Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-114-520/2025

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-02-05
Bylos Nr.: eA-114-520/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04328-2018-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-114-520/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04328-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduota bankrutavus viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ecso“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 309 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo aktas Nr. V-47 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl 28 614,35 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jo pagrindinė veikla yra antrinių žaliavų surinkimas ir paruošimas perdirbti. Šiai veiklai vykdyti pareiškėjas importuoja / parduoda produkciją, supakuotą inter alia (be kita ko) metalinėse pakuotėse. Pareiškėjas 2013–2015 metais pagamino ir / ar į Lietuvą įvežė bei į vidaus rinką išleido 26,483 t metalinių pakuočių. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ) yra laikomas gamintoju–importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą. Atsakovas Sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjas neįvertino panaikintų metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų ir nepatikslino mokesčio deklaracijų už 2013–2015 metus, todėl turi sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis).

4. Pareiškėjo teigimu, jam nepagrįstai apskaičiuotas Mokestis, nes jis elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti Mokestį dėl galbūt neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių jis negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos nežinojo ir negalėjo žinoti. Atliekos, tikėtina, nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai panaikinti, nesant tam teisinio pagrindo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Mokestis jam buvo apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos pareiškėjo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančiais dokumentais. Mokestis pareiškėjui skaičiuojamas, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos, o tokia situacija pažeidžia ne tik viešojo administravimo reikalavimus, nes tampa neaiškus Sprendimo faktinis pagrindas, bet ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą. Sprendime nurodytos tik abstrakčios (bendrosios) taikytinos teisės aktų nuostatos, nenurodant jokių konkrečių nuostatų, kurias pareiškėjas būtų pažeidęs.

5. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, priimtas „loterijos“ principu parinktais įrodymais ir prieštaraujantis mokesčių mokėtojų lygybės principui, negali būti tvirtinamas.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) atliko viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) patikrinimą ir 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo Organizacijos išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažino netekusiais galios (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas). Į Vilniaus RAAD sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį (toliau – ir Patvirtinimai). Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (3 8-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti Mokestį, nes Patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą neteko galios. Pareiškėjas iki nustatyto termino Vilniaus RAAD raginimo neįvykdė, t. y. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį nepatikslino, Mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo. Atlikus pareiškėjo veiklos patikrinimą buvo surašytas Patikrinimo aktas ir nustatyta mokėti 28 614,35 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

8. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui taikomos PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėjas privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 3 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Ecso“ skundą – pakeitė Departamento 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 309 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažindamas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis patvirtintą 28 614,35 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013–2014 metus iki 7 861,88 Eur; kitą skundo dalį atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagal PPATĮ laikomas gamintoju–importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėjas 2013–2015 metais pavedė Organizacijai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacija už 2013 metų mokestinį laikotarpį išrašė pareiškėjui patvirtinimą Nr. 1314VI0001-5513-6374, išduotą įrodančio dokumento Nr. 1314VI0001-4994-5513 pagrindu, už 4,106 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (perdirbimą), už 2014 metus – patvirtinimą Nr. 1414VI0001-5513-6374, išduotą įrodančio dokumento Nr. 1414VI0005-4994-5513 pagrindu, už 6,845 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, už 2015 metus – patvirtinimą Nr. 1514VI0001-5513-6374, išduotą įrodančio dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu, už 8,262 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (Patvirtinimai).

11. Teismas byloje nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu patvirtino 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kurio dalimi panaikino pareiškėjui išrašytus Organizacijos Patvirtinimus. Pareiškėjas buvo įpareigotas apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už atitinkamus mokestinius laikotarpius, tačiau nustatytos prievolės neįvykdė, todėl Patikrinimo aktu už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį jam buvo apskaičiuota sumokėti 28 614,35 Eur Mokesčio suma. Atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir informavo pareiškėją apie apskaičiuotą Mokestį.

12. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo apskųstas teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartis, Nutartis), be kita ko, panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu – tarp kurių ir pareiškėjui išrašytą Organizacijos patvirtinimą Nr. 1314VI010205513-6374 dėl 4,106 t atliekų kiekio už 2013 metus; taip pat panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp kurių ir pareiškėjui išrašytas Organizacijos patvirtinimas Nr. 1414VI0001- 5513-6374 dėl 6,845 t atliekų už 2014 metus; Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl pareiškėjui išrašyto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-6374 už 2015 metus apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimu jam apskaičiuota Mokesčio suma prilygsta sankcijai. Teismas pažymėjo, kad panaikinus Patvirtinimus pareiškėjas laikytinas nepagrįstai pasinaudojęs Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta lengvata, todėl jam kyla pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis, kurio nėra pagrindo vertinti kaip sankcijos. Sprendimu pareiškėjui jokios sankcijos nebuvo taikytos, todėl argumentai, susiję su pareiškėjo kalte, nėra aktualūs. Teismas nenustatė jokio netinkamo atsakovo elgesio, todėl konstatavo, kad atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti Sprendimą.

14. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), jog atitinkamas atliekų kiekis buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, teismas vertino, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti Mokesčio lengvata už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį tvarkytas pakuotes. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad Mokestis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį jam buvo apskaičiuotas neteisingai.

15. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad Sprendimas atitinka esminius VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi, perskaičiavo pareiškėjui už 2013 ir 2014 metus mokėtiną Mokesčio sumą, ją sumažindamas (už 2013 metus – 7 861,88 Eur, už 2014 metus – 0 Eur), teismas sprendė, kad Sprendimu patvirtinta 28 614,35 Eur Mokesčio suma už 2013–2014 metus mažintina iki 7 861,88 Eur.

16. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant išaiškinti, ar 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB (toliau – ir Direktyva) 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nekyla Direktyvos, kaip Europos Sąjungos teisės akto, normų aiškinimo ar galiojimo klausimas.

17. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vertindamas, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes skundas buvo tenkintas iš dalies ne dėl to, jog teismas sutiko su pareiškėjo argumentais. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė perskaičiavęs patikrinimo metu apskaičiuotą sumą (ją sumažinęs), pareiškėjas, nepaisydamas to, tiek po to pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdyje vis dėlto palaikė skundą visa apimtimi ir prašė jį tenkinti.

III.

18. Pareiškėjas UAB „Ecso“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – visiškai panaikinti Departamento Sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; netenkinus nurodytų prašymų, pakeisti sprendimo dalį, kuria nebuvo pripažinta pareiškėjo teisė į dalį bylinėjimo išlaidų atlyginimą, patvirtinant pareiškėjo teisę į 73 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kreiptis į ESTT ir pateikti prejudicinį klausimą: „Ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų“?

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad yra įvykdęs visus teisės aktų reikalavimus Mokesčio lengvatai gauti. Pareiškėjas nurodo, kad jis elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su Mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Pareiškėjas per Organizaciją sumokėjo atliekų tvarkytojams, kurių savarankiškai pasirinkti negalėjo ir sąžiningai pasikliovė valstybės licencijuojamų ir kontroliuojamų organizacijų ir atliekų tvarkytojų veikla bei įvykdė visus kitus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti Mokestį dėl galbūt neteisėtų kitų asmenų veiksmų, kurių jis (pareiškėjas) negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos jis nežinojo ir negalėjo žinoti, nes tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams.

Šalies argumentai

20. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Sprendimu jam (pareiškėjui) nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės. Pareiškėjo vertinimu, pačios valstybės institucijos aplaidžiai vykdė savo pareigą kontroliuoti už atliekų tvarkymą atsakingus asmenis (šiuo atveju – UAB „Metrail“) ir savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie situacijos, kai sąžiningai savo pareigą vykdę gamintojai–importuotojai (tarp jų ir pareiškėjas) yra verčiami antrą kartą susimokėti už pakuočių atliekų tvarkymą.

21. Pareiškėjas pažymi, jog Mokestis jam apskaičiuotas ne dėl to, kad objektyviai nebuvo sutvarkytos jo pakuotės atliekos, tačiau dėl to, kad panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, „loterijos“ būdu susieti su pareiškėjui išduotais Patvirtinimais, nors tokia situacija pažeidžia MAĮ įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, draudžiančią „loterijos“ principo taikymą.

