Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maisto pramonės logistikos grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maisto pramonės logistikos grupė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduota bankrutavusi viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Maisto pramonės logistikos grupė“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 40 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Departamento Sprendimu, kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. birželio 15 d. patikrinimo aktas Nr. 17-KD-611/2018 (toliau – Patikrinimo aktas).

3. Pareiškėjas 2013–2015 m. pagamino ir (ar) į Lietuvą įvežė bei į vidaus rinką išleido atitinkamai 3,5 t metalinių pakuočių. Pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ), pareiškėjas yra laikomas gamintoju–importuotoju ir turi pareigą dalyvauti, organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui tiekiant Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, ši pareiga gali būti vykdoma tik per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas, sutarčių pagrindu pavedant joms vykdyti PPATĮ gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pareiškėjas, vykdydamas minėtas pareigas, sudarė sutartį su VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) ir pavedė jai pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitų PPATĮ ir kitais teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams ir importuotojams vykdymą 2013–2015 metais. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 2013–2015 m. bei, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, išdavė pareiškėjui 0,27 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1314vl0260-5513-5955 už 2013 metus, 0,54 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414Vl0001-5513-5955 už 2014 metus ir 1,08 tonų metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1514V|0001-5513-5955 už 2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai), grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo UAB ,,Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais.

4. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) už tą pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos pakuotės atliekų perdirbimo užduoties daliai, jei pateikia tokį perdirbimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė / perdirbo 54 proc. apmokestinamųjų gaminių / pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintoje Pakuotės atliekų sutvarkymo–perdirbimo užduotyje (toliau – ir Užduotis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo Mokesčio mokėjimo.

5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013–2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB ,,Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.

6. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir nurodė, kad pareiškėjas privalo atitinkamai patikslinti savo 2013–2015 m. deklaracijas ir sumokėti papildomą Mokestį. Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, kad yra įvykdęs visus teisės aktų reikalavimus taikyti Mokesčio lengvatą bei atsižvelgdamas į tai, kad dėl Patvirtinimų panaikinimo vis dar vyksta teisminis ginčas, netikslino deklaracijų ir nemokėjo papildomo mokesčio.

7. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Utenos RAAD) atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad, nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui nebegali būti taikoma Mokesčio lengvata. Todėl Utenos RAAD padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. išleistą iš viso 3,5 t apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį. Nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto (toliau – ir Pastabas) atsakovui, tačiau nebuvo atsižvelgta į jas.

8. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 3 779 Eur Mokestį (541 Eur už 2013 m., 1 080 Eur už 2014 m. ir 2 158 Eur už 2015 m.). Atsakovas grindė Sprendimą tuo, kad pareiškėjas neįvertino panaikintų Patvirtinimų, nepatikslino Mokesčio deklaracijų už 2013–2015 m. ir tokiu būdu pažeidė PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies, MUATĮ 4 straipsnio 3 punkto bei 8 straipsnio 2 ir 4 punktų reikalavimus.

9. Pareiškėjas teigė, kad jis elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu (MUATĮ 5 str. 6 d.) susijusius reikalavimus. Todėl pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o Patvirtinimai panaikinti, nesant tam teisinio pagrindo. Vien Patvirtinimų panaikinimo faktas negali būti pagrindas skaičiuoti Mokestį.

10. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB ,,Metrail“ įrodantys dokumentai, ,,loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Be to, Mokesčio skaičiavimas grindžiamas Patvirtinimo (2013 m.) ir įrodančių dokumentų (2013–2014 m.), kurie nebuvo išduoti pareiškėjui, panaikinimu. Mokestis pareiškėjui skaičiuojamas, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos. Sprendime nurodytos abstrakčios (bendrosios) taikytinos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios gamintojų ir eksportuotojų pareigą mokėti Mokestį nustatyta tvarka, nenurodant jokios konkrečios nuostatos, kurią pareiškėjas būtų pažeidęs.

11. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir pateikė mokesčio lengvatos taikymą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas deklaravo teisingus Lietuvoje pagamintų, į Lietuvą įvežtų ir išleistų į vidaus rinką gaminių metalinių pakuočių kiekius, laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos užduoties 54 proc. rodiklio (pagal turėtus PTO patvirtinimus). Be to, pareiškėjas laikėsi Mokesčio lengvatos taikymo reikalavimų, tvarkos ir procedūrų. Pareiškėjas pavedė PTO vykdyti 2013–2015 m. pakuočių atliekų tvarkymo užduotis, pagal šią sutartį sumokėjo už pakuočių atliekų, už kurias buvo išduoti Patvirtinimai, sutvarkymą, t. y. finansavo pakuočių atliekų tvarkymą, kaip to reikalauja PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2013–2015 metais, vykdė ir vykdo savo, kaip gamintojo–importuotojo pareigas, nustatytas PPATĮ ir kituose pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nepažeisdamas įstatymų nuostatų. Be to, valstybės institucijos aplaidžiai vykdė savo pareigą kontroliuoti už atliekų tvarkymą atsakingus asmenis (šiuo atveju – UAB ,,Metrail“) ir savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie situacijos, kai sąžiningai savo pareigą vykdę gamintojai–importuotojai yra verčiami antrą kartą susimokėti už pakuočių atliekų tvarkymą.

12. Įpareigojimas pareiškėjui sumokėti papildomus mokesčius susiklosčiusioje situacijoje prieštarautų sąžiningumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, todėl skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

13. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. (38-19)-VR-1.7-9547, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie Patvirtinimų panaikinimą, nurodytas PTO patvirtinimas už 2013 m., kuris pareiškėjui nebuvo išduotas, bei panaikintų UAB ,,Metrail“ įrodančių dokumentų numeriai, nesutampantys su pareiškėjui PTO išduotuose Patvirtinimuose nurodytais įrodančių dokumentų numeriais. Dėl tokios situacijos tampa neaiškus faktinis skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindas, tai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

14. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes Patvirtinimų teisingumas nėra paneigtas aiškiomis ir neprieštaringomis faktinėmis aplinkybėmis. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, ,,loterijos“ principo taikymas yra nepateisinamas, nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu. Nagrinėjamu atveju įmonės, vienodai įvykdžiusios Mokesčio lengvatos taikymo sąlygas (finansavusios atliekų sutvarkymą per PTO ir pateikusios VMI atitinkamus Patvirtinimus), atsidūrė iš esmės skirtingose situacijose. Dalis įmonių (tarp jų ir pareiškėjas), kurios gavo Patvirtinimus, išrašytus UAB ,,Metrail“ įrodančių dokumentų pagrindu, neteko teises į Mokesčio lengvatą. Tuo tarpu kita dalis įmonių, gavusių Patvirtinimus kitų įrodančių dokumentų pagrindu, nepatyrė jokių neigiamų pasekmių, nepaisant to, kad jos visos vienodai susimokėjo PTO už pakuočių atliekų tvarkymą ir gavo tos pačios organizacijos (PTO) patvirtinimus.

15. Pareiškėjas, laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų, sumokėjo už atliekų tvarkymą ir gavo jų sutvarkymą pagrindžiančius Patvirtinimus, kuriuos nurodė VMI teikiamose Mokesčio deklaracijose. Nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių šių Patvirtinimų teisingumą. Taigi pareiškėjas pagrįstai taikė Mokesčio lengvatą. Be to, pareiškėjas neturėjo pareigos tikslinti Mokesčio deklaracijas.

16. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog pareiškėjui nepagrįstai bandoma perkelti valstybės institucijų klaidos ir neveikimo pasekmes, tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) nuostatoms.

17. Pagal savo pobūdį ir pasekmes apskaičiuotas mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma, nesant pareiškėjo kaltės. Vadovaujantis aktualiausia LVAT praktika, apskaičiuotas Mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir mažintinas.

18. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio klausimo, ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir / ar importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir / ar importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir / ar importuotojo kaltų veiksmų.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su skundu ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas paaiškino, kad Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 8 d. raštu Nr. (9-1)-D8E-62 pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams organizuoti mokestinius patikrinimus tų regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu. Aplinkos ministerija 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (50-1)-D8-1553 rekomendavo mokestinius patikrinimus planuoti nuo 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. (38-19)-VR-1.7-9638 nurodė, kad jis atliko PTO patikrinimą ir, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 34²⁵ straipsnio 3 dalimi, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 56 punktu, priėmė 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82. PTO išrašyti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Šis Vilniaus RAAD sprendimas galiojo skundžiamo Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 40 priėmimo metu. 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąraše yra ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

21. Pagal 2018 m. birželio 15 d. patikrinimo akto Nr. 17-KD-61/2018 duomenis, PTO pareiškėjui išrašė patvirtinimą Nr. 1314VI0260-5513-5955 už 2013 m., patvirtinantį 0,270 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (perdirbimą), patvirtinimą Nr. 1414VI0001-5513-5955 už 2014 m., patvirtinantį 0,540 t metalinės pakuotės sutvarkymą (perdirbimą), patvirtinimą Nr. 1514VI0001-5513-5955 už 2015 m., patvirtinantį 1,080 t metalinės pakuotės sutvarkymą, nors faktiškai tokie pakuotės atliekų kiekiai nebuvo sutvarkyti.

22. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. vasario 15 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti Mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios. Tačiau pareiškėjas iki 2018 m. vasario 15 d. neįvykdė Vilniaus RAAD raginimo. Atlikus pareiškėjo patikrinimą, 2018 m. birželio 15 d. buvo surašytas aplinkos ministro įsakymu nustatytos formos patikrinimo aktas Nr. 17-KD-61/2018 ir, vadovaujantis MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, 8 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkte nurodyta formule, apskaičiuotas privalomas sumokėti Mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis.

23. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pateikti pastabas dėl akto, kuria jis pasinaudojo. Pareiškėjas 2018 m. liepos 13 d. pateikė pastabas dėl 2018 m. birželio 15 d. patikrinimo akto, kurios buvo įvertintos prieš priimant skundžiamą Sprendimą. Departamento direktorius 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nutarė patvirtinti 2018 m. birželio 15 d. patikrinimo aktą Nr. 17-KD-61/2018 ir pareiškėjui mokėtiną 3 779 Eur sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

24. 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjo veiklos patikrinimą atlikę pareigūnai nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. išleido į vidaus rinką 0,500 t pirminės metalinės pakuotės, 2014 m. – 1,000 t, o 2015 m. – 2,000 t. Pareiškėjas nemokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už nurodytuosius ataskaitinius laikotarpius, kadangi, jo nuomone, jis įvykdė Užduotį. Tačiau faktiškai metalinės pakuotės sutvarkymą įrodantys dokumentai ir PTO patvirtinimai buvo išrašyti nepagrįstai, nes realiai juose minimos pareiškėjo tiektos metalinės pakuotės atliekos nebuvo sutvarkytos (perdirbtos).

25. Pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, gerai žinojo apie būtent jam išliekančią pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti Mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei jis neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Pareiškėjo tiektos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, buvo mėginama įrodyti priešingai neteisėtai išrašomais dokumentais (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00069-13 dėl Atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimų ir, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. birželio 22 d. jau gautas kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2341-1053/2018 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00069-2013-9) UAB „Metrail“ atžvilgiu, o PTO išrašyti patvirtinimai pripažinti netekę galios 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD sprendimu Nr. VR-17.5-82).

26. Pareiškėjui galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 3 779 Eur už 2013–2015 m. Ji paskaičiuota tinkamai. Atliekant pareiškėjo veiklos patikrinimą, įvykdyti visi teisės aktų, reglamentuojančių ūkio subjektų patikrinimų atlikimo tvarką, reikalavimai, 2018 m. birželio 15 d. patikrinimas atliktas, esant įstatyminiams pagrindams, o jo metu vadovautasi tik galiojančiais oficialiais rašytiniais dokumentais, aplinkosauginių informacinių sistemų duomenimis bei tuo metu galiojusiais teisės norminiais aktais, suformuota teismų praktika. Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, laikydamasis nustatytų terminų ir tvarkos. Sprendimas motyvuotas ir pagrįstas teisės normomis, faktiniais duomenimis bei atitinka VAĮ keliamus reikalavimus.

27. Departamentas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad mokesčio perskaičiavimas atliktas už 2013–2015 metus. UAB „Maisto pramonės logistikos grupė“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 40 patvirtinta 3779 Eur mokesčio suma perskaičiuota į 2 678 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metus. Atsižvelgiant į tai, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metus – 2678 Eur. Todėl pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 2 678 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

II.

28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Maisto pramonės logistikos grupė“ skundą tenkino iš dalies – pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 2 678 Eur (už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius), atmetė kitą skundo dalį.

29.1 PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 201–2015 m. bei, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, išdavė pareiškėjui patvirtinantį dokumentą Nr. 1314vl0260-5513-5955 už 2013 metus, patvirtinanti dokumentą Nr. 1414Vl0001-5513-5955 už 2014 metus ir patvirtinantį dokumentą Nr. 1514V0001-5513-5955 už 2015 metus, grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo UAB ,,Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais.

