Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas naudodamasis sanitariniu mazgu neturėjo privatumo, nes tualete nebuvo durų, o priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėdavo pro kameros langelį. Dėl to pareiškėjas patyrė diskomfortą.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K I ir II korpuse kameros tipo patalpose laikomi po du asmenis, tačiau kamerose stovi po dvi dvivietes lovas, kurios tik užima vietą. Nurodo, kad kamerų ploto vidurkis yra apie 7,8 kv. m. Tačiau atskaičiavus dvi dvigules lovas, stalą, medinę spintelę, kriauklę bei tualetą lieka tik apie 2 kv. m laisvo ploto, kurio negali užtekti dviem asmenims pasivaikščioti. Tarpas tarp tualeto sienelės ir lovos yra vos 40 cm, todėl dviem asmenims prasilenkti galima tik pasisukus šonu.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjas teikė Lukiškių TI-K direktoriui daug skundų, tačiau tik į vieną gavo atsakymą. Anot pareiškėjo, jo skundai apskritai nepasiekdavo direktoriaus, nes būrio viršininkai neperduodavo pareiškėjo skundų.

Skunde nurodoma, kad Lukiškių TI-K pilna kenkėjų, kurių neįmanoma išnaikinti kol pastate yra žmonių. Pareiškėjas nurodo, kad naktimis jam ant veido lipdavo tarakonai. Dėl to jis patyrė nepatogumų.

Dėl aukščiau išdėstytų laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs emocinį sukrėtimą, pradėjo nepasitikėti savimi, ypač pablogėjo jo sveikata, t. y. dėl lėtinio prostatito progresavimo sutriko pareiškėjo potencija, todėl mano, kad patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lukiškių TI-K.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016-06-29 iki 2017-01-16.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsižvelgus į jo ribotas galimybes rinkti įrodymus, yra saistomas pareigos nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 30–31, 43, 52) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 275, 320, 292, 264, ir 317. Pareiškėjas 2016-06-29 buvo uždarytas į kamerą Nr. 275 (plotas – 7,85 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2016-06-30 kameroje Nr. 275 buvo 1 asmuo, 2016-07-01–2016-07-07 kameroje Nr. 275 buvo 2 asmenys, 2016-07-08 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 320 (plotas 7,76 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2016-07-09–2016-08-23 kameroje Nr. 320 buvo 2 asmenys, 2016-08-24–2016-08-25 kameroje Nr. 320 buvo 1 asmuo, 2016-08-26 kameroje Nr. 320 buvo 2 asmenys, 2016-08-27–2016-08-29 kameroje Nr. 320 buvo 1 asmuo, 2016-08-30–2016-09-21 kameroje Nr. 320 buvo 2 asmenys, 2016-09-22 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 292 (plotas – 7,80 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2016-09-23–2016-09-27 kameroje Nr. 292 buvo 2 asmenys, 2016-09-28–2016-09-30 kameroje Nr. 292 buvo 1 asmuo, 2016-10-01–2016-11-24 kameroje Nr. 292 buvo 2 asmenys, 2016-11-25 kameroje Nr. 292 buvo 1 asmuo, 2016-11-26–2016-11-27 kameroje Nr. 292 buvo 2 asmenys, 2016-11-28 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 264 (plotas 7,80 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016-11-29–2017-01-11 kameroje Nr. 264 buvo 2 asmenys, 2017-01-12 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 317 (plotas – 7,61 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-01-13–2017-01-15 kameroje Nr. 317 buvo 2 asmenys, 2017-01-16 pareiškėjas išvyko į Vilniaus pataisos namų sektorių Rasų g. 8.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes tualete nebuvo durų, o priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėdavo pro kameros langelį. Pareiškėjui diagnozuotas lėtinis prostatitas, todėl dėl dažno naudojimosi tualetu jis patyrė diskomfortą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su pilnu atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 41558/05), 28 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07ir 60800/08), 165 p.). Į minėtą EŽTT praktiką atsižvelgia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-338-146/2017).