22. Pareiškėjas akcentuoja, jog yra visuotinai žinomas faktas, kad metalinės pakuotės (įskaitant ir gamintojų ir (ar) importuotojų išleistas į rinką) aplinkoje nesimėto ir yra faktiškai sutvarkytos, kadangi jos rinkoje turi vertę, tokios atliekos yra superkamos ir tvarkomos, todėl pripažintina, kad metalinės pakuotės, išleistos į rinką 2013–2015 metais, yra sutvarkytos.

23. Pareiškėjo vertinimu, pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes atsakovo Sprendimu apskaičiuotas Mokesčio dydis yra vertintinas kaip sankcija, kuri negali būti taikoma nesant pareiškėjo kaltės. Nors teismas sumažino mokėtino Mokesčio sumą, tačiau Mokesčio dydis yra keletą kartų didesnis nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai. Mokestis turėtų būtų mažinamas, tokiu būdu tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo padalinant valstybės institucijų padarytų klaidų mokestines pasekmes.

Šalies argumentai

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas jam nepagrįstai nepriteisė dalies bylinėjimosi išlaidų. Teismo sprendimu Mokesčio suma buvo sumažintas nuo 28 614,35 Eur iki 7 861,88 Eur, todėl pareiškėjui turėjo būti atlyginta 73 procentai bylinėjimosi išlaidų.

25. Pareiškėjas mano, kad byloje yra kilęs Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso šio ginčo išsprendimas, todėl byloje tikslinga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas prieštarauja Direktyvos nuostatoms ir bendriesiems Europos Sąjungos teisės principams, nes valstybė siekia įgyti naudą dėl to, jog pati nesilaikė Direktyvos nuostatų ir nesukūrė atgrasančio mechanizmo, leidžiančio taikyti adekvačias sankcijas. Tokia situacija kelia abejonių dėl suderinamumo su Europos Sąjungos teisėje pripažįstamais teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principais, iš kurių kyla pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, bei saugoti, kad teisiniai santykiai būtų nuspėjami. Taip pat tokia situacija šiurkščiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, kadangi valstybės institucijos gali bet kuriuo metu, praėjus keleriems metams, nuspręsti, kad atliekų tvarkytojas pakuočių atliekas vis dėlto sutvarkė netinkamai, ir pareikalauti, kad gamintojai ir importuotojai sumokėtų mokestį už aplinkos taršą.

Atsiliepimas

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra tokie patys, kaip ir skunde, dėl kurių teismas sprendime išsamiai pasisakė ir pagrįstai juos atmetė.

28. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti, kad metalinių pakuočių atliekos yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metų mokestiniu laikotarpiu įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti Mokesčio lengvata. Pareiškėjas nepateikė patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, todėl Mokestis pareiškėjui buvo apskaičiuotas pagrįstai.

29. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui Sprendimu nėra paskirta sankcija, o nurodyta sumokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, kurio pareiškėjas valstybei nesumokėjo. Pareiškėjas neįrodė, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, taip pat nepagrindė, kad Mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai.

30. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas ginčija ir tai, jog institucijos neatliko tam tikrų pareigų, o pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, tačiau šie teiginiai nėra šios nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

31. Atsakovas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nurodo, kad byloje aktualus reglamentavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo klausimų, taip pat šioje byloje reikšmingos aplinkybės buvo ištirtos ir aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 309, kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2018 m. spalio 17 d. patikrinimo aktas Nr. V-47 dėl pareiškėjui UAB „Ecso“ apskaičiuoto 28 614,35 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013–2015 metų laikotarpį, pagrįstumas ir teisėtumas.

33. Byloje nustatyta, kad:

33.1. Vilniaus RAAD (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas), atlikęs Organizacijos patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjui išrašytus patvirtinimus Nr. 1314VI0001-5513-6374 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1314VI0001-4994-5513) dėl 4,106 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2013 metų mokestinį laikotarpį, Nr. 1414VI0001-5513-6374 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1414VI0005-4994-5513) dėl 6,845 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2014 metų mokestinį laikotarpį ir Nr. 1514VI0001-5513-6374 (UAB „Metrail“ išrašyto dokumento, kurio pagrindu išrašytas patvirtinimas, Nr. 1514VI0008-4994-5513) dėl 8,262 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2015 metų mokestinį laikotarpį (Patvirtinimai).