29.2 Pareiškėjas VMI pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė / perdirbo 54 proc. apmokestinamųjų gaminių / pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Užduotyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo Mokesčio mokėjimo.

29.3 Vilniaus RAAD, atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013–2015 metus. Patvirtinimai buvo panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB ,,Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.

29.4 Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie Patvirtinimų panaikinimą ir nurodė, kad pareiškėjas privalo atitinkamai patikslinti savo 2013–2015 m. deklaracijas ir sumokėti papildomą Mokestį.

29.5 Pareiškėjas netikslino deklaracijų ir nemokėjo papildomo Mokesčio. Atsižvelgdamas į tai, Utenos RAAD atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad, nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui negali būti taikoma Mokesčio lengvata. Utenos RAAD padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. išleistą iš viso 3,5 t apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį.

29.6 Nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas pateikė atsakovui pastabas dėl Patikrinimo akto.

29.7 Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 3 779 Eur Mokestį (541 Eur už 2013 m., 1 080 Eur už 2014 m. ir 2 158 Eur už 2015 m.).

30. Teismas taip pat nustatė, kad PTO kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2019 m. birželio 5 d. sprendimu patenkino PTO skundą ir panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 patenkino Departamento apeliacinį skundą iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; paliko nepakeistą kitą atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį.

31. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, Departamentas atliko perskaičiavimus, ir nurodė, jog pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 2 678 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

32. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog Departamento Sprendimas negalėjo būti priimtas, nesant pareiškėjo kaltės (pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimų, susijusių su pakuočių tvarkymu), taip pat argumentai, kad Patvirtinimai yra panaikinti, nesant įstatyminio pagrindo, atmestini kaip nepagrįsti.

33. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė faktinio atliekų sutvarkymo, todėl jis negalėjo pasinaudoti Mokesčio lengvata.

34. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, nėra taikoma atsakomybė, todėl nėra būtina nustatyti būtinų atsakomybės taikymo sąlygų atsakomybės. Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už į rinką išleistą pareiškėjo deklaruotą pakuotės kiekį, pareiškėjui nepagrindus teisės pasinaudoti Mokesčio lengvata.

35. Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023 m. kovo 1 d. sprendime nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal atliktą Departamento perskaičiavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 5 d.).

36. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad, įvertinus minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, Departamentas atliko perskaičiavimus, Departamento Sprendimu patvirtinta 3 779 Eur mokesčio suma perskaičiuota į 2 678 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metus. Todėl pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 2 678 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pareiškėjas nepateikė pastabų dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo.

37. Teismas taip pat vertino, kad skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas faktines aplinkybes ir ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Sprendimas priimtas, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pateikti pastabas dėl akto, kuria jis pasinaudojo. Minėtos pastabos buvo įvertintos prieš priimant Sprendimą. Sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

38. Teismas pažymėjo, kad negali panaikinti skundžiamo Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos ginčijamu laikotarpiu buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos (pasiektas Užduoties dydis). Pareiškėjas grindė skundą išimtinai tik tuo, kad jis perdavė PTO metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis. Patvirtinimai pripažinti negaliojančiais, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo teisės pasinaudoti MUATĮ nustatyta lengvata.

39. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas keistinas, sumažinant Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

40. Teismas atsižvelgęs į byloje nagrinėjamojo ginčo dalyką, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais.

41. Pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, sumažinant mokėtiną Mokesčio sumą pagal Departamento atliktą Mokesčio perskaičiavimą. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

42. Pareiškėjas UAB ,,Maisto pramonės logistikos grupė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti VAAT 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Departamento sumokėtą žyminį mokestį bei visas bylinėjimosi išlaidas. Teismui netenkinus nurodytų prašymų, pareiškėjas prašo pakeisti Departamento Sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui nebuvo pripažinta teisė į dalinį bylinėjimo išlaidų atlyginimą, patvirtinant jo teisę į 29 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

43. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

44. Pareiškėjas pažymi, kad jis elgėsi sąžiningai, rūpestingai, įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu (MUATĮ 5 str. 6 d.) susijusius reikalavimus. Todėl pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės.

45. Departamento Sprendimu pareiškėjui nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės, tai EŽTT praktikai ir EŽTK nuostatoms.

46. Mokestis pareiškėjui apskaičiuotas ne dėl to, kad pareiškėjo pakuotės atliekos objektyviai nebuvo sutvarkytos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais. Tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą. Todėl teismo sprendimas bei Departamento Sprendimas negali būti laikomi pagrįstais.

47. Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, visuotinai žinomas faktas, kad metalinė pakuotė (įskaitant ir gamintojų ir (ar) importuotojų išleistą į rinką) yra faktiškai sutvarkyta.

48. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio dydis yra laikytinas sankcija, kuri negali būti taikoma, nesant pareiškėjo kaltės, apskaičiuotas mokesčio dydis laikytinas neproporcingu ir privalo būti iš esmės sumažintinas.

49. PPATĮ nuostatomis yra įgyvendinama Direktyva, kuri įtvirtina, jog gamintojas savo atsakomybe gali dalintis ar ją deleguoti atliekų apdorojimo grandinės dalyviams, (Direktyvos 15 str.) bei įpareigoja valstybes nares nustatyti sankcijų taikymą už Direktyvos nuostatų pažeidimą atsakingiems asmenims, numatant, kad sankcijos bus veiksmingos, proporcingos bei atgrasančios (Direktyvos 36 str. 2 d.). Šiuo metu galiojančios Direktyvos 15 straipsnis taip pat įtvirtina, kad valstybės narės gali nustatyti konkrečias atsakomybės sąlygas ir nuspręsti, kuriais atvejais pirminis gamintojas atsako už visą apdorojimo grandinę arba kuriais atvejais gamintojas ir turėtojas gali dalintis atsakomybe ar ji gali būti deleguojama apdorojimo grandinės dalyviams.

50. Ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuva pasirinko, kad gamintojai ir importuotojai Lietuvoje atliekų tvarkyme gali dalyvauti tik kolektyviai – steigdami gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas arba organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti jiems nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais (PPATĮ 7 str. 5 d. 2 p.). Jos organizuoja atliekų tvarkymą, sudarydamos sutartis su atliekų tvarkytojais, kurie yra įgiję teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir valstybės institucijų yra įrašyti į Atliekų tvarkytojų sąrašą.

51. Atliekų tvarkytojų veikla yra nuolat kontroliuojama ir prižiūrima valstybės (remiantis Įrašymo į Tvarkytojų sąrašą tvarkos aprašu, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašu, patvirtintu aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 ir kt.). Taigi Lietuva ne tik detaliai reglamentuoja pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą, bet ir nustato griežtus reikalavimus pakuočių atliekų tvarkytojams, turintiems teisę išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus bei šių tvarkytojų vykdomos veiklos kontrolei, kurią vykdo pati valstybė.

52. Lietuva, pasirinkusi Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytą galimybę, t. y. savo teisės aktuose nustačiusi, kad atliekų apdorojimas perduodamas atliekų tvarkytojams, kurių veiklą kontroliuoja pati valstybė, turi pareigą užtikrinti, kad pasirinktas mechanizmas būtų visiškai ir efektyviai įgyvendintas.

53. Tokia pareiga kyla iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 288 straipsnio trečios pastraipos, numatančios valstybių narių pareigą imtis visų būtinų priemonių, siekiant direktyvoje numatyto rezultato. ESTT praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai valstybės narės, perkeldamos direktyvą į nacionalinę teisę, turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, šios valstybės privalo užtikrinti visišką šios direktyvos veiksmingumą.

54. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimu iš dalies buvo patvirtintas Departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjas yra įpareigojamas papildomai sumokėti Mokestį, nors jis jau yra finansavęs atliekų sutvarkymą, turėjo Patvirtinimą apie savo pareigų įvykdymą, teisėtai pasinaudojo jam suteikta lengvata ir išimtinai dėl pačios valstybės neveikimo (nepakankamos kontrolės) dabar yra laikomas atsakingu dėl atliekų nesutvarkymo. Taigi gamintojai ir importuotojai praktiškai niekuomet negali būti tikri, kad jų įgyta teisė į atleidimą nuo mokesčio už aplinkos teršimą ateityje nebus panaikinta dėl trečiųjų asmenų, kurių jis nekontroliuoja ir negali kontroliuoti, atliktų ar neatliktų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, gamintojų ir importuotojų atsakomybė faktiškai turėtų būti laikoma pasibaigusia, įstatymų nustatytų tvarka perleidus atliekų sutvarkymą organizacijai ir konkrečiam atliekų tvarkytojui, kurį yra įsipareigojusi kontroliuoti ir prižiūrėti valstybė.