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. 2017-03-09 pranešime Nr. 24-1280 nurodyta (b. l. 54), kad asmens privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Teigiama, kad šiuo metu užuolaidos yra įrengtos 1 korpuso 2, 3 ir 4 postų kamerose Nr. 1–75, 6 posto kamerose Nr. 226A–244, 8, 9, 10 ir 11 postų kamerose Nr. 104–200, 12 posto kamerose Nr. 202–227, 2 korpuso 21 posto kamerose Nr. 356–370, 22 posto kamerose Nr. 371–385, 18 posto kamerose Nr. 309–323, 19 posto kamerose Nr. 324–338, 20 posto kamerose Nr. 340–352. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 275, 320, 292, 264, ir 317. Taigi, kaip matyti iš šiame pranešime nurodytos informacijos, šiuo metu užuolaidos yra įrengtos kamerose Nr. 317 bei Nr. 320, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas. Duomenų, patvirtinančių, kad kamerose Nr. 275, 264 bei 292 yra užtikrintas privatumas, t. y. įrengtos užuolaidos ar sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, byloje nėra. Be kita ko, pažymėtina, kad šiame pranešime nurodyta ginčo laikotarpiui neaktuali informacija nepatvirtina fakto, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjo kamerose Nr. 317 bei Nr. 320 sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos užuolaidos ir užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė neginčytinų įrodymų, kad pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai buvo atskirti tokiu būdu (pvz., užuolaida, slankia sienele ar pan.), kad užtikrintų asmens, kuris naudojasi tualetu, privatumą. Esant šiuo aspektu konkretiems pareiškėjo nusiskundimams, kurių atsakovas nepaneigė įrodymais, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Todėl yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad dėl privatumo naudojantis tualetu nebuvimo pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žeminančiomis jo orumą sąlygomis, o tai nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje su nuteistuoju V. B., sergančiu plaučių tuberkulioze. Teigia, kad sužinojęs apie jo ligą patyrė stresą, emocinį sukrėtimą.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų (b. l. 42–43, 44–45), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-07-08 iki 2016-08-24 su minimu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 320. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, jog nuteistasis V. B. iš tiesų sirgo tuberkulioze. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas nuo minėto asmens būtų apsikrėtęs tuberkulioze. Be kita ko, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas sužinojęs apie kartu su juo laikomo asmens ligą dėl emocinės būklės būtų kreipęsis į atitinkamos srities specialistus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip pernelyg deklaratyvius, nepagrįstus jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl neturi pagrindo jais vadovautis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad teikė Lukiškių TI-K direktoriui daug skundų, tačiau tik į vieną gavo atsakymą. Anot pareiškėjo, jo skundai apskritai nepasiekdavo direktoriaus, nes būrio viršininkai neperduodavo pareiškėjo skundų.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintinų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 ,,Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – PĮVTT) 194 punktu, nuteistieji rašytinius prašymus (pareiškimus), pasiūlymus, peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui. Administracijos atstovas juos įregistruoja Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale ir duoda pasirašyti nuteistajam arba šiuos pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registruoja elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento. Nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, registruojami atskirame Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale arba elektroninėje apskaitos registracijos sistemoje. Gauti pašto vokuose nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, nedelsiant perduodami pataisos įstaigos raštinei. Raštinės darbuotojai nuteistųjų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) ir skundus registruoja teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovo atstovas atsiliepime pabrėžė, kad nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, adresuoti Lukiškių TI-K direktoriui bei valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams, nevyriausybinėms organizacijoms ir tarptautinėms institucijoms, įvedami į apskaitą griežtai laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. 2017-03-06 pažymoje Nr. 24-1197 (b. l. 48) apie I. T. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų nurodyta, kad I. T. Administracijos reikalų skyriaus turimais duomenimis, į Lukiškių TI-K direktorių dėl laikymo sąlygų jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nuo 2016-06-29 iki 2017-01-16 kreipėsi 1 kartą. Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriui 2016-08-22 pateikė prašymą paaiškinti, kodėl jam nebuvo laiku paskirtas gydymas (b. l. 50). Pareiškėjas 2016-08-23 pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad į jo prašymą buvo atsakyta, kad problema išspręsta ir kad pretenzijų medikams neturi (b. l. 51). Lukiškių TI-K direktorius 2016-08-24 raštu Nr. 96-3010 (b. l. 49) informavo pareiškėją, kad jo prašymo nagrinėjimo procedūra nutraukta atsižvelgiant į pareiškėjo pareiškimą, jog raštiško atsakymo nereikia, problema išspręsta, pretenzijų medikams jis neturi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečių atvejų su konkrečiomis datomis, kada nebuvo užregistruotas konkretus pareiškėjo prašymas (skundas), nenurodo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir neindividualizuoti, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis.

Pareiškėjas teigia, jog jis prašė Lukiškių TI-K administracijos skirti jam vienkartinę pašalpą įsigyti higienos bei kanceliarijos prekes, tačiau šios pašalpos pareiškėjas nė karto negavo.

PĮVTT 18 priede nurodytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Jame nurodyta, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti higienos priemones, rašymo reikmenis ir kt. Taigi nuteistieji PĮVTT 18 priede nurodytus būtiniausius reikmenis ir daiktus turi teisę įsigyti savarankiškai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė jokių konkrečių atvejų su konkrečiomis datomis, kada kreipėsi Lukiškių TI-K administraciją su prašymais skirti jam išimties tvarka vienkartinę pašalpą, ar kad Lukiškių TI-K administracija atsisakė patenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K administracijai aprūpinti pareiškėją jo prašomomis priemonėmis. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai vertintini kaip pernelyg deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas teigia, kad pacientams, sergantiems lėtiniu prostatitu, gydytojai rekomenduoja kuo daugiau vaikščioti. Tačiau pareiškėjui Lukiškių TI-K administracija nesuteikia galimybės daugiau vaikščioti, nes ignoruoja prašymus laikyti pareiškėją vieną kameros tipo patalpoje. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose vasarą dėl nelygaus paviršiaus po lietaus susidaro balos, o žiemą pasivaikščiojimo kiemeliuose būna labai slidu, vaikščioti beveik neįmanoma, todėl valandos, skirtos pasivaikščioti, nepakanka.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K administracija ignoruoja prašymus laikyti pareiškėją vieną kameros tipo patalpoje, nors yra nuteistųjų, kaip pavyzdžiui, A. K., kuri šešiavietėje kameroje buvo laikoma viena. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su tokiais prašymais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistoji A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydama priteisti neturtinę žalą dėl to, kad buvo laikoma viena. Tačiau teismas toje byloje konstatavo, kad pareiškėja buvo laikoma viena, kadangi tuo metu nebuvo tos pačios kategorijos suimtųjų, kurios galėjo būti laikomos kartu su pareiškėja (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1205-629/2017). Taigi pareiškėjo pateiktu atveju situacijos faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir neindividualizuoti, todėl nėra pagrindo jais vadovautis.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų patyrė emocinį sukrėtimą, pradėjo nepasitikėti savimi, ypač pablogėjo jo sveikata.