33.2. Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktu Nr. ATKS-41 buvo patikslinti panaikintų patvirtinimų ir įrodančių dokumentų, kurių pagrindu išrašyti Patvirtinimai, numeriai ir patikrinimo akto Nr. ATKS-41 prieduose Nr. 1–6 pateikti palyginamieji nustatytų neatitikimų duomenys: nustatyta, kad neplaninio Organizacijos patikrinimo metu gauto patvirtinimo už 2013 metų mokestinį laikotarpį dėl 4,106 t metalinės pakuotės atliekų kiekio numeris yra 1314VI0102-5513-6374, kuris buvo išduotas įrodančio dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513 pagrindu (ATKS-41 priedo Nr. 1 188 eilutė); patvirtinimo už 2014 metų mokestinį laikotarpį dėl 6,845 t metalinės pakuotės atliekų kiekio numeris yra 1414VI0001-5513-6374, kuris buvo išduotas įrodančio dokumento Nr. 1414UT0001-8842-5513 pagrindu (ATKS-41 priedo Nr. 5 234 eilutė); patvirtinimo už 2015 metų mokestinį laikotarpį dėl 8,262 t metalinės pakuotės atliekų kiekio numeris yra 1514VI0001-5513-6374, kuris buvo išduotas įrodančio dokumento Nr. 1514VI0008-4994-5513 pagrindu (ATKS-41 priedo Nr. 6 390 eilutė).

33.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį iki 2018 m. vasario 15 d. (terminas buvo pratęstas iki 2018 m. balandžio 20 d.). Tačiau pareiškėjas iki nustatyto termino nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

33.4. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2018 m. spalio 17 d. atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus Organizacijos išrašytus Patvirtinimus, pareiškėjas nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už atskirus 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, todėl pareiškėjas už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį privalo sumokėti 28 614,35 Eur sumą už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (Patikrinimo aktas).

33.5. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą dėl apskaičiuoto 28 614,35 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

33.6. Ginčas dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo baigtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5) – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-6374 (įrodančio dokumento Nr. 1414UT0001-8842-5513) dėl 6,845 t atliekų (2014 metai); panaikinta Vilniaus RAAD sprendimo dalis dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu – tarp jų ir pareiškėjui išduotas Organizacijos patvirtinimas Nr. 1314VI0102-5513-6374 (įrodančio dokumento Nr. 1314VI0005-4994-5513) dėl 4,106 t atliekų (2013 metai).

33.7. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, parengė 2023 m. sausio 26 d. išvadą Nr. BDR-378, kurioje atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto 28 614,35 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjui sumokėti 15 254,44 Eur sumą už 2013 metų ir 2015 metų mokestinį laikotarpį, t. y. 7 861,88 Eur už 2013 metus; 0 Eur už 2014 metus; 7 392,56 Eur už 2015 metus (toliau – ir Išvada).

Žemesnės instancijos teismas

33.8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį ir atsakovo atliktą pareiškėjui Sprendimu apskaičiuoto 28 614,35 Eur Mokesčio už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį perskaičiavimą, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 ir 2014 metus, sumažindamas šią sumą iki 7 861,88 Eur; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepakeitė atsakovo Sprendimo dalies dėl apskaičiuoto 7 392,56 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2015 metus, taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi pareigą iš viso sumokėti 15 254,44 Eur Mokestį už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį.

33.9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – visiškai panaikinti Departamento Sprendimą; priteisti pareiškėjui tenkančią bylinėjimosi išlaidų dalį. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr. šios nutarties 18, 25 p.). Pareiškėjas teigia, kad įpareigojimas sumokėti Mokestį, kuris vertintinas kaip sankcija, prieštarauja sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, nes Mokestis buvo apskaičiuotas nesant pareiškėjo kaltės, pareiškėjas sumokėjo atliekų tvarkytojams už atitinkamo kiekio atliekų sutvarkymą, sąžiningai pasikliovė valstybės licencijuojamų ir kontroliuojamų organizacijų veikla (išduotais Patvirtinimais) ir įvykdė visus kitus teisės aktų reikalavimus; Sprendimu pareiškėjui nepagrįstai perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės; visuotinai yra žinomas faktas, kad metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos; atsakovas negali neginčijamai įrodyti, kad pareiškėjo metalinės pakuotės yra nesutvarkytos, nes Organizacija, išduodama Patvirtinimus, UAB „Metrail“ išrašytus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo atsitiktiniu („loterijos“) būdu. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas skundą, nepagrįstai jam (pareiškėjui) nepriteisė dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