55. Valstybės pavėluoti kontrolės veiksmai iš esmės visada reiškia, kad gamintojai ir importuotojai be kaltės privalės atlyginti nuostolius, o asmenys, iš kurių jie galėtų reikalauti savo nuostolių atlyginimo, (pvz., kalto tvarkytojo UAB ,,Metrail“, VšĮ ,,Pakuočių tvarkymo organizacijos“) bankrutuoja. Jų bankrotas bet kuriuo atveju neišvengiamas, gamintojams importuotojams pradėjus reikšti reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo. Lietuvoje egzistuojantis mechanizmas yra sukonstruotas taip, kad valstybės pavėluotos kontrolės metu nustatyti atliekų tvarkytojo pažeidimai iš esmės visuomet reiškia atliekų tvarkytojo ir organizacijų bankrotą, o atsakomybė perkeliama gamintojams ir importuotojams.

56. Pareiškėjos įsitikinimu, Sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems ES teisės principams ir dėl to, kad valstybė siekia įgyti naudą dėl to, jog pati nesilaikė Direktyvos nuostatų ir nesukūrė atgrasančio mechanizmo, leidžiančio taikyti adekvačias sankcijas. Tokia situacija taip pat kelia abejonių dėl suderinamumo su teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principais, iš kurių kyla pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, bei saugoti, kad teisiniai santykiai būtų nuspėjami.

57. Proporcingumo principas, kuris yra esminis ES teisėje nustatant tiek ES institucijų, tiek ir valstybės institucijų veiksmų teisėtumą, yra pažeidžiamas, perkeliant gamintojams ir importuotojams visą atsakomybę už pakuotės atliekų sutvarkymą bei taikant jiems finansines sankcijas (mokestį už aplinkos taršą), neatsižvelgiant į gamintojo ar importuotojo kaltę bei neleidžiant jiems patiems pasirinkti tinkamiausią pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo būdą, priemones, atliekų tvarkytoją ir kt.

58. ESTT savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad tiek ES, tiek ir valstybių narių institucijų patvirtintos priemonės gali būti laikomos proporcingomis tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, kiek jos (i) yra tinkamos siekiamam tikslui ir (ii) neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Pareiškėjo nuomone, galiojantis nacionalinis reguliavimas ir šioje byloje nagrinėjama reguliavimo praktika nėra tinkama priemonė pasiekti Direktyvos tikslą (t. y. aplinkos apsaugą), šis principas galėtų būti pasiektas ir mažiau ribojančiomis priemonėmis (finansinę atsakomybę tinkamai paskirstant prie pažeidimo prisidėjusiems subjektams).

59. Tokia situacija šiurkščiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi valstybės institucijos gali bet kuriuo metu nuspręsti, kad atliekų tvarkytojas sutvarkė pakuočių atliekas netinkamai bei pareikalauti, kad gamintojai ir importuotojai sumokėtų mokestį už aplinkos taršą.

60. Lietuvos Respublika turi pareigą užtikrinti, kad nacionaliniai teisės aktai ir praktika neprieštarautų ES teisei. Ši pareiga saisto tiek valstybines institucijas, tiek ir nacionalinius teismus, kurie privalo užtiktini ES teisės nuostatų veiksmingumą ir iš ES teisinės sistemos kylančių teisių apsaugą.

61. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisinis reguliavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo klausimų, pareiškėjas nesutinka su tokia teismo išvada. Šioje byloje neabejotinai kilęs ES teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso kilusio ginčo išsprendimas.

62. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas Mokestis, kurio suma sudarė 3 779 Eur, o teismo sprendime minėtas Mokestis buvo sumažintas iki 2 678 Eur, pareiškėjui turėjo būti atlyginta 29 proc. bylinėjimosi išlaidų. Teismas analogiškose administracinėse bylose Nr. eI3-162-816/2023 ir Nr. eI3-120-1066/2023 pripažino pareiškėjų teisę į bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimą.

63. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo UAB ,,Maisto pramonės logistikos grupė“ apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

64. Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus argumentus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo atmestini. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, savaime negali suponuoti teismo sprendimo neteisėtumo.

65. Departamento nuomone, teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl kreipimosi į ESTT, todėl nėra tikslinga pakartotinai spęsti dėl būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

66. Pareiškėjo siekis išvengti mokėti privalomus mokesčius negali būti laikomas pareiškėjo teisėtu interesu. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pareiškėjas turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, neatitinka pareiškėjo cituojamos teismų praktikos, taip pat faktinių bylos aplinkybių. Pareiga mokėti privalomus mokesčius negali būti siejama su pareiškėjo tariamais teisėtais lūkesčiais.

67. Departamento nuomone, teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

68. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktu apskaičiuotą 3 779 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013–2015 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

69. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes ir LVAT praktiką, pakeitė Departamento Sprendimą, sumažindamas patvirtintą 3 779 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus sumą iki 2 678 Eur sumos.

70. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti jį.

71. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

72. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013–2015 m. PTO pareiškėjui išrašė Patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą. Remdamasis šiais Patvirtinimais, pareiškėjas pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013–2015 m. ir pasinaudojo teise į mokestinę lengvatą. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-9547 informavo Bendrovę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m., nes Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios. Pareiškėjas nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metus. Atsižvelgdamas į tai, Utenos RAAD atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad, nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui nebegali būti taikoma Mokesčio lengvata. Utenos RAAD padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013-2015 m. išleistą iš viso 3,5 t apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, nustatęs, jog Bendrovei priskaičiuotinas 3 779 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis dėl to, kad Bendrovei išduoti Patvirtinimai yra laikomi netekę galios. Kadangi PTO išduoti Patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą yra panaikinti, mokesčio lengvata negali būti taikoma.

73. LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai išnagrinėjus ginčą dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 panaikinimo, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pakeistas VAAT 2019 m. birželio 5 d. sprendimas ir pareiškėjo PTO skundas tenkintas iš dalies.

74. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Departamentas, vadovaudamasis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, atliko Sprendimu pareiškėjui paskaičiuotos 3 779 Eur mokesčio sumos perskaičiavimą, nustatė perskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius – 2 678 Eur.

75. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo mokesčio mokėjimo Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

76. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“

77. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, tuo atveju, kai užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36 p.).

78. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais pareiškėjas rėmėsi, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013–2015 metų Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė kitų minėtoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, jog yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

79. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).

80. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas, taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos) (pvz., mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.)) nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–68 p.).

81. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 metus yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metais įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taip pat pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus apskaičiuotas pagrįstai.

82. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LVAT praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose laikomasi analogiškos pozicijos (žr., pvz., 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025 ir kt.).

83. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

84. Pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

85. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera byloje C-466/04 47 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios ES teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

86. Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas nacionalinės teisės normas, teismui nekyla abejonių dėl ES teisės aktų nuostatų (įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos) aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo ES teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

87. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti šią teismo sprendimo dalį, priteisiant pareiškėjui 29 proc. dydžio bylinėjimo išlaidų atlyginimą.

88. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

89. Nagrinėjamu atveju apskųstas Departamento Sprendimas, nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Atsakovas perskaičiavo Mokestį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pagrindu. Būtent atsakovo veiksmai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo pripažinti iš dalies neteisėtais, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas lėmė kitos, ne nuo atsakovo neteisėtų veiksmų priklausiusios aplinkybės. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą panašiais atvejais pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-815/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024).

90. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje yra tik žyminio mokesčio (22,50 Eur) sumokėjimą patvirtinantys dokumentai.

91. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 070,85 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos už apeliacinio skundo parengimą, ir 15 Eur žyminį mokestį. Šias išlaidas patvirtina 2023 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 62645, 2024 m. sausio 8 d. sąskaitos išrašas, 2023 m. gruodžio 22 d. mokėjimo pavedimas.

92. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. ABTĮ 35 straipsnio 3 dalis nustato, kad šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma (3,75 Eur) grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

93. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą (pakeitė Mokesčio dydį), todėl jam galėtų būti priteista jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjui pateiktus tik dokumentą apie sumokėtą žyminį mokestį, jam iš atsakovo gali būti priteisiamas tik žyminis mokestis, kurį jis sumokėjo, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, t. y. 22,50 Eur.

94. Darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas tik šia apimtimi, t. y. dėl žyminio mokesčio priteisimo.

95. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies tik ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas nepriteisė jam žyminio mokesčio, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti kiti pareiškėjo skundo reikalavimai, paliekama nepakeista, konstatuotina, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas (jų dalį), patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 1 ir 3 punktais, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Maisto pramonės logistikos grupė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Maisto pramonės logistikos grupė“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei „Maisto pramonės logistikos grupė“ žyminio mokesčio permoką – 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus).

Nutartis neskundžiama.