ir nors tai nebuvo tiesioginis asmeninių lėšų įnešimas į įmonę, tačiau šios lėšos panaudotos įmonės interesais. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovui nebuvo mokamas atlyginimas, nes neišmokėta suma buvo pagerinta kreditorių finansinė padėtis. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į šeimyninę padėtį, kadangi priteisiant žalos atlyginimą mažamečiai vaikai neturi nukentėti. Atsakovas sutinka su ieškovės skundo argumentu, kad teismas nenurodė motyvų, kuo remdamasis sprendė, kad atsakovas atsakingas už 29 656,09 Lt dydžio žalą.
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nesutinka su skundo argumentu, kad teismas nenustatė atsakovo būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Faktas, kad įmonės kreditorių finansinių reikalavimų negalima patenkinti iš įmonėje esančio turto ir jos vadovas trejus metus nesikreipė dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo yra pakankamas pagrindas taikyti vadovui civilinę atsakomybę už kreditoriams padarytą žalą, kurią sudaro faktiškai patvirtinti įmonės kreditorių finansinių reikalavimų dydis. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pareikštas teismo posėdyje, o tai, kad jas pagrindžiančios sąskaitos buvo pateiktos vėliau, nepažeidė bylos koncentruotumo principo ir dėl to ieškovė neturėtų prarasti teisės į išlaidų atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, atlyginimą aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, pripažindamas atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus, veiksmus jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo neteisėtais, dėl kurių bendrovei ir jos kreditoriams atsirado žala. Ją pirmosios instancijos teismas nustatė, remdamasis bendrovės įsiskolinimu valstybės ir VSDF biudžetams, kuris buvo nustatytas bankroto bylos iškėlimo metu, t. y. 2012-06-01. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka abi šalys. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį, kadangi žala bendrovei yra patvirtintų kreditorių reikalavimų bendra suma, be to, nepagrįstai vertino atsakovo veiksmus, jam įnešant lėšas bendrovės veiklai, nemokant sau atlyginimo ir atsiskaitant su ieškovės kreditoriumi (banku) pagal atsakovo pasirašytą laidavimo sutartį, kaip pagrindą mažinti žalos atlyginimą. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai nenustatė nei žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, kadangi netyrė, kokie kreditorių reikalavimai buvo tuomet, kai atsirado sąlygos iškelti bankroto bylą, ir kaip jie kito laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo teismo nutartimi, o nustatydamas žalos dydį, nevertino administratoriui perduoto turto ir jo vertės bei debitorių įsiskolinimų.
Dėl priežastinio ryšio tarp vadovo neteisėtų veiksmų, jam savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, ir žalos bei žalos dydžio nustatymo
Byloje nekyla ginčo dėl to, kad ieškovės bendrovė nuo 2009 m. pradžios faktiškai jau buvo nemoki, ką patvirtina ir 2008-12-31 finansinės atskaitomybės duomenys (t. 1, b. l. 28–31), ir kad bankroto byla šiai bendrovei buvo iškelta tik Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi pagal kreditoriaus paduotą pareiškimą (t. 1, b. l. 8–9). Tokiu būdu neginčijama aplinkybė, jog atsakovas, kaip šios bendrovės vadovas, nevykdė įstatyme (LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje) numatytos pareigos įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), t. y. bendrovei tapus nemokia kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl dėl šių veiksmų atsiradus žalai vadovas privalo ją atlyginti ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ginčas byloje kilo dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp nustatytos žalos ir nurodytų neteisėtų vadovo veiksmų nustatymo.
Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011). Vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei atsirasti. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą.
Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo, kaip įmonės vadovo, neteisėtus veiksmus, tačiau nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, susijusias su žalos ir jos dydžio nustatymu ir faktiškai visiškai nepagrindė priežastinio ryšio aplinkybių (CPK 185 straipsnis), kas sudaro atsakovo apeliacinio skundo esmę. Pirmosios instancijos teismas žala, atsiradusia dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, laikė bankroto bylos iškėlimo metu teismo nutartimi 2012-06-01 nustatytą VMI administruojamų mokesčių skolą – 26 488,51 Lt sumai ir skolą VSD fondo biudžetui – 3 167,58 Lt sumai. Teismas nenurodė, kodėl būtent tai yra žala ir būtent tokio dydžio žala ir kodėl ši žala yra būtent atsakovo neteisėtų veiksmų, jam savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, pasekmė.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G. , bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).
Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad vadovo atlygintinos žalos dydis turi būti nustatinėjamas konkrečioje byloje vertinant nustatytų aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę. Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiui, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nuotekų priežiūra“ v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-453/2014).
Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė nuo 2009 m. pradžios, kai pagal 2008-12-31 finansinės atskaitomybės duomenis jau tapo aišku, kad įmonė yra faktiškai nemoki, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Pažymėtina, kad neteisėtų veiksmų atlikimo momentas turėtų būti nustatytas konkrečia finansinės atskaitomybės sudarymo data, suteikusia galimybę atsakovui sužinoti apie įmonės nemokumą leidžiančias konstatuoti aplinkybes. Nustačius šį momentą reikia nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo iš karto po sąlygų iškelti bankroto bylą atsiradimo ir kokie pradelsti finansiniai įsipareigojimai buvo tuomet, kai Kauno apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Virita“. Tik nustačius šių dydžių skirtumą bus galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius įmonė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Nustačius nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dydį teismas galės konstatuoti, kokio dydžio žalą ieškovui turi pareigą atlyginti atsakovas. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir bendrą išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, dydį, todėl yra svarbios ir perduoto turto vertės, kurį realizavus bus dengiami kreditorių reikalavimai, nustatymo, taip pat debitorių skolų išieškojimo aplinkybės.
Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nesiaiškino ir jų nenustatė, todėl jo išvados dėl žalos dydžio ir atsakovo, kaip įmonės vadovo, atsakomybės už šią žalą pripažintinos nepagrįstomis. Konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė netinkamai taikydamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, žalą ir priežastinį ryšį.
Dėl neatskleistos bylos esmės ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Pirmosios instancijos teismas, padarydamas nepagrįstas išvadas dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, t. y. nepagrindęs, kad priteista žala yra atsakovo veiksmų, jam savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, pasekmė, neatskleidė ir nenustatė daug esminę reikšmę šioje byloje turinčių aplinkybių. Pirmiausia, turi būti nustatytas konkretus atskaitos taškas, kada atsakovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, po to būtina nustatyti, kokie pradelsti kreditorių reikalavimai buvo tuo metu, kai atsakovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ir kaip jie kito iki bankroto bylos iškėlimo teismo nutartimi, t. y. kokie pradelsti kreditorių reikalavimai buvo bankroto bylos iškėlimo metu ir ar jų padidėjimas, naujų kreditorių reikalavimų atsiradimas yra susijęs su tuo, kad atsakovas laiku nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad įrodinėjant šias aplinkybes nepakanka finansinės atskaitomybės duomenų apie mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, kadangi iš šių duomenų negalima spręsti apie pradelstus įsipareigojimus, kas yra svarbu nustatant tiek nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas), tiek kreditorių reikalavimų atsiradimo aplinkybes. Nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas negali pats nustatyti šių aplinkybių. Kaip jau nurodyta, vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Minėta, įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat ir bankroto bylose, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis), tačiau aktyvus teismo vaidmuo tokiose bylose lemia, kad tais atvejais, kai teismui nepateikiami duomenys apie įmonės turtinę padėtį arba jų nepakanka įmonės nemokumo (mokumo) faktui konstatuoti, teismas turi teisę imtis iniciatyvos rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Todėl nagrinėjamoje byloje siūlytina ieškovui pateikti ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) arba savo iniciatyva surinkti įrodymus.
Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, todėl faktiškai neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, būtinybę surinkti daug naujų įrodymų, spręstina, kad byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bylos esmė gali būti neatskleista dėl to, kad nebuvo surinkti reikalingi įrodymai, nenustatyti reikšmingi faktai, kurie yra būtini sprendimui dėl bylos baigties priimti. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. J. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2013). Todėl priimtas teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad buvo neatskleista bylos esmė ir byloje būtina nustatyti esmines atsakovo civilinę atsakomybę dėl nesavalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindžiančias aplinkybes, teisiškai nereikšmingi tampa apeliacinių skundų argumentai dėl galimą žalos sumažinimą įtakojančių aplinkybių. Tik nustačius žalos dydį ir kitas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas gali būti svarstoma dėl priteistinos žalos dydžio sumažinimo. Todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinių skundų argumentų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.