33.10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ginčo esmės pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pareiškėjas UAB „Ecso“ buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 konstatavo, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, (toliau – ir Aprašas) pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.

35. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (kaip nurodyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 5) (Nutarties 129.1 p.); panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu (kaip išvardyta Departamento 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priede Nr. 1 su šio procesinio sprendimo 120 punkte nurodytais patikslinimais) (Nutarties 129.2 p.); pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies – už 64,0635 procentus šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t (Nutarties 129.3 p.); kitą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

36. Atsakovas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, atliko Sprendimu apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi sumokėti 7 861,88 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 metų mokestinį laikotarpį, nes pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo palikti galioti už 3,1592 procentus šiuose dokumentuose nurodytų atliekų (Nutarties 129.2 p.), 0 Eur mokestį už 2014 metų mokestinį laikotarpį, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas (Nutarties 129.1 p.), ir 7 392,56 Eur mokestį už 2015 metus, nes už 2015 metus išduotas Patvarkymas yra panaikintas, todėl mokėtina mokesčio suma nebuvo perskaičiuota.

37. Pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos ar daugiau nei 3,1592 procentai šių atliekų už 2013 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl perskaičiuoto Mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Organizacija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos metalinės pakuotės už 2013 metus.

38. Nustatyta, kad atsakovui, atlikus perskaičiavimą, mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014 metus pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas, nes atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas nebuvo panaikintas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu – tarp jų ir dėl pareiškėjui išduoto Organizacijos patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-6374 dėl 6,845 t atliekų (2014 m.). Ginčo dėl mokesčio už 2014 metus byloje nebekilo.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nepasisakė dėl 2015 metų patvirtinimų. Atsakovas Išvadoje nurodė, kad mokestis už 2015 metus pareiškėjui nėra perskaičiuojamas, nes ši patikrinimo akto Nr. VR-17.5-82 dalis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartimi buvo palikta nepakeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nepanaikintai Vilniaus RAAD sprendimo daliai dėl panaikinto patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-6374 už 8,262 t metalinės pakuotės atliekų kiekį už 2015 metų mokestinį laikotarpį, Departamentas neturėjo pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui Sprendimu nustatyto mokesčio už 2015 metus.

40. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jam apskaičiuotas Mokestis už 2013 ir 2015 metus yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, kad jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata. Pareiškėjas, teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus, laikėsi pozicijos, kad Mokestis (šiuo atveju po perskaičiavimo – už 2013 ir 2015 metus) jam apskaičiuotas nepagrįstai ir turi būti panaikintas arba sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės nepagrįstai perkeliamos pareiškėjui, o apskaičiuotas Mokestis vertintinas kaip sankcija ir negali būti taikomas nesant pareiškėjo kaltės.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje buvo įvertinti argumentai dėl Organizacijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų (taip pat ir pareiškėjo) kaltės nebuvimo ir sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo (žr. Nutarties 128 p.). Pasisakydamas dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę.

42. Pažymėtina, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)). Taigi pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).

43. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

44. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).

45. Taigi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.; kt.).

46. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priede (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 procentai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio), t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36–37 p.).

47. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimą Užduotį turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.

48. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013 ir 2015 metų Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, jog yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

49. Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 38–47 p.).

50. Pažymėtina ir tai, kad Užduočiai įvykdyti nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos. Pastebėtina, kad, kaip teigė pats pareiškėjas, jis pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Taigi aplinkybė, kad Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 48–49 p.).

51. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, pareiškėjas gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).

52. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–67 p.).

53. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. ESTT 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C?104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., ESTT 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems mokesčio už aplinkos teršimą siekiamiems Europos Sąjungos tikslams (šiuo klausimu žr. ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino, išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – mokestis už aplinkos teršimą skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 70–81 p.).

54. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į ESTT ir pateikti prejudicinį klausimą: „Ar Direktyvos 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų?“.

55. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio prašymas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes byloje nenustatė, jog nurodomi Direktyvos 13 ir 14 straipsniai ir 36 straipsnio 2 dalis galėtų būti kaip nors (implicitiškai) aiškinami kaip inter alia (be kita ko) (i) paneigiančios gamintojo ar importuotojo pareigą mokėti nacionaliniame mokesčio įstatyme numatytą Mokestį arba (ii) leidžiančiomis jam pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje nenumatyta nacionaline apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), nors nėra tenkinamos jos taikymo sąlygos, atveju, kai šis gamintojas ar importuotojas neįvykdo Užduoties dėl to, kad jo pavedimu (vardu) ir sutarties pagrindu veikę ūkio subjektai nesurinko ir neperdirbo atitinkamo kiekio apmokestinamosios pakuotės atliekų (neįvykdė sutartinių įsipareigojimų).

56. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

57. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 metus ir 2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metų mokestinį laikotarpį pagrįstai apskaičiuotas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį) mokesčio už 2013 ir 2015 metus sumos – 15 254,44 Eur, dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

58. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

59. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, pagrįstai ir teisėtai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Departamento Sprendimo dalį dėl 2013 ir 2014 metais apskaičiuotos mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją metalinę pakuotę sumos, ją (sumą) sumažindamas pagal Departamento pateiktą Išvadą, o mokesčio už į vidaus rinką 2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą, apskaičiuotą Sprendimu, palikdamas nepakeistą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Sprendimą, atmetamas.

60. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta nepriteisti pareiškėjui patirtų bylinėjimosi išlaidų, pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.).

61. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Departamentas perskaičiavo pareiškėjui ginčo mokestį, bet ne savo iniciatyva, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutarties 129.1 ir 129.2 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimo dalį, sumažindamas už 2013 ir 2014 metus apskaičiuotą Mokesčio sumą iki 7 861,88 Eur. Nors sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad 28 614,35 Eur suma sumažinama iki 7 861,88 Eur sumos, tačiau rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad Mokesčio suma mažinama už 2013–2014 metus, t. y. už 2025 metus nėra sumažinta. Pareiškėjas skundu iš esmės siekė išvengti finansinių pasekmių, todėl iš dalies tenkinus skundą, jo materialusis interesas iš dalies buvo patenkintas. Dėl to, atsižvelgiant į šioje nagrinėjamoje byloje susidariusią teisinę situaciją, atsirado pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo proporcingą jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-815/2024; kt.).

62. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė tik atsakovo Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui patvirtinta mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis suma už 2013 ir 2014 metus buvo sumažinta iki 7 861,88 Eur, o už 2015 metus Sprendimu patvirtinta 7 392,56 Eur Mokesčio suma palikta nepakeista. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad 28 614,35 Eur Mokesčio suma mažinama iki 7 861,88 Eur, tačiau taip pat rezoliucinėje dalyje nurodyti tik 2013–2014 metai. Taigi šiuo atveju atsakovo Sprendimu už 2013–2015 metus patvirtinta 28 614,35 Eur Mokesčio suma buvo sumažinta iki 15 254,44 Eur, o tai reiškia, kad buvo patenkinti 47 procentais pareiškėjo skundo reikalavimų.

63. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 2 780,73 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas (1 148,91 Eur už skundo parengimą; 201,90 Eur už atsakovo atsiliepimo analizę ir dalyvavimą 2019 m. kovo 26 d. teismo posėdyje; 186,95 Eur už kliento konsultavimą dėl bylos eigos, dėl bylos sustabdymo pasekmių; 93,47 Eur už kliento konsultavimą dėl bylos eigos, dėl bylos atnaujinimo galimybių ir perspektyvų; 1 149,50 Eur už rašytinių paaiškinimų rengimą, prašymą kreiptis į ESTT) ir 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio (patirtas išlaidas grindė 2019 m. vasario 8 d. sąskaita faktūra Nr. LPB44762; 2019 m. balandžio 19 d. sąskaita faktūra Nr. LPB45416; 2020 m. rugsėjo 2 d. sąskaitą faktūra Nr. LPB49448; 2020 m. gruodžio 18 d. sąskaitą faktūra Nr. LPB50491; 2023 m. kovo 30 d. sąskaita faktūra Nr. 59311; patvirtinimu apie sąskaitų faktūrų apmokėjimą; 2023 m. kovo 31 d. mokėjimo nurodymu).

64. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85) (toliau – ir Rekomendacijos).

65. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 40–41 straipsnių nuostatų prasme, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (pvz., 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

66. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

67. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad maksimalus užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 2,5. Nagrinėjamu atveju už šią paslaugą buvo sumokėta 2019 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2018 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 935,7 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą sudaro 2 339,25 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali išlaidų suma už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą apskaičiuojama taikant 0,1 koeficientą. Rekomendacijų 9 punkte nustatyta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Pirmosios instancijos teismo posėdis, įvykęs 2019 m. kovo 26 d., truko 3 minutes, t. y. mažiau nei 30 minučių, todėl prašymas dėl atstovavimo išlaidų teisme atlyginimo šiuo atveju negali būti tenkintas. Rekomendacijų 8.16 punkte nurodyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 0,4. Pareiškėjas rašytinius paaiškinimus byloje teikė, pirmosios instancijos teismui nutartimi paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje. Už byloje pateiktų rašytinių paaiškinimų rengimo paslaugą buvo sumokėta 2023 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2022 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 799,0 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už rašytinių paaiškinimų parengimą sudaro 719,60 Eur.

68. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog kai kurios Rekomendacijų 8 punkte tiesiogiai neminimos teisinės paslaugos atitinkamais atvejais gali būti nelaikomos savarankiškomis ir už jų teikimą patirtos išlaidos gali būti atskirai nepriteisiamos, teismui įvertinus bylos medžiagą ir pripažinus, jog jos įeina į atskirų paslaugų, išvardytų Rekomendacijų 8 punkte, apimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245-/2012; kt.). Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos išlaidos, susijusios su atsakovo atsiliepimo analize, kliento konsultavimu dėl bylos eigos, dėl bylos sustabdymo / atnaujinimo galimybių ir perspektyvų, vertintinos kaip sudėtinė rašytinių paaiškinimų parengimo ir pateikimo teismui dalis, t. y. šios išlaidos patenka į Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytų teisinių paslaugų apimtį, todėl jos (patirtos išlaidos) pareiškėjui atskirai nepriteistinos.

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, jos procesinę baigtį (patenkinta dalis skundo reikalavimo), atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 890 Eur suma.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

70. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį prašymą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 890 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

71. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 1 089 Eur (atstovavimo išlaidos ir žyminis mokestis).

72. Nagrinėdama šį pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – visiškai panaikinti Departamento Sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), šia nutartimi patvirtino Departamento Sprendimo (su teisminio nagrinėjimo metu atliktu perskaičiavimu) teisėtumą, tik tenkino iš dalies pareiškėjo procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo turinio ir pateiktų dokumentų, susijusių su apmokėta advokatei pinigų suma už apeliacinio skundo parengimą, matyti, jog iš esmės buvo siekiama materialiojo teisinio rezultato (Departamento Sprendimo panaikinimo), tačiau šis rezultatas nėra pasiektas. Dėl to tokio pobūdžio teismo sprendimas negali būti suprantamas kaip priimtas pareiškėjo naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.).

73. Be to, teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; kt.).

74. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

75. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atskirai pareiškėjui iš atsakovo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme vien už tai, kad iš dalies patenkinta apeliacinio skundo dalis dėl procesinio prašymo.

76. Pareiškėjas už apeliacinį skundą su mokėjo 15 Eur žyminį mokestį, nors turėjo mokėti 11,25 Eur, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis jam grąžinama (ABTĮ 35 str. 2 ir 3 d., 38 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecso“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Ecso“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 890 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Ecso“ permokėtą žyminį mokestį – 3,75 Eur (tris eurus ir 75 ct).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDalia VišinskienėVirginija Volskienė